„Įlanka“ (angl. „The Cove“) – geriausias 2009 metų dokumentinis filmas, įvertintas „Academy Award“ apdovanojimu, nufilmuotas nelegaliais būdais ir pristatęs temą, kuri politikų aptarinėjama iki šių dienų. Režisieriaus Louis Psihoyos kino juosta atskleidžia šokiruojančią paslaptį apie Japonijoje, Taiji miesto įlankoje atliekamas delfinų skerdynes ir kraupią šiuos gyvūnus išnaudojančią industriją.
Dokumentikos pradžioje pristatomas filmo iniciatorius Ric O’Barry. Amerikietis tapo aktyvistu, kuomet vieną dieną prieš jo akis nusižudė (sąmoningai nustojo kvėpuoti) nelaisvėje gyvenantis delfinas, kuris nebegalėjo pakęsti psichologinės kančios. Ric O’Barry pats 10 metų treniravo jūrinius žinduolius tokioms televizinėms laidoms kaip „Fliperis“ (angl. „Flipper“), bet pastaruosius 44 metus jis stengiasi sužlugdyti šią industriją, nes suvokė, kad nuolatos besišypsantys delfinai yra tik iliuzija.
Aktyvistas atrado Japonijoje įlanką, kurioje kasmet slaptai nužudomi 23 tūkst. delfinų. Jis užsibrėžė sau tikslą – sustabdyti jūrinių žinduolių skerdynes. Didžiausias iššūkis, jog įlanka yra aptverta šlaitais ir privačia teritorija, į kurią pašaliniams įeiti griežtai draudžiama. Ric suprato, kad jam teks imtis nestandartinių priemonių, jog paviešinti pasauliui Japonijos miestelio paslaptį. Sudėtingą misiją apsunkino ir tai, kad Ric O‘Barry jau buvo žinomas Taiji policijai dėl savo bandymų sustabdyti delfinų žudymą įlankoje.
Dokumentikai buvo suburta neįprastą komandą, kurią sudarė aktyvistai, kino filmo kūrėjai ir nardytojai. Charles Hambleton – adrenalino mėgėjas, Simon Hutchins – buvęs kareivis, padėjęs įrengti slaptas kameras, Joe Chisolm – roko koncertų organizatorius, atsakingas už įrangos logistiką, Mandy-Rae Cruickshank ir Kirk Krack – aukščiausios klasės narai.
Ric O’Barry filmui pasirinko nusipelniusį dokumentinių filmų režisierių ir fotografą Louis Psihoyos, kuris yra dirbęs su pasaulinio pripažinimo susilaukusiais žurnalais: „National Geographic“, „Discover“, „Time“. Kurioziška, kad režisierius Louis Psihoyos kino juostos pradžioje net prisipažino, jog nepažinojo Ric O‘Barry, nesuprato, kur įsipainiojo, ir prisijungė prie misijos tik dėl kilnaus tikslo.
Kino juostoje nėra filmavimo stiliaus vientisumo, nes dokumentika susideda iš nemažai improvizuotų scenų, tačiau kritikai liko nustebinti filmavimo kamerų įvairovės. Termo ir naktinio matymo objektyvai suteikia žiūrovui galimybę pamatyti naktyje filmuotas pavojingos misijos scenas, kuriose girdisi komandos narių sunerimę balsai per radijo stotį ir skamba kvapą gniaužianti muzika.
Filmavimo komanda puikiai suprato, kad policijai arba sargams pričiupus juos nusikaltimo vietoje, tai reikštų pasitraukimą iš delfinų gelbėjimo operacijos. Negana to, filme pateikti faktai apie Japonijos teisėsaugą, kuri gali suimti žmones be priežasties ir legaliai kankinti, dar labiau didina įtampą žiūrovui. „The New York Times“ duodami komplimentus dokumentikai, įvardino filmą kaip šnipinėjimo trilerį.
„Įlanka“ (angl. „The Cove“) kūrėjai į dokumentinį filmą įdėjo įpykusių delfinų medžiotojų scenų, kuriose darbininkai kaip įmanydami stengiasi, kad kino juostos vaizdą plačiu mastu uždengtų jų veidai, o ne kraujuojantys nuo žeberklų delfinai. Režisierius pasirinko viešinti tokius kadrus, kad sustiprintų dramaturgiją ir pakeltų filmo emocijas į aukštesnį lygmenį.
2015 metais režisierius Keiko Yagi išleido dokumentinį filmą „Už įlankos“ (angl. „Behind The Cove“), kuriame išreiškė gynybinę delfinų medžiotojų poziciją. Ar jiems pavyko apsiginti, pasakyti sudėtinga, nes „Įlanka“ (angl. „The Cove“) filmas daugiau orientuojasi į delfinų žudymą ir šių gyvūnų laikymą nelaisvėje, o „Už įlankos“ (angl. „Behind The Cove“) akcentuoja visų banginių medžioklę ir mėsą parduotuvių lentynose. Pagrindinė režisieriaus Keiko Yagi filmo argumentacija, jog niekas negali nuspręsti, kuriuos gyvūnus galima valgyti, o kurių vertėtų atsisakyti.
Dokumentikos „Įlanka“ (angl. „The Cove“) pabaigoje yra pristatomi teigiami pokyčiai, kurių pavyko pasiekti pasirodžius filmui ir atskleidus miestelio paslaptį. Vis dėlto, pagrindinio tikslo Ric O‘Barry nepasiekė ir galutinai sustabdyti japonų tradicijos jam nepavyko. Režisierius Louis Psihoyos dienraščiui „Motherboard“ teigė: „Aš svajoju, kad galėčiau pasakyti, jog sukuri filmą ir sekančią dieną visas pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Bet tam reikia laiko, kad kultūrinis požiūris pasikeistų“.
Taip pat skaitykite: TOP 10 pačių įspūdingiausių dokumentinių filmų
