Filmo "Killer Joe" kadras

Ar tai būtų klasifikuojama kaip tamsioji komedija, nedoras ar nesveikas humoras, juodoji komedija yra ypatingas filmo žanras. Šiose komedijose susijungiantys du pasauliai, tamsusis ir šmaikštusis, sukuria neįtikėtinai keistą, tačiau tobulą derinį. Toks žanras, kaip juodoji komedija, turėtų būti dėkingas harmoningam ryšiui tarp kančios ir humoro, kuris trunka amžius. Mirtis, žmonių ištvirkimas, smurtas, socialinis neteisingumas, seksualumas ir daug kitų temų yra drąsiai ir negailestingai nagrinėjamos juodosiose komedijose. Nors yra žmonių manančių, kad nesveikas humoras yra prasto skonio viršūnė, juodoji komedija perteikia šiurpius subjektus su prasme ir svarbia žinute.

Nors nedoram humorui tenka daugiau kritikos strėlių, smagu žiūrėti ir nagrinėti juodąsias komedijas, kurių dauguma nematė. Juodosios komedijos buvimas kino industrijoje yra itin svarbus ir dėl tos priežasties pateikiame puikius šio žanro filmus, kurių, tikriausiai, dar nesate matę.

10. „Žudikas Džo“ (Killer Joe, 2011) Tai atstumianti, pigi, degraduojanti istorija, tačiau ji patenkina kažkokį vidinį sadomadochistinį poreikį dėka kurio stebėdamas visą tą padugnių festivalį bjauriesi, bet tiesiog negali išjungti filmo, ar atsistoti ir išeiti iš kino salės.

Moraliai supuvęs narkotikų prekeivis Krisas įklimpsta į skolas ir vienintelis logiškas būdas gauti pinigų jam atrodo – mamos nužudymas. Mama neblogai apdrausta, ją nužudžius būtų pinigų skoloms ir dar liktų santaupų atbukusiam jo tėvui, kažkelintai žmonai ir priekvailei sesei. Yra tik vienas kabliukas, nors visa šeimynėlė aiškiai votim apaugus (išskyrus ne viso proto sesutę), bet nei vienas nenori teptis rankyčių pats. Būtų puiku, jeigu mamytę nužudytų kas nors kitas. Taip čia įsipaišo solidus ir tiesiog maniakiškumą spinduliuojantis žudikas Džo (aktorius Matthew McConaughey).

Filmas ypatingai amoralus ir tas aiškus vertybių trūkumas paradoksaliai iškelia moralės bei vertybių svarbą. Vertybių, moralės nebuvimas parodo koks būtų pasaulis, jeigu jame neegzistuotų jokie skrupulai, jokie tabu. Ką nori tą darai, taip sakant. O pasirodo žmogus nori visko, greitai ir daug. Užverda mėsmalė ir vis galvoji, kad kažkur iš tiesų yra tokių visomis prasmėmis degradavusių individų.

Režisierius leidžia mėgautis lėkštomis nuogybėmis, pigiu chamizmu, laukinės laisvės idėja, bet tuo pačiu primena, kad žmogus ne žvėris. Ar bent jau neturėtų toks būti, nes paleidus tą žvėrį žmogumi būti jau nebepavyksta. Visi susitepę, visi purvini, niekas neturi ribų, o pasiekę dugną jie vis tiek nesiliauja kasti. (R.Č.)

9. Auginant Arizoną (Raising Arizona, 1987) Šis filmų sąrašas nebūtų toks geras, jei broliai Koenai nebūtų sukūrę filmo. Džoelis ir Etanas Koenai kino žiūrovams skyrė dovaną – 1987 m. filmą, pavadinimu „Auginant Arizoną“. Filme pasakojama apie nusivylusią porą – buvusį nuteistąjį H.I. (Nikolas Keidžas) ir nevaisingą policijos pareigūnę Edę (Holi Hanter), kurie juokingais ir nelegaliais būdais stengiasi turėti vaiką, kad jų šeima būtų pilna.

Šioje juostoje broliai Koenai pateikia gausybę savo unikalaus stiliaus juodosios komedijos elementų. Filme yra šantažo, išskirtinių dialogų ir antraplanių personažų, anti-nihilistinių temų, dviprasmybės, nuotaikų kaitos ir pakartotinio aktorių naudojimo. Šie svarbūs elementai paversti į linksmus įvykius ir, nepaisant to, kad jie atkartoja brolių Koenų tropus, jie vis tiek labai įtraukiantys.

Kartu su brolių Koenų pasakojimu, Hunter prislopintas humoras puikiai dera su nenuspėjamu Keidžo vaidybos stiliumi. Tarp jų esanti chemija ir filmo kryptis tokia juokinga, kad jame esančios automobilių gaudynės yra vienos juokingiausių nuo „Broliai Bliuzų“ (The Blues Brothers, 1980). Svarbu paminėti, kad Keidžui puikiai sekasi suvaidinti ne itin protingą vyrą, bet ir atranda būdą paversti personažo bandymus suderinti jo kriminalinį gyvenimą ir poreikius įsikurti su žmona ir naujai pagrobtu vaiku, komediškai poetiškais. Antrojo plano aktoriai, tokie kaip, apokaliptiškai atrodantis premijų medžiotojas (Rendalas Kobas) ir pora netikusių pabėgėlių iš kalėjimo (Džonas Gudmanas ir VIljamas Forsaitas) sustiprina filmą ir suteikia jam dar daugiau humoro. „Auginant Arizoną“ yra viskas, ko panorėtų juodosios komedijos ir brolių Koenų gerbėjai.

Kino filmo "Svećenikova djeca" kadras

8. „Kunigo vaikai“ (Svećenikova djeca, 2013) Kroatų režisieriaus Vinko Brešano filmas „Kunigo vaikai“, tai kontraversiškos Mate Matišico komedijinės pjesės adaptacija ekrane. Ši kino juosta gavo didelį pasisekimą visoje Kroatijoje ir tapo trečia pagal didžiausios piniginės vertės susilaukimą jau nepriklausomoje šalyje.

Filmo siužetas nukelia žiūrovus į mažą Dalmatijos kaimelį, kur jaunas kunigas atvyksta į parapiją pakeisti prieš tai ten buvusio dvasininko. Atvykus į provinciją, kunigą Fabianą šokiruoja nesibaigiančios laidotuvės, o mažas gimstamumo skaičius saloje kelia tik dar didesnį nerimą.

Vienos išpažinties metu, atsitiktinai sužinojęs šios problemos priežastis, naujasis kunigas nusprendžia imtis veiksmų, kad pagerintų susidariusią situaciją. Tiesa, Fabianas pasirenka išties neįprastą problemos sprendimo būdą, o netrukus prie jo sumanymo prisijungia ir dar keli miestelėnai. Užsimezga kurioziškų įvykių verpetas ir naivaus kunigo bandymai susitvarkyti su savo veiksmų pasekmėmis.

Visas filmas, tai tarsi kritiškas žvilgsnis į nusistovėjusius religinius įsitikinimus ar pažiūras. Kūrėjams nestinga idėjų pašaipiai pavaizduoti katalikų bažnyčią ir visuomenėje vyraujančias opias bei jautrias problemas, tokias kaip pedofilija, veidmainystė, manipuliavimas žmonėmis. Visa tai režisieriui puikiai pavyksta atskleisti per jauno bei nepatyrusio kunigo pasaulio suvokimo perspektyvą, kuri visos kino juostos metu pamažu pradės keistis. Nors filme nestinga komiškų scenų bei šmaikščių dialogų, visgi antrojoje filmo pusėje atsiranda itin dramatiški elementai, kurie priveda prie neišvengiamos tragedijos. Pasak Vinko Brešano, filme aptariamos temos yra per daug rimtos ir svarbios, kad būtų aptariamos vien komediniame kontekste. Kaip teigė režisierius, šis filmas kaip ir pats gyvenimas, neturintis griežtai apibrėžto žanro, tai tiesiog komedijos ir tragedijos raizgalynė.

Tai puiki dramos ir komedijos kombinacija, skoningai prisotinta tamsaus humoro drama. Juostoje aptariami etikos klausimai bei socialinės problemos, kurios dažnai ir tyliai yra paslepiamos po religijos ir pasitikėjimo šydais.

I-Don‘t-Feel-at-Home-in-This-World-Anymore-movie Netflix

7. „I Don‘t Feel at Home in This World Anymore“ (2017) Šis filmas labiau primena 90-ųjų istoriją, ekranus pasiekusią tik dabar. Užstrigusi slaugos namuose, kuriuose privalo prižiūrėti senelius, nuolat besisvaidančius rasistiniais keiksmais, beveik kasdien stovinti spūstyse prieš tą patį seną pikapą, besispjaudantį tirštais baltais dūmais, nuo kurių bent kelias valandas sunku kvėpuoti, niekada nerandanti vietos savo automobiliui prekybos centro aikštelėje ir kasdien kaimyno šuns išmatas nuo savo pievelės renkanti pagrindinė veikėja Ruth Kimke (aktorė Melanie Lynskey), iš pažiūros yra rami, santūri moteris, tyliai besipiktinanti visuomenės abejingumu ir žiaurumu.

Režisierius daugiau dėmesio skiria smulkiausioms veikėjų charakterių savybėms, o svarbiausias scenarijaus vietas nustumia į antrą planą. Ruth – į vienatvę linkusi, vidutinio amžiaus moteris, nusivylusi visais aplinkiniais ir savo gyvenimu. Kai vieną dieną moteris pastebi, kad kažkas įsilaužė į jos namus, ji nusprendžia išsiaiškinti kas tai padarė ir nubausti nusikaltėlius. Pasikvietusi į pagalbą keistuolį kaimyną Tony (aktorius Elijah Wood‘s), apsėstą detektyvų ir nunčiakų valdymo, Ruth, kartu su juo leidžiasi į tiesos paieškas. Žinoma, kaip ir galima tikėtis, sudarius ekscentriškos moters ir šiek tiek išprotėjusio vyruko duetą, neišvengiami ir keisčiausi nuotykiai, bei ne visuomet iki galo suprantami juokeliai yra tarsi dalis komplekto, gaunamo kartu su jais. Įdomu tai, kad filmą „I Don’t Feel at Home in This World Anymore“, sumontavo Amerikos lietuvis Tomas Vengris, juosta šiemet pelnė Sandanso festivalio Didįjį žiuri prizą.

Tai istorija apie visišką abejingumą ir atvirą priešiškumą, su kuriais žmonės susiduria kiekvieną dieną, ir kaip tai paveikia tokius rimtus žmonės kaip Ruth, kurie nuolat tylėdami kenčia matomą neteisybę, kol galiausiai atsitinka kažkas, kas susprogdina juose ilgai tiksėjusią nepasitenkinimo bombą ir paskatina imtis veiksmų. Laukiantiems aukščiausio taško, kažkokio perversmo filme ar Ruth gyvenime, greičiausiai teks laukti iki filmo pabaigos, o tuomet, tiesiog mintyse apsvarstyti visą siužetą ir suprasti, kad ne visuomet gyvenimo iššūkiai atneša pokyčius, kurių mes tikimės. (G.S.)

6. Balsai” (The Voices, 2014)

Ta pati režisierė, kuri sukūrė ir „Persepolį“ (2007) įrodė, jog jos kūrinių diapazonas platus. Filme „Balsai“ atsakytas senas klausimas: „O kas jeigu, Daktaras Dolitlis galvotų kaip žudikas ir turėtų nenumalšinamą kraujo troškimą? Rajenas Reinoldsas įkūnija vyrą, vardu Džeris, kuris girdi įsivaizduojamus balsus, sklindančius iš jo katino ir šuns. Deja, šie balsai su sutiktais žmonėmis jį skatina elgtis ne svetingai, o žudikiškai.

Priešingai, nei anksčiau paminėti filmai, šiame yra vienas aspektas, kuris ir padeda ir gadina jį. Tamsiosios filmo akimirkos yra ypač liūdnos ir grėsmingos, o dėlto sunku palaikyti Džerį. Nors brutaliai žiaurus filmas kartais atrodo juokingas ir primena kitą brutalią komediją „Piktieji numirėliai 2“ (Evil Dead II, 1987), tačiau filmo aplinką veikia sunkios akimirkos, kurios kartais užgožia humorą. Kad ir kaip bebūtų, kraštutinis žiaurumas bent įrodo, kad filmo niekas neriboja. Juostoje esanti brutalumas nei kiek nepateisina Džerio veiksmų ir tarsi sufleruoja sunkią mintį, kad žudymas jam teikia malonumą.

Kalbant apie Džerio katiną ir šunį, kurie simbolizuoja velnią ir angelą ant jo pečių, galime vadinti nuoširdžiai juokinga idėja. Galiausiai, Reinoldsas stebina stipria vaidyba ir personažu, kuris spinduliuoja žmogiškumu, bet pro jo nedorus poelgius prasiveržia humoro versmė. Nors filmas „Balsai“ turi trūkumų, tačiau jis nuvertintas ir nusipelnė dar vieno šanso sužibėti.

5. Keistuolių naktis” (Night of the Creeps, 1986)

Nenuostabu, kad „Keistuolių naktis“ patenka į B kategorijos siaubo komedijų sąrašą. Sarkastiškas siužetas pasakoja apie brolijos narius (Džeisonas Livlis, Stivas Maršalas), kurie netyčia įsileidžia ateivių šliužus ir jie ima nevaldomai siautėti koledžo miestelyje. Tačiau „Keistuolių naktis“ yra daugiau nei jį apibūdinantis žanras. Jame yra tiek daug sluoksnių, kurie jį paverčia būtinu pažiūrėti filmu 1986 m.

„Keistuolių naktyje“ tiesiog trykšta humoras, kurį sukuria juokingi, bet tuo pačiu ir itin rimtai personažai. Stivas Maršalas, kaip vienas iš brolijos narių, pasižymi aštriu, gudriu charakteriu ir oponuoja Livlio personažui, kuris niekada nepraranda savo pozicijos, net kai žudikai ateiviai pasprunka. Geriausias būdas apibūdinti Maršalo personažą yra įsivaizduoti Dakį iš „Jai tinka rožinė“ (Pretty in pink, 1986), randantį kelią į siaubo komediją.

Atkinsas vaidina Rėjų Kameroną, policininką, kuris tiria paslaptingą bylą. Retkarčiais, Kameronas ištaria tokius žodžius, kurie vėliau tampa gerai žinomomis citatomis: „sujaudink mane“. Kameronas gali skambėti ir itin juokingai, pavyzdžiui, kai jis rado ateivišką kūną ir tarė: „Kas čia per žmogžudystė ar tai prastas B kategorijos filmas?“. Dažniausiai Atkinsas vaizduoja Kameroną kaip traumuotą, apsėstą pareigūną, kuris ateivių šliužų bylą tiria taip nuoširdžiai, kaip ir bet kokią kitą žmogžudystės bylą. Juoką sukelia suvokimas kartu su žiaurumu. Tai filmas, kuriame komedija įvyksta puikiu laiku, siaubo ikonos žiba ir įžvelgiamas ryškus mokslinės fantastikos klasikų įkvėpimas. Tai Fredo Dekerio odė žanrams, kuriuos jis ir juodų komedijų žinovai besąlygiškai žavisi.

4. Pats baisiausias Deilo ir Takerio filmas” (Tucker & Dale vs. Evil, 2010) Šiame filme iškeliamas klausimas: „Kas jeigu, siaubo filmuose atsiskyrėlius miškinius suprastų klaidingai?“ Tai puiki daugelio kultiniais tapusių siaubo filmų parodija. Filmo centre – pavadinime minimi Deilas (akt. Tyleris Labine‘as) ir Takeris (akt. Alanas Tudykas), du kaimiečiai, ramiai gyvenantys atokioje gyvenvietėje. Neseniai įsigiję vasarnamį gamtoje, savaitgalį jie nusprendžia praleisti atsipalaiduodami prie ežero ir šiek tiek padirbėti tvarkant naujai įsigytą nušiurusį namelį. Netikėtai ramų draugų poilsį sutrikdo kitame ežero krante triukšmaujantys studentai, savaitgaliui atvykę pasilinksminti gamtoje.

Išgėrę jaunuoliai praranda budrumą, ir viena mergina įkrenta vandenin. Susitrenkusi galvą, ji praranda sąmonę ir panyra į gelmę. Draugų kompanija šio įvykio nemato, o merginą išgelbsti ramiai žvejojantys Deilas ir Takeris. Įkaušę studentai, prieš tai prie laužo gąsdinęsi siaubo istorijomis apie šiame miške siautusį psichopatą, žudžiusį visus pasitaikiusius kelyje, pagalvoja, kad istorija kartojasi, ir įtiki, kad jų draugė pagrobta. Tuomet prasideda gelbėjimo misija, kurią lydi daugybė kraujo ir absurdo.

Kadangi tai – parodija, nereikėtų stebėtis, kad filmas perpildytas klišių. Netikėtos ir absurdiškos mirtys, nuspėjami personažų veiksmai nestebina, tačiau būtent tai ir juokinga. Žiūrovas gali atsipalaiduoti, o kai kurie iš pirmo žvilgsnio visai kvaili veikėjų sprendimai kelia smagų, nuoširdų juoką.

Neįtemptas siužetas leidžia mėgautis tuo, ką matome prieš akis, nereikia apkrauti galvos detalėmis. Pabaiga – taip pat pakankamai nuspėjama, bet vėlgi – nereikėtų tuo stebėtis ir nusivilti. Pagrindiniai herojai, Deilas ir Takeris, visos kino juostos metu nepraranda nuovokos, kiekvienoje situacijoje reaguoja ramiai ir kone šaltakraujiškai, kai tuo tarpu jaunuoliai elgiasi karštakošiškai ir neapgalvotai. Būtent dėl savo pastovumo Deilas ir Takeris filmui įsibėgėjant pelno vis didesnes žiūrovų simpatijas. Paliečiamos ir socialinės problemos, ypač daug dėmesio skiriama stereotipams ir klaidingam išankstiniam požiūriui. (V.Š.)

3. „Dieve, laimink Ameriką“ (God bless America, 2011) Visų pirma kas ateina į galvą susipažinus su Bobcat Goldthwait kriminaline komedija „Dieve, laimink Ameriką“ tai, kad šis filmas labai teisingas. Filmas tiesiog skleidžia tiesą. O tiesa ta, kad dabar didžioji dalis išsivysčiusių ar besivystančių valstybių gyventojų gyvena pačiais geriausiais laikais. Neįtikėtinais laikais.

Tačiau šiuo neįtikėtinu laikotarpiu, šiame neįtikėtiname pasaulyje gyvena būrys išlepintų, nežinančių ko nori, nieko nevertinančių ir nesuvokiančių kokiame nuostabiame pasaulyje gyvena idiotų. Bobcat Goldtwhait pateikia ironijos ir idiotizmo kupiną kasdienybę, su kuria  susiduria kiekvienas iš mūsų.

Toks vidutinio amžiaus vyras Frenkas diena iš dienos gyvena savo gyvenimėlį, kuris šiaip jau niekuo ypatingas. Jis kaip ir didžioji dalis populiacijos keliasi, keliauja į darbą, klauso atbukusių bendradarbių paistalų, tada grįžta namo ir susiduria su tokiu pačiu TV pasaulio atbukimu. Režisierius itin meistriškai pateikia kasdienybės tuštumą, ypač žmonių tuštybę, kurios dėka visa aplinka panašėja į kažkokį nevykusį šou. Viskas aplinkui tiesiog erzina – buki nedėkingi žmonės, apsimetėliai, dviveidžiai, melagiai, lepūnėliai, nedėkingieji, neprotingieji ir visi kitokie erzintojai.

Režisierius savo personažui Frenkui pametėja galimybę nutraukti šią erzinimo grandinę. Frenkas sužino, kad jam liko nedaug laiko šiame pasaulyje, todėl nusprendžia jį padaryti kiek švaresnį. Nevertini to, ką turi? Na, tuomet tu nevertas gyventi. Pykšt ir ramu. Ir pasauliui į naudą, ir pačiam ant dūšios geriau. Prie šio Frenko sumanyto, tiksliau išprovokuoto pačio gyvenimo, plano prisideda ir keistoka (todėl įdomi) paauglė Roksi. Pats Frenkas nelabai pageidauja jos kompanijos, tačiau mergiotės būta atkaklios, todėl ši keista pora sulimpa ir pradeda aplinkos valymą. (R.Č.)

.

2. Žudikas iš Gros Pointo” (Grosse Pointe Blank, 1997) Taipašaipų kupina istorija, kurioje persipina žudynės ir vidurinės mokyklos susitikimas. Martinas Blenkas (Džonas Kjusakas), žudikas, kuris sugrįžta į savo gimtąjį miestelį Gros Pointą, Mičigano valstijoje, sudalyvauti vidurinės mokyklos 10-mečio susitikime po nepavykusios užduoties. Viešėdamas miestelyje, jis susitinka su buvusia savo mergina Debe Niuberi (Minė Draiver) ir įžiebia naują pradžią. Tuo metu, kai Martino sekretorė (Džoana Kjusak) duoda jam naują užduotį Gros Pointe, Martinas permąsto savo gyvenimą ir pradeda jausti šiltus jausmus Debei.

Džordžo Armitadžo režisūra ir Tomo Jankievičiaus istorija, patvariai atvaizduoja Martino tapatybės krizę. Kjusako vaidyba prideda malonaus prieskonio jo gyvenimą keičiančioje dilemoje, o jo žavesys toks ryškus, kad jo žiauri ir amorali samdomo žudiko profesija tiesiog nublanksta ir jis vis tiek atrodo itin romantiškas. Draiver vaidyba, jos šmaikštus sąmojis ir jėga, atskleidžiama tiek įsimylint, tiek kovojant su Kjusaku, suteikia filmui stiliškumo. Filme yra tokia juokinga eilutė, kai Blenkas duoda Debei gėlių, o ji atsako: „Pamerksiu jas į spiritą“.

Tuo pat metu kai Kjusakas mezga ryšius su Draiver, jis užsiima samdomo žudiko veikla ir kalba su perdėtu sarkazmu. Yra viena tokia nuostabi scena su terapeutu (taip, samdomas žudikas turi terapeutą), kurioje Blenkas nerimauja dėl savo buvusių vidurinės mokyklos klasiokų ir sako: „Ką aš jiems pasakysiu? Aš su šakute nužudžiau Paragvajaus prezidentą. Kaip tau sekasi?“ Apibendrinant, filmo eilutės yra didžiausia jo jėga, kurios puikiai dera su filmo visuma. Filmo „Žudikas iš Gros Pointo“ turinys yra pašėlusiai absurdiškas, bet jame yra daugybė kitų dalykų, dėl kurių tas absurdiškumas puikiai dera.

1. Bernis” (Bernie, 2011)

Vienintelis šiame sąraše esantis filmas, pagrįstas tikra nusikaltimo istorija, „Bernis“ yra apie Bernį Tydį (Džekas Blekas), mylimą laidotuvių planuotoją Kartaginos miestelyje, Teksase. Su laiku, Bernis susibičiuliauja su turtingiausia ir šlykščiausia Kartaginos gyventoja Mardžerė Nadžent (Širlė MakLein). Galiausiai, Mardžerę randa šaldiklyje negyvą ir pradeda tyrimą dėl kaltininko.

Filmo metu parodomi interviu su Kartaginos gyventojais, kurie apibūdina Bernį, kaip pasiaukojantį vyrą, o apie Mardžerę atsiliepia paniekinamai. Ekscentriški, mažo Teksaso miestelio interviu dalyviai sukelia daug juoko, kartais besielgdami kaip keistas, bet svetingas Graikų choras.

Beje, filme Džekas Blekas atlieka vieną geriausių pasirodymų savo karjeroje. Blekas vaidina Bernį – mielą vyrą, kurį, tikriausiai, išprovokavo pavydi ir valdinga Mardžerė. Nors jo veiksmai neatleistini, juoką kelia tai, kaip jis naudoja jos (o ne savo) pinigus labdarai ir dalyvauja savanoriškose veiklose. Režisierius Ričardas Linkleiteris sumaniai atskleidžia Bernio minčių ypatybes ir išlaiko aiškią liniją tarp šmaikštumo ir žiaurumo. Filme „Bernis“ komedija nėra vaizduojama taip akivaizdžiai, kaip kituose filmuose sąraše, bet žiūrovams, kurie geba įžvengti ir žiaurumą ir humorą, bus akivaizdu, kad tai puikiai sukurptas filmas.

Viktorija Šaulytė, Raminta Česnaitė, Greta Simaitytė

Taip pat skaitykite: TOP 10 kultinių komedijų

Rekomenduojame

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: