© Linos Fridrikaitės nuotr. / KaunoZinios.lt

Galbūt esate girdėję puikią Andy‘o Warholo citatą: „Man atrodo, kad visi turėtų viską mėgti“. Aišku, galite prisipirkti plakatų ir paveiksliukų, turinčių Warholu povyzą, ir tą frazę Helvetica šriftu, kurie atrodo tarsi „Belle & Sebastian“ albumo viršelis. Tačiau pati citata yra paimta iš interviu, pasirodžiusio žurnale „ArtNews“ ir ji puikiai apibūdina kaip mes šiais laikais bendraujame socialiniuose tinkluose.

Warholas: Kažkas yra pasakęs, kad Brechtas norėjo, jog visi vienodai mąstytumėme. Aš noriu, kad visi vienodai mąstytumėme. Tačiau, iš dalies, Brechtas to norėjo pasiekti per komunizmą. Rusija tai daro per savo valdžią. Čia tai vyksta be griežtos vyriausybės pagalbos. Tai kodėl, tai negali veikti be komunizmo, jei tam nereikia dėti pastangų? Visi atrodo ir elgiasi panašiai, ir kuo toliau mes vis labiau panašėjame. Man atrodo, kad visi turėtume būti mašina. Man atrodo, kad visi turėtumėme viską mėgti.

Art News: Ar tai yra populiariojo meno esmė?

Warholas: Taip, jo esmė yra visko mėgimas

Art News: O visko mėgimas yra buvimas mašina?

Warholas: Taip, nes vis tiek visada darai tą patį dalyką. Tu tai darai iš naujo ir iš naujo.

Mygtukai patinka ir dalintis yra, tiesiogine to žodžio prasme, naujieji sėkmės matai. Tai ką mes individualiai talpiname svetainėje ne tik pamaitina mūsų ego, bet ir leidžia reklamuotojams sekti savo puslapių pasisekimą pagal surinktų „laikų“ skaičių.

Man viskas patinka. Arba, tiksliau, 48 valandas ant visko spaudžiau patinka. Tiesiogine to žodžio prasme, viską ką tik „Facebook“ pasiuntė mano kryptimi, aš apdovanojau patinka, net jei man tai itin nepatiko. Nusprendžiau žengti į sąmoningo mėgimo kelionę, norėdamas pamatyti kaip tai paveiks tai ką man rodo „Facebook“. Aš nežinojau, kiek laiko man tai reikėtų daryti (ištvėriau tik 48 valandas), ir ką galėčiau iš to išmokti (galimas daiktas, kad visiškai nieko).

Matote, nustatydamas tai kas turi atsirasti tavo puslapyje, „Facebook“ naudoja algoritmus. Tai nėra vien tik plaukiantis draugų naujienų ir tavo susidomėjimų paradas. 2014 metais, pagrindinis svetainės puslapis yra atidžiai prižiūrima prezentacija, kurią paruošia sudėtinga formulė, remdamasi tavo veiksmais svetainėje ir visame internete. Norėjau pamatyti kaip mano puslapis pasikeis jei pastoviai apdovanosiu šiuos sprendimus už mane darančius robotus sakydamas: „prašau, robote, šitai man patinka“.  Taip pat nusprendžiau apsiriboti vien pačia svetaine. Būtų buvę per daug darbo spaudalioti patinka visur internete kur jis man tik būtų pasiūlytas. Bet net ir su šia sąlyga, rezultatai buvo stulbinantys.

Svetainėje egzistuoja labai specifiškas žinučių pateikimo būdas, kuris tave verčia bendrauti. Jei tu papulsi į šiuos spąstus, jis tau bus pastoviai rodomas

Pirmas dalykas, kur paspaudžiau patinka, buvo „Living Social“ kuris prieš tai patiko ir vienam mano draugų. Paspaudžiau patinka prie dar dviejų, man pasiūlytų nuorodų. Kol kas nieko blogo. Tačiau ketvirtas dalykas, kurį pamačiau man visiškai nepatiko. Turiu omenyje, kad man nėra „Living Social“ įdomus, kad ir kas tai būtų, bet koks skirtumas. Tačiau ketvirta žinutė mane suerzino – prastas anekdotas, na tiksliau kvailas. Ai ką padarysi, vis tiek paspaudžiau patinka.

Pirmas dalykas, kurį reikėjo nuspręsti, ką daryti su susijusiomis nuorodomis. Tarkim paspaudi patinka prie „Modern Farmer“ istorijos apie karves. „Facebook“ iš karto tau pristatys dar keturias panašias nuorodas. Šiuo atveju, tikriausiai apie žemės ūkį.

Panašios nuorodos iš karto pasidarė problema, nes paspaudus patinka prie vienos, „Facebook“ iš karto ją pakeisdavo kita. Tai, kai paspausdavau patinka prie keturių panašių nuorodų, man iš karto būdavo pateiktos dar keturios. Ir dar keturios. Ir dar keturios. Ir dar keturios. Greitai suvokiau, kad, jei nenustosiu, įstrigsiu į nesibaigiantį ratą. Taigi nustačiau naują taisyklę: patinka spausiu tik prie keturių panašių nuorodų, ne daugiau.

Kartais patinka spaudimas prieštarauja tavo instinktams. Mano draugė įkėlė nuotrauką su jos kūdikio nubrozdintu veidu ir parašė: „Vaikas prieš asfaltą“. Man tai visiškai nepatiko. Tai man pasirodė pakankamai liūdnai. Paprastai jau greičiau prie tokios nuotraukos parašyčiau komentarą, o ne spausčiau ant to mažo nykščio. Ką padarysi. Patinka. Vienintelis atvejis, kai atsisakiau spausti patinka, buvo, kai draugas parašė apie jo giminaičio mirtį. Kadangi, prieš savaitę, vieną iš mano šeimos narių taip pat ištiko mirtis, tai buvo tiltas, kurio nenorėjau pereiti.

Tačiau neskaitant to, progų paspausti patinka nepritrūko. Paspaudžiau patinka prie mano giminaičio naujienos, kurią jis persiuntė nuo Joe Kennedy‘o, dėl ko iškarto man pasiuntė pulką Kennedy‘u ( Įskaitant Klinton ir Shiver). Paspaudžiau patinka prie „Hootsuite“, „The New York Times“, „Coupon Clipinista“. Paspaudžiau patinka prie draugo, su kuriuo nesikalbėjau apie 20 metų, naujienos. Tai buvo kažkas apie jos vaiką, stovyklavimą ir gyvatę. Man patiko „Amazon“. Man patiko sušiktas „Kohl‘s“. Taip, dėl jūsų paspaudžiau patinka prie “Kohl‘s“.

Per keistai trumpą laiką, mano naujienų puslapis visiškai transformavosi. Per valandą, vis patikrindamas, pastebėjau, jog puslapyje žmonių nebeliko. Jis pasidarė apie prekinius ženklus ir žinučių siuntimą. O ne žinučių siuntimą žmonėms.

Taip pat nuorodų fabrikai iškilo. Beveik visas naujienų puslapis buvo paskirtas „Upworthy“ ir „Huffington Post“, naujienos kurias man pateikė, iš eilės, atėjo iš: „Huffington Post“, „Upworthy“, „Huffinton Post“, „Upworthy“, „Levi‘s“ reklama, „Space.com“, „Huffinton Post“, „Upworthy“, „The Verge“, „Huffington Post“, „Space.com“, „Upworthy“, „Space.com“.

Taip pat, prieš eidamas miegoti pagalvojau: „Oi šūdas, reikėtų kur nors paspausti patinka apie Gazą“ ir paspaudžiau patinka prie žinutės, kuri pritaria Izraeliui.

Kitą rytą, nuorodos mano naujienų puslapyje pasidarė labai nukrypusios į dešinę. Man pasiūlė paspausti patinka prie 2 konstitucinės pataisos ir kažkokio anti-imigracinio puslapio. Paspaudžiau patinka prie abiejų. Man patiko Ted Cruz, Rick Perry. Vėl naujienų puslapyje pasirodė „The Conservative Tribune“. Turėjau progą išsiaiškinti jos itin specifišką sintaksę:

Sakinys pasakojantis apie kokias nors kontraversiškas naujienas. Puiku!

Sakinys paaiškinantis, kodėl taip turėtų būti.

Kvietimas imtis veiksmo. Dažnai baigiasi klausimu.

Kai supratau šį modelį, jį pradėjau matyti visur. „SF Gate“, kuris internetinėje erdvėje atstovauja „San Francisco Cronicles“, naudoja panašią taktiką. Jis pateikia labai specifiškas žinučių pateikimo būdą, kuris tave verčia bendrauti. Jei tu papulsi į šiuos spąstus, jis tau bus pastoviai rodomas.

Taip pat mane nustebino tai, kaip skyrėsi mano naujienų puslapiai telefone ir kompiuteryje, net jei į juos žiūrėjau tuo pačiu metu. Baigiantis pirmajai dienai pastebėjau, kad telefone beveik nebeliko žmonių įkeltų nuorodų ir pranešimų. Viskas ką man pristatė, buvo tik istorijos iš skirtingų svetainių ir įvairios reklamos. Nors kompiuteryje, net jei ir buvo prikimšta prekinių ženklų, vis dar mačiau savo draugų naujienas. Tame mažiuke ekrane, kur plotas yra toks brangus, „Facebook“ robotai nusprendė išlaikyti mano dėmesį paslėpdami žmones ir rodant tik ką išpumpavo kitos mašinos. Keista.

Kai artinosi antroji diena, aš jau pradėjau bijoti eiti į „Facebook“. Svetainė pavirto į provokacijų šventyklą. Kuo labiau mano naujienų puslapis slinko link dešiniųjų, tuo labiau jis pradėjo artintis prie kairiųjų. Man buvo kišami, su kairiaisiais susiję, „Rachel Maddow“, „Raw Story“, „Mother Jones“, „Daily Kos“ ir pan., tokiu pačiu greičiu kaip ir nuorodos, kurios buvo taip toli nukrypusios į dešinę, kad bijojau, jog galiu atsidurti kokiam pavojingų asmenų sąraše.

Mesk viską ką dabar darai ir pažiūrėk į šį kūdikį, kuris yra panašus į Jay-Z

Ši problema neužsilieka vien tik svetainėje. Visa tai man priminė, kokios katastrofos gali ištikti mūsų visuomenę ir kodėl mes kalbamės vieni su kitais, o ne vienas kitam. Mes užsisklendžiame savo politiniame ir socialiniame burbule, kuris pastoviai save tvirtina – visi nišiniai dalykai, kuriuos matome ir girdime yra specialiai pritaikomi mūsų konkretiems norams. Tarsi būtumėme Alisos stebuklų šalyje, mes lendame į savo specifinių pomėgių triušių olas tol, kol atsiduriame karalienes darže, ir keikiame viską kas gyvena virš žemės paviršiaus.

Tačiau, dar blogiau nei būti prikimštu irzlių politinių nuomonių, mano naujienų puslapis pasidarė itin bukas. Mane apdovanojo galimybe paspausti patinka prie „Buzzfeed“ straipsnio kur kažkoks vyrukas šoka ir testo „Kuris tu esi Titaniko personažas“. Trečia „Buzfeed“ žinutė mane informuoja, jog „Vienas iš Katy Perry šokėjų yra tikras saldainiukas“. Pagal žurnalą „New York“, aš jau „oficialiai pasenęs“, nes Malia Obama nuvyko į „Lollapalooza“ (patinka!), o CNN man teigia, jog „Sutuoktinis tyrinėja savo vyriškus instinktus“ ir pateikia pusnuogio vyruko, kuris rankose laiko savo spenelius nuotrauką. Į penį panašus debesis. Mesk viską ką dabar darai ir pažiūrėk į šį kūdikį, kuris yra panašus į Jay-Z. Mano puslapyje buvo tokio pačio šlamšto, kurį visi mes, susiję su žiniasklaida, noriai skleidžiame, nors ir jaučiame dėl to gėdą. Sensacionalistinis brudas. Visur spaudžiau patinka.

Nors ir tikėjausi, jog man rodomi dalykai keisis, aš niekada nemaniau, kaip tai persitelks ir mano draugams. Aš maniau, kad „Facebook“ apsiribos vien tik manim, bet jis pasidarė itin plėšrus. Kai mano puslapis tapo prekinių ženklų ir politikos virtine, „Facebook“ viską pareigingai išplėtojo mano draugams ir sekėjams.

Pirmąją naktį, mano telefono kampe atsirado mažas apskritimas su šuns galva. Kažkas norėjo su manim pakalbėti per „Facebook Messenger“ programą! „Ar tavo paskyrą užgrobė?“ paklausė mano senas „WIRED„ redaktorius Johnas Bradley‘is. Kitą rytą mano draugė Helena atsiuntė žinutę: „Mano naujienų puslapis, tiesiogine to žodžio prasme, yra pilnas straipsnių prie kurių tu paspaudei patinka, tai pakankamai juokinga“. „Jokių draugų, tik tai kas patinka Honanui“ atrašiau aš, pridėdamas dideli nykštį. Tai tesėsi per visą eksperimentą. Kai paskelbiau žinutę: „Tu man patinki“, daug žmonių man pranešė, jog mano keista veikla užliejo jų paskiras. Mano draugė Heather skelbė, jog: „70 procentų mano naujienų puslapio susidaro iš to, kas patinka Matui“. Galų gale sulaukiau žinutės, iš „Facebook“ darbuotojo, kuris pastebėjo mano veiklą ir norėjo mane sujungti su įmonės viešųjų ryšių departamentu.

Bet tada aš jau užbaigiau eksperimentą, nes tai jau pasidarė tiesiog nepakenčiama. Peržvelgęs savo veiklos sąrašą norėjau suskaičiuoti, kiek kartų spustelėjau patinka, bet skaičius buvo per didelis. Prie mano mėgstamų dalykų sąrašo pridėjau bent 1000 naujųjų – daugumą iš jų buvo pasibjaurėtini, ar geriausiu atveju – banalūs. Visur spaudaliodamas patinka, aš „Facebook“ paverčiau į vietą, kur man niekas nepatiko. Atvirai tariant, man tai nepatiko. Niekas, ką dariau, man nepatiko.

Matas Honanas

Parengta pagal Wired publikaciją

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: