Scanorama pristato: Hipnotizuojanti ir sukrečianti kino misterija – „Paslėptas gyvenimas”

Paskelbė: Data: 2019-11-24 10:49

Spausdinti | Komentarai

JAV režisierius Terrence‘as Malickas per keturiasdešimt penkerius metus sukūrė tik aštuonis vaidybinius filmus. Užtai rezultatas kiekvieną kartą būna labai įspūdingas. Mažai šiuolaikiniame kine rasime žmonių, kurie taip fanatiškai būtų ištikimi savo kūrybiniams principams ir nesileistų į jokius kompromisus. Keistuolio ir perfekcionisto reputaciją turintis režisierius, neretai tituluojamas genijumi, vengia viešumos ir lengvai nedalija interviu: 2010 m. jis viešėjo Kanuose, tačiau net nepakilo į sceną atsiimti jam už „Gyvenimo medį” skirtos „Auksinės palmės šakelės“).

Tikrų faktų įkvėptas naujausias Terrence’o Malicko filmas „Paslėptas gyvenimas“ (A Hidden Life, 2019) pasakoja apie austrą Franzą Jägerstätterį, kuris Antrojo pasaulinio karo metais atsisakė kovoti vokiečių kariuomenėje ir buvo pripažintas išdaviku. Derinant poetišką kinematografiją ir citatas iš tikrų Franzo laiškų žmonai, filme šio tylaus didvyrio lūpomis svarstoma apie tikėjimą, meilę ir, svarbiausia, sugebėjimą išlikti laisvu žmogumi nepaisant visų tam nepalankių aplinkybių.

Deja, 1943-aisiais šis pacifistas karo tribunolo buvo nuteistas ir giljotinuotas. Franzui Jägerstätteriui tada buvo trisdešimt šešeri metai. O 2007-aisiais jis buvo paskelbtas kankiniu ir popiežiaus Benedikto XVI kanonizuotas.

Tokia biografija tiesiog prašyte prašėsi perkeliama į ekraną. Keistokai atrodo gal tik tai, kad filmą sukūrė režisierius, anksčiau linkęs į metafizines ar religines abstrakcijas. Nors jeigu pažvelgsime į „Paslėptą gyvenimą” kaip į biblines asociacijas keliančią istoriją apie žmogų, savanoriškai prisiėmusį mirties auką, ir šis filmas atrodys visai logišku darbu nuosekliai savo pasaulėžiūrai ištikimo menininko biografijoje.

Prasidėjo ši istorija nuostabiuose peizažuose skęstančiame Austrijos kalnų kaimelyje Radegunde. Čia, tikrame žemiško rojaus kampelyje, tarpusavio santaroje ir harmonijoje su gamta gyvena sutuoktiniai Francas (Augustas Diehlis) ir Franciska (Valerie Pachner) su trimis dukrelėmis. Ši idilė tęsiasi filme pakankamai ilgai, tačiau žiūrovams ja mėgautis trukdo istorinės žinios apie A. Hitlerio prieš Austriją įvykdytą „anšliusą”. Mes su nerimu laukiame šio momento, kuris akimirksniu sugriaus šią nuostabią panteistinę harmoniją.

Jau prologe režisierius griebiasi šokiruojančio kontrasto, į nuostabaus grožio spalvotą realybę įterpdamas juodai baltos nacistinės kino kronikos vaizdus, pranašaujančius drastišką taikaus gyvenimo pabaigą. Filmas pradedamas chrestomatiniais kadrais iš režisierės Leni Riefenstahl filmo „Valios triumfas“ (1934), įamžinusio A.Hitlerio atvykimą į Niurnberge tris paras vykusį „nugalėtojų partijos“ suvažiavimą: virš debesų skrendančio lėktuvo vaizdus keičia Niurnbergo gatvėmis atvirame korteže važiuojantis Trečiojo reicho fiureris, kurį su neslepiamu susižavėjimu sveikina minios gerbėjų. Vėliau jau spalvotos nacių kronikos intarpai rodys intymioje namų aplinkoje kamerai su vaikais ir artimaisiais pozuojantis A. Hitleris.

Kai karą pradėjusi nacistinė Vokietija mobilizuoja visus tarnauti tinkamus Austrijos vyrus, Franzas, giliai tikintis žmogus, atsisako dalyvauti nežmoniškoje agresorių avantiūroje. Po mokymų jis pasilieka savo fermoje ir tuoj pat tampa visų aplinkinių priešu. Nuo jo nusigręžia draugai ir kaimynai. Dabar Franzas visiems – bjaurus išdavikas.

Deja, bažnyčioje Franzas taip pat neranda pritarimo savo nuoširdžiam troškimui tarnauti Gėriui. Net miestelio kunigas (Tobias Moretti) perspėja ištikimą Kristaus skleistų idėjų šalininką, kad tokia pozicija dabar ir pavojinga, ir beprasmė: „Tavo pasiaukojimas nieko nepakeis“. Dabar vienišiaus kovoje su totaliu Blogiu jis gali pasikliauti tik savo jėgomis ir artimųjų palaikymu.

Prieš trejus metus matėme Melo Gibsono režisuotą karinę dramą „Pjūklo ketera“ (Hacksaw Ridge, 2016), kurios herojus buvo Antrojo pasaulinio karo dvivyris medikas Desmondas T. Dossas, kuris tapo pirmuoju kariu JAV istorijoje, dėl pacifistinių įsitikinimų atsisakiusiu į rankas paimti ginklą.

Kai  Septintosios dienos adventistas Desmondas išgirdo apie Perl Harbore įvykusią tragediją, kuomet japonų lakūnai savižudžiai atakavo JAV laivyną, jis negali likti nuošalėje ir nesvyruodamas tampa savanoriu. Bet ginklą į rankas imti kategoriškai atsisako, juk Kristus mokė: „Nežudyk!“. Aišku, kad tokia naujoko pozicija susilaukia neigiamo požiūrio: jei nenori rankose laikyti ginklo, esi arba beprotis arba bailys, o už panašų boikotą karo sąlygomis ir į tribunolą galima pakliūti. Net ir mirtinas pavojus kovos lauke neprivertė Dosso išsižadėti savo pažiūrų ir įsitikinimų.

Melo Gibsono filme daug labai žiaurių karo vaizdų, kurie, tikriausiai, ir skirti tam, kad žiūrovas pajustų neapykantą bet kokiam žmonių žudymui. Terrence’o Malicko „Paslėptame gyvenime“ žiaurių karo vaizdų nėra. Praktiškai už kadro lieka ir pati Franzo egzekucija, nuo žiūrovų paslėpta už užuolaidos. Užtai paskutinė beveik trijų valandų trukmės filmo dalis yra į transo būseną klampinantis seansas, kai žiūrovas beveik fiziškai suvokia, ką jaučia ant sąmonės praradimo ribos esantis žmogus. Tam pasitelkiamos visos priemonės, įskaitant ypač dažnai „subjektyvios kameros“ naudojamus stambius veidų planus, nufilmuotus per vaizdą iškraipančią optiką ( operatorius Jorgas Widmeris).

Sunku tokiose aplinkybėse, į kurias Jägerstätteris buvo panardintas paskutiniais jo gyvenimo mėnesiais, išlikti žmogumi. Fiziniai kankinimai ir izoliacija (kai net pasivaikščiojimų metu kalėjimo kieme draudžiama kalbėtis, o taisyklėms prasižengusieji baudžiami itin žiauriai). Baisius kankinimus kartais keičia veidmainiškas gailestingumas – pasirašyk, kad atsižadi įsitikinimų ir būsi laisvas!

Psichologinio šantažo tikslas – tas pats. Skirtingais žodžiais ir tardytojas Herderis (Matthias Schoenaertsas), ir karinio tribunolo pirmininkas Luebenas (paskutinis šiemet vasarį mirusio Bruno Ganzo vaidmuo) bando palaužti kalinio moralinę stiprybę („Kodėl manai, kad esi protingesnis už kitus? Iš kur žinai, kas yra Gėris ir Blogis? Argi gavai kokį nors signalą iš dangaus?“), o kai tokia taktika nepadeda, griebiamasi paskutinio argumento – „Niekas nesužinos apie tai, kas įvyko tarp šių sienų. Pasaulis pasiliks toks kaip buvęs“.

Sunku T. Malicko kūrinį vadinti tik filmu. Tai greičiau religinė-filosofinė misterija, katarsį gimdanti simfonija, o gal net „Paslėptam gyvenimui“ tiktų mišių apibudinimas. Tikriausiai, būtent į tai linksta režisierius, į kompozitoriaus Jameso Newtono Howardo originalias muzikos kompozicijas vis įterpdamas klasikinius J.S. Bacho „Mato pasijos“, G.F. Händelio oratorijų, W. A. Mozarto bažnytinės muzikos ir šiuolaikinės sakralinės muzikos fragmentus iš Arvo Pärto, Alfredo Šnitkės, Wojciecho Kilaro kūrinių. Visi jie ženkliai prisideda prie tiesiog hipnotizuojančio „Paslėpto gyvenimo“ poveikio.

Filmą vainikuoja Viktorijos laikų britų klasikės, rašiusios vyrišku pseudonimu George Eliot (1819 – 1880), citata iš romano „Midlmarčas“: „Didėjantis pasaulio gėris iš dalies priklauso ir nuo ne istorinių poelgių. Tai, kad tau ir man nėra taip blogai, kaip galėjo būti, nemaža dalimi priklauso nuo tų, kurie ištikimai gyveno paslėptą gyvenimą ar ilsėjosi nežinomuose kapuose“.

Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų išsiskiriančių savo originalumu

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt