„Černobylis“: Ilgai nuo savų slėpta apokalipsė

Paskelbė: Data: 2019-06-07 10:04

Spausdinti | Komentarai

Serialo "Černobylis" kadras / HBO

Ko gero, jau galime konstatuoti, kad „paties masiškiausio meno“ laurus iš kino užtikrintai paveržia televizija, ypač vaidybiniai serialai. Dar nespėjo nurimti aistros dėl net prisiekusiems fanams netikėtos „Sostų karų“ atomazgos, o dešimtys milijonų žiūrovų visame pasaulyje jau gyvena kas savaitę pasirodančio naujo serialo ritmu. Šį kartą skraidančius drakonus bei kitokią viduramžių mistiką ir nuožmias kovas prieš tironiją keičia visai ne pasakiška, o kraupiai reali istorija apie katastrofą Černobylio atominėje elektrinėje, įvykusi 1986-ųjų metų balandžio dvidešimt šeštąją.

Puikiai prisimenu tą paskutinę balandžio savaitę: buvo labai karštos dienos, visa tarybinė liaudis rengėsi tradicinei gegužės pirmosios demonstracijai, bet šventinę nuotaiką kiek temdė „priešiški“ balsai, su trikdžiais gaudomi radijo imtuvų. Naktimis užsienio radijo stočių transliacijos buvo mažiau slopinamos ir aiškiau girdimos, todėl gimė garsus kalambūras: „Есть обычай на Руси — ночью слушать „Би-би-си“ („Yra Rusijoje įprotis naktimis klausytis BBC“).

Aš tuomet taip pat mėgdavau pasiklausyti užsienio radijo stočių, bet dažniausiai savo imtuvą nutaikydavau į tas programas, kurios transliavo roko muzikos albumų kompozicijas (Liuksemburgo radijas) arba naujausių kino filmų apžvalgas (Amerikos radijas iš Vašingtono, prisimenu net, kad pastarųjų laidų rusų kalba vedėjas buvo Borisas Goldbergas). Kaip tik tomis dienomis ir išgirdau pavojaus signalus – pirmiausiai iš Švedijos, kurioje buvo užregistruotas milžiniškas radiacijos fonas, atsklidęs iš SSSR. Jau kitą dieną tai buvo pati svarbiausia naujiena. Iš sovietinių radijo bei televizijos kanalų (jų tada buvo vos keli) jokių pavojaus signalų nebuvo siunčiama, tik po kelių dienų buvo pasakyta, kad Černobylio atominėje elektrinėje įvyko nedidelė avarija, situacija kontroliuojama, o Sovietų sąjungos vyriausybė sudarė specialią komisiją incidentui ištirti.

Cernobylis 4

Frankfurto miesto valdžia jau trečią avarijos dieną rekomendavo savo gyventojams neleisti vaikų žaisti į gatves, o tarybinė liaudis, praėjus penkioms dienoms nuo katastrofos miestų ir miestelių gatvėmis ramiausiai žygiavo gegužės pirmosios demonstracijoje. Maskvoje nuo Lenino mauzoliejaus šypsojosi Michailas Gorbačiovas, kuris tada tikrai žinojo tiesą apie katastrofos mastus ir buvo asmeniškai atsakingas už tai, kad liepė slėpti bet kokią informaciją apie mirtiną pavojų.

Iš pirmosios „Černobylio“ serijos sužinome, kad ir atominės elektrinės operatoriai (beje, visi diplomuoti fizikai) taip pat nesuprato, kaip reikia elgtis sprogus reaktoriui. Visi jie kaip mantrą kartoja jiems įkaltus žodžius: „Tarybiniai reaktoriai sprogti negali“.

Cernobylis 5

Keturios pirmosios serijos skirtos detaliai katastrofos likvidavimo kronikai kai step by step principu stengiamasi kuo tiksliau restauruoti tragiškus įvykius, lemtingus sprendimus, cinišką politikų melą ir pasiaukojamus „likvidatorių“ žygdarbius, dėl valdžios pasirinktos taktikos paskui ilgam paliktus užmaršties zonoje.

Serialas prasideda vieno iš tikrųjų įvykių herojaus Valerijaus Legasovo (Jared Harris) žodžiais: „Kokia yra melo kaina? Mes stengėmės nepainioti melo su tiesa, tačiau jei pakankamai ilgai klausysimės melo, visai prarasime gebėjimą mokėti atpažinti tiesą.“ Praėjus dviem metams po katastrofos šis profesorius fizikas, nuo pirmų avarijos valandų buvęs pavojaus zonoje ir priiminėjęs svarbius sprendimus, nusižudė, bet paliko į buitinį magnetofoną įrašytus monologus. Šiuos įrašus tyrinėję specialistai dabar sako, kad minėtos citatos juose nėra. Tai niekaip nesumenkina paties serialo, siekiančio būti maksimaliai realistišku ir šio tikslo tikrai pasiekiančio visomis įmanomomis priemonėmis.

Cernobylis 7

Aišku, nereikia pamiršti, kad „Černobylis“ nėra dokumentinis serialas, tačiau autorių siekis būti tikroviškiems kiekvienoje, net menkiausioje detalėje vertas visokeriopos pagarbos. Nemažai prie šio beveik dokumentinio tikslumo prisidėjo serialo autoriams talkinęs nemažas lietuvių konsultantų bei asistentų būrys. Visus serialo žiūrovus, ypač filmo vaizduojamų įvykių metu gyvenusios šioje „geležinės uždangos“ pusėje žiūrint „Černobylį“ apima skaudus atpažinimo jausmas, ir iš genetinės atminties klodų iškyla kažkada patirtos, tačiau nepamirštos emocijos.

Cernobylis 14

Tai, kad serialas apie Černobylio atominės jėgainės katastrofą sukurtas užsienyje, nestebina nieko: dabartinėje Rusijoje netoleruojami sąžiningi filmai apie skaudžią praeitį. Todėl ir tokie filmai, kaip neseniai ekranuose matytas „Kurskas“ (2018, rež. Thomas Vinterbergas) dabar Rusijoje neįmanomi. Prezidento V. Putino įtvirtinta „valdžios vertikalė“ budriai saugo liaudį nuo kitokio požiūrio į šalies istoriją, negu tas, kuris aktyviai diegiamas „į mases“ pasitelkus milžiniškas lėšas ir galingą propagandą. Panašiai buvo ir sovietinės santvarkos laikais. Pakanka prisiminti pirmoje serijoje parodytą Ukrainos partinio aktyvo naktinio susirinkimo sceną, kur po trumpai apžvelgtos padėties ir pirmųjų žinių apie katastrofos mastą, leidęs pasisakyti žemesnio lygio valdininkams, kažkoks partinis „bosas“ prieštarauti neleidžiančiu tonu paskelbia neatidėliotinų priemonių planą: „Kai žmonės pradeda uždavinėti klausimus, kurie jiems gali pakenkti, liaudžiai reikia patarti, kad ji labiau rūpintųsi savo darbais, o valstybės reikalus paliktų valstybei“. Ir tuoj pat seka komanda – užkirsti visus kelius dezinformacijos plitimui ir užblokuoti telefonų linijas.

Cernobylis 12

Skubus pasitarimas įvyksta ir anuometinio partijos pirmojo sekretoriaus M. Gorbačiovo kabinete Kremliuje, po kurio fizikas Valerijus Legasovas ir viceministras Borisas Ščerbina skubiai siunčiami į Ukrainą stebėti įvykius iš arti ir organizuoti būtinus katastrofos likvidavimo darbus. Nuo šio momento serialo siužetas bus pasakojamas gretinant dvi fabulos linijas – realios avarijos likvidavimo kroniką ir Legasovo bei Ščerbinos tarpusavio santykių raidą nuo abipusės neapykantos iki profesinės pagarbos ir net šiltų žmogiškų jausmų. Partiniam „aparatčikui“ Ščerbinai Legasovas pradžioje atrodo kaip tipiškas inteligentas, be reikalo panikuojantis ir perdedantis pavojų. Mokslininkui gi jo porininkas tėra „pasipūtęs, bukas ir užsispyręs asilas“, nemėgstantis prieštaraujančių, nes taip partijos vadovybėje yra įprasta.

Legasovas avarijos epicentre yra vienintelis žmogus, kuris supranta ne tik katastrofos mastą, bet ir žino, kokios pasekmės laukia pasaulio: jei nepavyks užgesinti po reaktoriaus sprogimo kilusio gaisro, kitas sprogimas nušluos nuo Žemės paviršiaus kelias aplinkines valstybes, įskaitant ir visą Pabaltijį). Legasovą vaidinančiam aktoriui Jaredui Harrisui lemta čia būti tragiku, tarsi įkūnijančiu antikinę išmintį: „Per didelis žinojimas gimdo didelį liūdesį“. O Ščerbiną vaidinantis švedų aktorius Stellanas Skarsgårdas parodo plačią jo herojaus charakterio metamorfozę – nuo visažinio partinio vadovo ir sovietinės nomenklatūros šulo iki maištininko, išdrįsusio pasipriešinti aukštesnei valdžiai.

Cernobylis 10

Oriai ir drąsiai elgiasi dar viena serialo herojė – baltarusė fizikė Uljana Chomiuk (Emily Watson). Skirtingai nei Legasovas, ji yra fiktyvus personažas, tarsi apibendrinantis visus tuos mokslininkus, kurie nepaisydami jų karjerai ir net gyvybei iškilusio pavojaus kovojo su tikrą tiesą slepiančiais biurokratais.

Žinoma, didžiausios palikuonių pagarbos nusipelnė tie, kurie buvo pirmose gelbėtojų gretose – atominės jėgainės darbuotojai, gaisrininkai, gelbėjimo darbams mobilizuoti kariai, net Tulos angliakasiai. Jiems net nebuvo duota laiko apsispręsti: įsakymą vykti į Černobylį Juodosios metalurgijos ministras šachtininkams paviešino lydimas dviejų automatininkų. Kalnakasių pagalbos prireikė per trumpą laiką po reaktoriumi iškasti tunelį elektrinės pamatų aušinimui, kad į dirvą pakliūtų kuo mažesnis kiekis radiacijos.

Cernobylis 13

Gražių aplodismentų serialo autoriai tikrai nusipelnė už šią sceną, kurios pabaigoje tuščiai aušinti burnų nepratę šachtininkai, eidami pro ministrą savo juodomis nuo anglių rankomis pritariamai tapšnoja ministrą į žandus ir šviesų kostiumą, o pasibaigus tokiam proletariškam pasisveikinimui sumišęs ministras išgirsta: „Na va, dabar tu tikrai panašus į vyriausią šalies šachtininką“. Sunku įsivaizduoti, kad taip anuomet galėjo atsitikti. Bet tai kaip tik yra tas atvejis, kai meninė tiesa turi tokią pačią galią kaip ir dokumentinė. Panašiai kaip ir kita scena su tunelį rausiančiais angliakasiais, kurie darbuojasi visiškai nuogi (nes ventiliuoti 50 laipsnių karštį siekiantį orą požeminiame urve dėl radiacijos negalima). Tikrų įvykių liudininkai ir ekspertai dabar sako, kad tada panašaus vyriško „gamybinio striptizo“ tikrai nebuvo, bet dėl to reikšti pretenzijas autoriams tikrai nesinori. Kaip ir dėl plastikinių langų kur ne kur matomų Pripetės įstiklintuose daugiabučių balkonuose (jie filmuoti Lietuvoje). Arba Kremliaus koridoriuje ant sienos kabančio Iljos Repino paveikslo „Caras Ivanas Rūstusis nužudo savo sūnų“: čia autoriai jau, matyt, pašiepia dabartinėje Rusijoje atgimstančią žiaurių tironų garbinimo madą.

Chernobylis 9

Panašias smulkmenas su kaupu kompensuoja autentiškos trisdešimties metų senumo gyvenimo bei buities detalės – namų apyvokos daiktai, indai ir virtuvės rakandai,  tarybiniai sienų apmušalai, rankiniai laikrodžiai, kadre matomi sovietiniai laikraščiai ir kitas rekvizitas, anot asistentų, surastas sendaikčių turguose.

Keletą metų studijavęs archyvuose esančius dokumentus, pabuvojęs įvykių zonoje ir bendravęs su likvidatoriais serialo scenaristas Craigas Mazinas, yra sakęs, kad tai istorija ne apie katastrofą, o apie melo kainą. Jis teigė, jog svarbiausias įkvėpimo šaltinis buvo Svetlanos Aleksejevič „Černobylio malda“: panašiai kaip šioje Nobelio premijos laureatės knygoje, seriale „Černobylis“ operatoriaus Jakobo Ihre‘s kamera dažnai stambiu planu rodo tuos, kurie paaukojo savo gyvybes, kad išgelbėtų milijonus. Ir tai daroma be patoso ar iškilmingo didvyrių pašlovinimo. Ekstremaliose aplinkybėse tokie dalykai niekam nerūpi. Tada net elementarią baimę užgožia svarbiausia mintis: „Taip reikia!“.

Cernpbylis 8

Vienas svarbiausių serialo herojų yra ir tą tragišką naktį elektrinėje budėjęs vyriausias inžinierius Anatolijus Diatlovas (Paulas Ritteris), vėliau tapęs atpirkimo ožiu ir nuteistas dešimčiai metų kalėti (nuo spindulinės ligos pasekmių ir infarkto jis mirė 1995 metais). Jis niekad nepripažino savo kaltės ir aprašė savo įvykių versiją knygoje „Černobylis. Kaip tai buvo“. Jo manymu, kaltas buvo ne katastrofos priežastimi oficialiai pavadintas „žmogiškas faktorius“, o nesaugus elektrinės reaktorius.

Anatolijaus Diatlovo ir dar dviejų elektrinės vadovų teismo procesas parodytas finalinėje penktojoje serijoje, kurioje Legasovas paaiškina visas klaidas, nukrypimus nuo atominio reaktoriaus valdymo technologinio proceso ir už viso to slypintį tarybinės sistemos mechanizmą, kai noras įsiteikti vyresnybei ir baimė prieš valdžią yra svarbesni už sveiką protą, griežtas instrukcijas bei žmonių saugumą.

Cernobylis 8

„Reaktorius sprogo dėl melo!“, – taip savo kaltinimo kalbą teisme baigia akademikas Legasovas, dar nesuvokiantis, kad tiesos sakymas jam reiškia nuosprendį. Stalino laikais jis būtų paprasčiausiai sušaudytas. Tačiau M.Gorbačiovo vadovaujamoje ir paskutinius metus skaičiuojančioje Sovietų sąjungoje su mokslininku pasielgta itin „humaniškai“: kadangi jam dėl spindulinės ligos gyventi liko nedaug, jam paliekamos ankstesnės pareigos, bet užtikrintai pažadėta visiška izoliacija („Kai tu pagaliau numirsi, niekas net nežinos, ar iš viso gyvenai“).

Paskutinė serija baigiama ilgu finalu – tikru requiem tiems, kurie paaukojo savo gyvybes milžiniško masto branduolinėje katastrofoje. „Mes niekada nesužinosime tikrojo aukų skaičiaus – jis svyruoja nuo 4 tūkstančių iki 93 tūkstančių žmonių. Oficiali Rusijoje skelbiama Černobylio mirčių statistika iki šių dienų nėra pasikeitusi ir skelbia, kad likviduojant avarijos padarinius žuvo 31 žmogus.

Melo reaktorius šioje šalyje vis dar dirba ir kaupia pražūtingą energiją. Kur ir kada šis melo reaktorius sprogs?..

Taip pat skaitykite: Lietuvoje filmuotas serialas „Černobylis“: kokie buvo filmavimo užkulisiai

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt