Panašu, kad pastaruoju metu Holivudas atrado naują aukso gyslą – šeimynines dramas, skirtas tėvų ir vaikų santykiams. Tie santykiai dažniausiai esti labai sudėtingi ne tik dėl tradicinės skirtingų kartų priešpriešos, bet tuos santykius dabar komplikuoja ir anksčiau marginalinėmis laikytos problemos – lytinė identifikacija bei narkomanija.
Pernai viena po kitos Amerikoje buvo sukurtos kelios dramos, kuriose paaugliams privestinai taikomos psichologinės manipuliacijos, siekiant jų homoseksualinę orientaciją pakeisti į „normalią“ heteroseksualinę. Nors autoritetingos medicinos organizacijos ir psichologai nepaliaujamai aiškina, kad tokia praktika yra ne tik beprasmė, bet ir kenksminga organizmui bei psichikai, tokie eksperimentai nesiliauja gyvenime, vadinasi, vis dažniau randa atgarsį ir filmuose. Pernai Sandenso nepriklausomojo kino festivalyje (JAV) Didžiuoju žiuri prizu buvo apdovanota jaunos režisierės Desiree Akhavan didelio rezonanso susilaukusi drama „Neteisingas Kameron Post auklėjimas“ (The Miseducation of Cameron Post). Filmo pagrindą sudaro tikra istorija: 1993 metais paauglė Kameron Post per išleistuvių vakarėlį buvo demaskuota kaip lesbietė, ir merginos globėjai ją išsiunčia į konservatoriškų bei religinių tradicijų stovyklą per(si)auklėjimui. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog tokia konversinė terapija neišsprendžia problemos, tik dar labiau ją komplikuoja naujos rūšies psichologinėmis traumomis.
Iš kitos pusės tą pačią problemą pateikia režisieriaus Joelio Edgertono (matėme jo 2015 m. sukurtą mistinį trilerį „Dovana“) drama „Ištrintas vaikinas“ (Boy Erased), taip pat sukurtą remiantis tikrais įvykiais. Baptistų pamokslininko aštuoniolikmetis sūnus Džaredas Imonsas tėvų (juos vaidina Nicole Kidman ir Russellas Crowe) nukreipiamas į konversinės terapijos įstaigą, kuri žada į tiesos kelią sugražinti homoseksualumo nuodėmėje skęstantį jaunimą. Čia dirbantys pedagogai tiki, jog žmonių prigimtį galima sėkmingai keisti psichoanalizės pamokomis, maldomis ir psichologinės prievartos pratimais. Jaunieji pacientai prie naujų sąlygų prisitaiko skirtingai – vieni stengiasi patikėti tokio gydymo nauda, kai kas palūžta, bet dauguma tik apsimeta, kad juos paliktų ramybėje, savaip interpretuodami svarbiausią patarimą „Vaidink savo vaidmenį, kol juo iš tikrųjų patikėsi“.
Šeimyninės tematikos filmų apie jaunimo tarpe plintančią narkomaniją taip pat padaugėjo. Ką tik ekranuose matėme skaudžią dramą „Benas grįžo į namus“ (Ben is Back), kurioje patyręs režisierius Peteris Hedgesas modeliuoja gyvenimišką situacija, kai paauglys sugrįžta namo iš priklausomybių klinikos. Taip atsitiko devyniolikmečiui Benui Bernsui (Lucas Hedgesas), parvykusiam prieš pat Kalėdas į gimtus namus, niekam iš anksto nepranešęs. Filmo veiksmas plėtojasi tik 24 valandas, per kurias matome daug dramatiškų siužeto posūkių ir labai emocingų momentų, susijusių ir su adaptacijos naujose aplinkybėse sunkumais, ir nesenos praeities šešėliais, ir su aplinkinių abejingumu, ir su begaliniu vaikino motinos (Julia Roberts) pasiaukojimu.
Kita šio medalio puse galime laikyti „Kino pavasaryje“ rodomą naują amerikiečių dramą „Gražus sūnus“ (Beautiful Boy), kurį sukūrė Jungtinėse valstijose šaknis suleidęs belgų kino režisierius Felix‘as van Groeningenas. Jaudinančioje dramoje, sukurtoje pagal tėvo bei sūnaus Davido ir Nico Scheffų memuarais, pasakojama daugelį metų trukusi vienos šeimos istorija, kovojant su narkotine priklausomybe. Regis, ši tema jau išakėta skersai ir išilgai, tačiau „Gražaus sūnaus“ autoriai sugebėjo surasti naujų aspektų. Šį kartą į sudėtingą psichologinę situaciją žvelgiama ne pašaliečio žvilgsniu, kaip įprastai, o iš vidaus. Dėl to atsiranda visai kitoks – asmeninis ir intymus – kontaktas su skaudžią dramą išgyvenančiais herojais. Jei filme „Benas grįžo į namus“ akistatoje su narkomanijos pavojais atsiduria motina ir sūnus, tai Felix‘o van Groeningeno dramoje savaip šią dilemą sprendžia tėvas ir jo sūnus. Deividas yra sėkmingas žurnalistas Deividas (jį vaidinantis Steve‘as Carellas vis dažniau maloniai stebina ne įprastu komišku amplua, bet ryškaus dramatinio talento spalvomis), dėl didelio profesinio užimtumo daugelį metų neturėjęs pakankamai laiko augančiam sūnui Nikui. Tiesa, pačiam Deividui atrodo, kad jųdviejų santykiai visą šį laiką buvo normalūs (tai gražiai iliustruoja ir idile alsuojantys praeities epizodai). Nors Deividas atvirai pasakojo Nikui, kaip pats jaunas būdamas išbandė kvaišalų poveikį, sūnaus rimta priklausomybė nuo narkotikų jam buvo tikras šokas.
Laimė, filmo autoriai apsieina be tokiam kinui būdingų fiziologinių narkotinio siaubo detalių (tokių filmų jau sukurta pakankamai). Felix‘as van Groeningenas sukoncentruoja dėmesį į kitus dalykus. Pavyzdžiui, ne į tokiu atveju neišvengiamą, bet jau aiškiai pavėlavusį klausimą „Kodėl taip atsitiko?“, bet į kur kas pozityvesnę problemą „Kaip gyventi toliau?“.
Pavojingų priklausomybių centre, kuriame psichologinio palaikymo ir atsakymų ieškantys herojai, ant sienų kabo plakatai su trimis frazėmis: „Aš dėl to nekaltas. Aš negaliu to kontroliuoti. Aš negaliu to išgydyti“. Galima net sakyti, kad „Gražus sūnus“ yra išplėstinė šių trijų teiginių iliustracija, konstatuojant rimtą problemą, tačiau pasistengiant užglaistyti aštrius kampus.
Akivaizdu, kad narkotikai yra didelis blogis. Bet anksčiau jis dominavo už padoraus ir tvarkingo gyvenimo ribų – skurdo pagimdytoje aplinkoje ar aštrių pojūčių mėgėjų pasaulyje. Šiuolaikiniame pasaulyje kvaišalai jau seniai išplito už kriminogeninės aplinkos teritorijų. Filmo „Gražus sūnus“ autoriai nesigilina į priežastis, kurios paskatino jaunuolį Niką svaigintis – juk jis buvo geras vaikas, gabus mokinys ir net pavyzdingas sūnus. Kuriuo metu ir dėl kokių priežasčių įvyko lūžis – apie tai filmo autoriai siūlo pamąstyti patiems žiūrovams. Taip pat ir atsakyti į klausimą – ar gali kas nors pasiūlyti universalų receptą, kaip įveikti blogį. Filmo autoriai tokio recepto nežino. Bet siūlo žiūrovams pamąstyti drauge.
P.S. Originalus pavadinimas Beautiful Boy yra pasiskolintas iš filme skambančios Johno Lennono dainos, kurioje tėvas ramina košmarą susapnavusį sūnų. Joje yra tokie žodžiai: „Nuostabus berniuk. Užmerk akis ir nebijok – pabaisa išėjo, o tavo tėtis čia“. Tai buvo vienas paskutinių garsaus dainininko kūrinių. Reali pabaisa su pistoletu netrukus pasitiko Johną Lennoną prie jo buto durų Niujorke.
Taip pat skaitykite: TOP 10 festivalio „KINO PAVASARIS“ filmų (II)
