Įtraukianti paauglystės istorija ir „Boružėlės“ nuotykiai Sakramente

Paskelbė: Data: 2019-04-07 10:41

Spausdinti | Komentarai

Filmo "Lady Bird" kadras

Holivudo filmas apie maištaujančią paauglę, reikėtų pripažinti, skamba ganėtinai nuobodžiai arba bent jau stereotipiškai. Visgi, tokio pobūdžio filmai kasmet sulaukia didelio būrio kinomanų dėmesio dėl savo nostalgiškos, o gal kai kam labai artimos, siužetinės linijos.

Filmas „Boružėlė“ (angl. Lady Bird) didžiuosius kino ekranus pasiekė 2017-tais metais, susižerdamas daugybę komplimentų ne tik iš auditorijos, bet ir iš kino kritikų. Pastarieji šį įvertino taip palankiai, kad „Boružėlė“ kurį laiką puikavosi Rotten tomatoes topo viršūnėje su 100 % teigiamu įvertinimu, aplenkdama anksčiau rekordininku laikytą „Žaislų istorija 2“.

Boružėlės tvirtą charakterį bei aštrią nuomonę galima aiškiai pastebėti jau pirmojoje filmo scenoje, kuomet pagrindinė filmo veikėja iššoka iš važiuojančio automobilio ir susilaužo savo ranką. Viskas dėl mažo,  nekalto ginčo su mama. O tokių ir didesnių mamos-dukros konfliktų filme –  apstu. Ne be reikalo, „Boružėlės“ režisierė iš pradžių šiai kino juostai norėjo suteikti „Mamos ir dukros“ (angl. Mothers and Daughters) pavadinimą.

Filmo režisierė Greta Gerwig savo debiutinio filmo, nuominuoto net penkiems Oskarams, nedrįsta laikyti autobiografine juosta. Tačiau ši neslepia, kad Boružėlės veikėją inspiravo pačios aktorės bei režisierės paauglystės išgyvenimai. Prieš pradedant filmavimą, Gerwig supažindino kiekvieną aktorių su sava praeitimi, surengdama turą po gimtąjį miestelį ir  aprodydama senas mokyklos nuotraukas ar net dienoraščius.

2

Sužinojusi, jog debiutinis jos filmas „Lady Bird“ susižėrė net penkias Oskaro nominacijas, jauna moteris, iki šiol garsėjusi kaip amerikiečių nepriklausomo kino aktorė, tikino negalėjusi nustoti verkti. „Juokiausi, verkiau iš laimės, šokinėjau ir vėl verkiau. Negalėjau patikėti, jog filmas, apie kurį svajojau, kurį nešiojausi širdyje tiek metų ir kuris man buvo tokiu artimu, tapo artimu ir daugybei kitų žmonių, sergančių už jo sėkmę. Tai neįtikėtina“, – tikina režisierė, kurią įkvėpė 2010-aisiais Kathryn Bigelow gautas Oskaras už geriausią režisūrą bei tapimas pirmąja šį apdovanojimą pelniusia moterimi kino istorijoje.

1

Pasakojimo apie Boružėlę negalima įsprausti į aiškius žanrų rėmus, mat jame nepaviršutiniškai spalvinamas realistiškas, nors ir keistas, septyniolikmetės paauglės paveikslas, kuris pastato žiūrovą į nepatogią padėtį. Filme taip pat aiškiai parodoma veikėjos šeima, suskirstyta vaidmenimis: motina, kuri nuolat nepritaria Boružėlės veiksmams, ir tėvas, kuris bando nuraminti abi moteris visame šeimos katile. Visgi, tokiam šeimos portretui Boružėlės valiūkiška energija įneša ne tik šilumos, bet ir pykčio ar nusivylimo, tad žiūrovas turi progą ir susimąstyti, ir saldžiai pasijuokti.

4

Paklausta kas įkvėpė sukurti filmą, apie kurį su meile kalba minios, G. Gerwig juokdamasi atsako, jog kalta jos filosofinė prigimtis ir nuolatiniai apmąstymai. „Ką reiškia būti mergaite? Ką reiškia būti viduriniosios klasės mergina, svajojančia apie nepasiekiamus dalykus – tobulą meilę, matytą kino filmuose, didžiulį nuosavą namą su baseinu, keliones ir Niujorko užkariavimą? Kokie gali būti santykiai su mama? Kas yra namai?“, – režisierė tikina, jog šios temos persekiojo ją daugelį metų, nes būtent ji ir yra ta viduriniosios klasės mergaitė, užaugusi kankinama tokių minčių.

3

Boružėlė, iš pirmo žvilgnsio, absoliučiai nepiktybinė asmenybė, galbūt, jaučiasi nesuprasta. Čia verčiau reikėtų paauglystės stereotipą nustumti į šalį ir atsižvelgti į veikėjos gyvenimo būdą: vidurinės klasės šeimoje auganti, vienintelė dukra, lankanti privačią krikščionišką turčių mokyklą. Jos mamą užklumpa milžiniška atsakomybė išlaikyti šeimą. Ji kiaurą parą praleidžia darbe, mat Boružėlės tėvas praranda darbą, o vėliau paveiktas sunkios padėties, suserga depresija.

Tokia finansinė situacija namuose dar labiau aštrina šeimyninius tarpusavio santykius, tad paskutinius abitūros metus „kenčianti“ Boružėlė planuoja pabėgimą į Niujorką, kur ketina studijuoti išsvajotame „miesto“ koledže. Anot jos, būtent ten slypi tikroji „kultūra“. Žinoma, toks utopinis mąstymas, įžengus į plačiuosius miesto vandenis, atveria naiviosios Boružėlės akis.

5

Todėl bene geriausias, visai neįpareigojantis filmo aspektas – tai labai sklandžiai, lengvai pereinanti siužetinė linija bei įvykių chronologija. Režisierė tarsi nujaučia, kada geriausiai pradėti ir užbaigti sceną, per daug žiūrovo neapkraunant emociškai. Vienu metu matome Boružėlę skrendančią pro automobilio duris, o kitu – paauglę išvystame ant gibso rašančią žodžius „Eik šikt, mama“ (angl. „Fuck you, mom“). Tokiu komišku momentu, rodos, senos žaizdos užgyja ir Boružėlei tenka judėti toliau.

Pusantros valandos trunkančioje dinamiškoje juostoje žiūrovas yra supažindinamas su visų pagrindinių veikėjų charakteriais iki smulkiausių detalių. Čia šis išvysta metus trunkančią Boružėlės kelionę – nuo mokyklos Sakramente iki koledžo Niujorke. Čia nėra jokių dramatiškų ar netikėtų posūkių, didelių laimėjimų ar tragedijų, priverčiančių aikčioti iš nuostabos. Čia parodoma realybė, gebanti sužavėti savo nuoširdumu.

Viename interviu aktorė Natalie Portman pareiškė esanti be galo dėkinga už galimybę išvysti„Lady Bird“. „Būčiau norėjusi pamatyti šį filmą prieš du dešimtmečius, kuomet man buvo 16-lika, tačiau, deja, jis dar nebuvo sukurtas. Pamačiusi „Lady Bird“ supratau kaip stipriai laukiau tokio kūrinio ir kokią stiprią įtaką jis gali daryti besiformuojančiai paauglių asmenybei. Manau, nepaisant savo amžiaus, jį privalo pamatyti kiekviena moteris. Tebūnie tai dovana jums“, – tikino N. Portman, moteris skatinanti vienytis ir drauge siekti tikslų.

Taip pat skaitykite: Dviprasmiška ramybė ir glamūrinio gyvenimo nuopuolis filme „Jaunystė“

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt