Prasidėjus naujiems mokslo metams, VDU įsisteigė doktorantų klubas – save jis vadino bendruomene ir per specialią prof. Leonido Donskio paskaitą kvietė mąstyti apie mokslininko pašaukimą. Tačiau paraleliai, o iš dalies ir įkvėpti šio klubo užduoto tono, ėmė organizuotis ir kiti tinklai, kurių aktyvistų nuomone, Lietuvos doktorantams reikalinga ne bendruomenė ar diskusijų klubas, o profesinė sąjunga.
Doktorantai Lietuvoje – tai tokie asmenys, kurie, jei „nesiplėšė“ ir neuždarbiavo papildomai, dažnai trisdešimtojo gimtadienio sulaukia neįgiję jokio „įsodrinto“ darbo stažo, reikalingo gauti bedarbio, ligos, motinystės/tėvystės pašalpoms ir pan. Kalbama, kad reikėtų apriboti ir doktorantų galimybes dirbti visu etatu, nes esą taip jie negali atsidėti mokslui. Per aukštojo mokslo reformą priimti įstatymo pakeitimai apriboja laiką, per kurį turi būti apginta disertacija, todėl dirbantys doktorantai privalo suspėti kartu su nedirbančiais. Tam tikras akademinio darbo krūvis įeina į mokamą doktoranto stipendiją, taip pat suteikiamos galimybės papildomai užsidirbti universitete. Tačiau, jei asmuo doktorantūrą baigtų 28-30 metų (be pertraukų nuo pat vidurinės mokyklos baigimo) ir būtų dirbęs universitete tik menka etato dalimi, neturėtų teisės ne tik į bedarbio pašalpą (o visų doktorantų įdarbinti nepajėgūs nei besitraukiantys universitetai, nei daktaro laipsnio iš dėstytojų nereikalaujančios kolegijos, nei juolab verslas ar nevyriausybinės organizacijos), bet ir į oriai gyventi leidžiančią motinystės ar tėvystės pašalpą būtent tuo laikotarpiu, kai daugumai tai tampa aktualu.
Kokios su tuo susijusios problemos, surašė istorijos doktorantė Ugnė savo tinklaraštyje. Ji pabrėžė, kad sunku kalbėti apie pašaukimą, kai gyveni prekariato sąlygomis. Beveik tuo pat metu vyko daug patyčių socialiniuose tinkluose sulaukęs profsąjungų mitingas dėl Darbo kodekso, kuriame žygiavo ir akademikai, reikalaudami socialinių garantijų.
Pagal Europos mokslininkų chartiją ir Mokslininkų priėmimo į darbą elgesio kodeksą, nuo pat doktorantūros (postgraduate) lygmens tiriamąjį darbą vykdantys asmenys turėtų būti laikomi darbuotojais, turėti socialines garantijas. Lietuvos universitetų rektorių konfederacija tuos dokumentus pasirašė ir jie universitetuose turėtų galioti.
Karpant lėšas, kiekvienam moksliniam ar pedagoginiam etatui teks vis daugiau prekariato – valandininkų ir darbuotojų su terminuotomis sutartimis. Universitetuose vyksta panašūs dalykai, kaip nutiko su žurnalistika. Ten irgi tikimasi, kad daug ką darysi iš pašaukimo, iš meilės profesijai ir panašiai. Darbuotojai esą turi tik džiaugtis, kad tokioje konkurencingoje aplinkoje kas nors iš viso jiems moka. Tiek akademikams, tiek žurnalistams tenka dorotis su vis didesniu krūviu ir augančiais reikalavimais, dėl kurių sunku užtikrinti savo darbo kokybę.
Iš dalies abiem profesijoms mažus ir nepastovius atlyginimus kompensuoja stipendijos ir projektai, bet jei gaunate atlyginimą už produktą, be produkto negausite atlyginimo. Todėl yra didesnis spaudimas bent ką nors pagaminti (net ir menkesnės kokybės) arba apskritai nesiimti rizikingų temų. Kreipiantis stipendijos ar projektinio finansavimo, reikia turėti labai aiškų planą ir hipotezę. Jei tyrimo eigoje hipotezė nepasitvirtina ar planas keičiasi – bėda. Pinigus skirstantys biurokratai gali būti negailestingi. Dėl šių tendencijų nutinka taip kaip komikse – pinigų prašoma tik jau žinant, kokį atradimą ketini padaryti.
© Daivos Repečkaites nuotr.
Dėl didelio ir neapibrėžto krūvio tarp akademikų plinta psichikos ligos ir kyla įvairiausių sunkumų. Ilgainiui mokosi iš kitų prekariato profesijų nusistatyti savo ribas. Vienas pavyzdys – laisvai samdomos akademikės manifestas iš JAV. Tačiau ir čia kalbama, kad tam tikrus darbus galima daryti iš meilės ar pašaukimo.
Meile gyventi galima lygiaverčiame santykyje. Esant su darbdaviu nelygiaverčiame santykyje, į meiles geriau nesileisti. Mylimą darbą gali dirbti stropiau, ilgiau, smagiau, girti ir reklamuoti savo darbdavį, bet pareigos vis tiek lieka samdomu darbu – tai turi žinoti ir darbdavys, ir darbuotojas. Savanorystę verčiau palikti idėjiniams startuoliams, kurie dar negeneruoja pajamų, arba viešąjį interesą įgyvendinančioms ne pelno siekiančioms organizacijoms. Jei universitetai būtų salos, kuriose negalioja neoliberalizmo dėsniai (viskas kainuoja, valstybė vis mažiau reguliuoja, kiekvienas darbuotojas yra pats sau verslininkas ir t.t.), galima būtų elgtis kitaip. Bet jie patys atsisako tokiais būti, todėl, jiems reikės įsisąmoninti, kad darbas kainuoja.
Klasikinėje akademijoje akademinis etatas buvo suteikiamas su tam tikru pasitikėjimo kreditu, o mokslo vertė nematuojama pagal jokias kiekybines metrikas. Šiandien universitetai yra ir biurokratinės, ir kartu neoliberalios įstaigos. Jie dar galėtų tapti kitokie – sudaryti sąlygas savo bendruomenei jaustis saugiems ir aprūpintiems, kad galėtų atsidėti mokslinei, pedagoginei bei kūrybinei veiklai. Jei universitetai toliau virs neoliberaliomis darbovietėmis, kuriose vertė matuojama pagal derybinę galią ir kiekybines metrikas, tai reikia aiškiai apibrėžti, už kokią paslaugą ar produktą mokamas atlyginimas.
Tampa akivaizdu, kad doktorantūra – mokslinės kvalifikacijos įgijimas, atliekant originalų savarankišką tyrimą – ilgainiui turės keistis. Europos praktikoje doktorantūra vis labiau prilygsta praktikai ar stažuotei – laike apribotai pirmai profesionalaus darbo konkrečioje srityje patirčiai. Doktorantai, kaip ir stažuotojai ar praktikantai, nesunkiai tampa menkai apmokama, pripažinimo alkstančia darbo jėga. Kad nebūtų pažeidžiamos jų teisės, doktorantų apsauga, tikėtina, vystysis jų pripažinimo darbuotojais linkme.
