Geriausios mano dienos gyvenime buvo Sirijoje. Ten gimiau ir užaugau. Gyvendama savo šalyje ištekėjau ir sukūriau šeimą. Vaikai ėjo į mokyklą, vyras dirbo dailidės darbą. Aš buvau 29 metų amžiaus moteris, likdavau namuose ir rūpindavausi šeima, be to mes turėjome baldų parduotuvę. Su kaimynais dalindavomės viskuo ir aplink savo namus jausdavome tik meilę. Tačiau 2011 metais mano ir visoms šeimoms Sirijoje gyvenimas pasikeitė.
Taikūs protestuotojai pradėjo valdžios prašyti paprastų patobulinimų, esminių teisių. Tarp kitų dalykų jie taip pat prašė iš kalėjimų paleisti politinius kalinius bei užkirsti kelią korupcijai valdžioje. Mano vyras ir aš nebuvome revoliucionieriai. Mes gerbėme valdžios vaidmenį mūsų gyvenime tačiau sutikome, kad pokyčiai yra būtini ir tikėjome, jog jie gali įvykti taikiai. Mūsų šeima nedalyvavo protestuose. Stebėjome juos iš savo namų.
Demonstrantai nebuvo teroristai. Jie nesinešiojo ginklų, tik ženklus ir plakatus reikalaujančius geresnio gyvenimo. Prisimenu žmones gatvėse su alyvos šakelėmis rankose ir gėlėmis, su taikos simboliais. Valdžios reakcija į visą tai buvo lyg žiaurus siurprizas. Kareiviai naudojo smurtą, kad nutildytų žmones, šaudė į juos tiesiog gatvėse. Prasidėjo karas tarp vyriausybės ir paprastų žmonių.
Gyvenamieji rajonai, kuriuose vyko protestai, įskaitant ir mūsų, buvo bombarduojami valdžios įsakymu. Gatvėmis riedėjo tankai, traiškydami mašinas ir naikindami kitą turtą. Visame mieste išdygo kontrolės punktai; tikrino kiekvieno praeivio tapatybę, klausinėjo. Į namus veržėsi kariuomenė, kuri pasiėmė vyrus, jaunus ir senus, taip sukeldama paniką ir baimę. Valdžia, norėdama išsklaidyti minias į jas tiesiog šaudydavo, nukentėdavo net pašaliniai, visai su tuo nesusiję, asmenys. Mano vaikai ir aš buvome labai išsigandę. Tuo metu daug žmonių prarado savo artimuosius ir šeimos narius.
Kai kurie tėvai iškart nutraukė savo vaikų mokslus mokyklose, tačiau mūsų šeimoje mano 5 dukrų išsilavinimui buvo teikiamas didžiulis dėmesys. Mes nuveždavome jas į mokyklą, tačiau grįžti iš jos tekdavo pėsčiomis. Skersgatvis, kuris vesdavo iki mokyklos, greitai tapo kontroliuojamas tankų, todėl norėdami grįžti namo, vaikai turėjo eiti pro juos.
Vieną dieną mano septynmetė dukra iš mokyklos grįžo apstulbusi nuo to, ką jai teko pamatyti. Ji papasakojo, jog iš gatvės buvo pakviesti žmonės ir mokiniai, kurie išrikiuoti prieš tankus dviem eilėmis, klūpėdami ant kelių, turėjo nejudėti. Kariai, buvę tankuose, grasino juos pervažiuoti ir laidė pašaipias replikas į stebėjusius žmones. Aš bandydavau sumažinti dukrų baimes nuramindama, kad viskas greit baigsis. Dabar taip sakyti jau nebegaliu. Po tos dienos nebeleidau savo dukrų į mokyklą.
Tačiau mes negalėjome užkirsti kelio konfliktui. Kariuomenė vykdė įvairius reidus mūsų kaimynystėje. Kol mano vyras buvo darbe, kariai įsiveržė į mūsų namus ir ėmė knistis po mūsų daiktus. Aš, kaip ir mano dukros, buvome visiškoje panikoje. Kariai naršė po mūsų namus, grasino mums. Jie neieškojo kažko įtartino ar specifiško. Jie tik norėjo įvaryti mums baimės. Mano vyro automobiliui jie išdaužė langus ir supjaustė padangas, kol galiausiai mus paliko, pasiimdami pinigus ir rastus papuošalus.
Visų šių įvykių metu aš laukiausi. 2012 metų rudenį pagimdžiau gražų berniuką, mūsų pirmąjį sūnų. Gimė jis sirgdamas gelta, todėl retkarčiais turėjome vežti jį į Al Fateh ligoninę gydymui. Kadangi tai buvo įprasta tarp gimusių vaikų, mes labai dėl to nesijaudinome. Vieną dieną mano vyras nuvežė jį ten procedūrai, kuri turėjo užtrukti tris valandas. Vyrui buvo uždrausta likti su sūnumi ir jis išvyko iš ligoninės. Po kažkiek laiko mums paskambino ligoninėje dirbęs pažįstamas. Valdžia buvo įsitikinusi, kad šioje ligoninėje slėpėsi sukilėlis, dėl to kariai apšaudė pastatą. Žuvo daugybė vaikų, tarp jų buvo ir mūsų 7 dienų amžiaus sūnus, pranešė jis.
Mes mąstėme apie galimybę palikti šalį. Nerimas dėl mano vaikų likimo ir ypač padidėjusio smurto prieš moteris kilo. Nuolat grasino pagrobimais ir prievarta. Kadangi turėjome 5 gražias dukras, baiminimasis dėl jų saugumo buvo galutinis taškas, dėl kurio nusprendėme paliktai šalį.
© Wikimedia Commons nuotr.
Buvo dar tamsu, kai su šeima vieną ankstų 2012 metų spalio rytą palikome Damaską. Automobilyje mūsų buvo 12 – aš, mano vyras, mūsų dukros ir dar keli artimieji. Trys vaikai buvo bagažinėje. Viskas, ką turėjome buvo drabužiai. Jog išvengtume patruliojančių tankų ir kontrolės postų pagrindiniuose keliuose, važiavome siauromis gatvelėmis. Mūsų tikslas buvo nusigauti iki Libano sienos.
Kai po 4 valandų kelionės kirtome Libano sieną, visi dvylika žmonių išvirto iš mašinos. Mus pasitiko daug nustebusių akių. Šiandien vis dar svarstome, kaip mes sugebėjome įsisprausti į tą automobilį ir išvykti iš šalies. Tikiu, jog mums padėjo Dievas, toks buvo mūsų likimas.
Kai atvykome į Tripolį, kur mūsų giminaičiai padėjo rasti maža butą, vis dar tikėjome, kad Sirijoje vykstantys dalykai apsiramins ir mes galėsime ten sugrįžti, tačiau padėtis šalyje vis blogėjo. Nesitikėjome šalį palikti ilgam. Prireikė metų, kad mano vyras susirastų darbą –dirbo kaip baldų išvežiotojas. Atlygis buvo labai menkas – tik 15 dolerių per dieną. Santaupas, apie 15 000 dolerių, kurias atsivežėme iš namų, greitai išleidome. Vos tik Jungtinių Tautų organizacija patvirtinto, kad mes esame pabėgėlių šeima, pradėjome gauti talonus maistui. Kelių šimtų dolerių nuomą turėjome mokėti kas keletą mėnesių. Kartais net savo maisto talonus parduodavome, kad susimokėtumėme 400 dolerių mėnesinę nuomą ir netaptume benamiais.
Dėl galimų pavojų ir dažnų streikų mieste, mano dukros dažnai negalėdavo eiti į mokyklą. Stengiausi jas padrąsinti, tačiau neretai nusivildavau, jog negaliu joms suteikti geresnių sąlygų. Tada man pasidarydavo labai liūdna, bet jos mane paguosdavo ir paskatindavo žengti į priekį.
Po metų tokio gyvenimo, sulaukiau skambučio iš Jungtinių Tautų. Mums buvo pasiūlyta įsikurti kitoje šalyje. Pagal mūsų dokumentus, istoriją ir susiklosčiusią padėtį, mūsų gausiai šeimai, penkioms merginoms, vyro, kaip sveiko darbuotojo potencialui buvome tinkami kandidatai į apgyvendinimą kitur. Negalėjome grįžti namo. Negalėjome tęsti gyvenimo ant bado slenksčio. Buvo pasiūlyta galimybė mūsų saugumui užtikrinti. Pradėjome pildyti dokumentus atvykimui į Jungtines Valstijas.
Mano didžiausia svajonė šiuo metu yra ta, kad mano dukros įgytų gerą išsilavinimą, rastų puikų darbą, o mes taptume šios visuomenės dalimi, išmoktume kalbą, užsiimtume produktyvia veikla, integruotumėmės čia. Vaikų ateities užtikrinimas yra tai, kas mane lydėjo visos šios kelionės metu. Suprantu, kad procesas, kurį šeimos iš Sirijos turi pereiti norėdamos čia patekti yra būtinas, tačiau prašau jiems neužtrenkti durų.
Teksto autorė – Linda J. pabėgėlė iš Sirijos. Dabar su savo šeima gyvena Baltimorėje (JAV).
Taip pat skaitykite: Jums nereikia islamo, kad galėtumėt bijoti. Lietuvoje.
