Amerikiečių filmas „Žalioji knyga“ (angl. k. „Green Book”) mūsų ekranuose pasirodė pasipuošęs trimis Auksiniais gaubliais: kaip geriausias metų filmas miuziklų ir komedijų kategorijoje, garbingu prizu įvertintas geriausias originalus scenarijus, o trečias prizas buvo įteiktas geriausio antraplanio vaidmens atlikėjui juodaodžiam aktoriui Mahershala‘i Ali (jį įsidėmėjome žiūrėdami „Mėnesieną“ ir TV serialą „Tikras detektyvas“). Šią savaitę paskelbtos ir Oskarų nominacijos. Kadangi dauguma JAV Meno ir mokslo akademijos prizų jau daugelį metų atitenka Auksinių gaublių savininkams, tikėtina, kad ši statistika nebus stipriai sugadinta ir šiemet. Dar Oskarais gali būti apdovanotas pagrindinio vaidmens atlikėjas Viggo Mortensenas ir filmą montavęs Patrickas J. Don Vito.
Prognozuoti, kas iš tikrųjų nugalės – nedėkingas reikalas. Bet „Žalios knygos“ naudai byloja ir autorių sugebėjimas rimtas problemas pateikti žaismingomis intonacijomis, ir tradicinio „kelio kino“ struktūra, ir subtilus reveransas politinio korektiškumo pusėn, ir tikra, o ne iš piršto išlaužta istorija, ir dramaturgiškai motyvuotas bei puikiai suvaidintas antagonistų duetas, prasidedantis abipusiu nepasitikėjimu, o pasibaigiantis tvirta vyriška draugystę. Tokias istorijas Oskarus dalijantys akademikai mėgsta ir panašias tendencijas stengiasi paskatinti.
Yra ir dar vienas malonus siurprizas: „Žaliąją knygą“ režisavo Peteris Farrelly, anksčiau drauge su broliu Bobby‘iu tarsi blynus kepęs komedijas, pavadintas vulgaraus humoro etalonais („Bukas ir bukesnis“, „Pakvaišę dėl Meres“, „Aš, kitas aš ir Irena“ ir pan.). Sūnaus paklydėlio sugrįžimas prie rimtesnių vertybių senamadiškoms tradicijoms ištikimoje šalyje taip pat nusipelno paskatinimo.
Amerikiečiai visada buvo labai jautrūs rasinio nepakantumo proveržiams tiek gyvenime, tiek ir filmuose. Pakanka prisiminti, koks skandalas Jungtinėse valstijose kilo 2015-aisiais, kai paskelbus Oskarų nominacijas, buvo susizgribta, jog svarbiausiuose nominacijose nėra nė vieno afroamerikiečio. Kilus negatyviam rezonansui dėl „Baltojo Oskaro“ Akademijos vadovai viešai atsiprašė ir pažadėjo šios klaidos nebekartoti. Todėl dabar galime būti ramūs – afroamerikiečių Oskarų nominacijose tikrai nepritrūks. Svarbu tik, kad pernelyg uolus „rasinio pariteto“ užtikrinimas nevirstų vien formaliu naujos tvarkos paisymu.
Beje, net šešiose Oskarų nominacijose su kitais filmais šiemet varžosi juodaodžio kino režisieriaus Spike‘o Lee filmas „Juodasis Kukluksklano narys“ (BlacKkKlansman), kuriame į rasizmo problemą žvelgiama netikėtu kampu, prisiminus aštuntajame dešimtmetyje įvykusią tikrą istoriją, kai policininku svajojantis tapti juodaodis vyrukas Kolorado valstijoje telefonu susisiekia su Kukluksklano vadovais ir pasisiūlo drauge kovoti su baltosios rasės žmonių priešais. O kai gauna pasiūlymą susitikti ir aptarti būsimos kovos taktiką, Ronas siunčia vietoj savęs patyrusį detektyvą.
„Žalioji knyga“ taip pat pasakoja realią istoriją, tik vykusią dešimt metų anksčiau. 1962-aisiais Niujorke keistomis aplinkybėmis susipažino dvi visiškai priešingos asmenybės – talentingas juodaodis pianistas Donas Širlis ir netašytas italų kilmės amerikietis Tonis Valelonga, dirbęs apsaugininku Bronkso klube „Kopakabana“. Labiau nepanašių vienas į kitą žmonių reikėtų ilgai ieškoti, ir jųdviejų keliai vargu ar būtų kada nors susikirtę (nebent labai nemaloniomis aplinkybėmis, nes Tonis yra savo pažiūrų neslepiantis rasistas). Bet klubą uždarius Toniui iškyla grėsmė sugrįžti prie šiukšles vežiojančio sunkvežimio vairo, ir kaip tik tada vyrukui pasiūloma tapti asmeniniu įžymybės vairuotoju.
Viggo Mortensenas kartą jau vaidino įtakingų žmonių vairuotoją: kriminaliniame trileryje „Rytietiški pažadai“ (Eastern Promises, 2007 m., rež. Davidas Cronenbergas) jis įsikūnijo į Londone viešpataujančios rusų mafijos karjeros laiptais kopiantį cinišką boso vairuotoją Nikolajų. Ruošdamasis šiam vaidmeniui ir norėdamas geriau pažinti paslaptingą slavišką sielą, V. Mortensenas ilgokai inkognito keliavo per Rusiją, aplankė Sankt Peterburgą ir mažus provincijos miestelius prie Uralo. „Žiedų valdovo“ žvaigždės populiarumas leido jam gauti leidimą pabendrauti rusiškuose kalėjimuose su užkietėjusiais recidyvistais, iš kurių jis sužinojo daug įdomaus apie rusų nusikaltėlių tradicijas ir tatuiruočių simboliką. Žinoma, išmoko sodriai keiktis, ir šį patyrimą sėkmingai filme pademonstravo, kaip ir įspūdingas tatuiruotes, kurių kartą pamatęs niekada nepamirši.
Brutaliems nusikaltėliams būdingos leksikos (tik jau nebe rusiškos) apstu ir „Žaliojoje knygoje“, kurią mūsų vertėjams prireikė gerokai pašvelninti. Žinoma, sunku būtų lyginti Nikolajų ir Tonį – pirmasis yra liežuvį už dantų mokantis laikyti nuožmus žudikas, antrasis – beveik neužsičiaupiantis plepys, dėl ko ir gavęs „Lūpos“ pravardę. Nikolajus puikiai valdo visus gangsteriui prieinamus ginklus arba galintis priešininkams sprandus nusukti net plikomis rankomis pirtyje), pagrindinis gi Tonio ginklas – tai jokių tabu nepripažįstantis liežuvis, bet, kai pritrūksta žodinių argumentų, karštakošis plepys gali lengvai ir kumščius į darbą paleisti. Visai kitokios stichijos atstovas yra Jamaikoje gimęs Donas, kuris kuria ir virtuoziškai atlieka muziką, laisvai kalba aštuoniomis kalbomis, yra tikras elegancijos bei etiketo įsikūnijimas ir pirmas juodaodis, mokęsis Leningrado konservatorijoje bei pelnęs paties Igorio Stravinskio pagyrų.
Toks kontrastingas duetas jau savaime yra įdomus, galima tik prognozuoti, kokias „chemines reakcijas“ sukels spalvingų antagonistų ilgas būvimas drauge. Keistai porelės laukia du mėnesius truksianti kelionė per pietines Amerikos valstijas. Pradžioje norisi pritarti Tonio žmonai Doloresai (Linda Cardellini), kuri sako vyrui: „Tu gi su juo ir savaitės nepratempsi“. Tačiau nuostaba laukia ir žiūrovų, ir pačios Doloresos, kai ji pradės gauti iš vyro gražius laiškus – patį ryškiausią įrodymą, kad storžievis mušeika stebuklingai pasikeitė.
Pavadinimą filmui davusi „Žalioji knyga“ – tai anuo metu populiarus kelionių gidas „Negrų keliautojų žalioji knyga“ (The Negro Motorist Green Book) – labai naudingas leidinys keliaujantiems per rasinės segregacijos taisyklėms paklūstančius regionus, mat šiame žinyne yra visa informacija apie viešas paslaugų ir pramogų vietas, kurios, kaip dabar pasakytume, yra draugiškos juodaodžiams. Čia pat sąžiningai pažymimos ir vietos, kurių afroamerikiečiams (tada juodaodžiai buvo vadinami kur kas grubesniais epitetais) reikėtų vengti, žinoma, jeigu jie nenori susilaukti skausmingų pasekmių.
Iš anksto aišku, kad skausmingų pasekmių visai nepavyksta išvengti, net ir stengiantis per daug nenukrypti nuo kelionių gido draudžiančiųjų ženklų. Abiems keliautojams tenka susidurti su akis badančiomis rasinio nepakantumo apraiškomis. Viename prabangiame restorane Donui uždrausta pavakarieniauti kartu su būsimo koncerto klausytojais, kitą kartą labai padoriuose namuose neleidžiame pasinaudoti tualetu, motyvuojant senomis tradicijomis: kad anuo metu net NASA būstinėje juodaodžiams buvo užginta naudotis baltųjų žmonių tualetu, sužinojome žiūrėdami filmą „Paslėptos figūros“ (Hidden Figures, 2016 m., rež. Theodore‘as Melfi). Kelyje automobilį sustabdę policininkai be ceremonijų ir jokios kaltės įgrūs „nigerį“ į daboklę (iš jos beje Donas bus išleistas tik po prezidento Kennedy brolio skambučio). Panašūs epizodai šiandien atrodo kaip sutirštintų spalvų mozaikos fragmentai, bet visi jie iki šiurpo autentiški. Tik dabar į juos jau galima pažvelgti per graudžios ironijos akinius, ką filmo autoriai sėkmingai ir daro.
Verdiktas 9/10
Režisierius Peteris Farrelly sumaniai laviruoja tarp tokio siužeto paspęstų spąstų, keliančių pavojų nuskysti arba į banalumo klystkelį, arba į pagundą pamoralizuoti ir pasmerkti iki galo vis dar neišnaikintus praeities rudimentus, arba nuosekliai žiūrovo emocijas „nuvairuoti“ į atvirai patetišką finalą. Šitų pavojų režisierius visgi išvengė, suradęs tinkamą balansą tarp probleminio kino ir akiai malonaus emocingo reginio. Amerikiečiai turi gerą terminą „feel good movie“, kuriuo paprastai vadina filmą, žiūrovus nuteikiantį labai pozityviai. Šį kriterijų „Žalioji knyga“ atitinka idealiai. O tai jau šiais laikais nemenka vertybė. Kaip ir filmas apie tikrą draugystę, užgrūdintą kartu patirtų sunkumų. Tokiems filmams amerikiečiai taip pat turi tinkamą apibrėžimą „buddy movie“, kurį galėtume versti kaip „filmai apie bičiulystę“.
Taip pat skaitykite: TOP 10 puikių filmų kuriuos galbūt praleidote 2018-siais
