Per ilgą daugiau nei 120 metų trunkančią kino istoriją Didžiosios Britanijos kino pramonės pasiekimus lengva pavaizduoti grafiku, kuris būtų panašus į širdies kardiogramą. Pirmasis jos pakilimas užfiksuotas dar XIX a. pabaigoje, kai, anot Davido Parkinsono („Kino istorija“), XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje „trumpą atkarpą pasaulinio kino istorijoje Didžiajai Britanijai pavyko pabūti lydere“.
Ypač svarbi čia istorikų vadinama „Braitono mokykla“, kurios garsiausi filmų kūrėjai paklojo pamatus Kino gramatikai: naudojo stambųjį planą, dvigubas ekspozicijas, derino vaidybinius kadrus su kino kronika, tobulino montažo meną ir kitus kino pasakojimo elementus.
Antras ženklus pakilimas susijęs su trečiojo dešimtmečio pabaigoje britų kiną visame pasaulyje pradėjusio garsinti Alfredo Hitchcocko kriminaliniais trileriais, Johno Griersono bei jo kolegų dokumentika ir komercinio prodiuserio Alexandro Kordos žygiais, pakeliant istorinės tematikos vaidybinius filmus („Asmeninis Henriko VIII gyvenimas“, „Ledi Hamilton“ ir kt.) iki Holivudo žanrinio kino viršūnių.
Po II pasaulinio karo į Amerikos rinką aktyviai bandė įsiveržti ryškiu D. Britanijos kino monopolininku tapęs prodiuseris J. Arthuras Rankas: sėkmingiausi to meto britų filmai buvo tie, kurie tęsė seną tradiciją – komedijos ir literatūrinių kūrinių ekranizacijos.
Nuo šeštojo dešimtmečio vidurio britų kino vizitine kortele tapo dokumentinio kino formulė „Laisvasis kinas“ („Free Cinema“) ir iš jo išaugęs vaidybinio kino sąjūdis „Jaunųjų įtūžusiųjų“ („Young Angry Men“) kinas, svarbiausią dėmesį skyręs tikrovės diktuojamiems siužetams. Taip gimė nauja angliško realizmo mokykla.
Tokie britų nacionalinio kino pasiekimai išjudino naują tendenciją: netrukus Holivudas ėmė investuoti dideles lėšas į britų kiną. Ant šių permainų bangos iškilo ir filmai apie Džeimsą Bondą“ (pirmą kartą agentas 007 pasirodė 1962 m. rež. Terence‘o Youngo filme „Daktaras Ne“), dar labiau kino šedevrų meistro reputaciją įtvirtino Davidas Leanas („Arabijos Lourensas“, „Daktaras Živago“).
Kaip tik tada, anot D. Parkinsono, „tūzinai garsių režisierių ėmė plūsti į Angliją naudotis palankiomis sąlygomis“: čia ryškius filmus sukūrė Josephas Losey, Romanas Polanskis, Stanley Kubrickas ir kiti.
Galų gale kiekvienas žinome dvi garsias britiškos kino kokybės franšizes – filmus apie Džeimsą Bondą ir filmus apie Harį Poterį.
Tikiuosi, pastebėjote, kad visi Bondą vaidinę aktoriai buvo britai, įskaitant ir Danielį Craigą. Taip pat ir kino „poteriados“ autoriai, dažnai keitę režisierius, privalėjo vykdyti knygų autorės J.K. Rowling griežtą reikalavimą – visus vaidmenis turi vaidinti tik britai.
Ir dabar britų kine netrūksta pasaulyje originalių kino kūrėjų (Danny Boyle‘as, Mike‘as Leigh, Kenas Loach‘as ir kt.). (G.J)
Primename 10 išskirtinių britiškų filmų, kurie neabejotinai nusipelno Jūsų dėmesio:
10. „EX MACHINA“ (2015)
Režisieriaus Alekso Garlando „Ex machina“ įtraukiantis mokslinės fantastikos trileris, vienas įspūdingesnių filmų apie robotus, kuriame yra išbandomos roboto dirbtinio intelekto galimybės.
Į šį išbandymą yra pakviečiamas jaunas programuotojas Kalebas (akt. Domhnallas Gleesonas), dirbantis vienoje didžiausių interneto kompanijų pasaulyje. Jam suteikiamas neeilinis šansas – savaitę praleisti su kompanijos įkūrėju ir vadovu Neitanu (akt. Oscaras Isaacas). Atokioje miško tankmėje, kalnuose esančioje laboratorijoje, Kalebui pateikiama užduotis – testuoti merginą robotę, jos savaime tobulėjantį dirbtinį intelektą. Tačiau įsibėgėjus tyrimui jaunam vaikinui tampa visiškai neaišku ko siekia vadovas Neitanas ir kokia yra robotės pozicija jo laboratorijoje.
Filmas labiau koncentruojasi į žmogaus ir roboto atskirties nykimą, vienas kito suvokimą, jausmus, dėlto čia neišvysite šokiruojančių efektų. Pagrindinis filmo veiksmas vyksta viename pastate, kuriame ir rutuliojasi visa istorija. Didžiosios Britanijos sukurtas filmas nepasižymi milžinišku biudžetu, kaip kad amerikietiški, todėl einama paprastesniu keliu, veiksmas sukasi apie tris pagrindinius personažus ir jų tarpusavio santykių plėtojimą.
Filmo kūrėjas Aleksas Garlandas pristato tobulų formų, žavingos išvaizdos ir nepriekaištingai glotnios odos robotę Avą. Tai ir tampa kur kas galingesniu ginklu, nei jos dirbtinis intelektas. Avos pagrindinė užduotis neišgąsdinti, bet įlysti į Jūsų galvą, ką ji puikiai padaro su Kalebu. Kasdieniai jų trumpi pokalbiai, kelios sekundės privačių prisipažinimų be kamerų Kalebą pastūmėję link artimesnės ir pavojingesnės draugystės su Ava. Toks besiklostantis filmo scenarijus primena vieną Jonathano Glazerio filmą „Under the skin“ (liet. „Po tavo oda“). Esmė yra panaši: kaip žmogaus kūrinys atsigręžia prieš patį kūrėją. Abiejuose filmuose suteikta per didelė laisvė „kūriniui“ sužlugdo siektus tikslus ir bendrą jų taiką. Toks besikeičiantis lyderių vaidmuo vis stipriau prikausto žiūrovus prie ekranų ir dviejų valandų istorija prabėga lyg per 30 minučių. (R.S.)
9. „AUKŠTA KLASĖ“ (High-Rise, 2015)
Antiutopijos kine pasitaiko nedažnai, todėl kiekvienas toks bandymas sulaukia ypatingo dėmesio.
Pastaruoju metu padaugėjo filmų, kuriuose veiksmas atitrūkęs nuo žemės ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Paprasčiau kalbant, vyksta dangoraižiuose.
Britų literato Jameso G.Ballardo knygos anksčiau buvo sėkmingai ekranizuotos Steveno Spielbergo (“Saulės imperija”, 1987 m.) ir Davido Cronenbergo (“Susidūrimas”, 1996 m.).
Į šią garbingą gretą lygiuojasi ir “Aukšta klasė”, kurioje svarbiausi įvykiai plėtojasi prabangiame ir viskuo aprūpintame dangoraižyje. Čia sporto klubus, parduotuves, pradinę mokyklą ir net tikrą sodą su gyvuliais ant stogo turintis pastatas virsta uždara bendruomene, kur netrukus tarp skirtingų sluoksnių gyventojų ima kauptis neapykanta vienas kitam. Priešiškumas pamažu įgauna agresyvias formas, o idiliškas turėjęs būti gyvenimas dangoraižyje virsta nebaudžiamu chaosu, ir šiame aukštų bei koridorių kare kiekviena naktis kažkam iš gyventojų tampa paskutinė. Žiūrovą nukeldami į utopinį pasaulį, kuriame valdo kur kas stipresnė jėga nei sveikas protas, filmo autoriai vaizduoja tamsiausius žmogaus asmenybės užkaborius ir tarsi klausia mūsų: o ką dėl išgyvenimo esi pasiryžęs padaryti tu?
Fantastinio siužeto knygą “Aukšta klasė” J.G.Ballardas parašė dar 1975-aisiais. Tai buvo perspėjimas apie anuomet madingo urbanizmo pavojus ir antiutopija, smerkianti socialines ydas, ypač įsišaknijusią kapitalistinio rojaus ideologiją, už kurios patrauklaus fasado slypi amoralus veidmainiškumas ir abejingumas aplinkiniams. Nenuostabu, kad prodiuseris Jeremy Thomas net keturis dešimtmečius negalėjo realizuoti šio projekto Didžiojoje Britanijoje. Pasipriešinimą galima nesunkiai paaiškinti: koks gi britas norėtų pamatyti daugelio kartų išpuoselėtą savo šalies įvaizdį kreivame veidrodyje?
Dangoraižio, kuriame vyksta “Aukštos klasės” veiksmas, aukštai reiškia ne tik paties pastato lygį, bet ir vietą socialinėje hierarchijoje. Žemiau gyvenantys žmones moka proporcingai mažesnį nuomos mokestį, užtai aukščiau esančių apartamentų savininkai jaučia moralinę pareigą juos niekinti. O šie pavydi aukštesnį statusą turintiems kaimynams ir visada pasirengę jiems iškrėsti kokią nors niekšybę. (G.J.)
