Septynerius metus gyvuojanti prodiuserinė kino kompanija „A24“ įkurta Danielio Katzo, Davido Fenkelio ir Johno Hodges jau seniai įvardinama kaip viena karščiausių kino studijų Holivude. Studijoje kuriami „Oskarus“ pelnę filmai, tokie kaip „Mėnesiena“ ar „Kambarys“ bei itin sėkmingi siaubo ir mokslinės fantastikos filmai.
Daugelį šių filmų galima rasti interneto platformoje „Netflix“.
10. „SAULĖS KULTAS“ (Midsommar, 2019)
Ar kada nors teko matyti siaubo filmą, kurio stilistika ir atmosfera visai nebūtų panaši į siaubo filmo? Niekada nenusileidžianti saulė, žmonių šypsenos, graži gamta ir su ja susijusios tradicijos. Vyraujanti balta spalva ir jokios tamsos, jokių keistų namų, kuriuose vaidenasi, rodos, nežada nieko neįprasto ir baisaus. Vis dėl to, būtent, tarp visų šių išvardintų dalykų, mes galime atrasti dar nematytą ir nepažintą siaubą. Tai siaubą dienoje. Apie mistiką, baimę ir šiurpumą dienoje pasakoja režisieriaus Ari Aster filmas „Saulės Kultas“.
Juosta pasakoja Kristijano (vaidina Jack Reynor) ir Danės (vaidina Florence Pugh) poros istoriją, kurios santykiai yra ant nutrūkimo ribos. Filmo metu Kristijanas pakviečiamas į vieną Vidurvasario festivalį Švedijoje, kuris vyksta tik vieną kartą per 90 metų. Susidomėjęs festivaliu, jis pasiūlo kartu vykti ir Danei, galvodamas, kad galbūt tai padės sustiprinti jų santykius.
Atvykus į festivalį viskas atrodo įprasta ir jaunatviška: Švedijos kaimo gyventojai draugiškai pasitinka ir priima naujai atvykusius jaunuolius, juos vaišina, netgi visi kartu pavartoja narkotikų ir linksmai leidžia laiką. Tai tarsi visiškai kitas pasaulis, kuriame neegzistuoja niekas, kas yra įprasta kasdienybei. Laikui bėgant festivalio atmosfera darosi vis keistesnė ir nesuprantamesnė. Naudojamas stiprus vizualinis kontekstas, pasirinktas ryškių spalvų koloritas kuria dviprasmišką jausmą. Viso filmo metu, spalvų ryškumas ir baltų drabužių pasirinkimas sudaro įspūdį, jog kaimo gyventojai yra tyri ir geri, neturintys nieko bendro su blogiu ar siaubu.
Graži švediška gamta, tradiciniai šokiai ir kaimo gyventojų svetingumas palieka įspūdį, tačiau vėliau paaiškėja, kad šis festivalis yra Pagoniško kulto dalis, skirtas surasti ir pritraukti aukas Dievams…
Šį kartą režisierius pasirinko visiškai priešingą stilių nei būdinga siaubo filmams. Mes esame įpratę siaubo filmus matyti tamsius, siekiančius išgąsdinti garsais bei staigiai atsirandančiais šiurpiais vaizdais. Viso filmo metu buvo neįprastai šviesu. Toks režisieriaus pasirinkimas gali atrodyti neįprastas ir visiškai netinkamas siaubo filmo žanrui, tačiau režisieriui pavyko siaubą perteikti psichologiniu kontekstu ir psichologine įtampa. (K.B.)
„Priešas“ tai metaforų ir alegorijų nestokojanti žmogaus pasąmonės ir vidinių demonų studija. Kanadoje pastatytas filmas vienus nustebins ir sužavės, kitų galbūt nebus iki galo suprastas, bet abejingų tikrai nepaliks. Filmo režisierius kanadietis Denisas Villeneuve garsėja įtempto siužeto psichologiniais trileriais, garsiausi jo kūriniai „Kaliniai“ („Prisoners“) ir „Moteris, kuri dainuoja“ („Incendies“) buvo nominuoti Oskaro apdovanojimams. D. Villeneuve mistinis trileris „Priešas pasakoja apie paprastą vyruką Adamą (akt. Jake‘as Gyllenhaalas), dėstantį istoriją koledže ir gyvenantį įprastą, niekuo neišsiskiriantį gyvenimą. Vieną dieną, žiūrėdamas filmą, Adamas ekrane pamato aktorių, kaip du vandens lašai panašų į jį. Vyras pasiryžta surasti savo antrininką ir paaiškėja, kad tarp jų keistų panašumų daugiau, nei atrodė. Netrukus noras pažinti paslaptingąjį aktorių virsta manija ir vyrų gyvenimai persipina.
Tai nėra tas filmas, kurį lengva žiūrėti, suprasti jį taip pat nėra paprasta. Tai – kietas riešutėlis ir, norint jį perkąsti, reikia pasukti galvą. Nors filme veiksmo beveik nėra, režisierius geba meistriškai įtraukti žiūrovus į įvykius ekrane, skatindamas spėlioti, kas bus toliau, kaip istorija baigsis. Kuo toliau, tuo sunkiau darosi suvokti, ar filmo įvykiai iš tiesų vyksta, ar tai tėra pagrindinio herojaus fantazijos vaisius. Režisierius nepatiekia visko ant sidabrinės lėkštutės, filme netrūksta paslaptingų simbolių ir alegorijų, o pasitelkiant įtaigų garso takelį ir monochromines spalvas kuriama įtampa ir niūri atmosfera.
Filmui pasibaigus, žiūrovas paliekamas su savo mintimis ir įžvalgomis, pabaiga atvira interpretacijoms. Neatskleidžiant per daug, galima pasakyti, jog „Priešas“ yra meistriškai pateikta žmogaus pasąmonės analizė, o patys baisiausi priešai sau dažniausiai būname mes patys. (J.M.)
Režisierius Robert’as Eggers’as filmu „Ragana“ netikėtai stipriai debiutavo siaubo filmų padangėje. Apie 1630-ius metus puritoniškoje Naujojoje Anglijoje besivystantis siužetas iš dalies primena pasaką, su siaubo elementais. Nors ekrane mažai rodoma tiesioginių siaubo išraiškų, priešas lieka beveik nematomas, tačiau, retas kuris siaubo filmas taip verčia aikčioti iš nuostabos, laukti kas bus toliau bei neleidžia atitraukti akių nuo ekrano. „Raganoje“ nėra įprastų panikos šuolių, (angl. jump scare), kurie būdingi daugumai įprastų siaubo filmamų. Scenaristas ir režisierius Robert Eggers sukūrė rimtą, bauginantį ir giliai sujaudinantį, visiškai kitokį siaubo filmą, kurį norint suprasti reikia įdėti šiek tiek pastangų. Filmas konstruojamas tokiu būdu, jog atsiranda begalinis noras pamatyti kas bus toliau ir kartu daugiau niekada nežiūrėti šio filmo dar kartą.
Kaip teigia pats režisierius: „reikėjo ketverių metų tam, kad surasčiau investuotojus, kurie norėtų įgyvendinti filmą ankstyvąja anglų kalba“. R.Eggers praleido beveik penkerius metus tyrinėdamas XVII amžiaus Naująją Angliją, jos folklorą, puritonų tikėjimą ir, žinoma, informaciją apie raganas, kerėjimus, apie tai, kaip žmonės tikėjo, jog tamsa, tai Šėtono darbas ir, kad pabaisos turi valdžią tamsoje, šešėliuose. Režisieriaus neišvargino laikas praleistas tyrinėjant raganų kilmę, Anglijos istoriją, mitologiją, religiją, folklorą ir okultizmą, jis sako, kad jaučiasi laimingas galėjęs su visu tuo susipažinti.
Didžiausiu galvos skausmu Eggers‘ui tapo, vieta filmavimo aikštelei, kurią nebuvo paprasta rasti. Jis norėjo filmuoti Anglijoje, tačiau iškilo tam tikrų kliūčių, tad teko ieškoti palankios vietos Kanadoje. Miško teko ieškoti ilgiausiai, tačiau pavyko rasti tinkamą, atokų ir kaip tik tokį, kokio būtent reikėjo, Kanados Ontarijo provincijoje, Kioske. Filmo kūrimas reikalavo daugybės pastangų, nuo kraujo ir žaizdų išpjaustymo personažų korsetuose iki pastatų statymo. Kaip teigia režisierius, sunku buvo pastatyti namus tam periodui būdingu stiliumi, liaudiška architektūrinė tradicija, kuri neegzistuoja Ontarijuje. Stogų dengimas šiaudais taip pat nebuvo labai paplitęs dalykas, tad režisieriui teko ieškotis žmonių, kurie dirba su muziejais Masačiusetse ir Virdžinijoje. Filmo įgyvendinimas reikalavo kruopštumo ir neįtikėtinos daugybės pastangų, kūrėjų komandai teko dirbti su Anglijos ir Amerikos muziejais, daug laiko praleisti konsultacijose dėl senosios anglų kalbos. Visi veikėjų drabužiai be kišenių, vietoje jų, aktoriai nešiojosi maišelius, tam, kad būtų autentiška ir tikra. Šis neeilinis siaubo filmas pagrįstas režisieriaus vaikystės žavėjimusi raganomis. Po nesėkmingų filmų kūrimo, kurie buvo per daug „nenormalūs“, R.Eggers‘as suprato, kad jis turi sukurti netradicinį filmą. Kaip teigė pats režisierius: „jei aš ketinu kurti siaubo filmą, tuomet jis turi būti mano asmeninis ir turi būti tikrai geras“.
„Ragana“ žymiai skiriasi nuo kitų šio žanro kūrinių. Juostą galima vadinti tiek siaubo filmu, tiek psichologine drama, kuri koncentruojasi į nevilties ir vienišumo jausmą, baimę. Režisierius žino, kaip meistriškai parodyti piktadarį ir užuot be perstojo rodęs baisų veidą, ar gąsdinimo scenas, jis kruopščiai viską apgalvojęs, pačią raganą parodo tik kelis kartus, kas yra tikrai efektyvu. Auditoriją lydi klausimas, kaip atrodo ragana, kai ją parodo tik kelis kartus ir dar labai trumpai, taip dar labiau sustiprina baimę ir kartu nenumaldomą troškimą pamatyti kas bus toliau. Personažo tikslas, yra laikyti žiūrovus baimėje, o ne be perstojo gąsdinti. Auditorija visą laiką stebi filmą jausdama nerimą. (A.V.)
7. „Pirmoji reformuota bažnyčia“ (First reformed, 2017)
Ką daryti, jei nebežinai, kas esi? Tokia gyvenimo beprasmybė ir asmenybės dualizmas užkoduotas neeilinėje bei labai komplikuotoje praėjusių metų juostoje „Pirmoji reformuota bažnyčia“ (angl. „First reformed“). Nestandartinis režisūrinis sprendimas, šiuo atveju, yra pagirtinas sprendimas, mat kino juostą galime palikti detaliai analizei išskiriant bent tris interpretavimo būdus. Vien tik dėl šios priežasties, filmą verta įtraukti į geriausiųjų sąrašo viršūnę. Juostoje vaizduojamas šiuolaikinis ekstremizmo laikotarpis, kurio sūkury blaškosi pasimetęs pastorius, bandantis padėti vietos bendruomenei. Jo pastangos nepasiteisina. Ypač po to, kai šis, žinodamas apie vyro norą nusižudyti, nesugeba užkirsti nelaimei kelio.
