Kaip tavo gyvenimas atrodytų be tavęs? Kaip tavo šeima toliau gyventų tau pasitraukus? Tikriausiai yra žmonių, kurie butų bent kartą pagalvoję, kas butų jei jų nebebūtų. „Veikfildas“ – amerikiečių režisierės, scenaristės Robin Svikor drama, kurioje visas dėmesys sutelkiamas vieno žmogaus, išgyvenančio „vidutinio amžiaus krizę“, vidiniam pasauliui.
Išoriškai Hovardas Veikfildas (aktorius Bryan Kranston) yra sėkmingos asmenybės pavyzdys. Jis turi mylinčią žmoną (aktorė Jennifer Garner) ir dvi dukteris, prestižinį Manheteno advokato darbą ir jaukius namus priemiestyje. Tačiau jo vidinė savijauta yra labai prasta. Vieną dieną Hovardas sugalvoja užeiti į savo garažo palėpę. Jis palieka savo šeimą, kad pabandytų suprasti savo vidinį pasaulį, savo tokio elgesio priežastis.
„Kas nėra nors kartą norėjęs bent trumpam sustabdyti savo gyvenimą?“, – retoriškai klausia teisininkas, vyras ir tėvas iš Niujorko Hovardas Veikfildas, kuris nusprendžia savo vidurio amžiaus krizę išgyventi pasislėpęs vienumoje palėpėje virš savo garažo. Hovardas slapta stebi saviškius iš palėpės lango – kaip svetimšalis, kaip savo paties gyvenimo šnipas. Kai savavališka savęs izoliacija trunka mėnesių mėnesius, Hovardas pradeda dvejoti: ar gali viskas būti taip, kaip buvo anksčiau?
Per Bryano Kranstono personažą juostoje „Veikfildas“ pasakojama istorija ne tik pateikia vertingų įžvalgų apie gyvenimą ir santuoką, bet ir leidžia žiūrovams netiesiogiai patirti, kaip iš tiesų galėtų susiklostyti toks pasitraukimas nuo realybės.
Šis kino filmas buvo sukurtas pagal amerikiečių kūrėjo Edgar Lawrence Doctorowo to paties pavadinimo novelę „Veikfildas“. Režisierei R. Svikor prireikė aštuonerių metų, kad perkeltų istoriją į kino ekraną. Šiai juostai buvo nelengva atrasti finansų: tokio pobūdžio filmai investuotojų paprastai netraukia. Ir nors šis filmas nėra šilta ir jausminga istorija, drąsus žvilgsnis į gyvenimo ir santuokos krizę turėtų labai patikti žiūrovams ištroškusiems intelektualių ir asmeniškų istorijų kine.
Kiek kartų Veikfildas jau kartojo tuos pačius veiksmus, ryte išžygiuodamas į darbą, o vakare grįždamas namo į savo dusinamai tobulą gyvenimą? Kada jo žmona ir dukra pavirto į „priešininkų“ komandą? Veikfildas visiškai nepatenkintas tuo, ką turi. Ar gali toks žmogus, kuris atsisako priimti meilę, o verčiau gyvena apmaudo ir priešiškumo dvasioje, apskritai kada nors būti laimingas?
Visi šie klausimai, kaip ir noras sustabdyti gyvenimą, primena visas tas abejones, užklumpančias žmones, kurių dėmesio neblaško realios problemos, tačiau taip pat turėtų atrasti atgarsį ir tarp tų, kas yra pasiekę viską, ką galvojo, kad norėjo, tačiau troškimas „kažko daugiau“ išlieka.
Taip pat skaitykite: TOP 10 naujausių neo-noir žanro kino filmų