8. „MAKBETAS” (Macbeth, 2015)
Britų teatriniame pasaulyje „Makbetas“ turi nelaimes nešančios pjesės reputaciją, todėl aktoriai vengia viešai tarti jos pavadinimą ir dažniausiai sako „ta škotiška pjesė“. Britai tiki, kad ji keršija jos ramybės drumstėjams. Pirmą kartą ši pjesė buvo suvaidinta 1606-ųjų m. karaliui Jokūbui I. Netrukus po premjeros berniukas, vaidinęs ledi Makbet, susirgo šiltine ir mirė. Tada niekas nesureikšmino šio įvykio, palaikę jį paprasčiausiu sutapimu. 1672 m. „Makbeto“ vaidinimui buvo sukurta muzika, ir iki XX a. pradžios tikėta, kad joje slypi kažkokia antgamtinė galia: žmonės tikėjo, kad švilpaudamas šią muziką prisišauksi nelaimes. Galiausiai „Makbetas“ ilgam dingo iš britų teatro repertuaro. Tai atsitiko 1703 metais, kai po spektaklio premjeros Londone miestą nusiaubė gamtos stichija.
„Makbetas“ Didžiojoje Britanijoje buvo „reabilituotas“ tik XIX a. pabaigoje. Bet ketvirtajame dešimtmetyje vėl prasidėjo nelaimės.
Žinoma, visa tai galima paaiškinti iš kartos į kartą perduodamomis teatro pasaulio legendomis, menininkų jautrumu ir prietarais, bet tamsusis „Makbeto“ šešėlis vis dar temdo šią pjesę, kurią, beje, nemažas būrys W.Shakespeare‘o kūrybos tyrinėtojų vadina ne mažiau genialiu veikalu, nei chrestomatinis „Hamletas“.
Amerikiečiai anksti pastebėjo „Makbete“ slypintį kriminalinio trilerio potencialą. Dar 1955 m. jie filme „Džo Makbetas“ W.Shakespeare‘o personažą pavertė… gangsteriu. Vėliau buvo sukurtos dar kelios gangsterinės „Makbeto“ versijos.
Australų režisierius Justinas Kurzelis nesivaiko madų, bet ištikimybę pjesės dvasiai (tekstą teko gerokai patrumpinti) sumaniai derina su vizualiniu meistriškumu. Naujajame filme veiksmas rutuliuojas Škotijos peizažų ir viduramžių pilių fone, bet istorija apie valdžios troškimo išprovokuotą pamišimą yra universali, todėl vaizdai ekrane dažnai primena ir klasikinės tapybos stilistiką, ir samurajų filmų estetiką, ir dabar madingo kino komikso estetiką su siurrealistinėmis haliucinacijomis, kruvina migla ir įspūdingais kosminiais peizažais.
Škotijos kunigaikščio Makbeto (akt. Michaelas Fassbenderis) gyvenimą aukštyn kojomis apverčia raganų išpranašautas pažadas – vieną dieną jis taps Škotijos karaliumi. Užvaldytas šios minties Makbetas praranda protą – dėl sosto jis pasiryžęs viskam. Šiuos vyro planus entuziastingai palaiko ir jo žmona gražuolė Ledi Makbet (akt. Marion Cotillard), kurstanti sutuoktinį tapti nuožmiausiu visų laikų Škotijos valdovu.
Garbėtroška Makbetas neilgai trukus tampa tikru tironu – dėl valdžios jis nužudo teisėtą Škotijos karalių Dankaną (akt. Davidas Thewlisas), tačiau tik žengęs ši žingsnį jis suvokia padaręs didžiausią klaidą savo gyvenime. Jo laimę pradeda temdyti nepakeliamas kaltės jausmas ir paranoja, kad už visą blogį jam teks sumokėti brangiausia kaina. (G.J.)
7. „PURVAS“ (Filth, 2013)
Režisierius Jon S. Bairdas – žmogus, kuris įrodo, kad dirbti reikia pamažu ir atsakingai. Padaręs net penkerių metų pertrauką ir sugrįžęs į ekranus jis taip maloniai kokčiai stebina, kad net saldžiai šlykštu. Filmas toks stulbinančiai nepriekaištingas, kad neprailgsta nei viena jo minutė, o jam pasibaigus norisi dar.
Škotija. Korumpuotas, susitepęs kiek tik įmanoma policininkas Briusas vegetuoja savo kasdienybėje. Vegetacija vyksta intensyviai ir atrodo, kad jis pats yra toli už įstatymo ribų. Vis tik šis Škotijos kirminas turi tikslą, kurio siekia bet kokia kaina – jis trokšta paaukštinimo. Supuvęs policininkas gauna progą pademonstruoti savo talentą ir pakilti pareigose….
„Purvas“ pastatytas pagal to paties pavadinimo knygą, kuri šiaip jau nepasižymi niekuo ypatingu ir nėra iš tų, kurią perskaičius norisi pasidėti į lentyną nelygu trofėjų. Labai maloniai stebėtina, kad režisierius sugebėjo išspausti iš jos daugiau negu tikėtasi.
„Purvas“ esti toks netikėtai intymus ir viešas vienu metu, kad norisi jį iškelti, kaip pavyzdį taip besistengiantiems lietuvių režisieriams. Iš šio kūrinio pasimokyti tikrai yra ko, o visų pirma – subtilumo. Nors filmas slegiantis ir gniuždantis, pati istorija labiau linksmina nei liūdina. Subtilus humoras, subtilus pamišimas ir nukvaišimas daro visą kūrinį subtiliu, o ne tuo šaudančiu ir gaudančiu, rėkiančiu ir klykiančiu vaizdu.
Paskaičius filmo aprašymą tikimąsi kažko panašaus į „Blogąjį leitenantą“ su Nicol‘u Cag‘u. Tačiau, kaip maloniai nustembama filmo eigoje, pamačius, kad ši istorija esti kur kas subtilesnė ir daug labiau įtraukianti. Malonu stebėti viską. Net tai, kas mažumėlę graužia akis. Graužatis filme tokia natūrali, kad nesinori nusisukti, o tik prilipinti savo akis dar arčiau ekrano.
Tokioje pamazgų duobėje filmo režisierius sugeba iškelti ir socialines, psichologines problemas. Purvas jaučiasi visame filme, tačiau tuo pačiu metu parodoma ir kas yra „švara“. Žiūrint į šį visuomenės puvėką, kažkodėl norisi tikėti gėriu ir grožiu. Štai kuo šis filmas kelioliką didelių žingsnių pranašesnis už tėvynainių kūrybą. (R.Č.)
6. „BASTŪNAS, SIUVĖJAS, KAREIVIS, ŠNIPAS“ (Tinker, Tailor, Soldier, Spy, 2011)
Nors Šaltojo karo laikai oficialiai seniai pasibaigė, bet dviejų antagonistinių pasaulių „nematomo fronto“ nuožmūs mūšiai tebevyksta. Vis dažniau tokių susirėmimų arena tampa Didžioji Britanija.
Didžioji Britanija po Jungtinių Amerikos valstijų yra antroje vietoje pagal Rusijos slaptųjų tarnybų dėmesį užsienio šalims. Paaiškinti tai visai nesunku, juk Didžioji Britanija turi milžinišką įtaką NATO ir Europos Sąjungoje vykstantiems politiniams procesams. Nors žvalgų ir šnipų veikla visada yra itin slepiama, britų saugumo organizacija MI5 laikraštyje „Sunday Telegraph“ paviešino tokią slaptą informaciją: šiuo metu Londone gali veikti iki 50 rusų šnipų.
Niekam ne paslaptis, kad prieš kelerius metus aukščiausių Rusijos vadovų įsakymu Londono centre polonijumi buvo nunuodytas žvalgybos rezidentas Aleksandras Litvinenka. Prieš dvejus metus du GRU agentai nesėkmingai nuodijo „tėvynės išdaviką“ britų Solsberyje.
O visai neseniai britų laikraštis „Sunday Telegraph“ paskelbė dar vieną informaciją apie tai, kad šalies valdžia deportavo demaskuotą Rusijos žvalgybos agentą Michailą Repiną, kuris daugelį metų vykdė žvalgybinę veiklą dengiamas Rusijos ambasados vadovų. Užuot viešai pripažinę savo agento kaltę rusai iš Maskvos išsiuntė į tėvynę vieną britų ambasados darbuotoją (diplomatų kalba tai vadinama „simetriniu atsaku“).
Nenuostabu, kad tokie nuo visuomenės kruopščiai slepiami politiniai procesai susilaukia knygų autorių ir filmų kūrėjų dėmesio.
Gerai stambiausių pasaulio šalių žvalgybos paslaptis išmanantis britų rašytojas Johnas le Carré ne vieną savo knygą skyrė rusų ir britų šnipų istorijoms. Pagal jo romaną „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“ britai dar 1979 m. sukūrė to paties pavadinimo TV serialą. Jame aktorius Alecas Guinnessas taip puikiai suvaidino žvalgybos asą Džordžą Smailį, kad netrukus gimė serialas „Smailio žmonės“, papasakojęs dar šešias šio agento bylas.
Dabar, kai Rusijos ir Didžiosios Britanijos politinių konfliktų abi šalys nė nebando slėpti, panašūs siužetai literatūroje ir kine vėl labai populiarūs. Todėl netenka stebėtis, kad romanas „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“ vėl ekranizuotas. Šį kartą įkūnyti Šaltojo karo laikų paranoją patikėta švedų režisieriui Tomui Alfredsonui (sukūrusiam mums žinomą ir originalų vampyrišką siaubo trilerį „Įsileisk mane“).
1973-ieji. Pasaulio valstybių tarptautinius santykius griaunantis Šaltasis karas pasiekė dar vieną piką. Kiekvienos šalies saugumu rūpinasi slaptųjų žvalgų tarnybos, bet jų geriausieji agentai yra lengvai pažeidžiami viliojančiais priešų pasiūlymais. O tų, kurie nesusigundo dideliais pinigais arba nepalūžta šantažuojami, laukia klastingas šūvis iš pasalų. Taip Vengrijoje buvo nužudytas britų agentas Džimas Prido. Žlugus slaptai operacijai Prido bosas, vadinamas tiesiog Kontrolieriumi, lekia iš savo posto kartu su patyrusiu žvalgybininku Džordžu Smailiu (Gary Oldmanas). Bet pastarajam netrukus bus lemta sugrįžti į „Cirką“ (taip konspiracijos tikslais vadinama šnipų būstinė), nes reikia išsiaiškinti svarbų dalyką – panašu, kad pačiame organizacijos viršuje jau daugelį metų diversinį darbą vykdo „kurmis“. Kas jis? Gal šią paslaptį padės įminti Anglijos vaikams žinoma skaičiuotė: „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas. Šnipe, eik lauk!“
Gavęs galimybę reabilituotis ir išjudinti iš mirties taško įstrigusią bylą Smailis sudaro trumpą potencialių įtariamųjų sąrašą. Jame penki žmonės – komiškos išvaizdos ambicingas neūžauga Persis Alelainas (Toby Jonesas), tikras džentelmenas Bilas Heidonas (Colinas Firthas), stipruolis Rojus Blendas (Ciaránas Hindsas), nemalonaus charakterio įkyruolis Tobis Esterhasas (Davidas Dencikas). O penktuoju šiame sąraše Smailis įrašė… save patį. Senas žvalgybos asas puikiai žino, kad jo darbe negalima niekuo pasitikėti. Netgi pačiu savimi… (G.J.)
5. „SEPTYNIOS MINUTĖS PO VIDURNAKČIO“ (A Monster Calls, 2016)
„Septynios minutės po vidurnakčio“ – jautrus, sielą gydantis pasakojimas apie dvylikametį Konorą. Berniukas turėtų džiaugtis laiminga vaikyste. Deja, džiaugsmui priežasčių neturi. Tėtis jį paliko, mokyklos peštukas Haris nepraleidžia progos pasityčioti, o didžiausią smūgį Konoras gauna, kai sužino, kad jo mama Liza (aktorė Felicity Jones) serga nepagydoma liga. Apimtas nevilties, Konoras ieško bent menkiausio vilties spindulėlio. Ir sulaukia pačios netikėčiausios pagalbos.
Filmas sukurtas pagal tokio pačio pavadinimo Patriko Nesso romaną. Ši fantastinė drama turi nepaprastų galių – joje vyksta fantazijų ir kasdienio gyvenimo susipynimai. Vieną naktį pro savo miegamojo langą berniukas pamato neįtikėtiną vaizdą: didžiulį medį, kuris, geriau įsižiūrėjus, pasirodo esantis milžinas. Pabaisa. Monstras. Paprastai jis ateina pas žmones tik tada, kai sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas. Skaudžių gyvenimo smūgių nukamuotas Konoras net nebeturi jėgų išsigąsti. Netrukus paaiškėja, kad bijoti ir nėra ko. Nors ir baugios išvaizdos, medis-milžinas yra geros širdies ir nusiteikęs padėti Konorui sutvarkyti liūdną gyvenimą.
Per visą filmą siaubūnas berniukui papasakoja istorijas. Visos jos moko skirtingų dalykų apie žmogaus mąstymo galimybes. Jis pasakoja apie gėrio ir blogio panašumus. Kaip Monstras paaiškina: „Nėra tik gero ar blogo. Dauguma žmonių yra kažkur per vidurį.“ Kartu jie tiria augimo sunkumus ir suaugusiųjų gyvenimo sudėtingumą.
Visa tai Konorui padeda suvokti painias savo mintis ir jausmus. Galinga, laukinė ir kartais negailestinga senovinė būtybė pastumia Konorą nauju gyvenimo keliu – drąsos, pasitikėjimo ir vilties. Kartu su savo naujuoju draugu berniukas atranda neįtikėtinos vidinės stiprybės ir anksčiau nepažintų savo paties galių.
Tam, kad monstro pasakojimai būtų gyvi, režisierius naudoja galingą animaciją. Rodomi gluminantys pasakų vaizdai, kuriose nėra akivaizdaus herojaus, o veikėjai ne visada būna tokie, kokie atrodo iš šono. Blogosios pamotės nėra tokios blogos, kaip atrodo. Be jokios priežasties miršta ūkininkų dukros, gražūs kunigaikščiai elgiasi kaip piktadariai ar net bailiai, o burtininkai neturi magiškų vaistų.
Beveik visas filmas yra matomas iš Konoro perspektyvos. Vaizdas žvelgiamas iš apačios, apimant platų kampą – taip berniuko namai ir visa kita aplinka tampa niūriu ir keistu pasauliu. Konoras yra vaizduojamas kaip jautrus, pastabus, bet labai liūdnas vaikas, pasipiktinęs ir sugniuždytas dėl savo mamos ligos. Režisierius nuolatos rodo iš arti liūdną vaiko veidą bei dideles išraiškingas jo akis, kurios išduoda nerimą. (N.Š.)
4. „REIKALAI BRIUGĖJE“ (In Bruges, 2008)
Jausdami žemiškojo kelio pabaigą žmonės kartais patraukia ten, kur apsilankyti svajojo visą gyvenimą. Vieni keliauja į Meką, kiti į Paryžių arba Veneciją. O trims naujo filmo personažams galutine ašarų pakalnės stotele tapo Briugė – nuostabaus grožio miestas Belgijoje.
Šiame mieste kadaise saugų prieglobstį rado du iš savo šalies ištremti britų monarchai. Dabar į Briugę iš Londono priversti pasprukti du samdomi žudikai. Vykdydamas kriminalinį užsakymą jaunas vyrukas Rėjus (aktorius Colinas Farrellas) nužudė ne tik myriop pasmerktą kunigą, bet ir atsitiktinai po ranka pasipainiojusį berniuką. Nepatenkintas tokia baigtimi bosas liepė susimovusiam žudikui kurį laiką dingti iš akiračio ir atsitokėti nuo šoko ramioje užsienio aplinkoje. O kad karštakošis dar ko nors neprognozuojamo neiškrėstų, kartu su juo į Belgiją keliauja į kriminalinį verslą Rėjų atvedęs jo vyresnis kolega Kenas (aktorius Brendanas Gleesonas).
Jau pirmieji filmo vaizdai įveda mus į viduramžių atmosferą. Atrodo, kad Briugėje laikas sustojo prieš keletą šimtmečių. Aštrūs Renesanso bažnyčių bokštai raižo dangų, o namai ir aikštės atrodo kaip Piterio Breigelio paveiksluose, tapytuose dar šešioliktame šimtmetyje. Ne miestas, o tikras tapybos muziejus po atviru dangumi. Tik Rėjui visos tos grožybės nerūpi. Kol jo partneris džiaugiasi galimybe aplankyti muziejus ir kitas įžymybes, gyvenimo džiaugsmą visai praradęs ir žiaurios depresijos apsėstas Rėjus galvoja tik apie savižudybę. Pagrindiniai filmo konfliktai, nužymėti filmo ekspozicijoje, intriguoja iš karto, o komplikuota tolesnių įvykių pynė ves siužetą į antikine lemtimi nužymėtą finalą. Staigmenų šiame kelyje bus daug.
„Reikalus Briugėje“ sukūrė Martinas McDonaghas. Tai vienas garsiausių naujosios kartos dramaturgų (gim. 1970-aisiais), dukart apdovanotas prestižine Laurence‘o Olivier premija gimtojoje Anglijoje ir nominuotas prestižiškiausioms teatrinio pasaulio premijoms už pastatymus Brodvėjuje. Įdomu, kad pirmąsias pjeses šis airių dramaturgas parašė tuomet, kai gyveno iš bedarbio pašalpos.
Nors M.McDonaghas dabar yra vienas labiausiai statomų teatro dramaturgų, mintys kurti filmus nedavė jam ramybę po to, kai jis pamatė Q.Tarantino „Bulvarinį skaitalą“, įnešusį šviežio gaivalo į tradicinį amerikietišką gangsterinį kiną ir visiškai sujaukusį seniai nusistovėjusias šio žanro taisykles.
Kai tik atsirado galimybė debiutuoti kine, M.McDonaghas ja pasinaudojo ir sukūrė pusvalandžio trukmės juodą ir kruviną airišką kriminalinę komediją „Šešios kulkos“ (2004 m.), o pagrindiniam vaidmeniui pasikvietė daug kartų gangsterius britų ir airių filmuose vaidinusį B.Gleesoną, kuris dėl kino iškeitė mokytojo profesiją. „Reikaluose Briugėje“ jis persikūnijo į tikrą kriminalinio pasaulio filosofą. Jo Kenui kelių dienų atsitiktinės „atostogos“ tampa rimtu postūmiu revizuoti visą ligšiolinį savo gyvenimą ir padaryti rimtas išvadas. Blaškydamasis tarp įsipareigojimų savo šefui ir tėviškos simpatijos ant savižudybės ribos atsidūrusiam partneriui, Kenas visgi apsisprendžia išpirkti savo kaltes labai kilniu būdu. (G.J.)
3. „KARALIAUS KALBA“ (The King’s Speech, 2010)
Tai istorinė drama apie sosto atsisakiusį Edwardo VIII brolį George’ą VI (jį lietuvių istorikai vadina karaliumi Jurgiu VI), kuris buvo karūnuotas 1937-ųjų metų gegužės dvyliktąją ir valdė bočių sukurtą imperiją iki savo mirties 1952-aisiais.
Ko gera, George’as VI buvo pats kukliausias britų valdovas – jautrus, sentimentalus, senamadiškai padorus, o tai tikrai ne pačios tinkamiausios karaliaus savybės. Ypač tuo metu, kai nuo pirmųjų karaliavimo dienų iš naujojo valdovo reikalaujama ryžtingumo ir tvirtos valios. Juk virš Europos jau tvenkiasi fašistinės grėsmės debesys. Esant tokiai situacijai karaliui dažnai tenka kreiptis į gentainius per radiją, raminant tautą ir mobilizuojant ją artimos ateities išmėginimams. Jaunam karaliui ši procedūra kelia panišką baimę. Ne todėl, kad jis nežinotų, ką tokiais atvejais reikia sakyti. Galų gale sklandžią kalbą visuomet gali parašyti specialiai šiam reikalui rūmuose laikomi žmonės. Tikrą siaubą karaliui kelia tai, kad jis stipriai mikčioja, o toks kalbos defektas monarchui – didelė yda. Dėl jos Jorko kunigaikštis Albertas (tokį titulą ir vardą George’as VI turėjo prieš tapdamas karaliumi) visai nesiveržė į sostą. Tikriausiai, per visą Anglijos istoriją šioje šalyje nebuvo kito kilmingo kraujo turėjusio žmogaus, kuris visai nenorėjo būti karaliumi.
Filmo „Karaliaus kalba“ (rež. Tomas Hooperis) kulminacija tampa karaliaus George’o VI kalba tautai, pasakyta per radiją 1939-ųjų metų rugsėjo trečiąją, praėjus dviem paroms po to, kai naciai pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Karo nuojauta yra tas kamertonas, kuris kamerinę istoriją kaskart projektuoja į gerokai platesnį kontekstą. Filmo scenaristas Davidas Seidleris nuoširdžiai pasistengė, kad realioje istorijoje apie įsisenėjusius kompleksus nugalintį mikčiojantį karalių ryškiai nuskambėtų mitologinio pasakojimo apie Pigmalioną ir Galatėją atgarsiai.
Tokiu Pigmalionu karaliui tampa savamokslis logopedas Lajonelis Logas (Geoffrey Rushas). Didesnio kontrasto, kokį regime filme, tarp žmonių, tikriausiai, negali būti. Nekilmingas australas, neslepiantis savo respublikoniškų politinių pažiūrų ir garbingos karalių dinastijos palikuonis – abu šie skirtingų pasaulių atstovai likimo valia ne tik atsiduria vienoje valtelėje, bet ir tampa gyvybiškai reikalingi vienas kitam.
Tikras malonumas klausytis preciziškai nušlifuotų dialogų ir mėgautis išties karališka aktorių vaidyba. G. Rushas seniai pagarsėjęs kaip kontraversiškų personažų kūrimo virtuozas, kurio aktorinėje paletėje tiek daug spalvų, kad jis nesunkiai gali persikūnyti į visiškas priešingybes – groteskišką kapitoną Barbosą „Karibų piratų“ epopėjoje, makabriškąjį pornografinių romanų autorių markizą De Sade‘ą („Skandalingoji plunksna“) ar muzikos genijų Davidą Helfgottą (už šį vaidmenį filme „Nušvitimas“ jis buvo apdovanotas Oskaru).
Colinas Firthas yra visiška G. Rusho priešingybė – subtilių potėpių meistras. 2010-aisiais jis buvo per plauką nuo Oskaro už vaidmenį filme „Vienišas vyras“. Po metų savo prizų kolekciją aktorius papildė ir šiuo trofėjumi. (G.J.)
2. „KAZINO ROYALE“ (Casino Royale, 2006)
Nuo 1962 – ųjų metų Vakarų pasaulis įprato Naujuosius metus pasitikti ne tik su Kalėdų Seneliu, bet ir su naujais nenugalimojo agento Džeimso Bondo nuotykiais. Vėliau šie susitikimai darėsi nebe tokie reguliarūs, tačiau vis tiek su pavydėtinu atkaklumu rašytojo Jano Flemingo fantazijos sukurtas herojus, gelbėjantis pasaulį “nuo pražūties amžinosios” ir nepamirštantis net mirtino pavojaus akivaizdoje paglamonėti eilinę stambiakrūtę gražuolę, vėl sugrįždavo.
Žlugus Berlyno sienai, ėmė atrodyti, kad netekęs savo svarbiausio “šaltojo karo” priešininko, Bondas išeis pensijon. Taip neatsitiko, bet kaip tik tuomet bondiados autoriai pradėjo krėsti keistokus pokštus.
Jau “Auksinėje akyje” (GoldenEye, 1995 m.) tiesioginiu Džeimso Bondo viršininku tapo moteris. Tai buvo gudrus reklaminis triukas, turėjęs dvigubą tikslą – nuraminti karingai nusiteikusias feministes ir pritraukti į kino sales anksčiau šio serialo nemėgusias moteris. Bondui teko praryti šią karčią piliulę, tačiau vienas kompromisas iš karto pagimdė kitus.
Kitame filme “Rytojus niekada nemiršta” (Tomorrow Never Dies, 1997 m.) autoriai ėmė nuosekliai keisti Džeimso Bondo “orientaciją” – iš slaptojo Jos Didenybės superagento jis palengva virto sėkmingu prekybiniu agentu, atvirai reklamuojančiu prabangius laikrodžius, rusišką degtinę “Smirnoff” ir automobilius BMW.
Vėliau serialo autoriai atsigręžė į savo gamintojus ir sukonstravo agentui 007 fantastiško dizaino anglišką automobilį “Aston Martin”, kuriam Bondas lieka ištikimas ir filme „Kazino Royale”.
O štai firminį pasisveikinimą “Mano vardas Bondas, Džeimsas Bondas” šiame filme pirmą kartą ištarė Danielis Craigas. Britai šį Džeimsą Bondą iš karto praminė “Džeimsu Blondu”, mat Danielis Craigas vienintelis šio vaidmens atlikėjas blondinas.
Anksčiau Džeimsą Bondą vaidino Seanas Connery ir Rogeris Moore‘as (po septynis kartus), George‘as Lazenby (vieną kartą), Timothy Daltonas (du kartus) ir Pierce‘as Brosnanas (keturis kartus).
21-ajame „bondiados“ filme veiksmas sugrįžta į agento Džeimso Bondo praeitį, kai jis buvo pakviestas į britų Karališkąją tarnybą. Agentas 007 gauna ne tik teisę žudyti, bet ir pirmąją užduotį.
Pirmoji Bondo misija nubloškia agentą į Madagaskarą, kur reikia surasti tarptautinį teroristą Molaką (ak. Sebastienas Foucanas). Bet atvykus į Bahamų salas šį kartą operacija nukrypsta nuo pradinio plano, ir Bondui tenka aiškintis, kodėl taip atsitiko.
Čia Bondas ir sužino apie svarbią nelegalių finansinių schemų grandį – tarptautinių teroristinių organizacijų rėmėją bankininką Le Šifrą (akt. Madsas Mikkelsenas), kuris nesidrovi daryti didelius pinigus drauge su aukšto rango nusikaltėliais arba pilietinio karo apimtose valstybėse.
Su šiuo piktadariu Bondui teks susiremti…prie pokerio stalo. Mat po to, kai Bondas suardė Le Šifro planus, šimtą milijonų dolerių vienu ypu praradęs piktadarys nori susigražinti pinigus Juodkalnijos viešbutyje „Royale“ organizavęs pokerio turnyrą, kuriame kiekvienas dalyvis privalo susimokėti dešimt milijonų dolerių.
Į šį renginį komandiruojamas ir Bondas, kurio dalyvavimo mokestį sumoka Jos Didenybės iždas. Prižiūrėti, kaip bus naudojamos valstybės lėšos, patikėta gražuolei Vesper Lynd (akt. Eva Green). To pakanka, kad būtų galima su nemažėjančias įtampa stebėti dviejų vienas kito vertų priešininkų dvikovą, kurioje bus nemažai ir visai ne džentelmeniškų klastingų smūgių.
1. „ATPIRKIMAS“ (Atonement, 2007)
„Atpirkimas“ sukurtas pagal Iano McEwano romaną. Brionė (ją papildydamos viena kitą vaidina trys skirtingos aktorės: Saoirse Ronan, Romola Garai bei Vanessa Redgrave) nuo vaikystės žavisi literatūra, rašo pjeses ir labiausiai domisi savo vyresnės sesers Sesilijos (Keira Knightley) bei jų namuose gyvenančios ekonomės sūnaus Robio Ternerio (Jamesas McAvoy‘us) meilės romano intymiomis detalėmis. Kadangi Brionė pati įsimylėjusi Robį ir pavyduliauja seseriai, perdėtas vaikiškas smalsumas išprovokuoja nepataisomų nelaimių grandinę.
Viskas prasidėjo dar 1935 metais, kai trylikametė Brionė šeimyniniame teatre inscenizuoja savo pjesę. Smalsi paauglė šnipinėja Robį ir Sesiliją (svarbūs filmo įvykiai dažnai rodomi du kartus – Brionės akimis ir taip, kaip jie vyko iš tikrųjų), todėl kartais įvykius interpretuoja savaip. Pavyzdžiui, pamačiusi Robį ir Sesiliją besimylinčius bibliotekos kambaryje, Brionė pagalvoja, kad Robis yra smurtautojas. Kai vėliau smurto auka tampa Brionės pusseserė Lola, Brionė seksualine prievarta apkaltina Robį. O šiam tenka rinktis – tapti kaliniu arba „patrankų mėsa“ karo apkasuose.
Melagingas liudijimas persekioja Brione visą gyvenimą. Ji tampa garsia rašytoja (vėliau ją vaidina britų kino veteranė Vanessa Redgrave), kuri gerai įsisavina gyvenimišką išmintį – galima suklijuoti sudužusią vazą ir gražinti jai pirmykštę formą arba iš naujo perrašyti knygos siužetą. Bet ar galima gyvenimą gražinti į tą tašką, kur pasielgei nedorai ir viską pakeisti? (G.J.)
Gediminas Jankauskas, Renata Stulgaitytė, Raminta Česnaitė, Neringa Šimėnaitė
Taip pat skaitykite: TOP 10 vokiškų naujojo kino filmų
