10 rekomendacijų: ką tiesiog būtina pamatyti šių metų „Scanoramoje“

Paskelbė: Data: 2019-11-13 09:30

Spausdinti | Komentarai

Lapkričio keturioliktąją Kaune prasideda mūsų miestui skirta festivalio “Scanorama” programa. Dabartinė „Scanorama“ – tai jau ne vien Skandinavijos šalių ar Baltijos jūros regiono kinas (jo panoramą apžvelgia gausios „Naujienos iš Šiaurės“). Jau nebeįmanoma šios gero kino fiestos įsivaizduoti be skoningai sudarytų teminių retrospektyvų ir programos „Kertant Europą“. Kino klasikos retrospektyvos šiemet dvi. Viena pristato Bo Widerbergo kūrybą (Kaune bus parodyti penki šio švedų režisieriaus filmai) ir du filmai (Vilniuje kiek daugiau) filmai, kuriuos sukūrė britų režisierius Michaelas Powellas.

Pirmai publikacijai „Kauno žiniose“ parinkome dešimt puikių filmų rekomendacijų.

„SVAIGULYS“ (Eld & lågor, 2019 m., rež. Månsas Mårlindas, Björnas Steinas)

Prieš keletą metų „Svaigulio“ režisieriai Månsas Mårlindas ir Björnas Steinas dalyvavo kuriant vieną geriausių šiuolaikinių skandinaviškų TV serialų „Tiltą“ – neo noir stilistikos trilerį, prasidėjusį kraupiu radiniu Švediją su Danija jungiančio tilto viduryje. Panašia maniera garsusis tandemas susuko dar vieną serialą „Vidurnakčio saulė“ (Midnight Sun): čia prancūzų policijos karininkas, tiriantis Švedijos šiaurėje nužudyto savo tėvynainio bylą, susidūrė su ištisa masinių žmogžudysčių serija.

„Svaigulys“ niekuo neprimena šiuos depresyvius serialus. Atvirkščiai – šį kartą ekrane šėlsta spalvų kaleidoskopai ir šventinių saliutų fejerverkai, o žiūrovų galvos svaigsta nuo žadą atimančių pasivažinėjimų amerikietiškais kalneliais ir iš apžvalgos rato aukštybių atsiveriančių plačių horizontų. Nes svarbiausi filmo įvykiai plėtojasi atrakcionų parke.

Apie „Svaigulį“ rašantys kino kritikai dažnai linksniuoja W. Shakespeare‘o „Romeo ir Džuljetą“, nes filme taip pat pasakojama istorija apie svaiginančią romantišką meilę, tik pražydusią ne viduramžių Veronoje, bet II pasaulinio karo metais Stokholme. Tiksliau, legendiniame Stokholmo atrakcionų parke „Gröna Lund“, esančiame Jurgordeno saloje, dar vadinamoje „muziejų sala“.

1940-ieji metai. Jurgordeno saloje, idealiai tinkančioje Švedijos sostinės gyventojų ir svečių poilsiui, netoli vienas kito yra net du pramogų parkai, priklausantys Lindgrenų ir Nilsenų šeimoms (tokios yra švediškų Monteklių ir Kapulečių pavardės). Konkurencinėje kovoje dėl lankytojų visais laikais verda nuožmi kova. Ne išimtis ir abi pramogų teritorijos, kurių savininkai prieš konkurentus nesibodi panaudoti visokiausias negarbingas provokacijas ir diversijas.

Tolimesni Švedijos istorijos įvykiai parodė, kad nuožmioje kovoje išliko stipriausi – dabar parke „Gröna Lund“ kasmet apsilanko apie 1.5 mln. klientų, o konkurentas „Nöjesfältet“ šeštajame dešimtmetyje išnyko ir jo vietoje dabar yra nugalėtojams priklausanti automobilių parkavimo aikštelė.

Bet filmo herojams šie įvykiai dar nežinomi. O skirtingų atrakcionų parkų paveldėtojams Johanui Lindgrenui ir Nini Nilson iš viso dar niekas nerūpi, išskyrus jų meilę. Nors dviejų šeimų nesantaika Antrojo pasaulinio karo fone tampa išbandymu jų jausmams, bet nesustabdo įsisukusios gyvenimo karuselės.

Tikslus filmo pavadinimas „Ugnis ir liepsna“ puikiai atspindi ir ano meto realybės kontrastus, ir meilės romano peripetijas. Kartu tai graži ir graudi retro pasaka apie mažus praeities stebuklus, kuriuos gali išsaugoti tik atmintis arba panašūs į „Svaigulį“ kino atrakcionai.

„RŪGŠTIS“ (Кислота, 2018 m.)

Kad šiuolaikinės nekomercinis Rusijos kinas dabar yra įvairus ir įdomus, įsitikinome žiūrėdami plačią tokių filmų panoramą šiemet „Kino pavasaryje“ (žr. pavasarines festivalio apžvalgas Kauno žiniose). „Scanorama“ taip pat paruošė mums malonių rusiškų kino siurprizų, kurių autoriai yra dar labai jauni žmonės.

„Rūgštis“ yra jauno režisieriaus Aleksandro Gorčilino debiutas. Maskvos teatralams jis žinomas ir kaip „Gogol centro“ aktorius, vaidinęs dabar už finansinius nusikaltimus teisiamo šio teatro vadovo Kirilo Serebrenikovo filmuose „Mokytojas“ ir „Vasarą“ (pastarąjį šiemet matėme „Kino pavasaryje“).

Rusų kino kritikai jau pavadino „Rūgštį“ jaunosios kartos kino manifestu. Kad jaunimas dabar labai aktyvus gatvės protestuose Maskvos gatvėse, konstatuoja net tokioms politinio gyvenimo permainoms nesimpatizuojantys politologai. Bet „Rūgštis“ yra visai ne politinis manifestas. Greičiau, jis reiškia kažką panašaus į Didžiojoje Britanijoje po II pasaulinio karo susiformavusį maištaujančio jaunimo judėjimą, taikliai pavadintą „Jaunų įpykusių žmonių“ veikla (visų pirma literatūroje, teatre ir kine).

„Rūgšties“ herojai – jauni dvidešimtmečiai, kurie niekur nedirba ir nesimoko, o laiką leidžia tiesiog nieko prasmingo neveikdami. Juos apėmusią apatiją įtakoja du pagrindiniai konfliktai – nesusikalbėjimas su tėvais (jie dažniausiai nieko nežino apie savo vaikų gyvenimą ir juo visai nesidomi) ir Rusijos gyvenime kasmet vis labiau ryškėjanti socialinė nelygybė.

Filmo veikėjų gyvenimas neatrodo ypatingai blogas. Jie gražūs, sveiki ir turi pinigų. Tačiau neturi svarbiausio – gyvenimo prasmės. Vienas filmo herojus labai tiksliai įvardija naujos „prarastosios kartos“ esmę: „Žinai, kokia mūsų bėda, Saša? Mes neturim bėdų.“

„Rūgštimi“ šiuolaikinis jaunimas jau seniai įpratęs vadinti stiprius narkotikus. Bet šia prasme režisieriaus Aleksandro Gorčilino filmo pavadinimas yra apgaulingas. Jis ne apie jaunuosius narkomanus, nors, tiesą sakant, filmo herojai jais galėtų laisvai tapti. Rūgštis čia yra tikras cheminis skystis, galintis lengvai ištirpdyti ne tik gipsą, bet ir išdeginti žmogaus vidurius, jeigu į žmogaus organizmą patektų.

Akivaizdu, kad filmo autorius panašios asociacijos yra dar ir meninė metafora, įprasminantį jaunus filmo herojus iš vidaus deginančią ugnį, kuriai lengvabūdžiai muzikantas Saša ir Petia neturi ką priešpastatyti.

„SONJA. BALTOJI GULBĖ“ (Sonja: The White Swan, 2018 m. rež. Anne Sewitsky)

Pastaruoju metu užderėjo sportinės tematikos vaidybinių filmų, skirtų boksininkams, automobilių lenktynininkams, futbolininkams, beisbolininkams, ledo ritulininkams, krepšininkams ir kitų sporto šakų atstovams. Vos pasibaigus „Scanoramai“ Vilniuje prasidės Sporto kino festivalis 2019 – vienintelis toks Lietuvoje. Jis Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje pristatys nemažai dokumentinių ir vaidybinių filmų sporto tematika (bus net filmų apie bušido, banglenčių sportą ir laisvąjį laipiojimą uolomis).

O „Scanoramoje“ rodomas Norvegijos režisierės Anne Sewitsky vaidybinis filmas „Sonja. Baltoji gulbė“, pasakojantis apie modernųjį dailųjį čiuožimą įkvėpusią ledo karalienę Sonją Henie. Po triumfo Olimpinėse žaidynėse ji ryžosi užkariauti dar vieną vieną sritį – kiną ir išvyko į Kaliforniją. Pradžioje apsukrus prodiuseris Arthuras Wirtzas (filme jį suvaidino Malcolmas Adamsas) organizavo jos ledinį turą po visą Ameriką. Ši sėkmė netrukus susilaukė pratęsimo Holivude. Žavioji ledo karalienė susilaukė kvietimo dalyvauti studijos XX Century Fox filmuose. Netrukus prie kino teatrų nusidriekia žiūrovų eilės į jos pirmuosius filmus. Amerikiečiai net 1937-uosius metus pradėjo sausio pirmąją įvykusia filmo „Viena iš milijono“ (One in a Million) premjera. Čia Sonją Henie vaidino jauną čiuožėją, kurią Šveicarijos Alpių kurorte surado JAV šou verslo atstovas, renkantis atlikėjus margai pramoginei programai.

Netrukus Sonja Henie tampa viena turtingiausių epochos moterų, ji nuolat apsupta gerbėjų, meilužių ir šeimos. Bet, deja, laikui bėgant rampų šviesos blėsta. Anksčiau ar vėliau „baltajai gulbei“ teks spręsti svarbiausią visų garsenybių gyvenimo klausimą: kas svarbiau – pinigai ir karjera ar meilė ir tradicinės šeimos vertybės?

Kai būdama 24-erių metų Sonja atvyko į Ameriką, ji jau buvo tris kartus tapusi olimpine čempione pavieniame čiuožime (1928, 1932 ir 1936 metais), neskaičiuojant pasaulio ir Europos čempionatų titulus. Beje, ji pirmoji pasirodymuose pradėjo dėvėti  mini sukneles, į privalomą programą pradėjo įtraukti baleto choreografijos elementus ir jau buvo tokia populiari, kad ją nuo gerbėjų Prahos ir Niujorko gatvėse turėdavo saugoti policijos patruliai. Tačiau beveik visa Sonos sportinė karjera lieka už filmo ribų. Išimtį autoriai padarė tik Bavarijoje mieste Garmiš-Partenkìrchene vykusioms varžyboms, kuomet nuo čempionų pakylos Sonja pasveikino A. Hitlerį nacistiniu rankos mostu, o po to dalyvavo fiurerio viloje surengtoje pietų puotoje, kurioje diktatorius sportininkei padovanojo savo nuotrauką su autografu.

Gyvendama Amerikoje ir tapusi šios šalies piliete Sonja Henie aktyviai rėmė JAV kariuomenei padedančias organizacijas, net suvaidino antifašistiniame filme „Viskas atsitinka naktį“ (Everything Happens at Night, 1939), uždraustą nacistinėje Vokietijoje. Bet pastaroji aplinkybė visai nesutrukdė kitam Sonjos filmui „Saulėto slėnio serenada“ (Sun Valley Serenade, 1941): ši muzikinė komedija ne tik susilaukė milžiniškos sėkmės, bet ir buvo vienas mylimiausiu paties fiurerio filmų.

Viskas, kas nesusiję su Sonjos gyvenimu Amerikoje, filme pasakoma prabėgomis, pagrindinį dėmesį nukreipiant į amerikiečių mėgiamą siužetinę schemą – vienos sėkmės istoriją.

„DUOBĖ“ (Tyhjiö, 2018)

Tikriausiai, šį filmą reikėtų vadinti ne „Duobe“, bet „Tuštuma“: toks pavadinimas būtų artimesnis ir originalui, ir geriau charakterizuotų atmosferą, kurioje gyvena pagrindiniai filmo herojai.

Pačių autorių filmas vadinamas „tragikomedija apie sėkmės kainą ir pralaimėjimo kančias ir tas akimirkas, kai nuoširdžiai erzina net patys artimiausi žmonės“. Nors „Duobę“ padėjo kurti visas būrys neprofesionalių savanorių, filmas gimtojoje Suomijoje susilaukė visai nemenko pripažinimo ir iškovojo keturias nacionalinio kino premijas geriausio metų filmo, režisūros, montažo ir garso kategorijose.

Vieni filmo kritikai „Duobę“ vadina Woody Alleno ankstyvuosius darbus primenančia tragikomedija, kiti primena, kad režisieriui Aleksi‘ui Salmenperä‘i būdingas jo tautiečio Akio Kaurismäkio filmuose ištobulintas skandinaviškas juodasis humoras ir simpatija visokiausio plauko nevykėliams bei marginalams.

Pagrindiniai „Duobės“ herojai yra jauni menininkai, bet meninės bohemos atstovais juos vadinti liežuvis neapsiverčia. Maždaug trisdešimtmetis Ero Kaila (Tommi Korpela) yra rašytojas, kurio ir taip nelabai tvari karjera ritasi nuokalnėn: jis nesugeba net pradėti naujo ir leidėjams senokai pažadėto romano. Jo merginai, ambicingai aktorei Pilai Sakdorf (Laura Birn), atvirkščiai, nušvito šviesesnės ateities viltis – mergina pagaliau sulaukė pasiūlymo dirbti tarptautiniame projekte. Nors porelė drauge jau penkeri metai, tarpusavio santykiai vis prastėja, nes nė vienas jų nepasiruošęs aukoti savo karjeros dėl kito.

Teisus buvo grafas Levas Tolstojus, savo genialų romaną “Ana Karenina” pradėjęs tokiais žodžiais: “Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, o kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip”. Savaip nelaimingas yra ir kiekvienas individualus žmogus. Savaip nelaimingas ir vienišas žmogus, kartais netgi tada, kai šalia jo gyvena kažkas, taip pat savaip nelaimingas ir vienišas.

Iš nelaimingos savijautos ir vienatvės jausmo neretai gimsta puikūs kūriniai. Nepaisant panašios jų autorių patirties tie kūriniai būtinai būna labai skirtingi.

Savitu braižu pasižymi ir „Duobė“, kurios siužetas suskaidytas į dvi lygiagrečiai vystomas linijas, kurios, regis, turi nedaug bendro (net spalvų prasme jos stilistiškai skiriasi). Bet stebėti abi šias linijas labai įdomu.  Juk ir „tuštuma“ dar nereiškia, kad joje visiškai nieko nėra.

„SUVENYRAS“ (The Souvenir, 2019)

Šio režisierės Joannos Hogg filmo premjera įvyko Sndenso Nepriklausomųjų filmų festivalyje, kuriame į didįjį kiną startavo Stevenas Soderberghas, Quentinas Tarantino, Robertas Rodriguezas, Paulas Thomas Andersonas ir kiti pripažinti dabartinio kino meistrai.

„Suvenyras“ – tai brandos istorija, prasidėjusi Kino mokyklos studentų vakarėlyje, kuriame studentė Džiulė susipažįsta su paslaptinguoju Entoniu. Džiulė kilusi iš pasiturinčios šeimos, ji gyvena prestižiniame rajone bohemiškame bute ir svajoja baigusi mokslus sukurti filmą apie berniuką iš „proletariško“ Sanderlendo. Jos naujasis pažįstamas Entonis dirba Užsienio reikalų ministerijoje (arba meluoja apie tai), yra rafinuotų manierų estetas, krimtęs menotyros mokslų ir gerai įvaldęs manipuliavimo meną. Vaikinas stengiasi, kad jo naujoji draugė pamiltų klasikinę tapybą, vedžioja ją į muziejus ir net drauge nuvyksta į Veneciją žavėtis senųjų meistrų šedevrais. Vienas jų – tapytojo Jeano-Honoré Fragonardo paveikslas „Suvenyras“ – net davė filmui pavadinimą.

Merginos draugai perspėja Džiulę, kad ji pernelyg nepasitikėtu Entoniu ir vardan jo neišsižadėtų savo norų bei tikslų. Bet kas gi tokiais atvejais paiso gera linkinčių artimųjų patarimų!

Merginą perspėja ir pedagogai, vis klausdami Džiulę, ar jos įprastas gyvenimo būdas (įprotis pietauti prabangiuose restoranuose ir puoštis madingais drabužiais) turi ką nors bendra su jos pasirinkta būsimojo filmo tema.

Rusų kino kritikė Jelena Smolina taikliai charakterizavo „Suvenyrą“, teigdama, kad šis filmas – tai „švelnus prisiminimas apie pirmą rimtą dvasinį skausmą – tarsi išblukusi fotografija, atminties linzės prislopinta praeitis“.

Šioje „išblukusioje fotografijoje“ atkuriama devintojo dešimtmečio Londono atmosfera su kontrastingais aristokratiškumo ir pankų kultūros deriniais, anuomet aktualia airių teroristų baime, ir, žinoma, laikmetį gerai atspindinčios muzikos fragmentais.

Akivaizdūs ir kažkokie autobiografiniai motyvai, visada nuspalvinantys retro kiną asmeninės patirties refleksijomis. Nors režisierė Joanna Hogg kino pasaulyje nėra labai plačiai žinoma, ji jau yra kelių aukšto lygio psichologinių dramų autorė, o trys jos ankstesni filmai „Svetimi“ (Unrelated, 2007), „Archipelagas“ (Archipelago, 2010) ir „Paroda“ (Exhibition, 2013) gražiai susidėlioja į savotišką triptiką.

Režisierė kartu su kolega Adamu Robertsu inicijavo susibūrimą „Mūsų mylimiesiems“ (pranc. À nos amours), kuriuo siekiama atgaivinti visuomenėje nepakankamai įvertintus filmus.

2014 metais „Scanorama“ skyrė šiai režisieriai personalinę retrospektyvą.

„LAIMĖS GĖLELĖ“ (Little Joe, 2019)

Šis filmas šiemet buvo pavadintas keisčiausiu Kanų kino festivalio konkursinės programos kūriniu ir ne visi liko patenkinti tuo, kad geriausios aktorės prizas buvo įteiktas pagrindinio vaidmens atlikėjai Emily Beecham.

Austrų režisierė Jessica Hausner karjerą kine pradėjo trumpametražiu filmu „Flora“ (1996), pelniusiu „Rytojaus leopardą“ Lokarno kino festivalyje. Vėliau į Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programą pateko trys jos vaidybiniai filmai, o drama „Lurdas“ (Lourdes, 2009) gavo FIPRESCI apdovanojimą Venecijoje.

Jaudinanti drama „Lurdas“ pasakojo apie stebuklais garsėjantį Pirėnų kalnuose Prancūzijoje esantį miestelį, į kurį kiekvieną dieną atvyksta piligrimai iš viso pasaulio. Vos 15 tūkst. gyventojų turintis miestelis viešbučių skaičiumi Prancūzijoje nusileidžia tik Paryžiui. Prie invalido vežimėlio prikaustytai filmo herojei jaunai moteriai Kristinai (ją suvaidino nuostabi prancūzų aktorė Sylvie Testud) išvyka į Lurdą yra susijusi ne tiek su troškimu stebuklingai pasveikti, kiek su bandymu bent trumpam pabėgti nuo vienatvės. Kristina nelaiko savęs ypač pamaldžia, ir tikriausiai būtent todėl jai lemta patirti stebuklą.

„Lurdas“ yra filmas apie stebuklo prigimtį. Naujasis režisierės darbas „Laimės gėlelė“ yra filmas apie stebuklo gimimą. Stebuklas čia gimsta vienoje milžiniškoje laboratorijoje, kurioje eksperimentuojama su naujomis augalų rūšimis.

Biotechnologei Elis pavyksta sukurti ypatingą gėlelę, kuri, tinkamai prižiūrima, sukelia laimės jausmą. Jei taip kada nors atsitiktų iš tikrųjų, galima būtų pergalingai sušukti: „Mes įžengėme į naują erą. Tai pirmoji nuotaiką kelianti antidepresinė laimės gėlė!“

Be jokios abejonės, toks augalas taptų pasaulinio mokslo bei medicinos sensacija ir pasakiškai praturtintų išradėją. Deja, Elis stebuklingas augalas atneša tik problemas. Jos pradėjo kauptis jau tą dieną, kai moteris, nusižengusi saugumo reikalavimams, vieną gėlelę slapčia parsineša namo.

Su stebuklinga gėle galima kalbėtis kaip su gyvu žmogumi, todėl Elis savo augintinę pavadina sūnelio Džo vardu (beje, originalus filmo pavadinimas yra „Mažylis Džo“/Little Joe). Netrukus paaiškės, kad mylimo kūdikio vardu pavadinti mokslui dar nežinomą botanikos „stebuklą“ buvo labai neapdairu… Nes tas, kuris įkvėps unikalios gėlės aromatą, pats patiria neįtikėtinas transformacijas. Pirmiausiai taip atsitiko Elis bendradarbės Britanės šuneliui (!), vėliau ateis ir kitų eilė.

Pikčiausi filmo kritikai, priekaištavę už neįtikėtinas situacijas ir filmo siužetą vadinę tiesiog kvailu, neatkreipė dėmesio, kad filmo žanras yra moderni antiutopija, o tokiuose filmuose fantastikos elementai yra ne tik pateisinami, bet ir privalomi.

„VALSTYBINĖS LAIDOTUVĖS“ (Государственные похороны/State Funeral, 2019)

„Valstybinės laidotuvės“ yra 25-asis režisieriaus Sergejus Loznicos filmas. Gimęs Baltarusijoje ukrainiečių šeimoje, gyvenantis Vokietijoje (emigravo 2001-aisiais) jis yra vienas garsiausių pasaulyje dokumentinio kino meistrų. Dažnas svečias Lietuvoje. Yra kelių vaidybinių filmų autorius. Debiutinėje vaidybinėje dramoje “Mano laimė” (Счастье мое, 2010, režisierius pristatė šį filmą “Scanoramoje” prieš aštuonerius metus) atskleidė šiurpią baimės ir smurto užvaldytą posovietinės provincijos realybę. “Kino pavasaryje” viešėjusi karinė drama “Rūke” (В тумане, 2012) buvo rūsčios Vasilio Bykovo prozos ekranizacija apie moralinį apsisprendimą mirties akivaizdoje. “Nuolankioji” (Кроткая, 2017) pasakojo apie dramatišką provincijoje gyvenančios moters kelionę į nebaudžiamų nusikaltimų kraštą lankyti savo įkalintą vyrą. O “Donbase” (Донбасс, 2018) karo įvykių fone rutuliuojasi absurdiška tragikomedija, kurioje dokumentinė realybė persipina su groteskiškais veikėjais, greičiau panašiais į karikatūriškus vaidinimo personažus.

Daug laiko praleidęs istoriniuose archyvuose S. Loznica surado savo metodą dirbti su dokumentine kronika. Jau kelis dokumentinius filmus jis sukūrė visai nekomentuodamas sumontuotos medžiagos. “Blokadoje” (Блокада, 2005) nebuvo net muzikos – tik II pasaulinio karo metais blokados gniaužtuose gyvenusio Leningrado vaizdai ir garsai. Pernai “Scanorama” parodė S. Loznicos “Procesą” (Процесс, 2018) –  iš dokumentinės kronikos sumontuotą stalinizmo epochos liūdnai pagarsėjusių Maskvos teismų rekonstrukciją, kai “liaudies priešais” pavadinti žmonės buvo verčiami prisipažinti padarius išgalvotus nusikaltimus.

Būtent kurdamas “Procesą” režisierius peržiūrėjo begalę anksčiau nerodytų Josifo Stalino laidotuvių vaizdų 1953 metų kovą, iš kurių ir sumontavo „Valstybines laidotuves“ (filmo kūrimą parėmė ir Lietuvos Kino centras). S. Loznicos filme tie tragiški objektyvios kino kronikos vaizdai dabar atrodo kaip groteskiškas spektaklis, kuris isterijos banga užliejo visą Sovietų Sąjungą.

Pristatydamas „Valstybines laidotuves“ Venecijos kino festivalyje režisierius sake: “Archyviniai kadrai, kuriuos naudoju filme, yra išskirtinės vertės ir tikiu, kad jie atskleidžia labai aktualias šiuolaikinei auditorijai temas“.

Laidotuvių ceremonija, kurioje apsilankė dešimtys tūkstančių gedėtojų, baigėsi panika ir spūstimis, pražudžiusiomis daug žmonių. Filmas suteikia galimybę pamatyti įvairius laidotuvių reginio, kuris laikraštyje „Pravda“ buvo pavadintas „Didžiuoju atsisveikinimu“, etapus.

Stebėdami šį montažinį filmą galime pajusti dramatiškas, groteskiškas, makabriškas ir absurdiškas gyvenimo bei mirties patirtis Stalino režimo metais. „Valstybinėse laidotuvėse“ J. Stalino asmenybės kultas atskleidžiamas kaip teroru pasiekta grandiozinė apgaulė,. S. Loznica tyrinėja stalininio režimo kilmę ir jo palikimą, kalba apie tai, kad jis vis dar persekioja šiuolaikinį pasaulį.

Šį filmą regiu kaip vizualinę J. Stalino kulto studiją ir bandymą dekonstruoti ritualą, formavusį kruvino režimo pamatus. Nesuvokiamas dalykas, bet šiandien, praėjus 66 metams po J. Stalino mirties, tūkstančiai žmonių jo mirties dieną lanko kapą, neša gėlių, gedi. Tikiu, kad mano, kino režisieriaus, pareiga yra išnaudoti dokumentinio vaizdo įtaigą, kreiptis į savo amžininkus ir siekti tiesos“, ­– sake filmo „Valstybinės laidotuvės“ kūrėjas.

„ZOMBI VAIKAS“ (Zombi Child, 2019)

Ženklią vietą fantastinių trilerių galerijoje užima filmai apie didžiausius  postapokaliptinio pasaulio žmonių priešus zombius. Tokių filmų yra sukurta tiek daug , kad teoretikai jiems sugalvojo atskirą rūšį „zombių kinas“, o pačius baisiausius tokios rūšies filmus net tituluoja „zombių apokalipsės“ kinu.

Vieni mokslininkai egzotišką žodį „zombiai“ sieja su Haityje nuo seno gyvuojančiu magišku kultu vudu, kiti kildina iš Afrikoje labiausiai paplitusios kalbos bantu (žodis „nzambi“ čia reiškia „dievas“ arba „mirusiojo siela“).

Tačiau šios interpretacijos gyvuoja tik uždaruose lingvistikos bei antropologijos pasauliuose, o plačiosioms masėms Holivudo filmų dėka zombiai reiškia gyvus numirėlius.

Pirmasis šią aukso gyslą kine atradęs filmas vadinosi „Baltasis zombis“ (1932, rež. Victoras Halperinas). Naują impulsą zombių kinui suteikė jau klasiku tapęs amerikietis George’o A.Romero, kurio „Gyvųjų numirėlių naktis“ (1968), susilaukė begalės tęsinių ir pamėgdžiojimų. Dažniausiai siaubo kino dėka zombiai filmuose vaizduojami kaip besmegeniai kraugeriai arba mirtinų virusų paveiktos agresyvios būtybės.

Bet negalima nepastebėti ir visai kito kraštutinumo: kai kurių filmų autoriai taip įsidrąsino, kad leidžia sau pasišaipyti iš to, kas daugelį dešimtmečių kino žiūrovams kėlė panišką siaubą. Tokių filmų autoriai stengiasi būti ištikimi šūkiui:  „Taip baisu, kad net juokinga!“. Puikiausia šios tendencijos iliustracija  gali būti dabar didžiuosiuose ekranuose rodoma siaubo komedija „Zombių žemė: Kontrolinis šūvis“ (Zombieland: Double Tap, 2019, rež. Rubenas Fleischeris).

Scanoramoje rodomas prancūzų režisieriaus Bertrando Bonello filmas „Zombi vaikas“ bando eiti dar toliau ir tradicinius tokio tipo filmų motyvus mėgina suderinti su… edukologine tematika. Dvilypė yra ir pati filmo konstrukcija, kurioje gretinamos dvi paralelinės istorijos. Vienoje primenama apie sunkią žmonių dalią Haityje – vienoje skurdžiausių pasaulio šalių, nors ji gana anksti (dar Napoleono laikais) išsikovojo nepriklausomybę nuo Europos. Nuolatiniame skurde gyvenančios šalies žmonės ilgai kentė ne tik nuo diktatoriaus Diuvaljė valdžios teroro, bet ir nuo dažnai čia atsitinkančių stichinių nelaimių.

O dar Haitis garsus tuo, kad čia suklestėjo mistinis vudu kerėtojų kultas. Jį savo kailiu patyrė Klervijus Narcizas, kuris 1962 metais buvo užkerėtas, užkastas į žemę, o paskui prikeltas kaip zombis, kad visą likusį gyvenimą dirbtų cukranendrių laukuose. Sakoma, kad būtent šio zombiu paversto žmogaus istorija ir įkvėpė George’ą A.Romero sukurti savo „Gyvųjų numirėlių naktį“.

Antrosios “Zombi vaiko” istorijos pagrindinė herojė yra mergaitė Melisa (Wislanda Louimat). Klervijus Narcizas buvo Melisos senelis, o mama – aktyvi kovotoja su diktatoriaus režimu, už šią veiklą apdovanotą Garbės legiono ordinu  – žuvo žemės drebėjimo metu.

Praėjus 55 metams Haityje gimusi merginas kreolė mokosi prestižinėje mokykloje Prancūzijoje, kurioje mokosi kilmingų šeimų atžalos. Kartą jos pasakojimas apie senelį sugundo vieną mergaitės bendraklasį išmėginti vudu magijos galią sprendžiant širdies reikalus.

“ČIA BUVO BRITA MARIJA”(Britt-Marie var här, 2018)

Skandinaviškos literatūros gerbėjai šio regiono rašytojų kūrinius mėgsta. Ypač populiarūs yra skandinaviški detektyvai (jų mada prasidėjo po švedo Stigo Larssono “Mileniumo” trilogijos). Esame skaitę kelias kito švedo Torgny Lindgreno knygas (pagal jo “Kamanių medų” Algimantas Puipa šiemet sukūrė drama “Kita tylos pusė”). Ne prasčiau už Larssono ir Lindgreno knygas žinome ir jų tėvynainio Fredriko Buckmano kūrybą: galime perskaityti jo romaną “Močiutė perduoda linkėjimų ir atsiprašo”, o pagal knygą “Gyveno kartą Uvė” matėme ir to paties pavadinimo filmą (2017, rež. Hannes Holmas).

Dabar “Scanorama” pristato Fredriko Buckmano paradoksų, humoro ir išminties kupiną romano “Čia buvo Brita Marija” ekranizaciją, kurią realizavo žinoma švedų kino režisierė Tuva Novotny. Jos pilnametražį vaidybinį debiutą „Akloji zona“ (Blindsone, 2018) anksčiau  rodė “Scanorama”: festivalio kataloge net buvo pabrėžta, kad šis filmas savo emocinio išgyvenimo įtaiga gali būti lyginamas su garsiuoju Edwardo Muncho paveikslu „Klyksmas”.

“Čia buvo Brita Marija” yra visiška priešingybė. Jei pasitelktume asociacijas su daile, tai naujausias Tuvos Novotny darbas greičiau primena prancūzų impresionistų nutapytus darbus – saulės sklidinus nuotaikingus šedevrus. Optimistiška yra ir pagrindinė filmo autorių išvada, kad žmogui niekas negali sutrukdyti jaustis laimingam – nei gyvenimo negandos, nei abejotini sprendimai, nei, pagaliau, metų bagažas.

Brita Marija (ją vaidina nuostabi švedų aktorė Pernilla August) – toil gražu nebe jauna moteris. Jau daugiau nei keturiasdešimtį metų ji kasdien anksti keliasi, išsivalo langus ir susitvarko kambarius, gamina pusryčius, eina apsipirkti, sugrįžusi gamina vakarienę ir prieš atsiguldama dar išskalbia vyro marškinius, kvepiančius svetimais kvepalais. Būtent pastaroji aplinkybė paskatina Britą Mariją palikti savo neištikimą verslininką vyrą Kentą (kurį širdies smūgius ištiko meilužės lovoje) ir įsidarbinti baigiančiame sugriūti Dievo užmiršto provincijos miestelio Borgo poilsio bei pramogų centre. Pedantiškoji Brita Marija netrunka įsitraukti į kasdienius darbus, aptarnaudama miestelio gyventojus, kurių dauguma yra niekšeliai, girtuokliai ir tinginiai. Tačiau didžiausias iššūkis moters laukia tada, kai ji tampa išdykusių vietinių vaikų futbolo komandos trenere.

Daugumai Fredriko Buckmano knygų būdinga tai, kad autorius moka apie dramatiškus ir liūdnus dalykus rašyti linksmai. Kiekvienam savo herojui rašytojas randa tikslią charakteristiką ir jo veiksmų motyvaciją. Deja, filme šių komponentų kartais pritrūksta ir pačiame siužete, ir menkai išvystytuose kai kurių personažų charakteristikose.

Tačiau svarbiausią užsibrėžtą tikslą Tuva Novotny pasiekia – drauge su pagrindine heroje žiūrovas mokomas ryžtingai žengti link savo svajonių. Tai ilgas ir sunkus kelias, visada kupinas nusivylimų ir praradimų. Bet jeigu aiškiai matai savo tikslą, drąsiai ženk šiuo keliu. O kai nesiseks, padrąsink save Britos Marijos žodžiais: “Ne viskas iš karto, ne viskas iš karto…”

„ILGŠĖ“ (Дылда, 2019)

Tai jau antrasis garsaus rusų režisieriaus Aleksandro Sokurovo mokinio Kantemiro Balagovo vaidybinis filmas. Pirmasis jo darbas „Ankštuma“ (Теснота, 2017) prieš dvejus metus buvo atrinktas į Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programą ir buvo apdovanotas FIPRESCI prizu.

Šiemet „Ypatingo žvilgsnio“ programoje buvo parodytas naujausias Kantemiro Balagovo filmas „Ilgšė“, šį kartą apdovanotas už režisūrą ir vėl gavęs FIPRESCI prizą.

„Scanoramoje“ rodoma „Ilgšė“ yra drama apie pirmuosius pokario metus. Vienoje žiaurią blokadą išgyvenusio Leningrado apleistoje karinėje ligoninėje, kur vis dar daug sunkiai sužeistų kareivių, sesele įsidarbina Ilgše visų vadinama keista mergina Ija, pati kenčianti nuo jos kūną ir sielą paženklinusio pokomocinio sindromo –palikimo įgyto kovojant priešakinėje linijoje per miesto apgultį. Merginą kamuoja nemalonios kontūzijos pasekmės – šaižus švilpimas ausyse. Tačiau netrukus Ija pajunta dar grėsmingesnius simptomus – jos raumenys pradeda stingti, balsas nuščiūva, o aukštas alebastrinis kūnas nebepaklūsta jos norams.

Ija viena augina mažylį Pašą – vienintelį jos gyvenime džiaugsmą. Paša ne jos vaikas, o jos draugės Mašos trumpos laimės akimirkos vaisius. Berniuką Ija kartais palieka geraširdei kaimynai, bet dažniausiai pasiima Pašą su savimi į ligoninę, kur mažylį linksmina namų šilumos pasiilgę kariai.

Suprantu, kad moterų trauma pokario metais buvo labai stipri, bet ji visai neatspindėta Rusijos kine, – sakė režisierius. – Aš pajutau norą papasakoti apie karo suluošintus moterų likimus ir apie bandymus pradėti naują gyvenimą po karo“.

Kalbėdamas apie savo įkvėpimo šaltinius Kantemiras Balagovas minėjo rašytojus Andrejų Platonovą ir Svetlaną Aleksijevič, ypač pastarosios (Svetlana Aleksijevič yra Nobelio literatūrinės premijos laureatė) rūsčią dokumentinę apysaka „ Ne moteriškas karo veidas“. Nors „Ilgšė“ – pagal originalų scenarijų sukurtas filmas, abiejų literatūros klasikų dvasia filme aiškiai jaučiama. Ir siužeto pasakojimo stilistikoje ir ekstremalių situacijų dramaturgijoje.

Visa virtinė tragiškų išbandymų Ilgšę užgrius tada, kai Paša žus, o iš fronto sugrįš tikroji berniuko motina, buvusi zenitininkė Maša. Po kelių abortų ji jau nebegali turėti vaikų, todėl tiesiai šviesiai pareikalauja, kad Ija jai pagimdytų kūdikį.

Pati situacija yra absurdiška ir kartu psichologiškai labai trapi, todėl jauną režisierių tykojo pavojus nusiristi arba į natūralizmą arba į kitą kraštutinumą – perdėtą sentimentalumą. Bet, regis, Kantemirui Balagovui pavyko pro šias pinkles prasmukti be didesnių nuostolių. Labai padeda spalviniai atmosferos sprendimai, kiek groteskiška debiutančių Viktorijos Mirošničenko (Ija) ir Vasilisos Perelyginos (Maša) vaidyba ir operatorės Ksenijos Seredos filmuojami stambūs planai, (beje, operatorės meistriškumą galime įvertinti ir žiūrėdami kitą „Scanoramos“ filmą, Aleksandro Gorčilino „Rūgštis“).

Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų išsiskiriančių savo originalumu

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt