© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

I-ojo pasaulinio karo metu didelę įtaką turėjo transporto priemonės, kurios buvo kuriamos ir tobulinamos per ketverius konflikto metus. Tai lėktuvai, mašinos, tankai, laivai. Praėjus šimtmečiui nuo karo pradžios, pažvelkime į vieną pačių įdomiausių, to meto transporto priemonių – dirižablį.

I-ojo pasaulinio karo metu povandeniniai laivai ir lėktuvai tapo gyvybiškai svarbiais karo ginklais ir net dabar jie išlieka karinės galybės pagrindu. Dirižablis, kita vertus, dabar yra ne daugiau nei priemone užfiksuoti fantastinius „Super Bowl“ rungtynių kadrus iš oro.

Nors I-ojo pasaulinio karo metu dirižablius naudojo tiek vokiečiai, tiek sąjungininkai, vokiečiai daugiau naudojo kietus, vandenilio pripildytus dirižablius. „Strateginio bombardavimo“ sąvoka – oro ataka nukreipta į konkrečią vietą – prieš konfliktą neegzistavo. Tai pasikeitė su oro karo atėjimu, o Lamanšo sąsiauris liko pažeidžiamas. Dirižabliai Vokietijai leido karo veiksmus perkelti į Angliją. Iš dalies.

To laikotarpio orlaiviai dėl savo savybių turėjo daugiau galimybių nei fiksuoto sparno lėktuvai. Jie galėjo skristi aukščiau ir toliau bei su didesniu koviniu užtaisu. Bet oro atakos buvo sudėtingos. Dideli ir lėti orlaiviai skrisdavo naktį ir dideliame aukštyje, kad išvengtų artilerijos. Todėl jiems būdavo sunku matyti savo taikinius, o žinant, jog tai buvo bombardavimų pradžia – tai buvo ne daugiau nei spėliojimas, kiek bombų reikės sunaikinti taikiniui.

Beviso šito, dirižabliai buvo fantastiškai sėkmingi bent viename dalyke: velniškai gąsdinti žmones.

„Jie padarė daugiau žalos neleisdami užmigti,o ne fizinės”,–sako Jeffery S. Underwood, JAV oro pajėgų muziejaus esančio WrightPatterson karinių oro pajėgų bazėje, istorikas. Dirižabliai britams kėlė neapsakomą siaubą. Vokiečiai manė, jog civilių bombardavimas įneš paniką į miestus, ko pasekmėje sugrius Didžiosios Britanijos vyriausybė ar bent jau pasitrauks iš kovos ir paliks Prancūzus vienus Vakarų fronte

© Wikimedia Commons archyvo nuotr.

Karo pabaigoje, britai priprato prie bombardavimų ir pradėjo imtis priemonių, kad nuo jų apsisaugoti. Tai pamokos, kurios buvo naudingos prieš daug pavojingesnes vokiečių oro atakas II-ojo pasaulinio karo metu.

Dirižabliai, taip pat buvo naudojami žvalgybai. Abi kariaujančios pusės naudojo juos povandeninių laivų, kurie buvo beveik nematomi laivams, bet palyginti lengvai matomi iš oro, aptikimui. Dirižabliai buvo ypač naudingi laivynams, gabendami radijo aparatus, kurie galėjo perduoti informaciją vadams žemėje. Jie taip pat suteikė tam tikrą oro apsaugą konvojams. Nemažiau svarbi buvo jų didžiulė krovinių talpa. Dirižabliai galėjo gabenti žmones ir šaudmenis didelius atstumus, kas buvo neįmanoma su tos dienos fiksuoto sparno lėktuvais.

Dirižabliai išliko populiarūs ir po karo, o jų gamyba tęsėsi iki „LZ 129 Hinderburg“ katastrofos 1937 m. Šio dirižablio sudužimas, kurį laikraščiuose bei per naujienų kronikas pamatė milijonai žmonių, padėjo užbaigti visuomenės susidomėjimą keliauti dirižabliu. Šiandien jie daugiausiai naudojami reklaminiais tikslais(žinomiausias, be abejonės, „Goodyear Blimp“ ir naujausias jo modelis „Wingfoot One“), nors lengvesni už orą dirižabliai iš naujo atkreipė dėmesį kaip karinės žvalgybos ir komunikacijų platformos, taip pat kaip ir keleivinis transportas.

„Dirižabliai buvo naudingi, jei teisingai panaudojami“, – sako J. S. Underwood bei pažymi, jog nors technologijos patobulėjo, tai ką turime šiandien, nelabai skiriasi nuo to meto. Išskyrus žmonių gąsdinimo dalį.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: