Turbūt jums jau teko matyti didžiąją dalį garsiausių šių metų filmų sugebėjusių pritraukti gausias žiūrovų auditorijas ir palenkusių aršiausius kritikus į savo pusę. Tačiau, dalis 2018 metais naujai išleistų šedevrų taip ir liko nesulaukę deramo dėmesio auditorijos tarpe. Na, o šis TOP dešimtukas prikels kino juostas antram gyvenimui ir pareikalaus deramo mūsų visų pripažinimo.
10. „Priešai“ (Hostiles)
Leidinys „Entertainment Weekly“ šį filmą paskelbė geriausiu vesternu nuo pat „Menantis piktą“ išleidimo datos. Jei kažkas panašaus į „Hju Glaso legendą“ sulaukė didelio pasisekimo, sunku patikėti, kad sėkmė netikėtai aplenkė šį filmą.
Po kino juostos premjeros įvykusios sausio 26 d., šis Christian Bale vaidmuo nebuvo tinkamai įvertintas. Dar daugiau, filmo režisierius taip pat nebuvo svarstomas kaip viena iš kandidatų į Kino akademijos apdovanojimus, nors tikrai galėjo įveikti hitą „Tamsiausia valanda“, kurio vienintelis ir pagrindinis vizualinis pasiekimas buvo prastas pagrndinio herojaus makiažas. Scott Cooper režisuota juosta yra tokia pat stilizuota kaip ir John Ford klasika vaizduojanti gražius ir niūrius stebuklus vesterno žanro darbuose.
Tai paprastas, bet tuo pačiu ir subtilus filmas, nors ir yra manančių, jog per daug dėmesio skiriama baltaodžių išgyvenimams, o Amerikos čiabuviai nustumiami į antrą planą, tačiau, tai yra maža problema, kadangi aktorių įsijautimas į savo veikėjus leidžia pajusti ką galėtų reiškti egzistavimas ten, kur mirtis atrodytų lengvesnė už patį gyvenimą.
9. „Vaiduoklių byla“ (Ghost Stories)
Šį filmą galime laikyti klasikinia siaubo istorija su keletu įdomesnių siužeto vingių supančių profesorių Phillipą Goodmaną, tvirtos psichikos ir antgamtinių jėgų skeptiką.Tačiau, susidūrus su dokumentais pasakojančiais tris paslaptingus incidentus, jis netikėtai nustato, jog visi jie yra keistai susija su pačio Goodmano gyvenimu.
Tai filmas su daugybe nostalgiškų elementų, kuriuos galime pajusti praeityje sukurtiems žinomiems siaubo filmams. Kino juostoje režisierius Andy Nyman, pateikia tobulą temą, kuri geba iš lėto atsiskleisti, na, o Martinas Freemanas, sėkmingai susilieja su visais keistumais bei tuo pačiu yra pajėgus tobulai išsiskirti.
Filmas gali pasirodyti turintis keletu šoktelėjimų per daug, tačiau priešingai daugumai šiuolaikinių siaubo darbų, ši juosta vien tuo nepasikliauja.
8. „Auklė Tulė”(Tully)
Šiais metais režisierius Jasonas Reitmanas pristatydamas dramą „Auklė Tulė“, pakvietė kitaip pažvelgti į motinystę. Tai drama apie pasiaukojimą, pareigos jausmą, nesibaigiančią rutiną, kuri moteriai gali sukelti depresiją. Tai filmas – parodantis, kad moteris yra kur kas daugiau, nei tik mama. Veiksmo linija sukasi aplink trijų mažamečių vaikų mama Marlo (aktorė Charlize Theron), kurios pasaulis apsuptas chaoso. Marlo gyvenimas tai- niekada nesikeičianti rutina. Moteris, kuri miega „atviromis akimis“, iš rankų ima kristi daiktai. Atsiranda pavojus ir nesenai gimusiam kūdikiui. Moterį ištinka depresija, blogėja santykiai, nuolat viską painioja, užmiršta ir t.t.
Matydamas chaotišką sesers gyvenimą, ištiktą pogimdyvinės depresijos – Marlo brolis vieną dieną pasiūlo susirasti naktinę auklę. Vėlyvą vakarą šeimos namų duris praveria mergina vardu Tulė (akt. Mackenzie Davis). Ši jauna mergina netrukus trijų vaikų mamos gyvenimą apverčia aukštyn kojomis. Marlo kasdienybę nudažo kitomis spalvomis. Trijų vaikų mamos gyvenimas dėl auklės Tulės netrukus pasikeičia neatpažįstamai. Iš pradžių skeptiškai ir baugiai į Tulės ekstravagantiškumą žvelgianti Marlo greitai susipažįsta su geriausiomis auklės Tulės savybėmis: rūpestingumu, intuityvumu, sugebėjimu stebinti ir nenusakomai gaivinančiu lengvu požiūriu į gyvenimą. Marlo vėl pamato gyvenimą prasmę.
Aktorė Charlize Theron interviu metu teigė, kad viešumoje dažnai vaizduojama motinystė yra per daug idealizuojama, vyrauja super mamyčių kultas, tačiau yra vengiama demonstruoti, kad viskas ne taip gražu ir lengva. Daugumai gali atrodyti, kad užauginti žmogų yra labai paprasta – tereikia madingų drabužių ir gražių nuotraukų, kuriomis galėtume dalintis socialiniuose tinkluose. Tačiau motinystė yra kur kas daugiau nei viešai demonstruojami blizgučiai.
7. „Kerštas“ (Revenge)
Siužetas sukasi apie Jen ir jos kerštą savo vaikinui bei jo draugams negailestingai palikusiems ją mirčiai dykumoje. Ieškantiems gero prancūziško siaubo trilerio, šis filmas itin patiks.
Režisierė Coralie Fargeat mūsų pasimėgavimui leidžia personažui transformuojantis iš tipiškos merginos į bebaimę kovotoją. Didelis filmo dėmesys skiriamas stipriai feministinei žinutei bei jos reikšmei.
Tiesa, po kasdieniško siaubo skraiste, vyrauja nuostabi kruvino keršto fantazija. kurią gera žiūrėti iki pat įtemptos ir kai kuriems galbūt nemalonios pabaigos.
6. „Žirgas Lean on Pete“ (Lean on Pete)
Filme pasakojama apie paauglio Charley ir seno, lenktynėms nebetinkamo žirgo Lean on Pete istorija. Tai juosta apie vidinius atradimus, kuomet netikėtos kelionės metu jaunuolis staiga įtraukiamas į nuotykius ir didžiąją nežinomybę beieškant mylimos tetos, kurios Charley nera matęs daugybę metų. Tai paieškos to, ką būtų galima vadinti namais.
Siužetas sieiantis sujudinti kiekvieno širdį, bet, laimei, tai nėra vien tik užuojautos ir tragedijos kupina kino juosta.
Kritikai negailėdami žarstėsi geriausiais atsiliepimais apie šį filmą praėjusių metų kino festivaliuose vykusiuose Venecijoje, Toronte ir Londone.
5. „Žvėris“ (Beast)
Filmo siužetas sukasi apie Mole, gyvenančią griežtos šeimos apsuptyje atokioje saloje. Pagaliau iškeliavusi į naują gyvenimą kartu su įtarimus pradedančiu kelti Pascaliu, veikėja susiduria akis į akį su sunkiais pasirinkimais savame gyvenime, bei nusivylimo jausmu.
Debiutavęs kaip režisierius ir scenarijaus autorius Michael Pearce, sukuria neįprastą ir tuo pačiu intriguojančią istoriją, kuri net trumpam nepasirodys nuobodi. Na, o salos vaizdai puikiai atitinks kartais tamsius ar painius santykių vingius.
Pearce gabūt šiek tiek apsiriboja ties siužetu, bet puikiai sukurti personažai padaro šį filmą vertu mūsų visų dėmesio.
„Žvėris“ vengia daugumos žanrui prikiriamų normų, apgaubdamas žiūrovus Molės išgyvenamais konfliktais bei vienišumo jausmu. Tai juosta nereikalaujanti smurto tam, jog pasijustume įsprausti į kampą.
4. „12-asis žmogus“ (12th Man)
1943 metais po nesėkmingos prieš nacistus nukreiptos misijos Norvegijos diversantas Janas Baalsrud netekęs vienuolikos bendražygių yra priverstas bėgti nuo jį besivejančio gestapo per šalčiu sukaustytą Skandinaviją.
Siaubinga kelionė tęsiasi mėnesius veikėją nusviesdama į sušalusias dikynes ir priverčianti imtis visų įmanomų priemonių tam, jog būtų galima judėti į priekį.
Šis Antrojo pasaulinio karo istorinis trileris remiasi tikra Jano Baalsrud istorija, yra kupinas heroizmo ir nepalaužiamos žmogaus valios pastangų, bei sugeba suteikti ekstremalų išgyvenimo jausmą.
3. „Kraujo draugės“ (Thoroughbreds)
Istorija pasakojanti apie dvi vaikystės drauges Amanda ir Lilly, kurios suvienija jėgas vardan žmogžudystės turi visko: puikią paauglių dramą, įtemptą siužetą, psichologinius tyrimus ir kandžią satyrą.
Tiesa, „Kraujo draugės“ galbūt ir neturi tokio pat vizualinio stiliaus, kaip kai kurie geriau įvertinti pastarųjų metų juodojo humoro darbai, tačiau filmo nenuspėjamas siužetas sudomins iki pat galo.
Šiek tiek daugiau nei pusantros valandos trunkantis trileris ir jo dialogai yra aiškūs bei puikiai susipinantys kartu su pateiktais personažais. Na, o aktorės Olivia Cooke ir Anya Taylor-Joy įkūnijančios merginas tiesiog kibirkščiuoja ugnimi.
2. „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ (You Were Never Really Here)
Prestižiniame Kanų kino festivalyje pavasarį laimėjęs du – geriausio pirmo plano aktoriaus ir geriausio scenarijaus – apdovanojimus, „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ pasakoja istoriją apie tai, kaip buvęs kareivis Džo (vaidina Joaquinas Phoenixas), persekiojamas praeities vaiduoklių ir kankinamas potrauminio streso sindromo, savo atliekamo darbo dėka užmezga iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtą draugystę su mergaite vardu Nina (Ekaterina Samsonov), kurią filmo eigoje gelbsti nuo pasaulio negandų.
Filmo scenarijus yra kurtas remiantis to paties pavadinimo romanu, kurį parašė Džonatanas Eimsas (Johnatan Ames). Nors vietomis atrodo miglotas ir sunkiai suprantamas, o galbūt iki galo ir neišbaigtas, filmo scenarijus visgi geba prikaustyti žiūrovą nuo filmo pradžios iki pat jo pabaigos. Filmas greitas, jame daug veiksmo, daug persekiojimo, daug smurto ir kraujo. Smagu, kad tarp viso to puikiai atskleidžiamas ir pagrindinio herojaus santykis tiek su mama, kuria jis rūpinasi, tiek ir su aplinkiniu pasauliu, kuris, deja, Džo nėra toks artimas. Tiesa, jau prieš žiūrint „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ ir turint omeny apie ką jis yra, žiūrovas turėtų būti nusiteikęs įvairiems netikėtiems posūkiams filme, kurie neturėtų jo pernelyg šokiruoti.
Joaquinas Phoenixas tiesiog idealiai tinka įkūnyti pagrindinį herojų. Džiaugtis derėtų ne tik puikia jo vaidyba, bet ir atsidavimu šiam filmui. Akivaizdu, jog Joanuinas ruošdamasis vaidmeniui kardinaliai keitė ir savo formas, priaugdamas, panašu, visai nemažai svorio. Prisimenantiems aktorių iš tokių filmų kaip „Ji“ (Her), „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ tampa maloniu siurprizu, leidžiančiu dar labiau vertinti Phoenixo aktorinį talentą.
1. „Pirmoji reformuota bažnyčia“ (First reformed)
Ką daryti, jei nebežinai, kas esi? Tokia gyvenimo beprasmybė ir asmenybės dualizmas užkoduotas neeilinėje bei labai komplikuotoje praėjusių metų juostoje „Pirmoji reformuota bažnyčia“ (angl. „First reformed“). Nestandartinis režisūrinis sprendimas, šiuo atveju, yra pagirtinas sprendimas, mat kino juostą galime palikti detaliai analizei išskiriant bent tris interpretavimo būdus. Vien tik dėl šios priežasties, filmą verta įtraukti į geriausiųjų sąrašo viršūnę. Juostoje vaizduojamas šiuolaikinis ekstremizmo laikotarpis, kurio sūkury blaškosi pasimetęs pastorius, bandantis padėti vietos bendruomenei. Jo pastangos nepasiteisina. Ypač po to, kai šis, žinodamas apie vyro norą nusižudyti, nesugeba užkirsti nelaimei kelio.
Filmas priskiriamas trilerio žanrui ir tai yra neabejotinai teisingas faktas. Kino juostos režisierius Paul Schrader drąsiai filmo scenose rodo srūvantį kraują, persiskverbiantį per sniego baltumo kunigo apsiaustą ar laisvai tekančias ašaras, skausmingai besiliejančias iš ką tik artimojo netektį išgyvenusių melsvų jaunos moters akių. Tokie momentai pastato žiūrovą į nepatogią padėtį, rodos, norisi nusisukti ir nežiūrėti. Visa šį komplektą vainikuoja kameros nejudrumas. Kiekvienas kadras nufilmuotas stacionariai, kuomet kamera nekeičia pozicijos. Atrodo, kad galerijoje stebime paveikslą, kuriame vaizduojami ryškūs veikėjai blankiame įrėmintame fone, išgyvenantys savą gyvenimo dramą. Jos negalime pakeisti, tad liekame stebėtojo pozicijoje.
„Ar gali Dievas mums atleisti už tai, ką padarėme su šiuo pasauliu?“, mįslingai klausia pagrindinis veikėjas pastorius Ernst Toller, įkūnijamas žinomo aktoriaus Ethan Hawke. Meniška juosta išlaiko savo poetiškumą iki pat dramatiškos filmo pabaigos.
Taip pat skaitylite: TOP 10 itin tamsių romantinių filmų
