Lietuvos atsargos kariai kreipėsi į valstybės vadovus su siūlymais dėl būtinų pokyčių Lietuvos krašto apsaugos sistemoje. Jų vertinimu, esminė problema yra ta, kad pokyčiai Lietuvoje inicijuojami tik tada, kai jau kažkur kyla nepasitenkinimas. Šiuo metu, pasak karių, taip elgtis nebegalima. Procesai turi vykti iniciatyviai ir aktyviai, analizuojant karo pamokas Ukrainoje ir pritaikant tinkamas praktikas Lietuvoje, įgalinant visuomenę, telkiant nevyriausybinį ir privatų sektorius prisidėti prie gynybos.
Kreipimąsi prezidentui, ministrei pirmininkei ir Seimo nariams pasirašė 24 atsargos kariai, tarp kurių buvęs Specialiųjų operacijų pajėgų vadas, pulkininkas Saulius Guzevičius, tose pačiose pajėgose tarnavęs kapitonas Aurimas Navys, buvęs Sausumos pajėgų štabo viršininkas Vaidotas Malinionis, buvęs Antro operatyvinių tarnybų departamento direktoriaus pavaduotojas ir buvęs Valstybės saugumo departamento vadas pulkininkas Gediminas Grina, šiuo metu Ukrainoje kariaujantis, buvęs žvalgas vyr. eilinis Arūnas Kumpis.
„Įvertinus geopolitinę situaciją, karo Ukrainoje eigą ir Rusijos laikyseną, esame atsidūrę pavojingoje situacijoje, kuri kelia rimtas, netgi egzistencines, grėsmes.
2023 m. pabaigoje Rusijos prezidentas patvirtino rekordinį, maždaug 30 proc. biudžeto padidinimą karinėms išlaidoms 2024 metams ir tai sieks 36,6 trilijono rublių (376,7 mlrd. eurų). Taigi, numatoma, jog bendra Rusijos išlaidų gynybai suma sudarys apie 7 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Ir tikėtina, kad ateityje šios sumos gali augti, kadangi Putinas atvirai kvestionuoja Ukrainos valstybingumą ir vadovaujasi genocidiniu požiūriu į ukrainiečius. Stebint tendencijas pačioje Rusijoje, esantį pritarimą karo politikai bei karinės pramonės įgalinimą veikti 24/7 režimu, pasiruošimas atremti Kremliaus agresiją NATO erdvėje tampa egzistenciniu klausimu“, – rašo atsargos kariai.
Kartu jie pastebi, kad Europoje vis dar esame įstrigę diskusijose. Nors ir kalbama apie grėsmes, susirūpinimą susiklosčiusia geopolitine situacija, pokyčiai gynybos srityje, jų vertinimu, vyksta per lėtai.
„Gynybos pramonė toliau stagnuoja, nėra ilgalaikių užsakymų, trūksta investicijų tam, kad gamybos tempas galėtų būti didinamas. Pokyčiai kariuomenėse, jų struktūrų peržiūrėjimas irgi vyksta ribotai, net tose valstybėse, kurios turėtų vesti Europos gynybos proveržio procesus. Susiduriame su rimtu iššūkiu keičiant dešimtmečius vyravusią taikos meto laikyseną, tarsi pasąmonėje atmetame realaus karo grėsmę, kuris gali vykti NATO valstybėse.“, – rašė atsargos kariai.
„Į visą šį kontekstą reikėtų įterpti ir JAV vykstančius procesus, kurie taip pat didina nežinomybę dėl transatlantinės bendruomenės vienybės ateityje. Įvertinus visas šias tendencijas ir Lietuvos geopolitinę padėtį, turime siekti maksimalios savo piliečių ir suvereniteto apsaugos, todėl ir nepaisant fundamentalių NATO įsipareigojimų Lietuvai, reikalinga keisti savo laikyseną ir įtvirtinti filosofinę nuostatą – „jeigu reikės, turime būti pasirengę gintis patys“, – teigia atsargos kariai.
Keturiolika siūlymų Apibendrinti atsargos karių siūlymai išskirti į keturiolika punktų:
1. Valstybės vadovų lyderystė: Užtikrinti, kad valstybės vadovai aktyviai orientuotų ir informuotų valstybines institucijas, verslininkus ir piliečius apie skubiausius svarbius prioritetus, siekiant didinti Lietuvos apginamumą.
2. Šaukimo reformos įgyvendinimas: Įvykdyti šaukimo reformą siekiant stiprinti karinį rezervą ir padidinti pasirengimą gynybai. Turi būti skatinami spartesni veiksmai šioje srityje ir užtikrintas tinkamas laiko naudojimas.
3. Karinio rezervo didinimas ir organizavimas: Skubiai įgyvendinti veiksmus, skirtus didinti pasirengusių ginti Lietuvos piliečių skaičių ir organizuoti karinį rezervą. Tai apima sąrašų atnaujinimą, duomenų peržiūrėjimą ir priskyrimą konkretiems daliniams, taip pat galimybę formuoti rezervines brigadas.
4. Visuomenės dalyvavimas: Skatinti visuomenės dalyvavimą realizuojant gynybos planus ir procesus, stiprinti dialogą su nevyriausybinėmis organizacijomis ir privačiu sektoriumi, siekiant efektyviau įgyvendinti visuotinę gynybą.
5. Komendantinių/teritorinės savigynos vienetų sukūrimas: Skubiai pradėti formuoti komendantinius vienetus ir vykdyti su jais pratybas dar taikos metu, kad jie galėtų veiksmingai veikti karo atveju, apsaugant kritinę infrastruktūrą ir viešąją tvarką.
6. Lietuvos šaulių sąjungos integracija gynybos sistemoje: Užtikrinti, kad Lietuvos šaulių sąjunga būtų apginkluota, aprūpinta ir efektyviai integruota į gynybos struktūras, įskaitant įvairių sričių specialistų įtraukimą į valstybės gynybos sistemą.
7. Parama Ukrainai: Didinti paramą Ukrainai bei stiprinti bendradarbiavimą su Ukraina gynybos pramonės srityje, perimti iš Ukrainos modernių ginklų gamybos patirtį.
8. Vidaus reikalų tarnybų sukarinimas: Užtikrinti, kad vidaus reikalų tarnybų ginkluotė ir aprūpinimas būtų pakankamas ir kad jos būtų pasirengusios vykdyti priskirtas užduotis karinio konflikto atveju. 9. Procesų valdymo tobulinimas: Inicijuoti ir skatinti proaktyvius veiksmus, skirtus spartinti būtinus pokyčius gynybos sistemoje, analizuojant karo pamokas Ukrainoje ir pritaikant tinkamas praktikas Lietuvos sąlygoms.
10. Regioninio bendradarbiavimo skatinimas: Ieškoti naujų ir efektyvių sprendimų, su artimiausiomis NATO kaimyninėmis valstybėmis, kaip didinti atgrasymą vienijantis, gerinti sąveiką, automatizuoti sprendimų priėmimą ir bendrą organizuotą karinį atsaką grėsmės atveju.
11. Valstybės resursų optimizavimas: Būtinas efektyvesnis valstybės lėšų panaudojimas, atsisakant investicijų į neprioritetinius ar mažiau svarbius projektus. Projektai, kurie gali būti laikomi antraeilės svarbos arba nesuderinami su dabartiniais saugumo reikalavimais, neturėtų konkuruoti su gynybos sektoriaus finansavimu. Būtina identifikuoti ir skubiai finansuoti gynybinius-prioritetinius projektus, kurie būtų tiesiogiai susiję su valstybės saugumo stiprinimu (infrastruktūros modernizacija, rezervo organizavimu, kovos su kibernetiniais išpuoliais stiprinimu, ir ginkluotės bei technologijų įsigijimais), ir kurie būtų kuo labiau pritaikyti potencialioms grėsmėms atremti.
12. Civilinė gynyba ir civilinė sauga: Per bendruomenes, Lietuvos šaulių sąjungą ir informavimo priemones įtraukti daugiau visuomenės į civilinės gynybos rengimą. Visuomenė turi suprasti, kad ji yra neatskiriama valstybės gynybos dalis.
13. Didinti amunicijos ir kuro atsargas: Valstybės lygiu padėti ginkluotosioms pajėgoms sukaupti reikalingus kiekius kuro, amunicijos ir kitų būtinų priemonių aprūpinant resursais ir infrastruktūra.
14. Priimančios šalies parama: Reikalingas skubus priimančios šalies paramos infrastruktūros paruošimas, sandėlių, parkavimo aikštelių, kelių, bei darbo jėgos numatymas ir jos treniravimas.
Laišką pasirašiusių atsargos karių įsitikinimu, turime pradėti nuo vieningo grėsmių vertinimo.
„Nors viešojoje erdvėje atrodo, kad turime bendrą sutarimą dėl išaugusių grėsmių, atsakas, kaip šiuos iššūkius reikėtų spręsti, skiriasi. Skirtingi požiūriai kelia riziką, kad nepavyks adekvačiai ir laiku reaguoti bei pasiruošti kuo efektyviau atremti galimą karinę intervenciją. Pirmąjį nesutarimą iliustravo prasidėjusi diskusija dėl vokiečių brigados. Krašto apsaugos ministras po susitikimo su tuo metu buvusia vokiečių gynybos ministre Christine Lambrecht teigė, jog, jei vokiečiai atvyks per 10 dienų, poreikiui esant, yra tenkinantis sprendimas. Tuomet, trūko ryžto pasakyti sąjungininkams, kad šios 10 dienų gali būti pražūtingos, todėl mums reikia jų pagalbos vietoje reaguojant iškart“, – rašo atsargos kariai.
Savo laiške jie svarsto, ką turime daryti, kad pereitume nuo požiūrio „ateis NATO ir išgelbės“ prie koncepcijos „jei prireiks – ginsimės patys“?. Jų įsitikinimu, ši koncepcija, reikalui esant, žymiai geriau motyvuotų mūsų NATO sąjungininkus skirti mums reikalingą paramą.
„Labai svarbi užduotis – karinio rezervo didinimas ir organizavimas. Siekiant apginti valstybę, nepaisant technologinės plėtros, žmogiškosios jėgos įgalinimas yra kertinis gynybos elementas. Kariavimo teorija teigia, jog sėkminga simetrinė gynyba prieš simetrinį puolimą galima tuomet, kai priešininkų santykinės kovinės galios santykis nėra didesnis nei 1 prie 3“, – rašo atsargos kariai.
Todėl, anot jų, net ir pasirinkus kitus gynybos būdus, pvz. manevrinę gynybą, mūsų kariuomenės personalo dydis nėra pakankamas.
„Dėl šios priežasties privalu didinti pasirengusių ginti Lietuvos piliečių skaičių, ir to siekti skirtingais būdais.Vienas iš jų įvardintų būdų yra šaukimo reformos įgyvendinimas. „Plataus masto karas Ukrainoje vyksta jau du metus. Jam prasidėjus buvo pradėta galvoti apie šaukimo mechanizmų peržiūrėjimą Lietuvoje, visgi, pati šaukimo reforma vis dar nėra priimta. Krašto apsaugos ministerija Seimui numatomus dalinius kompromisinius pokyčius pristatė praeitų metų vasario mėnesio pabaigoje. Tuo tarpu šaukimo reformos projektas Seimo salėje buvo pateiktas tik 2023 gruodžio 21 d.“. , – rašo atsargos kariai.
Pasak jų, nors ir viešojoje erdvėje pats šaukimo reformos klausimas atrodė kaip vienas prioritetinių, toks laiko tarpas kelia klausimą – kas buvo daroma visą tą laiką, nuo to momento, kai buvo parengta ir pristatyta šaukimo reformos koncepcija?
„Tai liudija rimtą politinės lyderystės krašto apsaugos sistemoje trūkumą. Kaip politinės lyderystės stokos pavyzdį, norėtume paminėti neseniai įvykusį balsavimą Vilniaus miesto savivaldybėje, kur buvo nutarta tęsti jau 30 metų statomo stadiono statybą. Manome, kad šiandieninių grėsmių kontekste, šio ir panašių projektų prioritetas turėtų būti vertinamas kaip labai žemo lygio. Resursai turėtų nukreipiami į tas sritis, kurios didintų civilinių piliečių saugumą ar valstybės apginamumą, pvz. Lietuvos šaulių sąjungos apginklavimas dabar tikrai yra didesnis prioritetas. Dar vienas iš aptartų būdų, kaip didinti pasirengusių ginti Lietuvos piliečių skaičių yra karinį parengimą turinčių žmonių įtraukimas į gynybos planus.
„Turime 108 tūkst. žmonių Lietuvoje, kurie priklauso kariniam rezervui, bet tik dalis jų žino, kur reikėtų atvykti karo padėties metu. Ta dalis yra aktyvusis rezervas, kurį sudaro apie 28 tūkst. piliečių. Likusi dalis yra neišnaudotas potencialas, į kurį raginame atkreipti dėmesį. Prastai paruošti ir spontaniškai surinkti piliečiai, niekada savo efektyvumu neprilygs organizuotam kariniam vienetui. Karinį rezervą turėtų sudaryti organizuoti, aprūpinti bei apmokyti ginti kraštą piliečiai, kurie yra priskirti į skyrius, būrius, kuopas, batalionus, žinantys savo vadus, įtraukti į ginkluotos gynybos planą ir nuolatos besitreniruojantys – sugebantys per trumpą laiką vykdyti priskirtą užduotį. Skatiname įvertinti ir galimybę formuoti rezervines brigadas, kurios užpildytų kariuomenės dalinius iki numatytos struktūros bei būtų skirtos nuostolių atstatymui. Manome, kad rezervo organizavimo tempas turėtų būti sparčiai didinamas.” – rašo atsargos kariai.
„Dar viena kertinė valstybės gynybos dalis – visuomenės dalyvavimas visuotinėje gynyboje. Tai ypatingai aktualu Lietuvai neturint strateginio gynybinio gylio ir visa apimančios karinės kovinės galios. Džiugu, jog Lietuvoje matome pozityvias tendencijas įgyvendinant visuotinę gynybą: pradėtas komendantinių vienetų kūrimo procesas, stiprinama Lietuvos šaulių sąjunga, kuriamas dialogas dėl NVO ir privataus sektoriaus dalyvavimo. Siekiant efektyvaus procesų įgyvendinimo reikalinga atkreipti dėmesį į šiuos elementus, kur vis dar trūksta proveržio ir ryžtingų žingsnių. Vienas iš tokių galimų žingsnių minimas komendantinių/teritorinės savigynos vienetų sukūrimas. 2021 m. kariuomenėje buvo atnaujinta komendantūrų koncepcija, pagal kurią už karo komendantūras yra atsakingi profesinės karo tarnybos karininkai, o jų pavaduotojais skiriami Krašto apsaugos savanorių pajėgose tarnaujantys karininkai. Visgi, kas konkrečiai įgyvendins šių karininkų paskirtas užduotis nėra aišku, kadangi niekaip nepriimamas sprendimas, kad toks darinys, kaip karo komendantūra, turėtų būti formatuojama dar taikos metu“, – teigia laiško autoriai.
„Ukrainos karo pamokos rodo, kad tokiems vienetams suformuoti reikia laiko, todėl aiški komendantinių vienetų struktūra turėtų būtų suformuota su konkrečiai jai priskirtais žmonėmis būtent dar taikos metu. Šie komendantiniai vienetai turėtų būti sudaryti iš Lietuvos kariuomenės parengtajam rezervui priklausančių piliečių ir šaulių. Būtina, kad šios karinės komendantūros būtų integrali šalies gynybos sistemos dalis, atliekant tokias funkcijas, kaip kova su diversinėmis grupėmis, kritinės infrastruktūros bei viešosios tvarkos apsauga joms priskirtoje teritorijoje. Dar vienas galimas žingsnis, yra Lietuvos šaulių sąjungos integracija gynybos sistemoje. Rimtą impulsą proveržiui suteikė priimta nauja Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) įstatymo redakcija. Visgi, nors pokyčiai pačioje organizacijoje jau yra matomi, integracija gynybos struktūrose stringa. Kol kas tik koviniai ir komendantiniai šauliai turi vietą (nors de facto, pastarųjų integracija irgi nėra iki galo išvystyta dėl stringančio komendantinių vienetų steigimo proceso) gynybos sistemoje.”
Deja, nekinetiniai šauliai, kurie galėtų vykdyti daug skirtingų kariuomenę remiančių užduočių, nėra priskirti konkrečioms funkcijoms atlikti. Siekiant tikslingai panaudoti šaulių sąjungoje telkiamą piliečių potencialą, būtina įvairių sričių specialistams atrasti vietą valstybės gynybos architektūroje“, – teigia atsargos kariai. Pasak jų – „Būtina pabrėžti, kad Lietuvos kariuomenė dar niekada nebuvo taip aprūpinta, kaip dabar. Per šią kadenciją buvo pasirašytos ir svarbios įsigijimų sutartys, kurias įvykdžius, mūsų ginkluotosios pajėgos pasipildys aukšto lygio kovine ginkluote. Tarp jų HIMARS reaktyvinės artilerijos sistemos, savaeigės ratinės haubicos „Caesar Mark II“, koviniai dronai „Switchblade 600“. Pažymėtina, kad tai susiję su nuo kadencijos pradžios dvigubai padidintu gynybai skiriamu biudžetu. Bet stebint karą Ukrainoje būtina peržiūrėti tam tikras įsigijimų sritis ir jas atnaujinti/pakeisti. Dabartinės geopolitinės dinamikos ir potencialių ateities scenarijų kontekste, kai kurios gynybos investicijos tampa nepakankamomis tiek apimtimi, tiek jų įgyvendinimo sparta.
Viena šių sričių – bepiločių orlaivių ir dronų pajėgumo didinimas. Neturime paaiškinimo, kodėl kariuomenėje taip lėtai vyksta dronų integracija, kuri turi apimti įvairaus tipo bepiločius orlaivius ir dronus, skirtus tiek žvalgybai, tiek kovinėms operacijoms. Turint ribotą biudžetą, kariuomenės pirkimai privalo remtis kaštų naudos analize, o kai kurie sprendimai kelia abejonių, ar pasirinktos gynybos plėtros kryptis yra tuo pagrįsta Tęsiant įsigijimų temą, pastebime, kad ir visuomenei trūksta aiškumo. Tai labai svarbu, kadangi būtent Lietuvos piliečių lėšomis yra formuojamas valstybės biudžetas, o dabar vyksta diskusijos dėl papildomo tvaraus gynybos finansavimo. Deja, paskelbus apie planus įsigyti tankus ir kurti tankų batalioną, viešojoje erdvėje kilo daug diskusijų. Visuomenė nebuvo įtikinta, kad tai yra pajėgumas, kurio mums šiuo metu labiausiai reikia. Kadangi toks numatomas pirkimas yra didžiausias nepriklausomos Lietuvos istorijoje ir taps rimtu įsipareigojimu, paaiškinimas visuomenei yra būtinas“, – rašo atsargos kariai. Pasak jų, dar viena kryptis – per paramą Ukrainai stiprinti Lietuvos gynybos potencialą. „Galime pasiekti proveržį sutelkiant mokslininkus ir verslininkus bendriems gynybos pramonės vystymo projektams. Nors tam tikri procesai vyksta ir turime pajėgių gynybos pramonės įmonių veikiančių Lietuvoje, šio turimo potencialo iki galo neišnaudojame, o taip toliname ne tik technologinį proveržį Lietuvos ginkluotosios pajėgose, bet ir Ukrainos pergalę. Svarbu stiprinti ryšius ir Lietuvoje kurti bendras karinės pramonės gamyklas su Ukrainos partneriais. Tai padėtų patenkinti bent jau dalį esamų Ukrainos gynybos poreikių ir perimti iš Ukrainos partnerių patirtį modernių ginklų gamyboje ir panaudojime karo sąlygomis. Šis žingsnis leistų Lietuvai sukurti pramoninę bazę, pritaikytą šiuolaikinio karo reikalavimams, ir gaminti reikiamą įrangą bei šaudmenis šalyje.“
Karių vertinimu, būtina konsoliduoti visuomenės pastangos esminiam reikalui – Lietuvos apginamumui didinti. „Siūlome skubiai įgalinti atsakingas valstybės ir savivaldybių institucijas, svarbiausių ir esminių valstybės funkcijų vykdymui valdant ekstremalias ar karo meto situacijas. Tam, kad būtų pasiektas reikalingas tempas, valstybės lyderiai turi nepertraukiamai orientuoti ir informuoti valstybines institucijas, verslininkus ir piliečius apie skubiausios svarbos prioritetus. Raginame surasti būdų kaip didinti krašto apsaugos ir civilinės saugos/gynybos sistemų finansavimą, o neprioritetinių (pvz. Vilniaus stadiono statyba) projektų įgyvendinamą atidėti vėlesniam laikui.“
