Nepamenu, kas pasakė jaunystėje giliai atmintin įsmigusius žodžius, kad norint sugroti Amerikos himną, vien baltų fortepijono klavišų nepakanka. Bet šią prasmingą sentenciją prisimenu beveik visada, kai iškyla rasinio nepakantumo tema, pasiekianti mus dar iš vergovės laikų. Ypač ši tema aktuali Jungtinėms Amerikos valstijoms, kurių istorijos gėdingiausi puslapiai susiję su kukluksklano veikla. Ši reakcinga organizacija susikūrė tada, kai Amerikoje vis besiplečiantis abolicionistų judėjimas susikirto su prezidento Abraomo Linkolno politika. Kelių pietinių respublikų atsiskyrimas nuo JAV Konfederacijos išprovokavo ketverius metus (1861-1865 m.) trukusį pilietinį karą, po kurio grėsminga rasistų organizacija brutaliai priešinosi buvusių vergų galimybei pasinaudoti jiems suteiktomis pilietinėmis teisėmis.
Deja, ši agresyvi rasistinė organizacija egzistuoja ir dabar, tiesa ji jau nebevykdo viešai Linčo teismo egzekucijų, bet slapta vis dar rengia ritualinius reginius su liepsnojančiais kryžiais, ir į šias sueigas aktyvistai susirenka pasidabinę tradiciniais drabužiais – visą figūrą dengiančiais baltais apsiaustais su iškarpomis akims.
Vienas pirmųjų kine šią organizaciją filme „Tautos gimimas“ (angl. The Birth of a Nation) pavaizdavo JAV režisierius Davidas W. Griffithas. Ir dabar dar istorikų kontraversiškai vertinamas šis kino šedevras niekaip negali atsikratyti „išraiškingos propagandos“ ir net rasistinio kino etiketės. Po iškilmingos „Tautos gimimo“ premjeros 1915 m. vasario 8 d. šis filmas susilaukė tikro emocijų karo: prieš tolesnį filmo demonstravimą pasisakė visuomeninės organizacijos, kai kurie politikai, juodaodžių teisių gynėjai. Net gatvėse prasidėjo aršūs filmo priešininkų ir šalininkų susirėmimai, kuriuose žuvo keli žmones. Tokią reakciją išprovokavo tai, kad D.W. Griffithas kukluksklaną pavaizdavo kaip vienintelę jėgą, galinčią sutramdyti po karo šalyje kilusią juodaodžių savivalę.
Panašių kompromisų nepripažįstantys filmų kūrėjai realius kukluksklano nusikaltimus pasmerkė daug kartų: didele emocine patirtimi man asmeniškai tapo prieš tris dešimtmečius režisieriaus Alano Parkerio sukurtas filmas „Liepsnojanti Misisipė“ (angl. Mississippi Burning, 1988 m. ), kurio pagrindą sudaro realūs 1964 metų įvykiai, kai Alabamoje rasistų smogikai nužudė tris juodaodžius kovotojus už žmogaus teises. Filmo režisierius nesiekė tiksliai rekonstruoti šių realijų ir savo idėjų vardan net nusižengė istorinei tiesai. Tačiau šiurpą keliančią pietinių JAV valstijų atmosferą perteikė taip, kad tiesiog fiziškai jauti net pačius įtakingiausius gyventojus paveikusio rasinės neapykantos viruso poveikį ir aplinkinių baimę jam pasipriešinti.
Dabar amerikiečių filmuose kukluksklano veikėjai dažniau tampa komiškais personažais: pakanka prisiminti brolių Coenų komediją „O, broli, kur tu?“ (angl. O Brother, Where Art Thou?, 2000 m.) su nepaprastai juokinga naktinės rasistų sueigos scena.
O štai juodaodis režisierius Spike‘as Lee juokauti šia tema visai nenusiteikęs. Jau gerus tris dešimtmečius filmais kovojantis už savo rasės JAV piliečių teises ir žmogiškąjį orumą jis pasitelkia ne tik garsių afroamerikiečių biografijas (pvz., 1965 m. rasistų nužudyto juodaodžių lyderio Malkolmo X), bet ir stengiasi kuo tiksliau apibudinti dabartinių savo tautiečių gyvenimo būdą ir juos supančios didmiesčių subkultūros aplinką su repo bei regio muzika, gatvių šokiais ir, žinoma, neišvengiamomis „purvinu gatvių“ pasekmėmis – narkotikais bei kitokia kriminaline veikla.
Naujausias Spike‘o Lee filmas „Juodasis kukluksklano narys“ (angl. BlacKkKlansman) pasakoja istoriją, kuri gali pasirodyti neįtikėtina, tačiau ji realybėje tikrai įvyko aštuntajame dešimtmetyje Kolorado valstijoje. Tada archyve įdarbintas jaunasis juodaodis policininkas Ronas Stalvortas (jį suvaidino aktoriaus Denzelo Washingtono sūnus Johnas Davidas Washingtonas) sugalvojo originalų būdą demaskuoti kukluksklaną ir užkirsti kelią jų rengiamai kruvinai akcijai.
Į savo filmo kontekstą režisierius žiūrovą įveda dviem labai tiksliais akcentais: pradžioje matome chrestomatinius „Vėjo nublokštųjų“ (angl. Gone with the Wind, 1939 m.) kadrus, kuriose kylanti iki pergalingai plevėsuojančios JAV valstybinės vėliavos kamera bando aprėpti žuvusių bei sužeistųjų kūnais nusėtą kovos lauką. Ir tuoj pat po šio patetiško prologo ekrane pasirodo sunkiai atpažįstamas Alecas Baldwinas (dabar vis dažniau parodijuojantis prezidentą Trumpą), kuris vaidina reakcingą politiką, repetuojantį „tikriems patriotams“ skirtą kalbą ir įvardija pagrindinius „baltosios Amerikos“ priešus – juodaodžius, žydus bei masonus, o taip pat Dievo vardu laimina „baltuosius protestantus“ naujam kryžiaus žygiui (čia režisieriui kaip tik praverčia chrestomatiniai „Tautos gimimo“ kadrai).
Temą apie masonų sąmokslą prieš Ameriką Spike‘as Lee daugiau neplėtoja, tačiau juodaodis ir žydas bus svarbiausi toliau pasakojamos istorijos herojai. Abu jie dirba Kolorado Springs miesto policijoje ir patenka į klano priešų gretas pagal etninius požymius. Ronas Stalvortas yra juodaodis, o Flipas Cimermanas (Adamas Driveris) –žydas. Pirmasis, suradęs klano (jo nariai vengia šio žodžio ir vietoje jo naudoja kitą – organizacija) telefoną vietiniame laikraštyje pasiskambina ir pasisiūlo drauge kovoti su baltosios rasės žmonių priešais. O kai jis gauna pasiūlymą susitikti ir aptarti būsimos kovos taktiką, tenka vietoj savęs siųsti patyrusį detektyvą Flipą. Kriminaliniame kine apstu istorijų apie savus tarp svetimų ir svetimus tarp savų. Idealus naujųjų laikų pavyzdys – Martino Scorsese‘s „Infiltruoti“ (angl. The Departed, 2006 m.), kuriame jaunas Bostono policininkas, gavęs užduotį saviškių gretose aptikti gangsterių „kurmius“, susidraugauja su airių mafijos vadeiva, o banditams savo ruožtu pavyksta infiltruoti į policiją savą vyruką.
Spike‘o Lee filme veiksmas taip pat plėtojasi dviem frontais. Kol rasistai provokuoja Flipą, visaip tikrindami jo lojalumą organizacijai, Ronas vis labiau įsitraukia į juodaodžių išsivadavimo judėjimą ir artimai susipažįsta su „Juodųjų panterų“ aktyviste Patricija. Kaip tik čia Roną ir ištinka svarbiausia visus profesionalus tykantis pavojus – supainioti darbo reikalus su asmeniniais ir prarasti budrumą.
Tačiau toks pasakojimas apie dvi lygiagrečiai vykstančias istorijas leidžia Spike‘ui Lee pasinaudoti dar D.W. Griffito ištobulintu paraleliniu montažu. Ypač vykusiai jis naudojamas tada, kai režisierius gretina dvi tuo pat metu vykstančias sueigas: vienoje rasistų pasitikėjimą pagaliau įgijęs Filas dalyvauja iškilmingoje naujų klano narių prisaikdinimo ceremonijoje, kitoje „Juodųjų panterų“ senbuvis (jį suvaidino garsus afroamerikietis dainininkas bei aktorius Harry Belafonte) bendražygiams pasakoja, kaip jo akivaizdoje 1916-aisiais buvo viešai linčiuotas juodaodis vaikinas.
Dar nepradėjus žiūrėti „Juodąjį kukluksklano narį“ galėjo susidaryti išankstinis įspūdis, kad filmo režisieriaus simpatija turėtų būti jo rasės herojų pusėje. Būtų visai logiška tikėtis, kad rasistai bus pavaizduoti negatyviai ir karikatūriškai, o juodaodžiai atrodys kaip visiška jų priešingybė. Tokie lūkesčiai pasitvirtina tik iš dalies. Panašu, kad smerkdamas įsisenėjusį rasinį konfliktą režisierius nenori užimti tik vieną radikalią poziciją ir nesimpatizuoja nė vienam kraštutinumui. Tikriausiai, todėl dar vienoje paralelinio montažo scenoje sugretinami du nesutaikomų antagonistų surengti gatvių mitingai su aistringomis skanduotėmis, tik vieni šaukia „Valdžią juodiesiems!“, o kiti – „Valdžią baltiesiems!“.
Verdiktas 8/10
Tik gerai šiuolaikinių Jungtinių valstijų nepažįstančiam svetimšaliui gali atrodyti, kad rasinis konfliktas Amerikoje yra praeityje pasilikusi atgyvena. Tačiau tokią nuomonę paneigia filmo finale į vaidybinio kino pasakojimą įsiterpę dokumentiniai nesenos praeities kadrai. Jau baigiant montuoti „Juodąjį kukluksklano narį“ 2017-ųjų rugpjūtį Šarlotsvilyje į gatves su klano simbolika ir rasistiniais šūkiais išėjo linčo teismo šalininkai, „privatizavę“ šūkį, kuris padėjo Donaldui Trumpui tapti JAV prezidentu: „Sugražinkime Amerikai jos didybę!“. Dar nepamiršome šių kadrų, neseniai matytų per TV, kaip ir prezidento reakcijos: jo komentaras buvo toks: „Vienoje pusėje susirinko blogų žmonių grupė, o kitoje – labai agresyviai nusiteikę žmonės. Ne visi jie buvo neonaciai. Patikėkite, tarp jų buvo daug paprastų, normalių žmonių“.
Į bandymą išmintingai argumentų kalba gesinti į gatves išsiliejusią neapykantos ugnį tokia prezidento kalba visai nepanaši. Vadinasi, finalinį tašką dėti dar per anksti.
Taip pat skaitykite: 8 kino juostos 2019 m. pretenduojančios į Oskaro apdovanojimą „Geriausio filmo” kategorijoje [VIDEO]
