Per pastaruosius dvidešimt metų pasaulis įprato gyventi taip patogiai ir nerūpestingai, kad kasdien nubundame apsupti milijardų tonų atliekų. Tačiau keistis patiems ir keisti mus supančią aplinką dar nevėlu. Reikia iš esmės tobulinti žaliavų gavybos, produktų gamybos, vartojimo ir perdirbimo procesus. Vienas iš būdų tai pasiekti – perėjimas prie žiedinės ekonomikos.
Nors žiedinė ekonomika nebėra nauja idėja, pastaruoju metu šis darnaus vartojimo modelis sulaukia vis daugiau dėmesio ir kuria potencialą „žalesnei“ ateičiai. „Žiedinė ekonomika leidžia užtikrinti ne tik efektyvų išteklių panaudojimą, bet ir ekonomikos augimą. Siekiant kuo ilgiau išlaikyti gaminių, medžiagų ir išteklių vertę ekonomikos apyvartoje, smarkiai sumažinamas atliekų susidarymas. Šiandien matome milžinišką linijinės ekonomikos poveikį aplinkai bei itin žalingus mūsų kasdienio vartojimo įpročius, kurie perėjimą prie žiedinės ekonomikos padaro neišvengiamą“, – sako Lietuvos inovacijų centro konsultantė Justė Rakštytė-Hoimian.
Kokiame kelyje yra Lietuva?
Per pastaruosius devynerius metus kartu su verslo investicijomis į netechnologines inovacijas pradėjo augti ir Lietuvos atvirumas ekologinėms inovacijoms. Nuo 2010 m. Lietuva pasistūmėjo iš 23 į 16 vietą Europos Komisijos skelbiamame eko-inovacijų indekse ir tokiu rezultatu šiandien lenkia kaimynines Latviją bei Lenkiją. Indeksas lygina šalis nares pagal 16 skirtingų rodiklių, suskirstytų į 5 kategorijas: eko-inovacijų sąnaudas, aktyvumą eko-inovacijoms, eko-inovacijų rezultatyvumą, šalies išteklių panaudojimo efektyvumą bei socio-ekonominį poveikį. Iš šių 5 sričių Lietuvai geriausiai sekasi užtikrinti teigiamą eko-inovacijų socio-ekonominį poveikį – lenkiame net ES vidurkį. Tačiau turėtume gerokai pasistengti investuodami į šią sritį.
Kalbant apie žiedinės ekonomikos įgyvendinimą, Lietuvos pažanga nėra pakankama. Nors žiedinės ekonomikos idėja plinta, tiek viešasis, tiek privatus sektorius dar nėra jos iki galo prisijaukinę. Trūksta mokestinių lengvatų žiedinės ekonomikos produktams ar paslaugoms. Atliekų perdirbimo lygis yra vienas žemiausių Europos Sąjungoje – tik 7 proc. nuo bendro atliekų kiekio. Nėra aiškių politinių priemonių ir strategijos eko-inovacijoms bei perdirbimui skatinti.
Visgi pastaruosius kelis metus verslas bei NVO skiria daugiau dėmesio iniciatyvoms remti perdirbimą bei pakartotinį produktų panaudojimą. 2016–2017 m. perdirbimo ir efektyvaus atliekų tvarkymo sritys sulaukė didžiulės technologinės plėtros, o tai suteikė impulsą žiedinės ekonomikos sąvokai vis labiau įsilieti į viešąjį diskursą. Žiedinės ekonomikos koncepcija pradedama taikyti ne tik pramonei ir verslui, bet ir gyventojams. Jie skatinami ne tik pergalvoti savo kasdieninio vartojimo įpročius, bet ir atrasti būdų, kaip produktą panaudoti pagal antrinę ar tretinę paskirtį. Ne paslaptis, dažnu atveju tai reikalauja ne tik kūrybiškumo ir valios, bet ir laiko.
Sektini pavyzdžiai
Atnaujintoje ES pramonės politikos strategijoje žiedinės ekonomikos vaidmeniui skiriamas išskirtinis dėmesys, o perėjimas prie žiedinės ekonomikos matomas kaip vienas pagrindinių būdų įgyvendinti darnaus vystymo strategiją iki 2030 m. Puikius rezultatus bei pažangą, įsisavinant žiedinės ekonomikos principus, demonstruoja Vokietija. Politikos dienraščio „Politico“ duomenimis, jos ekonomika yra labiausiai žiedinė iš visų ES šalių narių. Tą lemia aukštas inovacijų lygis su žiedine ekonomika susijusiuose sektoriuose bei patikima ir plačiai išvystyta atliekų perdirbimo sistema. Aukštą „žiediškumo“ lygį lemia ir tai, kad Vokietijos ekonomika, būdama viena didžiausių ES, leidžia pritraukti daugiau privačių investicijų bei sudaro sąlygas sukurti daugiau su žiedine ekonomika susijusių darbo vietų. Praėjusiais metais Vokietijos ekonomikos sektoriai, kuriuose taikomi žiedinės ekonomikos principai, sulaukė 28,7 mln. eurų investicijų. Tuo tarpu kitose panašaus ekonominio lygio šalyse (pagal BVP vienam gyventojui) – Olandijoje, Švedijoje ar Danijoje – nuo 2 iki 5 mln. eurų. Lietuvoje šiems ekonomikos sektoriams skiriama 0,4 mln. eurų investicijų.
Kitas, dėmesį atkreipiantis pavyzdys – Čekija. Ji, skirtingai nei dauguma Vakarų ir Šiaurės Europos šalių sugeba gaminti bene mažiausiai vienam gyventojui tenkančių atliekų. Čia per metus vienam gyventojui tenka 339 kg komunalinių atliekų ir 81 kg maistinių atliekų. Palyginti, Olandijoje vienam gyventojui kasmet tenka daugiau kaip 500 kg tiek vienos, tiek kitos rūšies atliekų. Lietuvoje maistinių atliekų susidarymo situacija nėra kritinė (119 kg vienam gyventojui per metus), tačiau derėtų atkreipti dėmesį į komunalines atliekas, kurių našta vienam gyventojui siekia net 444 kg.
Žiedinė ekonomika per viešuosius pirkimus
Perėjimas prie žiedinės ekonomikos neapsiriboja tik tam tikromis medžiagomis ar sektoriais. Tai sisteminis pokytis, darantis poveikį visai ekonomikai ir apimantis visus produktus bei paslaugas. „Pagrindiniais šių sisteminių pokyčių iniciatoriais galėtų tapti vyriausybės, turinčios galių skatinti verslo bei produktų, paremtų žiedinės ekonomikos principais, kūrimą. Vienas iš būdų šioms paskatoms kurti – viešieji pirkimai. Valdžios institucijos gali pasirinkti pirkti aplinką tausojančias prekes, paslaugas ar darbus bei tokiu būdu skatinti ir remti žaliąsias inovacijas bei perėjimą prie žiedinės ekonomikos“, – sako Lietuvos inovacijų centro konsultantė Justė Rakštytė-Hoimian.
ES žiedinės ekonomikos veiksmų plane viešieji pirkimai yra laikomi viena svarbiausių priemonių, siekiant žiedinės ekonomikos tikslų. Viešieji pirkimai sudaro net 20 proc. ES BVP ir, užimdami didelę Europos vartojimo piramidės dalį, atlieka svarbų vaidmenį pereinant prie žiedinės ekonomikos. Europos Komisija skatina šalių narių vyriausybes tobulinti nacionalines viešųjų pirkimų sistemas ne tik skiriant didžiulį dėmesį ekologiškumo kriterijams, bet ir pagrindžiant juos žiedinės ekonomikos principais.
Nors Lietuvos teisės aktai viešiesiems pirkimams, skatinantiems aplinkai draugiškus sprendimus, skiria nemažai dėmesio, perėjimas prie žiedinės ekonomikos nėra laikomas pagrindiniu tikslu. Lietuvos viešasis sektorius remia aplinkos apsaugos iniciatyvas, tačiau žiedinės ekonomikos iniciatyvos (taip pat ir žiediniai viešieji pirkimai) skatinamos tik latentiškai. Galiausiai, Lietuvos įstatymuose bei įstatymų leidybos sistemoje net nėra atskiro žiedinių viešųjų pirkimų apibrėžimo. Iš kitos pusės, apribojimų vykdyti tokio pobūdžio viešuosius pirkimus taip pat nėra. Paskutinėje viešųjų pirkimų įstatymo redakcijoje yra nemažai straipsnių, sukuriančių palankias sąlygas vykdyti žiedinius viešuosius pirkimus Lietuvoje. Tad siekiui pereiti prie ekologiškesnę ateitį užtikrinančios sistemos, pasitelkiant viešuosius pirkimus, trūksta tik politinės valios.
Lietuvos inovacijų centras priklauso tarptautiniam konsorciumui CircPro, siekiančiam skatinti perėjimą į žiedinės ekonomikos principais grįstą nacionalinių ir regioninių sprendimų priėmimą per žiedinę ekonomiką palaikančius viešuosius pirkimus. Konsorciumo veiklos vykdomos pagal Europos teritorinio bendradarbiavimo programą Interreg Europe ir finansuojamos Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.