Filmas priskiriamas trilerio žanrui ir tai yra neabejotinai teisingas faktas. Kino juostos režisierius Paul Schrader drąsiai filmo scenose rodo srūvantį kraują, persiskverbiantį per sniego baltumo kunigo apsiaustą ar laisvai tekančias ašaras, skausmingai besiliejančias iš ką tik artimojo netektį išgyvenusių melsvų jaunos moters akių. Tokie momentai pastato žiūrovą į nepatogią padėtį, rodos, norisi nusisukti ir nežiūrėti. Visa šį komplektą vainikuoja kameros nejudrumas. Kiekvienas kadras nufilmuotas stacionariai, kuomet kamera nekeičia pozicijos. Atrodo, kad galerijoje stebime paveikslą, kuriame vaizduojami ryškūs veikėjai blankiame įrėmintame fone, išgyvenantys savą gyvenimo dramą. Jos negalime pakeisti, tad liekame stebėtojo pozicijoje.
„Ar gali Dievas mums atleisti už tai, ką padarėme su šiuo pasauliu?“, mįslingai klausia pagrindinis veikėjas pastorius Ernst Toller, įkūnijamas žinomo aktoriaus Ethan Hawke. Meniška juosta išlaiko savo poetiškumą iki pat dramatiškos filmo pabaigos.
Visas filmas laviruoja tarp realybės ir netikėtumo ribos. Diskomfortą jaučia žiūrovas, mat toks jausmas lengvai perduodamas iš veikėjo Ernsto retrospektyvos. Buvęs karo kapelionas, reformuotos bažnyčios pastorius vis dar kovoja su tragišku sielvarto bei kaltės jausmu dėl kare žuvusio sūnaus netekties. Kasdienės rutinos Ernstas neįsivaizduoja be alkoholio. Vis dėlto, pastorius kiekvieną dieną skria laiko priverstinei savianalizei, kurios metu pastarasis dokumentuoja savo problemas ir dienos nuodėmes ranka fiksuoja ant švaraus popieriaus lapo.
Maža bažnyčia, kurioje dirba Ernstas, nepritraukia tikinčiųjų dėmesio. Ją pramina „suvenyrų krautuve“, mat čia dažniau apsilanko smalsūs praeiviai ar turistai. Tokia depresiją varanti aplinka nepadeda pastoriui kovoti su savais demonais. Ernstas susipila likusią pustuštę viskio stiklinę, giliai įkvepia ir pasineria į apmąstymus. Nerami pastoriaus siela bei sudėtingas charakteris po truputi evoliucionuoja, rodos, tuoj pastarasis pasiduos ir iškels baltą vėliavą, pranešančią apie norą apskritai galutinai pasitraukti iš šio tragiškai nemielo pasaulio. Nepaisant to, už bažnyčios ribų nebeprisiverčiantis melstis pastorius, nepaleidžia paskutinių pašaukimo ir vilties likučių. Ernstas nori pasijausti vėl naudingas ir galintis pakeisti žmonių gyvenimus, tačiau šis niekaip nesugeba susitaikyti su savais trūkumais. Skausmą varančią dvasininko esybę pradeda pastebėti ir Ernsto kolegos. „Tau kiekviena valanda yra tamsiausia valanda“, – kandžiai šauna pastorius Jeffersas. Šis priduria, kad Ernstui derėtų „grįžti į tikrąjį pasaulį“ ir ten „kažką nuveikti“. Optimizmo banga, po tokių kolegos pareiškimų, ir taip konfliktuojanti dvasininko asmenybė, deja, neužsikrečia.
Kaip Dievo tarnas turėtų reaguoti į tai, kas vyksta aplink? Ar jis turėtų sutikti su besikeičiančiais laikais ir prisitaikyti prie jo netenkinančios aplinkos? Ar Ernstas sugebės pažadinti vidinį balsą ir atgaivinti savo užmigusias moralinės imperijos vertybes? O gal šiam apskritai derėtų atsisakyti religinio kelio? (G.S.)
Jaunas ir labai perspektyvus, režisierių brolių Josh ir Ben Safdie tandemas, gero kino gerbėjams pristatė labai originalų kriminalinį kūrinį – „Geras laikas“. Pavadinimas tikrai atspindi tai, ką jūs patirsite viso filmo metu. Tai juosta, kurioje svarbu ne tik matomas vaizdas. Garso takelis, kurį sukūrė Amerikiečių kompozitorius Daniel Lopatin (Oneohtrix Point Never), filmui pridės tiek daug įtampos ir intensyvumo, kas privers akis atmerkti plačiau ir gaudyti kiekvieną momentą, nenorint nieko praleisti. 2017 m. Kanų kino festivalyje, ši kriminalinė drama, buvo nominuota pagrindiniam apdovanojimui – Auksinei palmės šakelei, o kompozitorius, už savo unikalią muziką, Geriausio garso takelio kategorijoje, pelnė pirmąją vietą.
Pagrindinį veikėją Konį Nikasą įkūnija visiems gerai žinomas, Saulėlydžio sagos vampyras, Edward Pattinson. Karjeros metu, šiam aktoriui buvo sudėtinga žiūrovams įrodyti, kad jis gali atsiriboti nuo to paauglių dievaičio įvaizdžio ir imtis rimtų vaidmenų. Tačiau kritikų akimis Konis Nikasas yra kol kas geriausias Edward Pattinson pasirodymas jo aktoriaus karjeroje.
Filmas prasideda nuo scenos, kurioje galime pamatyti Niką (akt. Ben Safdie) – Konio jaunesnįjį, protiškai atsilikusį brolį. Dėl savo sveikatos būklės jis yra priverstas lankyti psichologo terapijas, kurių metu paaiškėja, kad Nikas nevaldo savo agresijos. Filme aiškiai galime pajusti tą tikrą brolišką ryšį tarp Niko ir Konio, kuris savo jaunesniuoju broliu rūpinasi savo būdais – negalvodamas apie būsimas pasekmes ir brolio būklę, jis Niką pasiima kartu apiplėšti banką. Žinoma, apiplėšti banką nėra taip paprasta, kaip broliai galvojo. Net ir gavę pinigus, jais džiaugėsi neilgai – krepšyje sprogo dažai, kurie banknotus padarė beverčiais, o brolius nudažė tokia ryškia spalva, kad nepamatyti jų gatvėje būtų tiesiog neįmanoma. Kol Konis bando išspręsti situaciją, Nikas išsiduoda policijai ir taip yra pagaunamas pareigūnų bei uždaromas į kamerą. Prasideda ilgiausia Konio naktis.
Filmas užkabina jautrią ir tragišką temą: nekaltų žmonių likimus, kuriuos kažkada pasisavino svetimi – savo iškrypusių troškimų vedimi pamišėliai. Apie tokias istorijas kaip ši jau esame girdėję, o paskutinioji – plačiai nuskambėjo prieš daugiau nei metus. Puikiai pamenu kuomet pirmą kartą per žinias pamačiau reportažą apie Elisabeth Fritzl, tai buvo 2008. Moteris iš vieno Austrijos miestelio, kurią jos pačios biologinis tėvas nelaisvėje laikė 24 ilgus, kupinus agonijos bei žiaurumo metus. Nuo savo biologinio tėvo Elisabeth susilaukė septynių vaikų, iš kurių vienas mirė. Ši istorija mane privertė pasibjaurėti tokiais žmonėmis bei priminė visam pasauliui, jog šalia mūsų egzistuoja blogis, kurį būtina sutramdyti.
Pirmosios filmo minutės mus supažindina su berniuku Jacku (Jacob Tremblay) bei jo mama Joy (Brie Larson), kurie įkalinti nieko neišsiskiriančio kiemo gale stovinčioje daržinėje. Ryte pabudusiam Jackui sukanka penkeri. Netrunka suvokti apie ką šis filmas ir ko iš jo tikėtis. Istorija mus nukelia į Akrono miestelį, Ohajuje. Joy šis kambarys kalėjimu tapo prieš septynerius metus, kuomet jauną septyniolikmetę senis Nickas (Sean Bridgers), klasta įviliojo į galinio kiemo daržinę. Ten jos jau laukė paruoštas dvylikos metrų pragaras.
Kartu jie gyvena dvylikos, o gal mažiau kvadratinių metrų turinčiame kambaryje. Ir tai yra visas penkiamečio berniuko pasaulis. Jame yra lova, drabužinė, vonia, kriauklė, televizorius, skurdi virtuvėlė bei stoglangis pro kurį mato žydrą dangų. Visi šie daiktai Jacko akyse atgyja – su jais jis sveikinasi ir kalbasi, taip sukurdamas magiškąjį naujų draugų kupimą kasdienybę. Joy, siekdama apsaugoti bei norėdama jo gyvenimą padaryti kuo normalesnį sukūrė istoriją apie magišką ir televizoriaus išgalvotą pasaulį, kuris yra už storų kambario sienų. Kartu jie maudosi, kartu žaidžia ir miega, sportuoja bei išgyvena emociškai sunkias akimirkas Tam, jog išliktų, kiekvieną sekmadienį iš senio Nicko, gauna būtiniausių produktų. Senis Nickas – biologinis Jacko tėvas. Kaskart Nickui lankant Joy, penkiametis Jackas priverstas slėptis drabužinės apačioje, tam, jog nepakliūtu Nickui po ranka.
Nepaisant pastovios prievartos, Joy stengiasi bet kokias būdais nepalūžti. Ji žino, jog privalo išlikti stipria vardan savo mylimo sūnaus. Be jos, Jackas daugiau neturi nieko. Tačiau Joy negali susitaikyti su gyvenimu mažame kambaryje. Iki šiol, visi jos mėginimai ištrūkti baigėsi nesėkme ir neviltimi.
Vieną šaltą žiemos naktį, įprasto Nicko apsilankymo metu, siekdama apsaugoti savo vaiką, Joy pasipriešina savo skriaudikui. Siekdamas pamokyti nepaklususią Joy, sekančią dieną senis Nickas atjungė elektrą bei šildymą. Ekstremali situacija padeda Joy suvokti, jog vienintelis būdas ištrūkti iš čia – jos sūnus Jackas.
Šis filmas persmelktas emociškai sunkiais pagrindinės veikėjos išgyvenimais. Aktorės veide puikiai įskaitomos visos būtent tą akimirką reikalingos nuotaikos ir emocijos. Tai padeda lengviau įsijausti bei suprasti ką teko išgyventi pagrindiniams veikėjams. Prieš pradedant filmuotis „Kambaryje“, Brie Larson mėnesiu užsidarė namuose. Iš pradžių, vienatvę mėgstanti aktorė manė, jog tai bus tarsi atostogos, tačiau po kelių savaičių, be jokio interneto, televizijos bei mobiliųjų ji pradėjo jausti kylančią depresiją, o paskutiniąsias dienas Brie praleido pastoviai verkdama. Tai be abejonės jos sėkmingiausias vaidmuo. Nepriekaištingas personažo išpildymas neliko nepastebėtas: šiais metais ji laimėjo „Oskarą“ už geriausią pagrindinį moters vaidmenį. Taip pat geriausia ji buvo pripažinta ir „Auksiniuose Gaubliuose“ bei „BAFTA“ apdovanojimuose. (E.P.)
Režisieriaus Alekso Garlando „Ex machina“ įtraukiantis mokslinės fantastikos trileris, vienas įspūdingesnių filmų apie robotus, kuriame yra išbandomos roboto dirbtinio intelekto galimybės.
Į šį išbandymą yra pakviečiamas jaunas programuotojas Kalebas (akt. Domhnallas Gleesonas), dirbantis vienoje didžiausių interneto kompanijų pasaulyje. Jam suteikiamas neeilinis šansas – savaitę praleisti su kompanijos įkūrėju ir vadovu Neitanu (akt. Oscaras Isaacas). Atokioje miško tankmėje, kalnuose esančioje laboratorijoje, Kalebui pateikiama užduotis – testuoti merginą robotę, jos savaime tobulėjantį dirbtinį intelektą. Tačiau įsibėgėjus tyrimui jaunam vaikinui tampa visiškai neaišku ko siekia vadovas Neitanas ir kokia yra robotės pozicija jo laboratorijoje.
Filmas labiau koncentruojasi į žmogaus ir roboto atskirties nykimą, vienas kito suvokimą, jausmus, dėlto čia neišvysite šokiruojančių efektų. Pagrindinis filmo veiksmas vyksta viename pastate, kuriame ir rutuliojasi visa istorija. Didžiosios Britanijos sukurtas filmas nepasižymi milžinišku biudžetu, kaip kad amerikietiški, todėl einama paprastesniu keliu, veiksmas sukasi apie tris pagrindinius personažus ir jų tarpusavio santykių plėtojimą.
Filmo kūrėjas Aleksas Garlandas pristato tobulų formų, žavingos išvaizdos ir nepriekaištingai glotnios odos robotę Avą. Tai ir tampa kur kas galingesniu ginklu, nei jos dirbtinis intelektas. Avos pagrindinė užduotis neišgąsdinti, bet įlysti į Jūsų galvą, ką ji puikiai padaro su Kalebu. Kasdieniai jų trumpi pokalbiai, kelios sekundės privačių prisipažinimų be kamerų Kalebą pastūmėję link artimesnės ir pavojingesnės draugystės su Ava. Toks besiklostantis filmo scenarijus primena vieną Jonathano Glazerio filmą „Under the skin“ (liet. „Po tavo oda“). Esmė yra panaši: kaip žmogaus kūrinys atsigręžia prieš patį kūrėją. Abiejuose filmuose suteikta per didelė laisvė „kūriniui“ sužlugdo siektus tikslus ir bendrą jų taiką. Toks besikeičiantis lyderių vaidmuo vis stipriau prikausto žiūrovus prie ekranų ir dviejų valandų istorija prabėga lyg per 30 minučių. (R.S.)
2. „Omaras” (The Lobster, 2015)
Vienas įdomiausių šiuolaikinių Graikijos režisierių Yorgos Lanthimos žiūrovus intrigavo bei vertė susimastyti filmuose „Alpės“ ir „Iltinis dantis“. Aukštus lūkesčius naujajam savo filmui režisierius išpildė su kaupu. „Omaras“ pasakoja apie distopinę visuomenę, kurioje vienišiaus gyvenimas yra nelegalus. Nors toks siužetas skamba kaip mokslinė fantastika, filmas sugeba nejučia suderinti keistą žanrų derinį, tuo pačiu išlaikant savotišką nuovokumą ir prikaustant žiūrovų dėmesį.
Filmo veiksmas vyksta ateities (arba paralelinėje) visuomenėje, kur visi privalo gyventi poromis. Po skyrybų su žmona pagrindinis veikėjas Deividas, kaip ir visi kiti vieniši žmonės, privalo atvykti į specialų viešbutį, kur jis turės 45 dienas susirasti naują antrąją pusę. Priešingu atveju jis bus paverstas į pasirinktą gyvūną ir išsiųstas į mišką. Dauguma neapsisprendusių žmonių renkasi šunis, dėl to pasaulyje tiek daug šunų ir tiek mažai egzotiškų gyvūnų. Šaltai, formaliai aptarinėjami gyvūnai į kuriuos paverčiami žmonės filmo pradžioje puikiai nustato toną visam filmui. Filmuojant nebuvo naudojamas nei aktorių grimas, nei specialus apšvietimas, taigi net ir su ribotu biudžetu buvo sėkmingai išgautas „šviežias“ ir įdomus vaizdas. Aplinkose jokių futurizmo ar fantastikos ženklų nematyti. Svetimos aplinkos įspūdis palaikomas tik beemocių veikėjų ir statiško filmavimo būdo.
Galima sakyti, kad „Omaras“ tęsia režisierių Yorgos Lanthimos išgarsinusio filmo „Iltinis dantis“ pradėtą darbą. Abu filmai siekia išjudinti neginčijamas visuomenės normas, kurias priimame pamatines vertybes. Šiuo atveju, tai visuomenės spaudimas gyventi poromis, tyliai teisiant vienišius. Galima pastebėti, kad vienišių pavertimo į gyvūnus filme labiau bijoma ne kaip fizinės bausmės, bet kaip gėdos, rodančios nesugebėjimą pritapti ir neatlaikytą išbandymą. Neskamba pažįstamai? „Omaras“ nepastebimai sugeba suderinti juodosios komedijos, romantikos, absurdo, siaubo ir visuomenės satyros elementus. Tačiau šis filmas sužavės ne tik absurdo ir satyros mėgėjus. Distopiškas mūsų bendravimo normų atspindys įstrigs visiems intelektualaus kino mėgėjams.
Režisieriaus Barry Jenkins filmas „Mėnesiena“ turi aštrių vietų, nagrinėja keblias temas ir įsuka žiūrovą į sunkių emocijų sūkurį. Kuo išskirtinė ši drama?
Skurdas, patyčios, narkomanė motina – toks nesvetingas pasaulis nuo pat vaikystės lydi pagrindinį juostos herojų Chironą. Paradoksalu, tačiau prieglobstį jis suranda narkotikų prekeivio Juano namuose. Čia jis ne tik slepiasi nuo jį kamuojančios vienatvės, bet ir leidžia laiką, kai nuo narkotikų apsvaigusi motina neranda kada juo pasirūpinti.
Filme Chirono istorija padalijama į tris dalis: vaikystę, paauglystę ir suaugystę. Užaugęs jis pats tampa narkotikų prekeiviu, kopijuodamas Juano gyvenimo būdą. Tačiau po auksinėmis grandinėmis, brangiu automobiliu, raumenimis ir išoriniu pasitikėjimu savimi, slepiasi tas pats sutrikęs, jautrus vaikas.
Sužalotos asmenybės vidinės dramos yra pagrindinė ašis, aplink kurią sukasi filmas. Nubrėžiamos gana akivaizdžios sąsajos tarp trauminių patirčių ir gynybinių mechanizmų, siekiančių jas nuslopinti. Vaikystėje vadintas „mažyliu“ ir persekiotas savo klasiokų, užaugęs jis įtvirtina savo viršenybę pinigais ir išpampusiais bicepsais. Kriminaliniam pasauliui filme dėmesio neskiriama, paliekant jį nuošalyje, ir šis manevras tik suteikia juostai subtilumo.
Kine visuomet erzina klišės. Juodaodis narkotikų prekeivis, vyrus į namus parsivedanti motina, mokyklos chuliganai, priverčiantys geriausią ir vienintelį Chirono draugą jam trenkti. Šie ir kiti motyvai ganėtinai nuvalkioti, tačiau negaliu sakyti, kad labai rėžiantys akį. Tiesa, filmui kartais pritrūksta įtaigumo. Kai kurios scenos man pasirodė pernelyg dirbtinos ir nuspėjamos. Kita vertus, žmogaus gyvenimas, apskritai yra velniškai nuspėjamas. Tai gal tada viskas tvarkoje.
„Kažkada turi nuspręsti, kuo tu nori būti ir neleisti kitiems už tave priimti sprendimo“, – sako Juanas. Bręsdamas Chironas artėja link šios minties, kuri nuveda žiūrovą į filmo kulminaciją. Tas lūžio taškas tampa jo naujo gyvenimo pradžia, kurioje jis ne visai sėkmingai siekia atsiriboti nuo savo praeities.
Filmas neša stiprų emocinį užtaisą ir būtent tai yra jo stiprybė, kurią įvertino daugybė žiūrovų visame pasaulyje. Tai nėra kažkoks šedevras, kurį žūtbūt privaloma pamatyti, tačiau 2016 m. „iškeptų“ filmų kontekste, jis tikrai nenublanksta. (K.B.)
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių XXI a. antro dešimtmečio filmų
