Po teroristinių išpuolių „Facebook’e“ pasirodė ir nemažai nuotraukų, kuriose islamą išpažįstantys žmonės laiko plakatus, sakančius, kad teroristinės atakos atliktos ne jų vardu. Daugelis progresyviųjų mielai jais dalinosi – iš tiesų svarbu matyti įvairių tikėjimų, etninės kilmės žmones reiškiant užuojautą ir solidarizuojantis su aukomis bei jų artimaisiais. Tačiau islamofobija sergančios visuomenės nori daugiau – kolektyvinės musulmonų atgailos.
Komentuodama BBC radijui, ką Prancūzijos musulmonai darys specialaus, kad tokios atakos neįvyktų, arba kaip jie planuoja pasmerkti teroro išpuolius, Prancūzijos musulmoniškų organizacijų sąjungos vadovė atsakė nežinanti, ką Prancūzijos musulmonai galėtų papildomai padaryti – jie yra Prancūzijos visuomenės dalis ir ši ataka buvo lygiai tiek pat prieš juos nukreipta kaip ir prieš kitus šalies piliečius. Organizacija išplatino pranešimą, kuriame ragino visus tikinčiuosius tiek musulmonus, tiek ne musulmonus melstis už „mūsų šalies saugumą“.
Ir tai – logiškiausias ir adekvačiausias atsakymas, kokį tiek Prancūzijos, tiek pasaulio musulmonų bendruomenės šiandien gali pateikti.
Skaičiuojama, kad pasaulyje musulmonų yra per pusantro milijardo. Palyginimui – net jei visi Europos Sąjungos gyventojai būtų islamo išpažinėjai, tai sudarytų tik trečdalį viso skaičiaus. Tad kuo Nilo deltoje Egipte gyvenantis žemdirbys ar iš žlugusios valstybės – Libijos – bėgantis mokytojas prisidėjo prie Paryžiaus įvykių ir kodėl jie turėtų teisintis – geras klausimas. Arba kodėl Tuniso kilmės Prancūzijoje gimusi ir augusi nevyriausybinės organizacijos darbuotoja turėtų jaustis kalta dėl žudynių Prancūzijoje? Nes žudikai ir ji išpažįsta tą pačią religiją? Tokiu atveju krikščionims reikėjo platinti analogiškus plakatus, kai Breivikas Norvegijoje šaltakraujiškai išžudė beveik šimtą jaunuolių.
Iš tiesų islamofobija ir kolektyvinės kaltės reikalavimas – nemaža dalimi nulemtas baimę keliančio teroro ir nesaugumo. Tačiau kam adresuojame klausimus ir savo pyktį? Pabėgėliams arba eiliniams musulmonams, kurie neretai Europoje dažniausiai sudaro labiausiai pažeidžiamas visuomenės grupes arba dažnai patys bėga nuo teroro ir bet kokias tarptautinės humanitarinės teisės ribas peržengiančio elgesio su civiliais.
Į klausimą, kas kaltas ir kam adresuoti pyktį, reikėtų žvelgti iš esmės: kokiomis aplinkybėmis ir kodėl tokia grupuotė kaip Islamo valstybė, prisiėmusi atsakomybę už žudynes Paryžiuje, apskritai susidarė?
Mažai kas prisimena, kad 2003 m., ieškant cheminio ginklo ir kovojant su tuometinio JAV Prezidento G. Busho įsivaizduota „Blogio ašimi“, buvo įsiveržta į Iraką. Ta pati Lenkija, kuri dabar gulasi kryžiumi, kad į šalį neatvyktų pabėgėliai, „gelbėjo“ Irako populiaciją nuo neprognozuojamo diktatoriaus. Nors po karo Irake praėjo dvylika metų, tačiau jo taip ir nepavyko stabilizuoti: dar 2003 m. šalyje susiformavo šalyje niekada neveikusi ir populiarumo neturėjusi al-Qaeda. Manoma, kad šiandieninis Islamo valstybės lyderis – Abu Bakr al-Baghdadi – šios invazijos produktas, stojęs „valyti“ Irako nuo įsiveržėlių, iš karto susiformavus islamistų sukilėlių būriams.
Prasidėjus karui Sirijoje ir šį kartą Vakarams pasyviai stebint, kaip šios šalies diktatorius naudoja cheminį ginklą prieš civilius bei remia islamistus, atsirado valdžios vakuumas dalyje Sirijos teritorijų. Irakui toliau nesugebant suformuoti stabilios vyriausybės gimė tai, kas šiandien kalašnikovais žudo nekaltus paryžiečius ar kerta galvas civiliams sirams.
Įvertinusios iš tiesų nesunkiai prieinamą informaciją, o ne tik žinių sraute skaitydamos lyg tarp kitko išnyrantį faktą, kad vienas svarbiausių Islamo valstybės susidarymo faktorių – Vakarų valstybių invazija į Iraką bei atsisakymas veikti tikrą, o ne tariamą katastrofą išgyvenančioje Sirijoje, visuomenės pyktį turėtų kreipti į savo valstybių galvas ir reikalauti politinės atsakomybės. Islamofobija tik nukreipia dėmesį į ten, kur jis mažiausiai turėtų kristi.
