Seimo archyvo nuotr.

Jūsų dėmesiui, antroji straipsnių ciklo „25 nepriklausomybės metai“, skirto Lietuvos nepriklausomybės 25-mečiui paminėti, dalis. Šįkart kalbame apie 1991-uosius – tragiškiausius, bet tuo pačiu ir reikšmingiausius metus Lietuvos kovoje už nepriklausomybę.

Į 1991-uosius Lietuva įžengė jau kaip nepriklausoma respublika, tačiau pasaulio ji dar nebuvo pripažinta. Šalies vadovas – Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, o piniginis vienetas – vis dar rublis, tačiau antroje metų pusėje jau bus galima atsiskaityti ir laikinais lietuviškais pinigais – bendraisiais talonais. Šalyje vis dar jaučiamas visuotinis deficitas, prekių trūksta, norintys įsigyti deficitinių produktų turi stovėti eilėse.

Sausį Lietuvoje juntama dar 1990-aisiais įsivyravusi įtampa. Šalyje SSRS įsakymu dislokuoti kariniai daliniai nesitraukia, paskelbiama karinė padėtis – tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos įsiplieskusio konflikto atomazga jau ne už kalnų. Šalyje vyrauja revoliucinės nuotaikos, tačiau niekas nemanė, kad sausio 13-oji, svarbiausia diena Lietuvos kovoje už laisvę, išauš taip greitai.

Istoriniai-politiniai įvykiai

1991-ųjų sausio 7-ąją Lietuvos ministrų taryba vidutiniškai 3,2 karto pakėlė mažmenines maisto produktų kainas. Tai sukėlė didelį žmonių pasipiktinimą. Valstybei atsisakius Maskvos dotacijų, prasidėjo mitingai. Susiklosčiusi situacija buvo palanki prosovietinėms jėgoms – jų atstovai pradėjo protestus, kuriais reikalavo įteisinti prezidentinį Tarybų Sąjungos lyderio valdymą.

SSRS pasinaudojo situacija – neilgai trukus Šiauliuose nusileido daugiau kaip 30 rusų karinių lėktuvų su desantininkais, Vilniuje – lėktuvas su daugiau kaip 50 desantininkų ir aukštais sovietų armijos pareigunais, į Lietuvą atvyko KGB specialiosios paskirties grupė – Maskva buvo pasiruošusi pulti.

Sausio 8-ą dieną, Lietuvai pajutus iš Sovietų Sąjungos kylančią grėsmę, į Maskvą dėrėtis su M. Gorbočiovu siunčiama tuometinė ministrė pirmininkė Kazimiera Danutė Prunskienė, tačiau susitikus su SSRS lyderiu paaiškėja, jog Rusijos planuojamas puolimas – neišvengiamas. Tą patį vakarą, neatlaikiusi politinio spaudimo, K. Prunskienė pareiškia apie atsistatydinimą, kartu su ja atsistatydina ir visa vyriausybė.

Sausio 10-ąją M. Gorbočiovas kreipiasi į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą reikalaudamas pripažinti, jog šalyje tebegalioja SSRS konstitucija. Tos pačios dienos vakarą prisiekia naujas ministras pirmininkas Albertas Šimėnas.

Sausio 11-ąją suformuojama nauja vyriausybė, visi ministrai lieka tie patys. Nuo pat ryto Vilniaus gatvėmis rieda tankai ir šarvuočiai. Jų tikslas – užimti Spaudos Rūmus, kuriuose įsikūrusios laikraščių redakcijos, radijo stotis, spaustuvė. Tačiau lietuviai nesirengia taip lengvai pasiduoti – jie būriuojasi prie pastatų, gina juos, protestuoja. Prasideda šaudymai, yra sužeistų. Vidurdienį Spaudos Rūmai jau užimti, kaip ir Krašto Apsaugos Departamentas, Vilniaus geležinkelio mazgas. Sustoja traukiniai, streikuoja Maskvai pavaldžios įmonės, nustoja dirbti oro uostas. Aukščiausioji Taryba sulaukia puolimo ne tik iš sovietų – komunistų partija paskelbia jai ultimatumą: jei nebus grąžinta SSRS konstitucija, jie įkurs Nacionalinio gelbėjimo komitetą. Aukščiausioji Taryba ultimatumą atmeta, o komunistai laikosi savo žodžio – komitetas įkuriamas, partija sudaro savo vyriausybę, pasiruošusią perimti valdžią.

Sausio 12-ąją, jau po Spaudos Rūmų užgrobimo, Lietuvos žurnalistai susiburia ir pusės milijono kopijų tiražu išleidžia bendrą laikraštį lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis „Laisva Lietuva“, agituodami žmones kovoti už neseniai atkurtą šalies nepriklausomybę. Tuomet dar niekas nežinojo, jog ateinanti naktis bus tragiškiausia ir viena svarbiausių Lietuvos istorijoje.

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją sovietų desantininkai puolė Lietuvos televizijos bokštą. Radijo laidų vedėjai transliavo naujienas iki paskutinės akimirkos, kol bokštas buvo užgrobtas. Kaip ir Spaudos Rūmų, televizijos bokšto ginti susirinko minios žmonių – Lietuvos piliečius suartino kova už tėvynės laisvę. Tąnakt neapsieita be aukų – atsisakę pasitraukti tankams iš kelio žuvo 14 žmonių. Pasiaukoti tautos laisvės vardan buvo pasiryžę ne tik vilniečiai – vos tik išgirdę apie užgrobtą televizijos bokštą Kauno gyventojai tuoj pat bėgo saugoti savo miesto reikšmingų objektų.

Sausio 13-ąją, jau po kruvinosios nakties įvykių, komunistų partijos įkurtas Nacionalinis gelbėjimo komitetas kreipiasi į M. Gorbočiovą prašydamas skubiai įvesti Lietuvos teritorijoje prezidentinį valdymą. Nežinant Aukščiausiosios Tarybos ministro pirmininko buvimo vietos, į jo pareigas prisaikdintas Gediminas Vagnorius.

Sausio 16-ąją Lietuva gedi didvyrių – laidojami žuvę kovoje prie televizijos bokšto. Prie užgrobtų pastatų mitinguoja žmonės, reikalaudami juos apleisti, minios budi prie valstybinės svarbos objektų, kurių sovietai dar nespėjo užgrobti.

Vasario 9-ąją vykdoma visuotinė Lietuvos gyventojų apklausa dėl šalies nepriklausomybės. Akivaizdu, jog sovietų puolimas žmonių neįbaugino – 90 proc. dalyvavusiųjų pasisako palaikantys nepriklausomybės idėją.

Liepos 31-ąją Medininkų pasienio poste sovietų milicijos pareigūnai užpuola ir sušaudo pasienio darbuotojus. Šis išpuolis – vienas iš daugelio SSRS desantininkų įsiveržimų į muitinės postus Lietuvos pasienyje, siekiant įbauginti šalies žmones.

Rugpjūčio 19-ąją Maskvoje prasideda pučas – karinis perversmas, šalies prezidentas M. Gorbočiovas nušalinamas nuo pareigų, o valdžią perima Valstybinis ypatingosios padėties komitetas. Pokyčiai paliečia ir Lietuvą – jau pirmąją perversmo dieną vilniečių butuose darytos kratos, kontroliuojamas įvažiavimas ir išvažiavimas iš Vilniaus. Atrodė, kad pasikartos sausio 13-osios įvykiai – į miestą riedėjo tankai, kurių padedami rusų kariškiai tikėjosi užgrobti parlamentą. Jo ginti, kaip ir sausį, susirinko minios žmonių. Visgi to daryti neprireikė – dar nepradėjus puolimo, gauta žinia, kad Maskvoje padėtis pasikeitė ir pučas atlėgo.

Perversmui žlugus, okupantai galų gale palieka užgrobtus pastatus – Lietuva pagaliau gali džiaugtis laisve. Rugpjūčio 23-ąją Lukiškių aikštėje nuverčiama V. Lenino skulptūra.

 Romo Jurgaičio nuotr.  / Seimo archyvas

Lietuva ir pasaulis

Sausio 13-osios įvykiai pasaulyje neliko nepastebėti. Sausio 17-ąją Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija pasmerkė Sovietų Sąjungos jėgos panaudojimą prieš beginklius žmones. Sausio 20-ąją JAV Atstovų Rūmai priėmė rezoliuciją, smerkiančią SSRS dėl vykdytų veiksmų. Sausio 24-ąją tokią rezoliuciją priėmė ir Europos parlamentas. Kanada nutraukia ekonominę ir humanitarinę pagalbą Sovietų Sąjungai. Regis, pagaliau prieš SSRS stovime ne vieni – pasaulis pamato, kokiomis priemonėmis Rusija siekia valdžios. Visgi iš Rusijos susilaukėme ne tik priešiškumo – per sausio įvykius Lietuvą palaiko Maskvos demokratų sąjunga.

Neilgai trukus, Lietuva pagaliau sulaukia pripažinimo pasaulyje. Vasario 11-ąją Lietuvos Respublikos nepriklausomybę pripažįsta Islandija, kovo 2-ąją tą patį padaro Danija, o žlugus pučui, rugpjūčio 26-28 dienomis, Lietuvą pripažįsta dar 27 valstybės. Rugsėjo 2-ąją Lietuvos valstybingumą pripažįsta JAV, rugsėjo 6-ąją – ir pati Sovietų Sąjunga.

1991-aisiais Lietuva tampa tokių tarptautinių organizacijų kaip UNESCO, Tarptautinis olimpinis komitetas, Jungtinės Tautos nare.

Lietuvos kova už laisvę įkvepia ir kitas Baltijos šalis žengti į valstybingumą – rugpjūčio 20-ąją nepriklausomybę nuo Tarybų Sąjungos paskelbia Estija, kitą dieną tą padaro Latvija.

Kultūra ir menas

Dar metų pradžioje, sausio 1-ąją, įstegiamas Klaipėdos universitetas – jau trečioji tokia mokslo įstaiga Lietuvoje. Balandžio mėnesį patvirtinami naujo pavyzdžio aukštojo mokslo baigimo diplomai, kuriuose visi įrašai – tik lietuvių kalba.

Aprimus politinėms aistroms, pavasarį atgimsta ir kultūra, iki tol dėl įtemptos situacijos nebuvusi domėjimosi objektu. „Keistuolių teatras“ imasi statyti muzikinį filmą vaikams „Aukštyn kojom“ Donald Bisset pasakų motyvais, o balandžio 19-21 dienomis įvyksta pirmasis tarptautinis džiazo muzikos festivalis „Kaunas Jazz“. Atsikuria grupė „Hiperbolė“, prieš tai buvusi išformuota kaip kelianti grėsmę socialistinei santvarkai.

1991-aisiais Vilnių, įkvėptas šalies žmonių ryžto kovoti už laisvę, savo vizitu pagerbia Nobelio premijos laureatas Dalai Lama XIV.

Sportas

Liepos 27-ąją Kaune iškilminga ceremonija pradedamos ketvirtosios Pasaulio lietuvių sporto žaidynės. Pirmą kartą šio renginio istorijoje žaidynės vyksta Lietuvoje. Rungtyniauti atvyksta daugiau kaip 600 sportininkų iš viso pasaulio. Su jais varžosi per 3000 Lietuvos sportininkų. Kartu su JAV delegacija į žaidynes atvyksta ir delegacijai vadovaujantis būsimasis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

Džiugias rugtynių nuotaikas sudrumstė Medininkų pasienio poste įvykusios skerdynės – rugpjūčio 3-ioji paskelbta visuotinio gedulo diena. Tądien sportininkai nerungtyniavo, o lydėjo žuvusiuosius į paskutinę kelionę.

Po svarstymų, ar nereikėtų dėl gedulo nutraukti žaidynių, jas nusprendžiama tęsti. Nutariama, jog nuo šiol žaidynės bus vykdomos kas ketverius metus ir tik Lietuvoje.

Istorinė citata

„Sprendžiamas Lietuvos laisvės likimas. Mes jau pajutome laisvės vertę ir mūsų širdys nesudrebės“ – tokiais žodžiais šalies vadovas Vytautas Landsbergis drąsino tautą prieš sausio 13-osios įvykius.

Ir lietuviai nedrebėjo – drąsiai stojo prieš kur kas gausesnes sovietų pajėgas ginti savo šalies nepriklausomybės. 1991-uosius galima pavadinti ne tik pripažinimo, bet ir ryžto metais. Tik pasiryžimo apginti savo kraštą dėka lietuviai įrodė, kad nepriklausomybės siekis negali būti numaldytas ginklu, o Lietuvą tvirtai ir nedvejodamas į laisvę vedęs Vytautas Landsbergis išrinktas 1991-ųjų metų žmogumi. Pasauliui pripažinus Lietuvą, šaliai atsivėrė daugybė naujų galimybių, o į 1992-uosius žengėme aukštai pakelta galva – pagaliau Lietuva ne tik nepriklausoma, bet ir laisva.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: