Giedrius Alasevičius. Apie sudėtingų knygų skaitymą

Paskelbė: Data: 2016-01-01 04:17

Spausdinti | Komentarai

© Neilo Dainiaus Babono nuotr./ KaunoZinios.lt

Manęs šiaip dažnai klausia šiek tiek mažiau skaitantys (nes aš tikrai nepretenduoju į knygų žiurkes (man šitas terminas vertas tik pagarbos ir nieko daugiau – red. pastaba)), kaip ta prasme pradėt skaityt, nes vat atsiverti kokį hobsą ar humą ir iš akių rašalas pradeda bėgt juos skaitant, veidas apibėga, pradedi viską matyt kaip per tamsiai mėlyną rūką, pabundi iš transo, kai jau esi įpusėjęs knygą, o net nežinojai, kad skaitai – tai ir neatsimeni, kad skaitei. Tada paimi ir bandai vėl, ir tada ateina keistas pyktis, ir noras juos visus suspardyt, nes jie rašo apie žmogų taip, tarytum tas būtų šaldytuvas ar skalbimo mašina, toks visiškai techninis manualas.

O po to ateini į facebooką ir ten koks TSPMI baigęs ir tris recenzijas perskaitęs studentas apsimeta labai protingu ir Tau pradeda atrodyt, kad esi durnius nu, nes va žmogus, žiūrėk, atrodo niekuo neypatingas, visą gyvenimą iš tėvų pašalpos gyvenantis taranuoja egzistencinius klausimus cituodamas po 20 autorių, o Tau jų net skaityt neišeina.

Nes nėra prasmės skaityt Kierkegaardo, Hume’o, Dekarto ar Kanto, jeigu neturi tam poreikio. Ir iš jų niekada nesužinosi, ar tas poreikis yra. O ir tie žmonės, kurie dedasi išmanantys, dažnai būna prisiskaitę, kaip Šliogeris pasakytų, antrinės literatūros – tai yra visokių recenzijų ir paaiškinimų, nes nėra visatoj ne vieno žmogaus, kuris nuoširdžiai nemeluodamas galėtų pasakyti, kad “Traktatas apie žmogaus prigimtį” yra nuostabiai parašyta knyga.

Jinai iš principo negali būti nuostabi, nes jinai parašyta taip, tarytum autistas su 14 aukštųjų kvantinės fizikos srityje pabandė aprašyti viską, ką pamatė žmoguje per visą savo gyvenimą. Žmonėm labiau patinka Beatos ir Užkalniai. Jie kad ir šneka nesąmones, bet juos lengva suprast. Nu nes jie irgi nieko neskaito. Išskyrus tai, ką patys parašo. Toks narcizo gyvenimas. Ir Tu žiūri į narcizą ir matai kaip jis save myli ir pats norėtum save mylėt, bet kadangi turi sąžinę ir sveiką protą, tai jis Tau to neleidžia. Sako reik priežasties, reikia nu kažkaip užsitarnaut, kažką padaryt – nu negalima taip gi va nu paimt ir mylėt save vien tik už tai, kad sugebi temperatūrą palaikyt maždaug ties 36-37 ir mintyse turi sudaręs virtualų topografinį Lietuvos kebabinių tinklų žemėlapį, kurį dar gali filtruoti pagal padažo kiekį. Nu bet nuo kažko reikia pradėt.

Man atrodo net mokykloj visai tas įmanoma, tik visokie Donelaičiai ir Biliūnai sugadina tai, dėl bendro liūdno literatūros lygio dažnai nurašom ir kitus, visai pagrįstus dalykus. Nu bet sakiau pasidalinsiu sąrašu kaip reference, maždaug kaip išsiaiškinti, ar Tau apskritai filosofija yra įdomi. Kur nėra knygos pavadinimo, tai tiesiog reiškia “visks ir belekas, ką parašė šitas žmogus.”

1. J.Gaarder “Sofijos Pasaulis”
2. Alberas Kamiu
3. Hermanas Hesė (Ypač “Stiklo Karoliukų Žaidimas” ir “Sidharta”)
4. O.Vaildas “D.Grėjaus portretas”
5. Dzenas ir motociklų priežiūros menas
6. N.Maclean “A River Runs Through It” (nežinau, ar yra lietuviškai)
7. M.Kundera “Juoko ir užmaršties knyga”
8. K.Vonegutas (ypač “Žmogus be tėvynės”)
9. J.Borgesas “Dangaus ir pragaro knyga”.

Ir specialiai nerašau 10, nes įprotis iš visko daryt dekalogą vis tik yra tik įprotis. Aš aišku nerašau daug tokių dalykų kaip Murakami, Kafka, Markezas ir n kitų – sąrašas galėtų būti begalinis. Kai kurias iš šitų knygų skaičiau per vėlai, pvz “Sofijos Pasaulis” man vis dar atrodo kaip knyga skirta paaugliams, bet ir vyresni, ir daugiau erudicijos turintys už mane patikrino, kad esu durnius, jei taip galvoju. Gal taip ir yra, aš ją skaičiau netrukus po Nyčės “Apie Moralės Genealogiją” – tai gal tatai ir turėjo įtakos.

Aš vis dar negaliu skaityt antikos klasikų, Nikomacho etiką bandžiau įveikt tris kartus, toli nuėjęs supratau, kad ji, kaip ir Nyčės “Žmogiška, pernelyg žmogiška” nėra skirta skaityti iš eilės, ji yra daugiau kaip enciklopedija, kurią atsiverti vietom. Kitas dalykas, kad vien Šopenhaueris tiek kartų remiasi jais, kad skaitydamas jautiesi taip, lyg jau viską būtum skaitęs.

Ir čia aišku tolimas aidas nuo mėginimo skaityti Hayeką, Marksą ir Burką mėginant išsigrynint savo vertybines pažiūras (apskritai pradedu manyti, jog “vertybių kova” yra idiotiška ir nereikalinga paradigma verčianti pasirinkti stovyklą visam gyvenimui ten, kur paprasčiausiai nėra poreikio, nes visi jie bando paaiškinti visuomenę iš skirtingo požiūrio taško, tai ir pasirinkimas turi būti sąryšiu su tuo, kokia yra pradinė problema, bet ką aš suprantu).

Bet ne dėl to taip sakau. Daugeliui turbūt tam ir nebus poreikio. Aš bandau juos visus suskaityti tik tam, kad geriau suprasčiau žmones. Kartais paimi knygą ir išmeti ją lauk, nes aš nežinau, kuom skiriasi Čestertonas nuo Coelho. Tikrai nežinau. Bet gal skiriasi. Kitiem skirias. Tai turi skirtis.

Čia tiesiog tokios labai popsiškos knygos/autoriai (be jokių neigiamų konotacijų), kurie turi lygiai vieną bendrą dalyką tarpusavyje – potencialą paskantinti imti kritiškai vertinti žmonių santykius ir per juos save.

Aš manau, kad filosofijos neįmanoma skaityti mėginant praturtinti savo erudiciją. Perskaičiau Hume’o Biblijos storio “Traktatą apie žmogaus prigimtį” jau du kartus – beveik nieko neatsimenu. Nes kai skaitai knygą, supranti, kad viskas logiška. Nu ir kas? Neturi nieko, ką iš jo galėtum pasiimt (didele dalimi ne todėl, kad nepatiktų, ką jis rašo, bet būtent todėl, kad tai neįtikėtinai artima) – tai nekuria jokio rezultato.

O egzistencializmas, savo ruožtu, yra labai intymus dalykas, visai kaip religija, kai skaitai tokius dalykus, intuityviai pradedi juos skaityti savo gyvenimo, savo potyrių kontekste. Ir pradėjus nuo tokių (jos visos tokios skirtingos, kad gali 8 netikt, tačiau būtent 1 taip užkabins, kad paskatins knistis toliau) vėliau jau jauti poreikį, kuris motyvuoja skaityti, net kai parašyta, pvz, ne taip neįdomiai – tarkim Kirkegardas ar Sartras, ar Ruselas (šitas labai geras variantas mėginant įlįsti į filosofiją – Reliatyvumo ABC, skepticizmo esės etc puikūs pavyzdžiai, o “Vakarų išmintis” apskritai gali būti neblogas variantas kaip įžanga į filosofiją), kol galiausiai jau atsiranda sportinis interesas ir gali skaityt tuos, kurie iš vis neįdomiai rašo – kaip Humas, Kantas, Heidegeris ir panašiai.

Jeigu yra poreikis. Jo gali ir nebūti. Ir tai šaunu. Pvz pirma knyga, kuri mane paskatino apskritai skaityt (nors skaičiau ir iki tol, bet dabar nė pats nežinau kodėl) buvo Doriano Grėjaus portretas. Tada A.Kamiu “nuopolį” skaičiau kaip dialogą su savimi. Buvo taip neįtikėtinai smagu rasti draugą tom mintim, kurių niekas garsiai nesako, nes nepriimtina, nesuprantama, nenormalu – žodžiu tiem dalykam, kuriuos bandai paslėpti. Tada per klaidą į rankas papuolęs Nyčė iš vis apvertė gyvenimą, bet man buvo įdomios ir jo minties kryptis, todėl iš jo perėjau į Šopenhauerį. Galiausiai skaičiau Vitgenšteiną ir kitus jau minėtus vien tik akiračio praplėtimui, bet poreikis tam atsirado tik dėl to, kad Vaildas parodė, jog knygos gali būti naudingos, o Kamiu – kad jos gali tapti ir draugais, galiausiai Nyčė įkalė vinį ir sakė, kad niurzgėti ir būtų netaktišku, nekorektišku yra visiškai korektiška, nes asmeninė laisvė yra per didelė kaina paaukoti dėl aplinkinių (net ir artimiausių) komforto – tai todėl per praeitas Kūčias aš neėmiau plotkelės, neragavau visų valgių, dėl to atsisakiau daugybės draugų, kurių traktavimo draugais kaina buvo daugybė bereikšmių socialinių ritualų (nuo tuščių komplimentų iki pasyvaus alkoholio vartojimo – dabar aš jį vartoju tik tada, kai man to reikia).

Ir kai jau jaučiausi, kad tvirtai suprantu, kas aš esu, tada ir tik tada pas mane atsirado poreikis pamėginti suprasti, kaip formuojasi ne tik individai (aš), tačiau visuomenės plačiąja prasme. Ir tada sausos, neskanios knygos pasidarė vertingos. Jos nepasidarė įdomios, bet jos pasidarė naudingos. Lygiai taip, kaip naudingas yra ir programavimas.

Ir man jų niekada nereikėjo skaityti, nes tokios yra paskaitos, aš niekada nesekiau jokio kurso, aš tiesiog vadovavaus savo motyvacija, savo intuicija ir tai visiškai nenuvylė. Dabar susipirkau krūvą Šliogerio knygų, visas Milošo knygas, nes per filosofiją nuėjau iki jų. Ir dar Šliogerį paliečiau tik paviršutiniškai, bet Milošas jau verčia mane kaifuoti.

Aš žinau, kad Jūsų tarpe yra daug skaitančių ir skaitančių daugiau už mane, tai aš čia nepretenduoju į kažkokį tai įrankį kaip sukaupti milžinišką erudiciją, aš čia tiesiog dalinuosi būtent tiems, kurie skaitot “Merginas su Drakono Tatuiruotėm” ir paklausti, ką mėgstat “atsakot knygas”. Knyga gali būti pakaitalas filmui ir instrumentas vaizduotei lavint, bet ji gali būti gerokai daugiau – ji gali būti draugu. Tarp negyvų filosofų Jūs atrasit daugiau mentorių, nei tarp visų per savo gyvenimą sutiktų žmonių.

Bet dažnai man sako, kad per sunku, kad per sausa, kad neįdomu. Tai taip buvo (ir vis dar yra) ir man. Nežinau, kada prisiversiu įveikt Kantą. Bet tai ir nėra svarbu. Kantas apskritai nėra svarbus. Svarbu yra tai, kad net jeigu jau daugiau gyvenime nieko nebeperskaitysiu, tai visvien pažinus Kamiu ar Nyčę neįmanoma jaustis vienišu, net kai nebendrauji su žmonėmis. Paskaičius Milošą neįmanoma pykti ant konservatorių su savo iškreiptu istorijos traktavimu, bet nesi ir vienas, kuris taip galvoja. Paskaičius Ruselą nereikia žiūrėti į ateizmą, kaip į madą. Ir ką daro kiti ateistai netenka prasmės. Visvien gi randi draugą, kuris Tave supranta. Na gal daugiau mokytoją. Bet ir draugą. Na, bent man taip yra. Manau ir visiems taip gali būt, jeigu prisiversit.

P.s. knygos yra gera prevencija nuo interneto (žinau kaip ironiškai tai skamba fb posto kontekste) – jos neišeina skaityti kas 15 min tikrinant e-mailą. O po 2 val apskritai pamiršti, kad turi e-mailą.

Taip pat skaitykite: Dėmesio! Kalba 85-ųjų karta. Stipriai kitoks romanas: Vilis Normanas „Masturbacija“

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt