Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas EPA-ELTA nuotr.

2014 m. balandį, Rusijai užgrobus Krymą ir kilus mirtinam karui Rytų Ukrainoje, kur Maskva kurstė separatizmą ir rėmė prieš Kijevą nukreiptas pajėgas, opozicijos politikas Borisas Nemcovas pavartojo šiurkštų epitetą, teigdamas, kad prezidentas Vladimiras Putinas yra psichiškai nestabilus.

B. Nemcovas, kuris tuo metu garsiai pasisakė prieš Rusijos agresiją prieš Ukrainą, kitų metų vasarį buvo nušautas netoli Kremliaus.

Praėjus septyneriems metams, V. Putinas pradėjo masinį ir neišprovokuotą karo Ukrainoje eskalavimą. Jo žodžiai ir veiksmai likus kelioms savaitėms iki invazijos ir kelioms dienoms po to, kai Rusija vasario 24 d. paleido pirmąsias raketas, kelia nemalonų ir vis labiau neišvengiamą klausimą: Ar jis elgiasi racionaliai?

Daugeliui pats invazijos faktas rodo, kad – protingai ar ne – jis priima sprendimus, pagrįstus tam tikru nepastoviu emocijų ir klaidingai interpretuojamų faktų mišiniu, kuris sukėlė nereikalingą kraujo praliejimą ir neabejotinai sukels dar daugiau.

„Dabar jau aišku, kad jis tikrai yra atitrūkęs nuo realybės. Tai tragedija”, – netrukus po invazijos pradžios apie V. Putiną rašė rašytojas ir Rusijos ekspertas Markas Galeotti.

V. Putinas ilgą laiką buvo laikomas pragmatiku, paprastai vadovaujantis šaltu apskaičiavimu, ką jis gali padaryti, kad pasiektų savo tikslus, ir ką jis gali padaryti, kad išvengtų bausmės.

Tačiau invazija ir karas gali rodyti ką kita. Jo susitelkimas į Ukrainos kontrolės susigrąžinimą praėjus trims dešimtmečiams po Sovietų Sąjungos žlugimo, atrodo, privertė jį pamiršti – arba nusukti akis nuo – savo šalies gerovės.

„Kol kas aišku tik viena: V. Putinas pirmenybę teikia savo asmeninei manijai, o ne Rusijos interesams“, – vasario 25 d. straipsnyje „War Of Obsession” rašė Europos užsienio santykių tarybos vyresnioji bendradarbė Kadri Liik: Kodėl Putinas rizikuoja Rusijos ateitimi.

V. Putino sprendimas pradėti didelį karinį puolimą prieš šalį, kurios gyventojus jis yra vadinęs „viena“ su rusais, gali atrodyti kaip iracionalumo viršūnė.

Kitas galimas paaiškinimas yra tas, kad Putinas puolimą ėmė laikyti geriausiu būdu savo tikslams pasiekti – kad jis tam tikra prasme veikė racionaliai, bet remdamasis labai klaidingais teiginiais, įsitikinimais ar prielaidomis.

V. Putinas daugelį metų reiškė norą, kad Ukraina būtų kontroliuojama Maskvos. Invazijos planus jis įgyvendino dar praėjusį pavasarį, didindamas kariuomenės skaičių prie Ukrainos sienų.

Jis atrodo susireikšminęs

Pasauliui su baime stebint, o Jungtinėms Valstijoms perspėjant, kad invazija gali įvykti bet kurią dieną, daugelis žmonių, kurie daugelį metų stebėjo V. Putiną, buvo vieni iš tų, kurie tikėjo, kad jis greičiausiai susilaikys – kol praėjusią savaitę pasakyta stulbinanti kalba smarkiai sugriovė šį įsitikinimą.

Vasario 21 d. kalboje V. Putinas padvigubino savo ankstesnes pastangas pateikti Ukrainą kaip neteisėtą valstybę, kuri nenusipelno suvereniteto ir neturėtų egzistuoti, nebent būtų prijungta prie Rusijos. Jis taip pat pakartojo savo melagingą teiginį, kad vyriausybė vykdo „genocidą“ Donbase, kur Rusijos remiami separatistai, kurių karas prieš Kijevą nuo 2014 m. nusinešė daugiau kaip 13 200 gyvybių, kontroliuoja tam tikras dviejų provincijų dalis.

Nuo to laiko V. Putinas pažėrė daugiau pastabų, kurios pakurstė susirūpinimą dėl jo racionalumo. Vasario 25 d., praėjus dienai po invazijos pradžios, jis visiškai nepagrįstai ir keistai pavadino Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vyriausybę „narkomanų“ ir „neonacių“ gauja.

Galbūt dar labiau iškalbingas yra jo raginimas Ukrainos kariuomenei perimti valdžią – šis raginimas, regis, rodo, kad jis visiškai nesupranta moralės lygio ir vyraujančio požiūrio į Rusiją Ukrainoje, kur aštuoneri V. Putino inicijuotos agresijos metai pagilino priešiškumą Kremliui ir dar labiau atitolino tautą nuo Maskvos orbitos.

Žmonėms, kurie tyrinėjo V. Putiną arba asmeniškai su juo bendravo, jo pastarojo meto žodžiai ir veiksmai rodo stulbinantį pokytį.

„Stebėjau ir klausiausi Putino daugiau nei 30 metų. Jis pasikeitė“, – vasario 26 d. tviteryje parašė Michaelas McFaulas, 2012-2014 m. JAV ambasadorius Rusijoje ir Stanfordo universiteto profesorius. „Jis skamba visiškai atitrūkęs nuo realybės. Jis skamba kaip išprotėjęs.“

Net po 2014 m. Krymo užgrobimo ir kitų veiksmų, kurių jis ėmėsi nuo to laiko, „Putinas man visada atrodė itin pragmatiškas lyderis“, – vasario 25 d. „The Guardian“ straipsnyje buvo cituojama Tatjana Stanovaja, Kremliaus ekspertė ir politinės analizės organizacijos „R.Politik“ įkūrėja. „Tačiau dabar, kai jis įsitraukė į šį karą prieš Ukrainą, sprendimo logika yra susijusi su jo emocijomis, ji nėra pagrįsta racionalumu.“

Marco Rubio, JAV respublikonų senatorius iš Floridos ir Senato žvalgybos komiteto pirmininko pavaduotojas, vasario 26 d. tviteryje tarsi užsiminė, kad turi slaptos JAV žvalgybos agentūrų informacijos apie V. Putino būseną.

„Norėčiau pasidalyti daugiau, bet kol kas galiu pasakyti, kad daugeliui akivaizdu, jog su Putinu kažkas negerai“, – rašė jis.

Su klausimais dėl Putino racionalumo siejami ir duomenys, kad iš dalies dėl COVID-19 pandemijos jis iš esmės veikia nedideliame patarėjų, kurių dauguma yra „aršūs“, rate.

Tai gali reikšti, kad sprendimai priimami labai menkai prisidedant ir remiantis informacija, kuri gali būti neišsami, netiksli arba filtruojama per jo artimiausių bendražygių šališkumą.

Pagrindinės klaidos

Be šio artimiausio rato, V. Putinas taip pat gali būti linkęs į padrąsinimus, kuriuos jam gali teikti pataikaujantys pareigūnai, įstatymų leidėjai ir valstybinės žiniasklaidos atstovai, kuriems pavesta skelbti propagandą, kurią savo ruožtu vykdo prezidentas – tai užburtas ratas, kuris galėjo padėti formuoti jo sprendimus dėl Ukrainos.

Daugelis stebėtojų teigė, kad Rusijos karinė kampanija, atrodo, vystosi lėčiau, nei V. Putinas galbūt planavo. Šį įspūdį dar labiau sustiprino filmuota medžiaga apie Ukrainoje sugriautas rusų transporto priemones ir žuvusius ar paimtus į nelaisvę karius.

„Žinoma, kol kas galime daryti tik preliminarias išvadas, bet Rusijos kariuomenė daro labai esmines strategines ir taktines klaidas“, – vasario 28 d. socialiniame tinkle „Twitter“ rašė buvęs JAV jūrų pėstininkų korpuso karininkas, Londono karališkojo koledžo karo politikos tyrėjas Robas Lee. „Putinas taip pat įstūmė savo kariškius į labai prastą situaciją, išsikėlęs nerealius tikslus ir apie tai jų neįspėjęs.“

Rusijos karinė kampanija „atrodo siaubingai“, nes su ja susijusios prielaidos „buvo beprotiškos“, vasario 27 d. tviteryje rašė JAV įsikūrusio analitinio centro CNA Rusijos studijų direktorius Maiklas Kofmanas (Michael Kofman).

Tikslios informacijos trūkumas, o valstybinėje žiniasklaidoje ir parlamente susirinkę palaikymo būriai, atkartojantys jo išgalvotą situacijos Ukrainoje vaizdavimą, galėjo turėti įtakos V. Putino gebėjimui suvokti padėtį šioje šalyje ir veiksmingai planuoti invaziją.

„Jis bandė surengti trumpą operaciją tikėdamasis, kad Ukrainos valdžia žlugs – nuo aukščiausios vadovybės iki eilinių mūšio lauke. Gali būti, kad šis beprotis rimtai tikėjosi išlaikyti psichologinį ir moralinį pranašumą“, – vasario 27 d. socialiniame tinkle „Facebook“ rašė JAV įsikūrusio Kennano instituto analitinio centro „Russia File“ tinklaraščio vyriausiasis redaktorius Maksimas Trudoliubovas.

V. Putinas „atsisakė susivokti, kad visą šį „pranašumą“ sugalvojo jo paties televizijos kanalai. Daugelį metų jo televizija ir spauda turėjo vieną klientą ir vieną tikrą žiūrovą – jį patį“, – rašė A. Trudoliubovas. „Jis buvo apnuodytas savo paties melu“.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: