Kartais pagalvoju, kaip stipriai nuskriausti dalis Lietuvos vaikų, kai perskaitau jų tėvų komentarus socialinėse medijose. Suaugę vyrai ir moterys (ir nuotraukose kai kurie jų net visai padoriai atrodantys) šlykštisi gėjais ir čia pat vaizdžiai, dažniausiai nešvankiai papasakoja, kas vyksta gėjų sekso metu (fantazija ritasi iki tokio lygio, kad tampa žinoma, kas ką kiša ir traukia, kaip po to viskas atrodo ir kiek kartų tai daroma). Ir kai mėgini tokiems tėvams paaiškinti, kad LGBTQ+ lygiateisiškumo tema yra ne apie seksą, o apie lygias teises, jie pratrūksta, išvadina tave agrastu ir pradeda isteriškai pasakoti, kaip gėjai kūjais ir plaktukais griauna šeimą. Ir po to klausia, kaip homoseksualius santykius paaiškinti savo vaikams, o aš galvoju, kaip tokie tėvai išvis vaikams gali ką nors paaiškinti.
Tokie žmonės puikiai įkūnija viską, kas nutinka, kai pasaulis pamiršta pasirūpinti lygybe ir kad būtina suteikti kiekvienam žmogui lygias galimybes į išsilavinimą (priešingu atveju užgaus maršuose bujojančios būtybės), kad verta naikinti stigmas lytinio ugdymo srityje (priešingu atveju užaugs slapta „Grinderį” į telefoną parsisiuntę, bet socialiniuose tinkluose imbicilišką rėmelį „Aš už tradicinę šeimą” užsibumbolinantys veikėjai), kad būtina spręsti socialinės atskirties problemas (priešingu atveju jie ne tik neturės išsilavinimo ir bus apimti baimių, bet ir pasiduos tiems, kurie pažadės atvesti juos į sotų rojų „be visokių nenormalių, kurie kalti, jog taip blogai gyvenate”, nors išties tempsis į tamsą ir žmonių grupių naikinimu pasibaigiančią pražūtį).
Kai pamirštame išsilavinimo, socialinės atskirties mažinimo svarbą, staiga vieną dieną atsikeliame pro mūsų namų langus regint, kaip į Vingio parką žygiuoja rėkianti, pikta, nemąstanti minią, kuri po mėnesio patraukia Seimo, Vyriausybės ir prezidentūros (iš mažosios raidės) link. Beje, pastarojoje puse etato dirba Aukštas ir Gražus, deja, politine nuovoka ne itin apdovanotas ir savo galiojimo laiką skaičiuojantis personažas.
Kad jau prakalbome apie kvailumą, šita tauta išrinko šaliai vadovauti žmogų, kuris nemoka skaityti, todėl VSD ataskaitose minimus veikėjus, siejamus su antivalstybine veikla, jis lyg niekur nieko pasveikina su nuomonės (mažų mažiausiai balansuojančios tarp šlykštaus kliedesio ir tiesiog Baudžiamąjame kodekse minimo neapykantos kurstymo) raiška. Išvada paprasta: ne šeimas reikia saugoti nuo gėjų, o šitą valstybę nuo prezidento, kuris tampa visko, kas yra demokratijos ir laisvės apsauga, priešingybe. Aukštą ir Gražų nusinešė kvailumas ir tuštybė. Ir jo „gerovės valstybė” staiga paskendo atgimstančio neonacizmo ir homofobijos fone. Gerovė čia mėginama kurti pykčiu, skaldymu, ji statoma ant baimės dėl „kitokių” egzistavimo pamatų. Ir kuo daugiau kalbama apie tokią gerovę, tuo tikrosios gerovės lieka vis mažiau. Kaip ir mažiau vietos labiausiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms, į kurias įeina ne tik LGBTQ+ bendruomenė, bet ir kitos tautos, rasės, tikėjimo, socialinės padėties ir kitu pagrindu skiriami žmonės.
Aukšto ir Gražaus palaikoma minia pamiršo skaityti knygas ir mokslinius tyrimus, neišmoko atskirti melagienos nuo tikrovės, dėl to kibo rėkti komentaruose, o vėliau – maršuose. Šitą valstybę susilpninti norinčios agresorės puikiai atliko savo darbą: neaiškiais šaltiniais finansuojamos anti-LGBTQ+ struktūros įgavo pagreitį, pasinaudodamos visuomenei jautriu LGBTQ+ klausimu, jos ėmė gąsdinti tuos, kurie neišsilavinę, artėjančia pasaulio pabaiga, sukeltą gėjų.
Nuo savo paties kvailumo pavargę žmonės staiga buvo įtikinti, jog įveikę gėjus, jie taps laisvi, turtingi ir gerai gyvens.
Bet dar niekada nebuvo taip, kad žmonės gyventų gerai tironiškose valstybėse, negerbiančiose žmogaus teisių, ir gyventų blogai tose, kuriose kuriama laisvės, pagarbos ir tolerancijos atmosfera. Šiandien pasaulis yra pasiskirstęs į tam tikras zonas, kurios ryškiai kontrastuoja tarpusavyje. Vienose šalyse žmogaus teisės skinasi kelią į priekį, o kitose „Omonas” talžo demokratijos reikalaujančius žmones. Iš pastarųjų valstybių žmonės bėga. Nes priespauda ir pataikavimas kvailybei dar niekada nesukūrė jokios gerovės.
Labai norėčiau, kad išsipildytų Tautiškos giesmės žodžiai:
„Tegul saulė Lietuvoj,
Tamsumas prašalina”.
Susijaudinau pagalvojęs, kaip sunku šį tikslą pasiekti.
Kita vertus, niekas nesakė, kad bus lengva sukurti valstybę, į kurią žmonės norėtų pabėgti, o ne iš kurios – bėgti kur maršas nemato.
