Tai, kas neturėjo įvykti, įvyko. Rinkimus rugsėjo mėnesį Norvegijoje laimėję Höjre (Konservatorių partija) ir rasistinė Fremskrittspartiet (Pažangos partija) sudarė koaliciją. Jai buvo pažadėta suvaržyti imigraciją. Ši partija bandė atsikratyti romais.
Nei Vengrijoje, nei Graikijoje ekstremistinės partijos į vyriausybę nepateko. Nors abejas šalis drasko ekonominė krizė. Bet Norvegija yra turtingiausia pasaulio šalis. Šalis, kurioje socialiai remtina vieniša motina su vienu vaiku rauda, kad jos aštuoniasdešimties kvadratų butas jai yra per mažas ir ji gauna didesnį.
Aišku viena, – ksenofobijos, rasizmo, šovinizmo, fašistinių idėjų žavesiui atsispirti negalinčioms super turtingoms visuomenėms taikyti neturto ir socialinės nelygybės trūkumo diagnozę nebegalima. Norvegija turi viską. Dar kartą klausiu: kaip taip galėjo atsitikti?
Gal reikėtų pradėti ieškoti atsakymo dabartinės Europos politinių pasaulėžiūrų konflikte? Ideologinio konflikto pusių supaprastintai yra dvi: dešinė ir kairė. Ir kame konfliktas? Abiejų pusių politkorektiškume, nes abi išpažįsta liberaliąją demokratiją. Ji pagimdė politkorektiškumą, uždėjusį apysnarį nepatogiom temom, kaip pavyzdžiui kritika nepasitvirtinusiai imigracijos politikai, socialistiškai suprantamai multikultaralizmo politikai nesugebėjusiai integruoti visisškai skirtingas, dažniausiai nedemokratiškas kultūras į europinės minties ir tradicijos dirvą. Apie multikultūralizmo politikos žlugimą paskelbė Vokietijos kanclerė Agela Merkel. Ir, nenustebkite, jai pritaria ir karysis ideologas, filosofas ir publicistas Slavojus Žižekas. Anot jo, politkorektiškumas tapo apysnariu, kurio nuplėšimas tapo ekstremistinių judėjimų tikslu ir galimybe pasireikšti. S. Žižekas klausia esminį klausimą: kur suklydo kairieji?
Kaip atsitiko, kad kairieji nesugebėjo pateikti įtikinamo tikrovės aiškinimo naratyvo neleidžiančio įsigalėti dešiniajam ir kraštutiniam dešiniajam? Jis pripažįsta, jog tai kairiųjų nesėkmė ir kad dešiniųjų antiimigracinė retorika veikia ir socdemų ekonominę mąstyseną taip pat.
Ir tikrai, primityvi mantra ”imigrantai skriaudžia vietinius” daug lengviau suvirškinama, nei emsinis klausimas – kodėl jaučiuosi skriaudžiamas? Juk ne apie ekonomines problemas kalbame. Tai kokios tos probelmos? Psichologinės? Psichologinės tuštumos? Kas? Bet kuriuo atveju, akivaizdu, kad ir turtinga visuomenė neapsaugota nuo primityvumo, miesčioniškumo, supaprastinimo. Ir – rasizmo.
Besijaučiantys nuskriaustais norvegai pateikia aibes pavyzdžių, kurių bent pusė tėra išmįslas. Pavyzdžiui, dešiniųjų ekstremistų pastoviai kultivuojamas teiginys ”jie gyvena iš socialinės pagalbos, jie smaugia mūsų socialinę sistemą”. Kitas – ”didžioji dalis nusikaltėlių kalėjimuose yra imigrantai”. Nei vienas, nei kitas teiginys neatitinka tikrovės. Bent pas mus Lietuvoje 90 procentų nusikaltėlių kalėjimuose yra lietuviai. Tyrimai Švedijoje parodė, kad jų kalėjimuose uždaryti ir etiniai švedai, ir imigrantai. Tai yra per pusę. Iš socialinių išmokų gyvena tiek pat etninių švedų ir imigrantų. Manau, tokia pat padėtis yra ir Norvegijoje.
© Wikimedia Commons archyvo nuotr.
Ieškant priežasčių esu priverstas atmesti ekonominės nelygybės ir socialinio teisingumo trūkumo priežastis. Bedarbystės kaip ir nėra. Ekonominės krizės taip pat. Bandymas remtis marksistine analize nekonstruktyvus, nes problemos prielaidos kitokios. Bet mistiškų prielaidų neapykantai ir baimei kitam tiek, kad į valdžią patektų kraštutiniai ekstremistai. Kultūrinis aspektas?
Kas per kultūra pagimdžiusi Breiviką? Breiviko įvykdytos skerdynės buvo žiauri žinia Norvegijos visuomenei, gal, greičiau, politiniam elitui: kažkas ne taip šioje geriausioje iš visuomenių. Šiandienos rinkimai ir pravertos duris į vyriausybę parodė, kad taip ir yra. Mat ir solidžia laikoma partija Höjre ištiesė ekstremistams ranką.
Tas pat nutiko ir pas mus, susivienijus konservatoriams su tautininkais. Ko dėl valdžios nepadarai. Vėliau jais buvo atsikratyta. Bet konservatoriai liko su kitais ekstremistais – krikščioniais demokratais. Ne be jų pagalbos konservatoriai rinkimus ir pralaimėjo. Mat pastarieji pamiršo krikščionišką esmę – atjautą kitam.
Šiame kontekste, psuprantamai skamba olitikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešosios komunikacijos katedros lektoriaus Algirdo Davidavičiaus pastebėjimas, esą gerovės valstybė yra tik širma, kuri neišvengiamai griūna, nes pasirodo, kad ji yra paviršutiniška, funkcionavo kaip socialinio konflikto slopintuvas: realaus žmonių noro bendradarbiauti taip, kad ir imigrantai būtų įtraukti kultūriškai ir socialiai, ne vien teisiškai/finansiškai/darbingai ji taip ir nesukūrė. Arba ji pagimdė egalitarizmą kaip žemiausią bendrą švietimo, elgsenos vardiklį, kurio niekas nenori”. Atjautos trūkumas gimdo egoizmą ir savanaudiškumą, trumpai suformuluotų psichologas. Gerovės valstybė nesugebėjo panaikinti žmogiškojo egoizmo?
Tad štai, kol dalis norvegų ir mes kartu ieškome įtikinamų bei pamokomų atsakymų, pasidalinsiu žinomo norvegų rašytojo ir žurnalisto Henriko Arnstado pilnu nusivylimu pastebėjimu: ”Šis įvykis yra visos Europos sielvarto diena”. Pridursiu, kad kai kam ir džiaugsmo, deja.
Originalus įrašas tinklaraštyje Vinokuras.lt
