Didžiausias Lietuvos festivalis „Kino pavasaris“ vyksta net 19-oje Lietuvos miestų ir džiugina kokybišku kinu didžiulį skaičių Lietuvos žiūrovų. Šiemet festivalis vyks kovo 19 – balandžio 2 dienomis. Būtinai tapkite festivalio dalimi ir patirkite nepakartojamas emocijas. Jei neseniai susidomėjote festivaliu ir jo rodomais išskirtiniais filmais, norime priminti jums 10 puikių kino juostų buvusių „Kino pavasario“ repertuare.
10. „FENIKSAS“ (Phoenix, 2014)
„Feniksas“ – naujausias ne tik Vokietijoje žymaus režisieriaus Christiano Petzoldo 2014 m. darbas, kurio iš pradžių nei Kanai, nei Venecija nenorėjo įtraukti į savo festivalines programas. Nenuostabu, nes temos iki šiol skausmingos: vokietis stato filmą apie Antrojo pasaulinio karo padarinius, apie likimus, susijusius su holokaustu, apie bandymą sugrįžti į gyvenimą po lagerio ir apie vokiečių pokario sociumą…
Pokario Berlynas, krūvos griuvėsių ir beveik užuodžiamas pasmerktos praeities ir dar neatėjusios ateities tvaikas. Ir iš lagerio sugrįžta dainininkė Neli (Nina Hoss), nebeturinti veido – jis, kaip ir Berlynas, sušaudytas karo. Neli trokšta susigrąžinti buvusį veidą ir buvusį gyvenimą, todėl ieško savo mylimojo – vyro pianisto Džonio (Ronald Zehrfeld). Po plastinės veido operacijos Neli kartoja: „Manęs nebėra…“ Veidą ji visgi atgauna, ir, sprendžiant iš to, kaip ją atpažįsta kiti, tokį patį ar bent jau labai panašų į buvusįjį. Tačiau ją atpažįsta ne visi: kavinėje „Feniksas“ padavėju dirbantis Neli vyras, išgąstingai pašauktas vardu, neatpažįsta savo žmonos. Jis įsitikinęs, kad ji nužudyta. Ir visgi Džonis reaguoja: pamačius žmoną primenančią moterį, jam kyla makabriška idėja. Štai čia ir prasideda filmo intriga: Neli jis pasiūlo suvaidinti pačią save. Tokiu būdu jie gausią jos palikimą, gerokai padidėjusį dėl kare visų nužudytų Neli giminių žydų. Taigi, Neli mokosi būti savimi – rašyti, vaikščioti, kalbėti, vilkėti suknelę ir pasidaryti makiažą. Kas čia vyksta?
Iš pradžių toks scenarijus atrodo neįtikimas – ar įmanoma neatpažinti savo žmonos, net jei plastinė veido operacija ir būtų kažką pakeitusi – iš balso, kvapo, judesių? Ir kaip pati Neli sutinka priimti tokį pasiūlymą ir nebando kaip nors įrodyti, kas ji yra iš tiesų? Tačiau būtent čia ir slypi filmo jėga. Neli keletą kartų pabando apreikšti save, tačiau nesėkmingai: Džonis nebeįgalus atpažinti, bet tai liečia ne išorę. O ir pati Neli trokšta ne tik susigrąžinti savo veidą, bet – kas yra žymiai svarbiau – pačią save, nes viskas, kas buvo jos tapatybė, sugriauta. Už tai ji įsijungia į žaidimą ir tarsi dėlioja save iš naujo. Iš naujo mokosi būti savimi. Tačiau ši dėlionė, siekianti atkurti praeitį, yra neįmanoma. Praeitis mirusi, santykiai su Džoniu, galimai ją išdavusiu gestapui – irgi. Jie abu – praeities šmėklos, be tapatybės, be tęstinumo, kurių sielos – kaip ir Berlyno gatvės – tik griuvėsiai. Džonio neįgalumas atpažinti savo žmoną – pradžioje toks neįtikimas, kuo toliau, tuo labiau atrodo dėsningas ir neišvengiamas: atpažinti Neli reikštų pripažinti savo išdavystę. Tai reikštų tuo pačiu pripažinti, kad pats sunaikinai viską, kas tau buvo brangiausia, kas buvo tavo gyvenimo turinys: regis, Džonis mylėjo Neli. Štai ką sako pats režisierius apie veikėjų vyro-žmonos „žaidimą“:
Psichoanalitikai teigia, kad išgyvenus traumą arba neurozę reikia ją pripažinti, o paskui pakartoti, kad galėtum ją ištrinti, pamiršti ir pasveikti. Džonis rūsyje suvokia savo išdavystę ir ją pakartoja, kad galėtų pamiršti. Neli žaidžia žaidimą, bet nenori žengti trečio žingsnio. Ji nori pripažinti, pakartoti ir grįžti į laikus prieš karą. Kai filmavome, aktoriai man sakė: ‚Mes elgiamės taip, kaip įsimylėjusi pora: rytais geriame kavą, jis kloja jos lovą, atneša jai sumuštinį, naktį jie eina pasivaikščioti, jis dovanoja batus ir suknelę… Tai fantomiškas požeminis meilės istorijos smūgis.“ Bet vyras tai daro, kad atsikratytų savo žmonos, o moteris – kad sugrąžintų savo kūnui gyvybę.
Filmo idėją Christianas Petzoldas kartu su bičiuliu scenaristu Harunu Farocki brandino daugiau nei 20 metų, o filmo pagrindu tapo Huberto Monteilheto 1961 m. romanas „Sugrįžimas iš pelenų“. Ch. Petzoldui įtakos padarė ir jo itin vertinamas Alfredo Hitchcocko filmas „Svaigulys“ („Vertigo“). (T.K.)
9. „IKI DUGNO“ (Zabawa zabawa, 2018)
Jaunos režisierės Kingos Dębskos pavardę „Kino pavasario“ žiūrovai įsidėmėjo dar 2016 m., kai pamatė jos filmą keistoku pavadinimu „Mano dukterys karvės“. Abejingų nepaliko tragikomedija, kurioje dvi pašėlusio temperamento seserys amžinai konfliktuoja, bet turi suvienyti jėgas po šeimą ištikusios nelaimės. Per komiškos dramos akinius į savo herojus režisierė žvelgia ir naujame filme „Iki dugno“. Tai istorija apie tris moteris, kurias vienija priklausomybė alkoholiui: prokurore dirbančiai Dorotai dažnai tenka imtis žygių, kad išvengtų atsakomybės dėl nusižengimų, kuriuos padarė apsvaigusi; chirurgė Teresa dėl besaikio gėrimo jau prarado šeimą; o pavyzdinga studentė Magda nė pati negalėtų pasakyti, kodėl beveik kiekvieną dieną pabaigia bare – kartą toks vakarėlis iki žemės graibymo baigsis smurtu ir išžaginimu.
Lenkijos intelektualų ir menininkų tarpe „Komunos laikais“ alkoholis buvo laikomas tinkama priemone užsimiršti ir jo dėka pabėgti į alternatyvią realybę. Atsirado net „girtavimo filosofijos“ teoretikai, pavyzdžiui, rašytojas ir scenaristas Jerzy Pilchas, kurio knyga „Stiprusis angelas“ buvo net pavadinta „girtuoklių Biblija“, nes joje išvardinta begalė alkoholizmą pateisinančių priežasčių, kurių vienintelė svarbiausia – realybė: „Kam prabusti iš svaigaus sapno, jeigu realybėje dar blogiau?“.
Dar vieną autoriaus teiginį, kad „alkoholizmas – mūsų tautinė liga, o prieš butelį visi lygūs“, knygos ekranizacijoje (2014 m., rež. Wojciechas Smarzowskis) iliustruoja epizodas reabilitacijos klinikoje, kai savo „pasiekimais“ dalijasi įvairių socialinių sluoksnių atstovai – nuo sunkvežimio vairuotojo iki režisieriaus, per tarptautinio festivalio banketą prišlapinusio savo kelnes. Visi jie kažkada teigė sau ir kitiems, kad žino savo normą ir gali save kontroliuoti, bet patys nepajunta, kaip tampa bevaliais „žaliosios gyvatės“ vergais. Filmo autoriai surado labai tikslų savo filmo stilių, gerai perteikiantį realybės jausmą prarandančio girtuoklio savijautą – scenų montažas kartais primena liaudyje žinomą „trūkusios juostos“ efektą, kai nutraukiamas sakinys, neišbaigiama situacija, chaotiškai šuoliuojama laike ir erdvėje, ir visa tai primena negailestingai susiveržiančią kilpą. Čia jau patyrę kinomanai ir „girtavimo filosofijos“ adeptai, tikriausiai, atpažins nuorodą į klasikinę „Kilpą“, 1957-ųjų metų režisieriaus Wojciecho Haso dramą, kurioje alkoholiko kelias link pražūties parodytas taip, kad panašius filmus „pradedantiesiems“ galima rodyti kaip prevencijos priemonę.
Naujasis Kingos Dębskos filmas „Iki dugno“ taip pat gali atlikti prevencijos funkcijas, kaip ir scenarijų parašiusios žurnalistės Mikos Dunin tvarkomas populiarus moterims skirtas internetinis tinklapis „Emociniai išblaivinimo namai“ (lenk. Emocjonalna izba wytrzeźwień): kai kurios čia aprašytos istorijos panaudotos filmo fabulai. (G.J.)
8. „IDA“ (Ida, 2013)
Pastaruoju metu pasauliniame kine pastebima graži tendencija kurti juodai baltus filmus, kurie po kompiuterinių efektų ir spalvų fejerverkų maloniai glosto akį, neblaško žiūrovo dėmesio, o, atvirkščiai, leidžia pajusti tikro gyvenimo dvelksmą ir labiau įsijausti į dramatiškas siužeto peripetijas, ypač tais atvejais, kai ekrane rodoma rūsti gyvenimo tiesa. Anksčiau ši tendencija pasireikšdavo tik retsykiais: Lecho Majewskio „Wojaczekas“ (1999 m.) ar Boryso Lankoszo „Antroji monetos pusė“ (2009 m.) buvo ne tik talentingos stilizacijos, puikiai atkuriančio pokario atmosferą ar socialistinės Lenkijos laikus, bet ir galimybė naujai įprasminti kino klasikos paveldą.
Tokį praeities vaizdavimo stilių dabar renkasi vienas žymiausių Lenkijos kino režisierių Pawełas Pawlikowskis: 2015 metais jo „Ida“ gavo Oskarą geriausio užsienio filmų nominacijoje. Hipnotizuojantis juodai baltoje juostoje atgyjantis pasaulio poveikis čia juntamas nuo pirmų kadrų. Per pasaulio festivalius pergalingai žengusi „Idą“, anot režisieriaus, yra „filmas apie identitetą, šeimą, tikėjimą, kaltės jausmą, socializmą ir muziką“. Filme Lenkija vaizduojama tarsi pašaliečio akimis, o stilistiką formuoja asmeninių prisiminimai, vaikystės vaizdai, emocijos, garsai ir muzika. Veiksmas plėtojasi 1962-aisiais metais. Interviu žurnalui „Kinas“ režisierius teigė: „Ida“ yra lyg mano sugrįžimas, tačiau ne tik į Lenkija, bet ir į laikus, kai gimiau, auga, sugrįžimas į pasaulį, kurį pamačiau iš pat pradžių, kuris liko giliai mano atmintyje ir vaizduotėje“.
„Idoje“, kaip ir daugumoje geriausių dabartinės Lenkijos kino filmų, grįžtama į praeitį, kad būtų galima kelti kelis dešimtmečius vengtas skaudžias temas. Šį kartą stengiamasi atvirai kalbėti apie nemažos lenkų dalies dalyvavimą Holokauste (prieš ketvertą metų Lenkijoje labai aršias diskusijas šia tema išprovokavo režisieriaus Władysławo Pasikowskio filmas „Pasekmės“). Pagrindinė P. Pawlikowskio filmo herojė Ana užaugo katalikų vienuolyno prieglaudoje. Prieš pati tapdama vienuole mergina iš savo giminaitės Vandos (Agata Kulesza) sužino, kad ji yra žydė, kurios tėvai buvo nužudyti Antrojo pasaulinio karo metu. Ana ir Vanda drauge lanko siaubingus įvykius menančias vietas. Merginai bus lemta sužinoti šokiruojančią tiesą, kuri privers lemtingo apsisprendimo būsenoje esančią merginą rimtai pakoreguoti savo tikėjimą Dievu. O Vandai (kuri tikėjo komunizmo idealais ir uoliai tarnavo režimui, pasmerkdama socialistinės santvarkos priešus myriop, už ką buvo praminta „Kruvinąja Vanda“) susitikimas su Ana taip pat taps galimybe revizuoti savo gyvenimą ir pateikti sau beapeliacinę sąskaitą. (G.J.)
7. „ARITMIJA“ (Аритмия, 2017)
Pagrindinis veikėjas – herojus Olegas (aktorius Aleksandras Jacenka). Būtent taip jį norisi vadinti – herojumi, didvyriu, nors iš pirmo žvilgsnio jis tikrai nėra tradicinis šaunuolis. Aptinusio veido garbanius mėgsta rusiškai išgerti, dažnai į ankštą judviejų su žmona butelį prisikviečia draugų, kurie šėlioja visą naktį… Tačiau herojumi Olegą daro jo besąlygiškas atsidavimas darbui – vyras yra greitosios pagalbos paramedikas, vienas iš tų, kuriam nuoširdžiai rūpi visų pacientų gyvenimai. Ekrane nuolat matome Olegą gelbėjantį gyvybes – kartais su sveiku humoru, kuomet greitąją pagalbą išsikvietusi apkūni pensininkė iš tiesų tetrokšta žmonių dėmesio – tokiu atveju Olegas pasiūlo jai „stebuklingą piliulę“ nuo visų ligų, kuri iš tiesų tėra plastmasinė žaislinio šautuvėlio kulka… Tačiau žymiai dažniau nei su aikštingomis pensininkėmis Olegui tenka grumtis su gyvybės ir mirties klausimu, kuomet žaibiškai tenka priimti rizikingus sprendimus.
Kruvinos akimirkos greitosios pagalbos automobilyje epizodiškai mainosi su jaukesnėmis, bet ne visada taikiomis scenomis Olego ir jo gražuolės žmonos Katios (aktorė Irina Gorbačiova) namuose. Katia – taip pat gydytoja, tik ji dirba priimamajame ir turi geresnes karjeros perspektyvas nei Olegas. Moteris taip pat nevengia linksmybių su kolegomis, tačiau iš esmės rodosi ramesnė, atsakingesnė, paslapčia trokštanti daugiau dėmesio iš nuolat pavargusio arba besilinksminančio vyro ir ramybės namuose. Poros barnius keičia scenos ligoninėje ar pacientų namuose, buitiniai vakarėliai kilnojant vodkos stikliukus, mirtinai nukraujavę žmonės, naujas greitosios pagalbos bosas, mėginantis įvesti griežtą tvarką ir šiek tiek intymių meilės akimirksnių… Šis emocingas kaleidoskopas pamažu žiūrovui atskleidžia ne tik sodrią meilės istoriją, bet ir gilias Rusijos visuomenės problemas. (V.R.)
6. „KAFARNAUMAS“ (Capharnaüm, 2018)
Specialiuoju žiuri prizu Kanų kino festivalyje apdovanotas režisierės Nadine Labaki filmas susilaukė ne tik visuotinio dėmesio, bet ir beveik 15 minučių trukusių aplodismentų. Tokia reakcija suprantama – ko gero, kine dar neteko matyti istorijos, kurioje paauglys ryžtasi paduoti savo tėvus į teismą už tai, kad šie suteikė jam gyvybę.
Pagrindinis „Kafarnaumo“ veikėjas Zeinas kažkuo panašus į argentinietį Karlosą Robledo Pučą: abu kriminalinę veiklą pradėjo labai anksti. Zeinui buvo vos dvylika, kai už žmogžudystę jis penkeriems metams atsidūrė už grotų. Jis buvo vyriausias vaikas šeimoje, kurioje augo dar dešimt broliukų bei sesučių, todėl apie mokslus nebuvo galima net svajoti – reikėjo padėti tėvams platinti narkotikus. Berniukas turėjo dar vieną svajonę – pabėgti su sesute Sahar į Švediją, bet šie planai žlugo, kai tėvai mergaitę pardavė krautuvėlės savininkui. Tada Zeinas pabėgo iš namų ir pradėjo savo išgyvenimo odisėją Jordanijos gatvėse. (G.J.)
5. „KLERAS“ (Kler, 2018)
Didelio rezonanso Lenkijoje susilaukę režisieriaus Wojciech Smarzowskio darbas „Kleras“ skirtas dviem aktualioms šiuolaikinio pasaulio problemoms – korupcijai ir pedofilijai, kurios pastaruoju metu drebina Katalikų bažnyčios pamatus. Dalis lenkų įsižeidė, pasižiūrėję „Klerą“. Pavyzdingais katalikais save linkę laikyti dauguma Lenkijos piliečių pasijuto įskaudinti asmeniškai. Didelę įtaką Lenkijos religiniame ir politiniame gyvenime turintys Bažnyčios hierarchai taip pat suskubo pasmerkti „šmeižikiško“ kūrinio autorius. Kai kuriuose regionuose vietinė valdžia net pabūgo rodyti skandalingą filmą, nors draudžiamo vaisiaus principas negalėjo nesuveikti – jau per kelias filmo demonstravimo dienas jį pažiūrėjo beveik trys milijonai lenkų.
Režisierius išdrįso tiesiai šviesiai įvardinti tai, kas jau seniai yra stropiai slepiama vieša paslaptis. Pedofilija aukščiausiu lygiu jau pasmerkė net popiežius Pranciškus. Lenkijos spaudoje ir anksčiau pasirodydavo informacija apie vaikus tvirkinančius kunigus. „Klero“ autoriai surinko daug seksualinę prievartą patyrusių dabar jau suaugusių žmonių liudijimų ir juos panaudojo rašydami scenarijų. Pasinaudojo W. Smarzowskis ir olandų žurnalisto Ekke‘s Overbeeko žurnalistinio tyrimo duomenimis, kuriuos autorius užfiksavo knygoje „Bijokite! Kalba Lenkijos bažnyčios pedofilijos aukos“.
Bet „Kleras“ nėra skirtas tik kunigams pedofilams. Pasikėsinęs į šį tabu režisierius kerta iš peties, ir jo skaudūs kirčiai pataiko į kitas jautrias vietas – ne į pavienius Bažnyčios tarnus, bet į pačią Dievo namų instituciją, kuriai, regis nėra svetimos visos septynios mirtinos nuodėmės. Šią prielaidą W. Smarzowskis iliustruoja keliais negailestingai charakterizuojamais šventikų portretais. Štai kurijoje dirbantis kunigas Leszekas Lisovskis (Jacekas Braciakas) yra didelių ambicijų kupinas pedofilas, trokštantis bet kokia kaina padaryti karjerą ir gauti aukštą postą Vatikane, todėl vardan šio tikslo jis pasiryžęs iš savo kelio pašalinti bet kokią kliūtį, jis net išdrįsta terorizuoti arkivyskupą. Grandiozinę šventovę statantis ir savo galia bei turtais besididžiuojantis ciniškas arkivyskupas Mordovičius (Januszas Gajosas) šokdina aukšto rango politikus ir nevengia artimų ryšių su kriminalinio pasaulio vadovais.
Palyginus su šiais „monstrais“ kiti du filmo autorių akiratyje atsidūrę kunigai, perfrazuojant Friedrichą Nietzschę, yra „žmogiški, pernelyg žmogiški“. Roberto Więckiewicz‘iaus suvaidintas kaimo parapijos kunigas Tadeušas Trybusas nevengia stiklelio ir jaučia silpnybę moterims, net ryžtasi mesti kunigystę, kad galėtų gyventi su mylima moterimi Hanka (ją suvaidino Joanna Kulig, visomis savo talentų spalvomis sužibėjusi neseniai matytoje dramoje „Šaltasis karas“), kuri laukiasi jo kūdikio. Dar vienas „Kristaus kareivis“ miestelio kunigas Andžejus Kukula (dažnai W. Smarzowskio filmuose vaidinantis Arkadiuszas Jakubikas yra savotiškas režisieriaus sėkmės talismanas), kuris vaikystėje buvo seksualiai išnaudojamas kunigo, o dabar pats apkaltinamas pedofilija už tai, kad nori demaskuoti Lisovskį. Užspęstas į kampą ir pavargęs priešintis bejausmei moralinės prievartos mašinai, Kukula ryžtasi baisiam iššūkiui. (G.J.)
4. „ŠIRDŽIŲ DAMA“ (Queen of Hearts, 2019)
Nuo 2003-ųjų rengiamas kino festivalis „Scanorama“– pagrindinis Skandinavų kino sklaidos šaltinis Lietuvoje – kasmet pristato mūsų žiūrovams didelę ir labai margą Skandinavijos šalių bei Baltijos jūros regiono kino panoramą. Iš visų Lietuvoje vykstančių kino festivalių „Scanorama“ vienintelė, objektyviai kalbant, sėkminga konkuruoja su „Kino pavasariu“, todėl pastarajam kasmet lieka vis mažiau galimybių savo festivalyje mus pradžiuginti skandinavų kino šedevrais. Tačiau vieną kitą karštą naujieną iš šiaurės regiono „Kino pavasariui“ visgi pavyksta nustverti. Pavyzdžiui, tikra festivalių sensacijatapusią „Širdžių damą“. Juostos pasaulinė premjera įvyko Sandenso nepriklausomųjų kino kūrėjų festivalyje (JAV), kurį dar 1978 įsteigė garsus aktorius Robertas Redfordas. Bene garsiausia kino pasaulyje naujųjų talentų kalvė buvo labai palanki nemažam būriui talentingų debiutantų, kurių tarpe išsiskyrė danų režisierė May el-Toukhy.
Pati režisierė šio filmo sumanymą komentavo taip: „Pradėjau darbą prie šio projekto, kai susimąsčiau apie tai, kaip gimsta šeimos paslaptys. Kaip tik tada buvau praradusi labai artimą asmenį, apie kurį netrukus sužinojau keletą paslapčių. Galvojau apie tuos, kurie netenka artimų žmonių, taip ir nesužinoję apie juos kažką labai svarbaus. Pasidalijau mintimis su savo bendraautore Maren Louise Kaehne, ir per trumpą laiką mudvi surinkome nemažai informacijos apie mokytojas, kurios turėjo lytinių santykių su savo mokiniais. Pastebėjome bendrą tendenciją: įprastai žmonės linkę pernelyg romantizuoti santykius tarp vyresnio amžiaus moters ir jaunesnio vyro, priešingai nei tarp pagyvenusio vyro ir jaunesnės moters. Taip pat vyrauja nuomonė, jog seksas tarp patėvio ir podukros nėra normalus, užtai pamotės intymus santykiai su posūniu taip kategoriškai nesmerkiami ir yra vadinamoje pilkoje zonoje“.
Tokioje „pilkoje zonoje“ atsiduria sėkminga teisininkė Ana, dirbanti su vadinamųjų „probleminių“ paauglių bylomis. Šeimyniniu gyvenimu moteris negali skųstis – laimingoje santuokoje su Peteriu jie augina dvynes dukras. Tačiau šeimos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai pas juos atsikrausto nerūpestingas Peterio sūnus iš ankstesnės santuokos. Kol Peteriui sunku atkurti santykį su ilgai nematytu Gustavu, Anai, įpratusiai ieškoti išeičių iš įvairių konfliktinių situacijų, pavyksta su juo užmegzti ryšį. Kai palengva stiprėjanti draugystė perauga į moters aistrą, ant kortos pastatoma jos karjera ir šeimos gerovė.
Jau pirmieji „Širdžių damos“ kadrai su „griūvančiais“ miško vaizdais žadina svaigulio įspūdį ir staiga iš po kojų slystančio tvirto pagrindo savijautą. Šis vizualinis besiartinančios grėsmės simbolis kartosis dar ne kartą, vis artindamas siužetą prie baisios atomazgos, prie kurios žiūrovai pirmą kartą priartinamas jau pirmojoje scenoje, kai dar nepajėgia suvokti, kokia siaubinga tiesa netrukus paaiškės, ir prieš filmo pabaigą (pasinaudojus žiedine pasakojimo struktūra, kai finale sugrįžtama prie pradinės situacijos): tada jau intuityviai suvokiama tragedijos nuojauta jau nebepaliks alternatyvių atomazgos variantų.
Respektabilaus ir stabilaus šeimyninio pasaulio erozija prasideda tada, kai namuose pasirodo nepilnametis Peterio sūnus iš ankstesnės santuokos. Jaučiantis kaltę dėl to, kad paliko buvusią šeimą ir nesirūpino berniuku, kol jis užaugo, Peteris nori užmegzti su juo šiltesnius santykius, bet Gustavo sielą jau seniai užvaldė neapykanta, o jo paaugliškas maištas pasireiškia įžūliu elgesiu ir neprognozuojamais bei nelogiškais veiksmais
Akivaizdu, kad Peterio ir Anos laukia didžiulės kantrybės reikalaujanti psichologinė terapija, kuri padėtų ištirpdyti susvetimėjimo ledus ir padėtų Gustavui pasijusti visaverčiu šeimos nariu. Tokių filmų su gražia didaktine potekste esame matę nemažai. Bet šį kartą autoriai žengia visai kitais keliais. Atrodytų, kad didelę psichologinės pagalbos patirtį turinti Ana turėtų žinoti, kaip svarbu tokioje situacijoje elgtis subtiliai ir išvengti neatsargių žingsnių. Tačiau netrukus Anos santykiai su posūniu po truputį ima artėti prie pavojingos ribos, kai kiekvienas naujas žingsnis veda prie situacijos, kurią psichologai vadina negrįžimo tašku. Nepilnametis to, aišku, dar nežino, kas kita – patyrusi moters. Bet sunerimti priverčia Anos žodžiai, kad „nėra didelio skirtumo tarp to, kas gali įvykti, ir kas jokiu būdu neturi atsitikti“.
3. „JI“ (Elle, 2016)
2017 – tais „Kino pavasario“ festivalį atidarė stulbinantis kino klasiko režisieriaus Paul Verhoeven filma „Ji“.
Dienos šviesos nutviekstame bute ant grindų guli prievartaujama moteris. Dejonės. Prievartautojas su juodomis pirštinėmis, ant veido – kaukė. Lytinį aktą abejingai stebi naminė katė. Pasiekęs kulminaciją prievartautojas atsistoja, paskubomis nusišluosto kraują, mat įsipjovė į ant žemės pabirusias šukes, ir išeina laukan. Moteris pakilusi ramiai šluoja šukes, guli karštoje vonioje. Paryžius. 2016-ieji. Ima kilti įtarimų, kad ji visai nebuvo išprievartauta – gal tai tiesiog porelės sado-mazo mėgėjų žaidimas, kur kiekvienas atlieka savo vaidmenį?
Mišelė. Ji – turtinga kompiuterinius žaidimus gaminančios įmonės bendrasavininkė, į IT sritį dirbti atėjusi iš literatūros pasaulio, todėl ir iš savo darbuotojų reikalaujanti įtikinančių, jausmingų virtualybės scenarijų. Stebint šios moters gyvenimą buvo įdomu sužinoti, kad kompiuteriniai žaidimai kuriami lyg filmai – kažkas parašo istoriją, kažkas kuria psichologinius fantastinių veikėjų portretus, kažkas užsiima technine įgyvendinimo puse, kol galiausiai visi komandos nariai audringai diskutuoja susirinkimų kambaryje. „Aš čia bosė“ – argumentus nukerta Mišelė. Jos daug kas nemėgsta. Griežta, valdinga, moteris be sentimentų. Kartais ima atrodyti, kad mėginama net patį žiūrovą užkrėsti neapykanta Mišelei. Jos elgesio motyvai keisti, nesuprantami, o ir ji pati, regis, nesistengia būti mylima, ypač kai be jokios priežasties įvažiuoja į savo bičiulio automobilį. Bet tuomet Mišelė konsultuojasi su gydytoju dėl galimo ŽIV užkrato, ir imi įtarti, kad moteris vis tik buvo išprievartauta. Tik kodėl ji tokia rami?
Filmas tuo ir nuostabus, kad iki pat pabaigos verčia abejoti, trikdo, griauna tradicinį išprievartautos aukos įvaizdį ir net patį kino filmo žanrų apibrėžtumą. Vieną akimirką rodosi, kad žiūriu įtempto siužeto trilerį, kai staigiai bet nejučia ir visai neparodijuojant filmas ima rodytis tartum gera prancūziška komedija. Apie savo išprievartavimą atsainiai prie vakarienės stalo bičiuliams pranešusi Mišelė tiesiog neturi laiko palūžti – jos laukia daugybė darbų ir naujų projektų. Veikėjų čia daug. Buvęs Mišelės vyras. Mišelės meilužis. Sūnus. Jos buvusio vyro meilužė. Jos sena motina begėdiškai besisamdanti jaunus žigolo.
Prabangių Paryžiaus butų ir restoranų fone nuolat vyksta pikantiški pokalbiai apie eilę, kurių metu nesunku užsimiršti, ir gal net imti pritariamam šypsotis. Bet tik iki to meto, kai Mišelė lieka viena, ir tą pačią minutę kiekvienas garsas, užuolaidos virptelėjimas ar tolimas žingsnių aidas sukausto raumenis stingdančia baime. Paradoksalu, tačiau žiūrovui čia lemta bijoti, daug labiau nei pačiai Mišelei, kuri kartais versdama abejoti savo kuriamo personažo įtikinamumu, bet tuo pačiu ir dar labiau įtvirtindama savo asmenybės unikalumą, drąsiai pati braunasi savo prievartautojo link. Provokuoja. Ir jokiu būdu nesutinka kreiptis į policiją.
Be nuolatos besikeitinėjančių skirtingų romantinės komedijos ir trilerio žanrinių epizodų filme egzistuoja ir trečia, ne ką mažiau svarbi siužetinė linija. Tai – Mišelės praeitis, apie kurią dabar, nenorint visiškai sugadinti žiūrėjimo malonumo, galiu pasakyti tik tiek, kad yra susijusi su serijiniu žudiku ir vaikystėje siaubingai traumuota mažamete. Gal jau nujaučiate? Ir nors ši dalis turbūt rodėsi mažiausiai išplėtota ir galbūt net pritrūkusi loginio nuoseklumo, bet būtent tai – toji baisioji praeitis yra Mišelės asmenybės pamatas ir bene visų jos elgesio motyvų paaiškinimas. Moteris, kuri nekenčia vyrų, bet jų nebijo. Moteris, tokia elegantiškai keista, kad pretenduoja tapti šių savybių ikona, pagal kurią kino kritikai vėliau matuos visas kitas būsimas blankias jos kopijas. (V.R.)
2. „VAGILIAUTOJAI“ (Manbiki kazoku, 2018)
Šiuolaikinio kino kūrėjai vis dažniau iš paviljonų su grandiozinėmis dekoracijomis išeina į tikras gatves ir savo kamerų objektyvus atgręžia į paprastų žmonių gyvenimą. Tokiai filmų kategorijai priklauso ir pernai „Auksine palmės šakele“ Kanų kino festivalyje apdovanota japonų drama „Vagiliautojai“. Režisierius Hirokazu Koreeda Kanuose jau buvo apdovanotas dviem prizais už filmą „Koks tėvas, toks ir sūnus“, 2013 m.), kurio siužetas vertas tradicinės indų melodramos: architektas sužino, kad jau šešeri metai augina svetimą berniuką, nes dėl apmaudžios klaidos ligoninėje jis buvo apkeistas su kitu. Tikrasis Rijotos vaikas dabar gyvena kukliai besiverčiančioje svetimoje šeimoje skurdžiose Tokijo apylinkėse.
Tokijo lūšnynuose gyvena ir „Vagiliautojų“ šeima, priglaudusi gatvėje sutiktą benamę mergaitę. Nors Osamu su žmona ir vaikais patys gyvena nepriteklyje, tačiau optimizmo niekuomet neprarandanti šeima vadovaujasi sena skurdžių filosofija: „Dievas davė dantis, duos ir duonos“. O duonos (ir ne tik jos) linksmoji šeimynėlė prasimano vagiliaudama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas, vertas paties Chaplino ankstyvųjų komedijų. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.
Sunku, žinoma, tokiai gyvenimo „filosofijai“ pritarti, nes ji, švelniai kalbant, prasilenkia ne tik su teise, bet ir su morale. Bet režisierius sąmoningai renkasi tokią provokaciją, kaip ir dar vieną abejotiną mintį: „Labiausiai visus mus vienija nusikaltimai“. Ši mintis turėtų būti perspėjimo signalas, kad nuolatinis įstatymų ir žmogiško bendrabūvio taisyklių pažeidimas nėra toks jau nekaltas dalykas.
Optimistinė išgyvenimo komedija vienu momentu ir jau negrįžtamai pasuks visai kitokio kino link, o atskira vienos „visuomenės ląstelės“ istorija taps panaši į nemalonią šiuolaikinio pasaulio socialinių ligų diagnozę. (G.J.)
1. „TARNAITĖ” (The Handmaiden, 2016)
Išdavystė yra baisiau nei mirtis, nes emocinis skausmas lieka su mumis iki gyvenimo galo ir smaugia nenužudydamas, o mirtis yra neišvengiama ramybės oazė, užmaršties pradžia. Todėl sugebėjimas atleisti yra milžiniškos stiprybės rodiklis, įrodantis asmens kilnaširdiškumą bei tyrą jo sielą. Erotiniame psichologiniame trileryje „Tarnaitė“ (rež. Park Chan-wook) mes supažindinami su klastos bei iškrypimų pasauliu, kuriame, regis, išdavystė yra neatsiejamas gyvenimo aspektas, patenkinantis ligotus poreikius. Ar įmanoma tokioje aplinkoje rasti kilnumo bei tyros meilės užuomazgų? O gal naivu tikėtis gėrio ten, kur dominuoja godumas bei žmonės, smurtu grindžiantys kiekvieną savo pasirinkimą?
Juosta „Tarnaitė“ mus nukelia į XX amžiaus 4 dešimtmečio Japonijos okupuotą Korėją, kurioje jauna mergina vardu Sook-Hee (akt. Tae-ri Kim) yra pasamdoma dirbti turtingos japonės Lady Hideko (akt. Min-hee Kim) tarnaite. Kaip ir bet kurioje istorijoje, čia irgi neapsieinama be piktadario, besistengiančio sugriauti visų aplinkinių gerbūvį. Uncle Kouzuki (akt. Jin-woong Jo) – valdingas bei beširdis Hideko dėdė, trokšdamas pasisavinti jos paveldėtus turtus, ketinąs ją vesti ir paversti jos gyvenimą dar didesniu pragaru. Tai iškrypusi bei žalingų potraukių asmenybė, mėgstanti fiziškai kankinti žmones bei klausytis nepadorių knygų skaitymo. Ar Kouzuki, gyvendamas liguistų iliuzijų pasaulyje, pagaliau susivoks savyje ir atras tikrąsias gyvenimo vertybes, o gal tai – patologinis asmenybės dualumo sutrikimas, naikinantis visus prie jo prisilietusius?
Viskas gal ir primintų korėjietišką pasakos variantą, kuomet engiama vargšė mergina yra išlaisvinama princo žaviojo. Tačiau, įsipainiojus intrigoms bei išdavystėms, juosta labiau tampa ne lengva romantine istorija, o įtempto siužeto drama. Princo žaviojo vietą užima suktas bei klastingas vyras vardu Count Fujiwara (akt. Jung-woo Ha), kuris, manipuliuodamas dviem lengvai palaužiamom merginom, suorganizuoja didžiulio masto aferą, tikėdamasis susižerti didžiulius turtus. Tačiau kas atsitiks, jei jos viena kitai pradės jausti neapsakomą aistrą ir prisipažins dėl visų apgaulių, tikėdamosis atleidimo? Kokia siaubinga lemtis gali grėsti vyrui, taip besielgiančiam su moterimis? O gal gudrusis blogis triumfuos prieš naivųjį gėrį?
Tai neapsakomai įdomiai sukurtas, atvirai seksualus bei šiek tiek iškrypęs filmas, vaizduojantis sudėtingus smurtinius aktus ir estetinę žmoguje slypinčio blogio pusę. Siužetu primindamas gotikines juostas („Rebeka“ (1940), „Dujų šviesa“ (1944), „Džeinė Eir“), jis pulsuoja siurrealizmu ir film noir (juodasis kinas) stiliumi. „Tarnaitė“ – gana miglota istorija, kurioje niekas neatrodo taip, kaip iš tiesų yra, ir kiekvienoje filmo dalyje (jis susikirstytas į tris sekcijas) mes sužinome kažką visiškai priešingo tai informacijai, ką jau manėme žiną. Kiekvienas juostos trečdalis, trunkantis apie 45 minutes, yra pasakojamas vis skirtingo pagrindinio veikėjo ir susideda į visumą, primenančią rusišką matriošką. Jau Nuo vudurinės dallies galima pastebėti, jog tos pačios scenos yra rodomos po kelis kartus skirtingais rakursais, koncentruojančiais žiūrovo dėmesį vis į kitą detalę. Juk net ir klausant tą pačią istoriją, kiekvieną kartą galima įsivaizduoti skirtingus dalykus. (J.M.)
Gediminas Jankauskas, Vaiva Rykštaitė, Tomas Kiauka, Justė Meištaitė
Taip pat skaitykite: TOP 10 „indie” kino kompanijos „A24“ filmų
