Žurnalo "Q" viršelio nuotr.

Šį pasaulį paliko viena ryškiausių roko ir pop muzikos asmenybių – muzikantas, prodiuseris, dainų autorius, tapytojas, aktorius David Bowie. Po 18 mėnesių, kovotų su vėžiu, Bowie vos prieš kelias dienas, išleido albumą „Black Star“.

Bowie gimė 1947 m. Brikstone, Didžiojoje Britanijoje David Robert Jones vardu. Būdamas 19 metų jis atsisakė savo tikrosios pavardės dėl David Jones vardo panašumo į Davy Jones (tuo metu garsios grupės The Monkees lyderis). Taip septinto dešimtmečio viduryje gimė David Bowie – pirmoji iš daugelio David Jones inkarnacijų.

1967-aisiais buvo išleistas pirmasis albumas Bowie vardu. Nors šis debiutas nesulaukė per didžiausios sėkmės, jau po poros metų pasirodė sekantis Bowie darbas su garsiuoju singlu „Space Oddity“. Tai daina, galimai įkvėpta nepavykusios Didžiosios Britanijos kosmoso programos, nors daugelio manymu tai savotiška kritika ar nepiktas pasišaipymas iš Apolo 11 programos, kuri buvo paleista vos po 9 dienų nuo singlo išleidimo. Dainoje pasakojama apie astronautą Tom, kuris dėl gedimo raketoje pasilieka numirti kosmose vienas. Ši folko ir progresyviojo roko įkvėpta baladė buvo pirmasis David Bowie žingsnis į legendų gretas. Sekančiais metais pasirodęs „The Man Who Sold the World“ buvo paskutinysis albumas, kurį galima priskirti Bowie pradžios trilogijai, su kuria muzikantas dar tik būrė savo klausytojų ratą.

Tada atėjo 1971-ieji ir viskas pasikeitė. Bowie išleido savo pirmąjį „tikrą“ albumą – darbą, kuriuo pasauliui muzikantas parodė savo stiprų stilių, išskirtinumą, naują muzikinę kryptį ir glam roką – žanrą, nuo kurio David Bowie neatskiriamas nepaisant stiliaus kaitos per įspūdingą penkias dešimtis trukusią karjerą. Nuo siurrealistinės „Life on Mars“ iki Bob Dylan ir Andy Warhol pagerbiančių dainų, daugiausiai pianinu ir gitara įgrotas albumas išlaiko dėmesį iki pabaigos ir paruošia klausytoją sekančiam Bowie etapui.

Sėkminguosius 1971-uosius pasitiko dinamitiniai 1972 metai, kuriais Bowie pirmą kartą pasirodė scenoje kaip alter ego Ziggy Stardust. Metų pradžioje subūręs pritariančių muzikantų grupę The Spiders from Mars, David pasirodydavo raudonais plaukais, aptemptu išskirtiniu kostiumu ir akustine gitara. Turo Didžiojoje Britanijoje metu Bowie pasiekė šlovę, kuri atidarė vartus ir į Jungtines Amerikos Valstijas. Tais pačiais metais pasirodė albumas „The Rise and Fall of Ziggy Stardust and the Spiders from Mars“, laikomas svarbiausiu albumu muzikanto istorijoje. Koncepciniame 16 dainų darbe pasakojama istorija apie roko žvaigždę Ziggy Stardust, kurį nežemiškos būtybės naudoja žinučių perdavimui žmonijai. Nuo apokaliptinės „Five Years“, užsibaigiančios skandavimu, jog liko vos 5 metai iki pasaulio pabaigos iki dramatiškosios „Rock ‘n’ Roll Suicide“, kurioje Ziggy gyvenimas baigiasi dėl jo pasirinkto laisvo gyvenimo būdo, albumas spinduliuoja Bowie genialumu. Tais pačiais metais David prisidėjo ir prie Lou Reed studijinio šedevro „Transformer“ – kartu su Mick Ronson prodiusavo albumą bei atliko pagalbinius vokalus.

Aštuntasis dešimtmetis muzikantui buvo bene produktyviausias – be jau minėtųjų albumų pasirodė ir „Aladdin Sane“, su kuriuo gimė to paties vardo veikėjas su ikoniškuoju žaibo veido piešiniu. Toliau sekė ne ką mažiau ikoniški alter ego – Halloween Jack su akies raiščiu bei klasiškasis Thin White Duke, žymėjęs Bowie perėjimą prie funk muzikos.

Šį dešimtmetį David Bowie atsiskleidė ir kaip aktorius – nors iki 1976-ųjų jis buvo pasirodęs poroje mažų filmų, Nicolas Roeg režisuotas „The Man Who Fell to Earth“ Bowie atnešė net „Saturn Awards“ aktoriaus prizą. Nors per gyvenimą Bowie filmuose atliko apie 30 vaidmenų, dauguma jų buvo antraplaniai arba pagalbiniai. Ryškesnė išimtis – garsusis „Labirintas“ („Labyrinth“, rež. Jim Henson, 1986 m.), kuriame David Bowie pasirodo legendiniais ilgais plaukais bei odinėmis kelnėmis.

Ne ką mažiau nei muzika, pasaulis domėjosi ir David Bowie asmeniniu gyvenimu, kuris buvo tiek pat aistringas ir audringas kiek depresyvus. Daug buvo aptarinėjama muzikanto seksualinė orientacija, kuria Bowie žaidė tiek pat, kiek stiliumi. Savo biseksualumą muzikantas pripažino tiek pat kartų, kiek vėliau tai paneigė. Pirmoji santuoka su Mary Angela Barnett truko 10 metų – kartu Angie jis susilaukė sūnaus, dabar žinomo režisieriaus Duncan Jones, kurio gimimui buvo parašyta daina „Kooks“ (šis kūrinys, beje, įkvėpė ir garsiąją britų grupę „The Kooks“). Iki dabar sklinda daug gandų apie intymius Bowie santykius su grupės Rolling Stones lyderiu Mick Jagger. 1992-aisiais muzikantas susituokė su supermodeliu Irman.

Aštunto dešimtmečio metu David Bowie keliuose interviu užsiminė, kad fašizmas yra vienintelė valdymo forma, kuri veikia ir pavadino Adolfą Hitlerį pirmaja roko žvaigžde. Vėliau šių savo žodžių jis atsigynė ir viską suvertė narkotikams – tuo metu metu muzikantas išties vartojo tiek narkotikų, kad daug jo aplinkos žmonių manė, jog Bowie išprotėjo.

Aštunto dešimtmečio pabaigoje Bowie pakeitė savo skambesį dar stipriau – inkorporuodamas elektroninės muzikos elementus jis, kartu su prodiuseriu Brian Eno, išleido savo Berlyno trilogiją. Garsiausias trilogijos albumas – 1977-ųjų „Heroes“ su to paties pavadinimo singlu, kuriame groja ir legendinės britų progresyviojo roko grupės King Crimson gitaristas Robert Fripp.

Dešimtmečio pabaigos populiarumo nuosmukį atgaivino 1981-aisiais su Queen išleista daina „Under Pressure“ ir po poros metų išleistas albumas „Let’s Dance“, žymėjęs Bowie perėjimą prie dar populiaresnės šokių muzikos.

Dešimtame dešimtmetyje Bowie populiarumas šiek tiek aprimo – elektroninis skambesys nebuvo toks patrauklus klausytojams. Ne visai pavykęs turas su Nine Inch Nails, kurio metu žmonės tiesiog palikdavo salę pasibaigus NIN pasirodymui, keisti drum and bass įkvėpti albumo „Earthling“ takeliai bei atsisakymas gyvai groti savo senuosius hitus neigiamai paveikė muzikanto karjerą. 2003-aisiais pasirodęs „Reality“ šiek tiek pataisė reikalus, tačiau vos po trijų metų nuo jo išleidimo Bowie visiškai pasitraukė iš muzikos. Nei vieno pasirodymo, nei vienos naujos dainos, tik keli dainų rinkiniai ir senų koncertų įrašai.

Kai atrodė, kad Bowie tikrai išėjo į pensiją, 2013-aisiais be jokių išankstinių reklamų, interviu ar kitokių būdų paskelbti apie artėjantį išleidimą, pasirodė albumas „The Next Day“, per vieną dieną sugražinęs Bowie į šlovę. Dievinamas tiek kritikų, tiek prisiekusių fanų, albumas buvo įrašinėjamas tris metus – prie jo dirbę žmonės buvo priversti pasirašyti konfidencialumo sutartis. Prodiuseris Tony Visconti sakė: „per pertraukas tarp studijos įrašų sesijų, aš eidavau Niujorko gatvėmis klausydamas „The Next Day“ dainų per ausines, matydavau visus tuos žmones su Bowie marškinėliais ir galvodavau: „kad jūs tik žinotumėt, ko aš šiuo metu klausau…““.

Nors gyvai Bowie taip ir nepasirodė, gavome kitą dovaną – vos prieš kelias dienas, per savo gimtadienį išleistą albumą „Black Star“, kuriam įkvėpimo buvo ieškota kuo toliau nuo roko – daugiausiai hip-hop atlikėjo Kendrick Lamar (pernai išleidusio puikų albumą „To Pimp a Butterfly“) ir grupės Death Grips muzikoje.

Vakar David Bowie mirė.

Palikęs milžinišką muzikos, filmų ir istorijos palikimą, Bowie pasitraukė po pusantrų metų kovos su vėžiu. Tai muzikantas, kurio vardas ir muzika ateinančiomis savaitėmis skambės visur. Bowie to vertas. Tai dainų autorius, kuris įkvėpė tūkstančius muzikantų. Tai asmenybė, kuri parodė pasauliui, kad įmanoma būti priimtam nepaisant savo keistenybių. Tai žmogus, kuris parodė, kad feniksai egzistuoja. Tai legenda, kurią galima įvardinti jo paties žodžiais – chameleonas, komikas, Korintas ir karikatūra („The Bewlay Brothers“, 1971 m.).

Taip pat skaitykite: David’as Bowie išleido naująjį albumą Blackstar

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: