Kažkada seniai, kai internetai Lietuvoje tebuvo žinomi kokiems keliems tūkstančiams žmonių, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka atsidarė savo internetų portalą. Tai buvo gal kokie 1998 metai. Tas Lukašenkos internetas buvo labai kietas – jame buvo galima palikti lankytojų atsiliepimus, tiesa, su moderacija. Atsiliepimus kažkas peržiūrėdavo, o paskui paskelbdavo – aišku, su sąlyga, kad tas pasisakymas bus teigiamas ir šlovinantis Baltarusijos valdžią. Taigi, aš jiems parašiau, pasidomėjęs jų kainomis.
Parašiau apie tai, kaip nuostabiai jie gyvena ir koksai geras tasai jų prezidentas, ir kaip gerai tvarkosi, nes aš, gyvendamas Lietuvoje, už savo pusės metų atlyginimą galėčiau butą Minske nusipirkt, o Vilniuje negaliu. Todėl labai gerai jiems Baltarusijoje gyvent, nes štai pas juos galėčiau, o Lietuvoje – viskas daug brangiau.
Žinot, kas baisiausia, kai kalbi su žmonėmis, gyvenančiais planinėje ekonomikoje? Ogi tai, kad jie nesupranta elementarių dalykų: jei kažkoks tipiškas lietuvis (ir dar 1998 metais!) už pusmečio atlyginimą gali nusipirkti butą pas juos – tai reiškia, kad jie visiški skurdžiai. Bet jie to nesuvokia, nes jiems pernelyg sudėtinga ką nors suskaičiuoti ir palyginti. Todėl Aleksandro Lukašenkos prezidentūros administracija per kokį mėnesį laiko sugebėjo patikrinti mano laišką, gavo palaiminimą ir įdėjo į skyrelį su skaitytojų pagyromis prezidentui.
Paskui kokius pusę metų, jei ne ilgiau, kabojo tas mano atsiliepimas pas Aleksandrą Lukašenką, kol galų gale matyt kažkas jiems paaiškino, kas ten išties parašyta – vat tada ir ištrynė, kartu su visu atsiliepimų skyriumi – vietoje šio atsirado kažkoks skyrelis su įžymybių pasisakymais. Galiu tik įtart, kad kažkas dėl to nukentėjo, jei jau nuspręsta buvo, kad reikia spręst problemą iš pašaknų.
Dar buvo įdomu, kad po to, kai anie paskelbė mano pasisakymą (su mano kontaktiniu emeilu), gavau laiškų iš baltarusių. Vienas, pasipiktinęs, man parašė, kad kaip galima taip blogai kalbėt apie Lietuvą ir taip gerai apie Baltarusiją, nes argi aš aklas ir nesuprantu, kad Lietuvoje visi daug daugiau uždirba ir daug geriau gyvena? Jis rėmėsi tuo, kad pats buvo į Lietuvą atvažiavęs ir matė, kad uždirbame kardinaliai daugiau. Man teko aiškinti, kad būtent tą aš ir parašiau: už kelių mėnesių lietuvišką atlyginimą galiu nusipirkti butą Minske. Tasai žmogus nesuprato. Suprato tik dar po kelių laiškų, kuriuos vienas kitam parašėme. O tada netikėtai paklausė maždaug taip: “negi jie nesupranta, ką jūs jiems parašėte, nes jūs juk parašėte, kad Baltarusijoje skurdas ir šitaip iš jų valdymo išsityčiojot?”
Matot, tam žmogui įvyko persijungimas iš vienos finansinės paradigmos į kitą. Pradžioje jis bandė vertinti, remdamasis prielaida apie bazinius, t.y., visur fiksuotus ir vienodus pajamų dydžius (prisiminkit nuolatinį sovietžmogišką klausimą apie MMA) su įvairaujančiomis kainomis ir dėl to galvojo apie tai, kad žino, jog butui Lietuvoje uždirbti butui galima greičiau – reiškia, kad mes daugiau galim nusipirkt už tą patį atlyginimą – t.y., pagal jį, mums viskas Lietuvoje pigiau. O jau paskui, po aiškinimų, persijungė į vertinimą pagal tiesioginį (pinigais konvertuojamą) santykį tarp pajamų ir kainų. Vienu metu abiejų paradigmų išlaikyti galvoje jis nesugebėjo, todėl paskui pats ėmė stebėtis tuo, ar įmanoma suprasti kažką taip, kaip jis pats suprato.
Gal ir juokingai atrodo, bet išties tą kainų skirtumą tarp skirtingų ekonominių sistemų palyginti yra klaikiai sunku, nes jos paprasčiausiai skirtingos. Tiek skirtingos, kad neįmanoma parašyti lygybės – ji tiesiog neįmanoma, nes visa ekonominių santykių logika yra skirtingose dimensijose. Planinė ekonomika su planiniu atlyginimų normomis ir fiksuojamomis kainomis niekaip nesisieja su rinkos ekonomika, netgi jei paprastam žmogui atrodo, kad jis ir vienu, ir kitu atveju parduotuvėje kažką perka, mokėdamas pinigus. Paprasčiausiai ir jo atlyginimo dydis, ir prekių kainos randasi visiškai kitaip ir iš visai kitų finansinių procesų.
Žinoma, ekonomistams, vadovams ir šiaip žmonėms visgi norisi išvesti kažkokį gerą palyginimą, bet jis neišsiveda ir viskas. Tą bandė padaryti ir vakarietiški ekonomistai, ir sovietinė valdžia – ir senais, dar stalininiais laikais, ir vėliau, jau prie Chruščiovo ir Brežnevo, o ir dabar dar kai kurie bando. Bet normalaus palyginimo nėra, nes jo iš principo negali būti – per vienur ar kitur lygintum, gaunasi arba šiaip kažkokie iškreiptumai su vietomis lendančiomis grandiozinėmis neatitiktimis, arba klaikūs skaičiai, arba dar kažkas. Bet visvien, lyginti reikia, kad ir kiek kliedesių ar keistenybių gautųsi, nes tiktai lygindami suprasim skirtumus.
Štai todėl aš čia labai prašau ir jūsų prisijungti su visokiais lyginimo metodais ir būdais – čia toleruosiu bet kokius, netgi trenkčiausius paskaičiavimus į visas puses, jei tie paskaičiavimai bent kažkiek suprantami bus ir nenusipeizintys į skleidesius apie tai, kad visiems viskas buvo nemokamai, nieko netrūko, ikrus visi šaukštais valgė ir žmonės buvo dvasingesni. Pats jums irgi kelis skaičiavimų variantus pateiksiu.
Kodėl nesigauna planinės valdymo sistemos palyginti su laisva rinka
Visos palyginamumo (o ir bendrai sovietinės ekonomikos) bėdos atsiranda dėl to, kad sovietinėje ekonomikoje kainos iš esmės niekaip nebuvo paremtos anei jokiais pasiūlos ir paklausos dėsniais, o ir savikainomis faktiškai nebūdavo remiamasi. Produktus, kurie būdavo būtini, valdžia įvairiais būdais dotavo, remdamiesi akivaizdžia prielaida: jei visi išdvės iš bado, tai neliks kam gyvent ir dirbt, todėl reikia, kad visiems užtektų kažkokio minimalaus maisto – pvz., perlinių kruopų (grucės) ir duonos – t.y., maisto davinio, kaip kalėjime. Todėl reikia tas sritis pridotuoti tiek, kad atlyginimų tam daviniui užtikrintai pakaktų. Tas pat ir su bendrabučiais ir butais (kažkur juk turi žmonės gyvent), o taip pat ir su miesto transportu (turi važinėt į darbą).
Nesunku suprasti, kad visas šitas verčių perskirstymas – tai yra grynai lagerinė logika: kaliniams reikia tiek ir tiek maisto, barakų, o taip pat pervežinėti juos į darbo vietas. Čia galima sakyti, kad kalinių gaunamų maisto kortelių, vietų barakuose ir t.t. ekvivalentas realizuojamas visos valstybės mastais, o todėl kažkiek išplečiamas: atsiranda kažkokie reguliavimai, universalios kortelės pavadinamos pinigais, tačiau visvien lieka lagerinė sistema. Pinigai, nors ir vadinami pinigais, išties yra ne prekybiniams sandėriams, o tiktai tam, kad kažkas gautų savo davinį, numatytą plano komitete.
Tokia iškreipta sistema turi vieną įdomią, dar labiau viską iškreipiančią pasekmę – dėl tokio darbo “apmokėjimo” žmonių gaunami produktai, gyvenamoji vieta ir pan. ima niekaip nesisieti su realiomis jų sukuriamomis vertėmis, nes čia viskas apsiverčia aukštyn kojomis: vietoje to, kad būtų žiūrima į sukuriamą vertę ir tada jos frakcija skiriama darbuotojo atlyginimui, daroma atbulai – darbuotojui yra skiriama kažkokios iš anksto priplanuotos išlaidos, o tada žiūrima, kur darbuotoją panaudoti. O jei darbuotojas nenori būti panaudojamas, tai pagal įstatymų numatytą teisę į darbą, jis pasodinamas į įkalinimo įstaigą, kad tą teisę į darbą gautų priverstinai (garsus sovietinio BK straipsnis dėl veltėdžiavimo).
Nesunku suprasti, kad iš tokio valdymo kyla dar viena pasekmė – tipinis darbuotojo panaudojimas gaunasi iš serijos “kasti griovį nuo tvoros iki vidurdienio”, t.y., visiškai beprasmis, o todėl – dar labiau iškreipiantis bet kokius santykius tarp verčių. Bet čia to nenagrinėkim, o tiesiog pastebėkim, kad per tokį išlaidų mechanizmą realios savikainos kažkur prapuola iš principo, nes netgi jei jas ir bandytume skaičiuoti, skaičiavimai jau rodytų kažkokius kliedesius. Finansiškai tai paprasta: pastovūs kaštai nesiprastina iš produkto, atitinkamai bendru atveju ir negali būti paskaičiuoti kaip savikainos sudedamoji.
Beje, kiek nukrypstant į valdymo reikalus: viena tokia šitokio iš principo neteisingo kaštų skaičiavimo pasekmė – tai, kad bandant tuos dydžius suprastinti, gaunama, jog reikia gaminti kuo daugiau, net jei nėra poreikio, o kai poreikį iš lempos susigalvoja plano komitetas, šitai duoda nuolatinį plano didinimą, petiletkių vykdymą per ketverius metus ir nesveiką visokio niekam nereikalingo šlamšto perprodukciją. Rezultatas – guminių kaliošų per metus pagaminama maždaug tiek, kiek sunaudota per SSRS istoriją, o iš tos pat gumos gaminamos padangos tampa deficitu.
Taigi, užsisuka užburtas ratas: pirma prapuola realios galimybės paskaičiuoti savikainas, o dėl to prapuola bet kokios galimybės efektyviai investuoti ir naudoti resursus, o dėl to faktinės (jau nepaskaičiojamomis tapusios) savikainos dar išsikreipia (per produktyvumo pokyčius), o tada suvisam jau gaunasi kažkoks balaganas. Galų gale situacija kažkur nusistovi, tačiau gaunasi tragiškai prastas našumas, neaišku kur einančios išlaidos, o bet kokie bandymai kažką skaičiuoti pinigais ima atspindėti ne realybę, o neaišku ką. O jau to neaišku ko nesigauna normaliai konvertuoti į ekvivalentą rinkos sistemoje, nes finansinė sovietinės ir vakarietiškos dešros struktūra ima skirtis maždaug tiek, kiek baklažanai skiriasi nuo operos.
O kad visai jau maža nepasirodytų, tai pridėkim dar vieną dalyką: kadangi žmonėms reikia ne vien košės ir barakų, o ir drabužių, o dar ir gražesnių, ir kartais ko nors skanaus, o kartais ir pasilinksmint, o kartais ir kokį geresnį daiktą nusipirkt – jau minėtus lageriško tipo taloninius pseudopinigus tenka kažkaip naudoti ir kaip pinigus. Ir reikia, kad tų pinigų žmonės gautų pakankamai, kad kažkam visgi užtektų – bent jau kad motyvacija didesniam atlyginimui kiltų.
O kai savikainos išgalvojamos iš neaišku kokios subinės, tai reiškia, kad tų pinigų rinkoje gali pasidaryti neaišku kiek daug. O kai taip – tai reiškia, kad neaišku kas per juodoji rinka gali atsirasti. O tai reiškia, kad tuos pinigus iš tos rinkos kažkaip išimdinėt reikia (kas kažkiek metų tam būdavo daromos pinigų reformos), o tai reiškia, kad reikia gamint ką papuola, kokiais papuola kiekiais, bet kai ekonomika tokia kreiva, tai vis kažkas tampa deficitu. O kai vis kažkas tampa deficitu, tai reikia visoms menamai prabangos prekėms nustatyti kainas tokias, kad jos būtų kuo mažiau įperkamos, kad paklausa mažėtų, o tuo pat metu mažėtų ir deficitas. O čia ir vėl prarandam ryšį su bet kokiomis savikainomis, nes kai ekonomika planinė ir jokios konkurencijos nėra, tai ir kainos minimizavimo dėsnis nesuveikia. Suprantat, kainų reguliavimas planinėje ekonomikoje yra ne tam, kad žmonėms būtų geriau – jis naudojamas grynai vietoje fiskalinio įrankio – pinigų pertekliui iš rinkos pašalinti.
Sunkiai suvokiamas paradoksas, bet Josifo Stalino laikais buvusi atvirai lagerinė ekonomika dirbo korektiškiau už brežnevinę: nors ir buvo itin smarkiai remiamasi lageriais bei prievartiniu darbu, kažkoks tolimas ryšys su darbo sąnaudomis dar buvo išlaikomas. Tačiau dėl to, norint pinigais padengti atseit parduodamus, o realiai – skirstomus davinius, neišvengiamai reikėjo leisti vis daugiau pinigų. Dėl tos priežasties ne tik kilo didelė infliacija, bet ir nevaldomai ėmė augti juodoji rinka. Po poros masinių santaupų ir juodų pinigų užnulinimų, vykdytų per pinigų reformas 1947 ir ypač 1961 metais, kai faktinis nominalų sumažinimas sudarė 10 kartų (beje, tai atspindi ir faktinę infliaciją), SSRS pasuko kita linkme – ėmė žeminti kainas baziniams produktams, taip kažkiek sumažinant ir infliacijos tempus. Štai po to jau galų atsekti pasidarė išvis neįmanoma, nes galai su galais jau išvis ėmė nesusieiti. Kalbant sistemiškai, atsirado teigiamas grįžtamasis ryšys ir prasidėjo nevaldoma iškraipymų savigeneracija.
Taigi, bet kokių bandymų kažką suvaldyti rezultatas – vis didesnis ir didesnis sistemos iškraipymas. Ir dėl to dar labiau viskas išsisuka į kažkokias nesąmones. Ir taip toliau, ir taip toliau, kol viskas pasiekia kažkokią beprotybę, nes iškraipymai kelia iškraipymus, kurie kelia dar didesnius iškraipymus. Planinė ekonomika yra tokia nenormali, kad jos neįmanoma paaiškinti sveiku protu. Tokia sistema yra degeneratiška ir absoliučiai neveiksminga, o dėl to sovietinė valdžia nuolat turėdavo tuos planinius kliedesius visaip taisyti, o iš taisymų prisdarydavo dar daugiau naujų kliedesių – pvz., imdavo siuntinėti gamyklų ir netgi mokslinių įstaigų darbuotojus nuimdinėti bulvių derliaus, aišku, vėlgi nieko neskaičiuodama į jokius ten niekieno galutinius kaštus ar kritusias pajamas, nes čia jau ne kaštai ar pajamos galvoje būdavo, o tai, kad jei kokių dėstytojų, mokslininkų ir inžinierių nepasiųsi bulvių rinkt, tai šalį ištiks badas.
Žodžiu, tokioje planinėje sistemoje gaunasi kažkokia absoliučiai kita matavimų dimensija, kur tiesioginio palyginamumo nėra ir viskas. Nes lyginti su jokia normalia rinka šito briedo neįmanoma. Tai vat dabar, šitą planinį mėšlą turėdami omeny, visvien imkim ir palyginkim tą komunistinių vėliavų raudoną spalvą su dešrų kainomis (ar atsimenat eilėrašti “nei mėsytės, nei dešrytės, vien raudonos vėliavytės”?). Palyginkim maždaug taip, kaip operą lygintume su baklažanais. Ir pažiūrėkim, kas gi gausis.
Palyginimas pagal pajamų medianą, kaip bazę
Pirmiausiai galima žiūrėti iš paprastosios pusės: galim tarti, kad bazė yra tipiško žmogaus pajamos. Aišku, tai nebus labai teisinga, nes pragyvenimo lygis gali skirtis labai smarkiai, bet visgi šioks toks orientyras atsiranda: tiesiog čia neakivaizdžiai įvedame prielaidą, kad visi (ir Vakaruose, ir Rytuose) gauna kalėjimo davinį ir baraką, tik jis suvaldomas skirtingai – vienu atveju paties žmogaus sprendimais, o kitu atveju – valdžia iš anksto nuskaičiuoja. Bet kadangi tai kalėjimo davinys ir barakas, tai jis visur minimalus, t.y., vienodas. Nežymiai skiriasi tik bonusai, kurie atlieka.
Tokį lyginimą labai mėgsta išlikę sovietžmogiai: jie skaičiuoja, kiek gauna dabar ir ką gali nusipirkti, t.y., kiek laisvų pinigų atlieka nuo visiškai neišvengiamų išlaidų. Taip skaičiuodami, jie pamiršta, kad kažkur Zimbabvėje gyvenantis varguolis teuždirba kokius keliasdešimt litų ir džiaugiasi, kad ketvirtis jo atlyginimo atlieka. Kas gyvena geriau – kažkoks lietuviškas pensininkas, gaunantis 500 litų, bet kuriam po būtinų išlaidų niekas neatlieka, ar zimbabvietis, kuris gauna 50 litų, bet kuriam atlieka kokie 10? Nepriklausomai nuo to ką atsakytumėt, paklauskit savęs, ar tikrai taip ir ar nėra kitaip?
Visgi čia žiūrėkim paprastai: berods nuo kokių 1983 metų minimalus atlyginimas SSRS buvo padidintas iki 70 rublių – iki tol berods buvo 60, o dar prieš tai – ir dar mažiau. Čia jei mano atmintis nemeluoja. Normaliems žmonėms tuo metu atlyginimų viršutinės ribos buvo apie kokius 150 litų. Kai kurie gaudavo ir dar daugiau. Juntamai daugiau gaudavo kokie nors sovietinės armijos karininkai ar kokias nors nesistemines pajamas turintys, pvz., dailininkai. Koksai buvo tikras atlyginimų vidurkis – galima tik spėlioti, nes kiek pasitaikę yra esą realių skaičių apie vidurkius periodui nuo 1961 iki 1990 – jie svyruoja maždaug nuo 60 iki 200, o medianos rasti išvis nelabai įmanoma.
Truputį nukrypstant, mediana – esminis skaičius: tai ne aritmetinis vidurkis, o tipiškiausias, dažniausias dydis. Pvz., jei fabrike yra 100 darbininkų, gaunančių po 1000 litų ir vienas direktorius, gaunantis 100 000, tai vidurkis bus ~2000. O mediana (per vidurį esančiojo atlyginimas) bus 1000 litų. Įdomu, beje, kad ir dabar lietuviškų atlyginimų medianą rasti valdiškuose duomenyse kažkodėl labai keblu, o politikai apie ją nešneka. Matyt todėl, kad ji daug daug mažesnė už aritmetinį vidurkį ir rodo realybę, o ne vėjus.
Dar, beje, reikia pridėti, kad sovietmečio skaičiai paprastai nurodomi ikimokestiniai, taip lyg mokesčių sovietmečiu esą nebuvę, nors mokesčiai buvo: tipinis atvejis – 13% pajamų mokestis, 2% profsąjungos nario, 3% pasirinktinai komsomolas arba kompartija, 5% viengungio mokestis ir dar keletas visokių smulkesnių privalomai savanoriškų, kaip kad koks nors SDAALR, Raudonasis kryžius, knygos mylėtojų draugija, pagalba badaujančiai Afrikai ir taip toliau. Grubiai galima sakyti, apie 25% nubraukdavo mokesčiai, t.y., kur pamatot nurodomą sovietinį atlyginimą 150, labai gerai pasitikrinkit, ar tikrai ten 150, ar išties tik 112 rublių realiai į rankas. Kita vertus, tai nėra labai svarbu mūsų vertinimams.
Na, tarkim, dėl skaičiavimo paprastumo, grubiai imkim lengvai skaičiuojamus skaičius: sakykim, kokia nors dabartinė lietuviška mediana bus 1200 į rankas (realiai dabar jau didesnė – greičiau 1400), o sovietmečio kažkokio neaiškaus periodo mediana – 120 rublių į rankas, t.y., tarus, kad pajamos ir tada, ir dabar vienodos, 1 rublis atitinka 10 litų. Šitą grubų ir nelabai teisingą santykį užfiksuokim, nes ir paskui naudosime, kadangi jis labai patogus skaičiuot.
Beje, kokia nors Seimo vedėja čia išsyk galėtų pasakyti, kad dabar žmonės gauna 10 kartų daugiau, nes skaičius juk 10 kartų didesnis (kažką panašaus ji sakė apie eurą – kad pajamos sumažės kelis kartus, nes skaičius gi bus mažesnis). Tačiau jei jau lyginsim pagal planinės-lagerinės ekonomikos supratimą, kad visi gauna kažkokią bazę daugmaž vienodai, kad minimaliai pragyventų, o skiriasi tiktai skaitinės išraiškos – tai reikš tiesiog kad 120 rublių yra tas pat, kas ir 1200 litų. Tiktai čia mums išlįs kai kurie niuansai.
Pirmiausiai, pastebėkim, kad dabartinis žmogus moka krūvas komunalinių mokesčių, už šilumą, už buto nuomą ar paskolą, dar už kažką gal – už tuos dalykus sovietmečiu daugelis arba išvis nemokėjo, arba mokėjo labai mažai, nes viskas buvo dengiama per valstybę. Taigi, tarkim, kad anais laikais nemokėjo nieko, o dabartiniam žmogui tenka mokėti 600 litų – pusę. Taigi, reikia tuos 600 atmesti ir skaičiuoti tik likusius 600.
O čia jau ir susiduriame su pirmu nepalyginamumu: jei jau pusę atskaičiuojam už baraką, tai gal vsigi 120 sovietinių rublių atitinka 600 lietuviškų litų, t.y., santykis visgi ne 1:10, o 1:5? O jeigu dabartinis žmogus didesnę tų 600 litų dalį išleidžia maistui, o maisto davinys nėra dotuojamas taip, kad kaina keleriopai nukristų, tai gal dar bent kokius 300 atmeskim? Tada santykis yra 1:2,5. Tiesą sakant, gal netgi greičiau koks 1:1,5, nes už 10 litų dienai visgi pakankamai sunku prasimaitint. Jei dar kelias sovietinės valdžios smarkiai dotuotas sritis atmesim (pvz., miesto transportą), tai gal santykis bus netgi 1:1?
Žiūrėkit, kaip čia įdomiai gaunasi nesusieinantys galai išsyk: pirma, skaitinėje formoje – 1 rublis atitinka 10 litų, o paskui, kai pasakome, kad nusiperkam tik tai, kas būtina ir nelabai kas telieka ir sovietmečiu šitai buvo pilnai ar dalinai nemotomos išlaidos (dengiamos per valstybę), mums gaunasi, kad 1 sovietinis rublis grubiai atitinka 1 litą. Tai gal ir teisi būtų sovietinė Seimo vedėjos logika?
O dabar pažiūrėkime į galutinį įdomumą: visgi dabar gaunam 1200 litų, o ne 120 rublių. Ir jais disponuojame, galėdami išleisti kaip norime, nes ne valdžia nusprendžia viską, o mes patys, tad principinės galimybės visokiam išlaidų optimizavimui ir taupymui – iš esmės neribotos. Taigi, tada gaunasi, kad mes visgi gauname 10 kartų daugiau?
O gal tiesa kažkur ten per vidurį? Jei taip, tai vertinant pagal gauto diapazono (10 kartų) kvadratinę šaknį, turėtume maždaug 3 kartus didesnius tipinius atlyginimus.
Kaip matom, nors ir bandome orientuotis, išties gaunasi nelabai aišku kas. Todėl dabar patys pagalvokit, koks tas tikras santykis tarp rublio ir lito, nes šiais laikais jums leidžiama galvoti ir spręsti patiems. Taip pat jums leidžiama ir nuspręsti, kur savo pinigus išleisite.
Bukas kainų palyginimas
Vat dabar pažiūrėkim, kiek galima nusipirkti ir palyginkime su kokiomis nors dabartinėmis kainomis. Neužmiršdami apie tą keistą ir labai neaiškų santykį tarp 120 rublių ir 1200 litų. Kainas čia ėmiau atsitiktiniams produktams, kai kurios jų varijavo ir dabar varijuoja, bet orientuotis bus įmanoma visgi, nors ir su išlygomis:
Čia išsyk pasakysiu, kad kai kurių produktų kainos yra kreivos. Sovietinės kainos daugiausiai pagal 1961 metus (nes tokie man duomenys pasimaišė), t.y., vėliau dalis jų juntamai augo. Degtinės kainos – po 1981 metų padidinimo, bet iki kovos už blaivybę etapo. Benzino kainos – irgi paskutinio SSRS dešimtmečio. Lietuviškas gi kainas ėmiau tipiškiausias, bet pvz., net ir tipiškų kainų atveju kartais yra sunku kažką palyginti.
Sunkiu bet ryškiu pavyzdžiu čia tampa mėsa: kai kada parduotuvėse netgi kaulų, skirtų sriubai nebūdavo, o jau normalios mėsos – išvis sunku būdavo pamatyti. Kita vertus, šiais laikais žmonės tokius kaulus perka dažniausiai šunims, kad tie turėtų ką pagraužti, o žmonių parduotuvėse tokių tipinių sovietmečiui produktų, kaip kanopos, nei nepamatysi. Taigi, mėsos kainas teko imti pusiau iš lempos – kiek panaršiau po internetus, visokie kaulai ir lašininės atliekos kainuoja 2-5 litus, tai čia dar pakoregavau – paėmiau kokius 8, nes žmonės gi šiais laikais to nevalgytų paprasčiausiai… Kita vertus, imant normalios mėsos kainas, reiktų tarti, kad sovietmečiu buvo kažkoks kitas produktas.
Panašiai sunku palyginti ir bulves, kurių pusė sovietmečiu buvo puvėsis, sunku palyginti ir kokius nors magelius, kurie dabar daug įvairesni ir kartu pasikeitę (vietoje magelių – CD ir MP3 grotuvai). Keistai ir su mašinomis: oficiali sovietinė aštuntuko kaina išties daugintina iš dviejų, jei ne daugiau, o dabartinė naudotų mašinų rinka yra perpildyta – už kelis tūkstančius visai važiuojančią galima nusipirkti. Kita vertus, nors galima ir ginčytis bei tikslinti viską visaip, orientacines kainas ėmiau konservatyviu būdu, taigi, aštuntukas pagal preiskurantą.
Dar, beje, vertinant, reikia neužmiršti, kad maistas yra pagal prekių krepšelį skaičiuotinas. Kita vertus, tie prekių krepšeliai labai jau skirtingi – kai dabar nusiperkam dešros, tai anais laikais špygą nusipirkdavom. Žodžiu, irgi galai su galais truputį nesueina. Patys skaičiuokitės ir lyginkitės, kas gaunasi.
Kodėl varguoliams prie ruso buvo geriau
Ko gero, tai esminis klausimas, kuris nesuvokiamas tol, kol nepasiaiškini tų sovietmečio mechanizmų. Kaip jau matėme, bazinis lagerinės ekonomikos principas yra toks: kaliniui reikia suteikt baraką, kuriame jis gyventų ir maisto davinį, kurį jis valgytų. Barakas duodamas už dyką arba už simbolinę kainą, o kaina maistui nustatoma ne pagal kokius nors realius kriterijus, o tik pagal tai, kad kalinys nesugalvotų piktnaudžiauti ir duonos šert kiaulėms (už tai, beje, buvo BK straipsnis, neatsimenu kiek metų įkalinimo). Bet šiaip kainos gaunasi simbolinės arba išvis nulinės – pagal paskyas.
Na, ten kokia duona už 16 kapeikų ar kruopos neatsimenu už kiek, gal dar kažkas – patys primityviausi dalykai kainavo mažesnę atlyginimo dalį, nei kainuotų dabar. Negana to, kad ir apgyvendintas būtum barake, kartu su kokiu nors kambarioku (taip, kokie nors 2-3 darbininkai – viename kambaryje), visvien tas apgyvendinimas praktiškai nemokamas, o tai irgi nubraukia dalį dabartinių išlaidų iš bet kokių palyginimų.
Na, tarkim taip, per mėnesį, kokiam nors prasčiausiam ir vargingiausiam varguoliui, truputį iš lempos, bet ir su realizmu:
- Drabužiai – 24 rubliai per metus (triusikams, maikėms ir batams – vogtiems iš kariškių, kojinėms – iš parduotuvės, kiti drabužiai – iš darbo)
- Muilas, skalbimo priemonės ir pan. – 0 rublių (vogta iš įmonės tualeto)
- Maistas:
- duona: 0,16*30=4,8 rublio
- cigaretės Prima: 0,16*30=4,8 rublio
- kokia nors košė ar pan. – dar kokie nors 10 rublių
- šlapdešrė – dar 10 rublių
- vynelis – 2,30*3*4 savaitgaliai= 27,6 rublio
- Viso: 59,2 rublio
Kaip matome, nyki sovietinė girtuokliaujančio ir nykaus varguolio būtis visai sutilpdavo į tą sumą, o kai minimalus atlyginimas pasidarė 70 rublių, tai pagal mūsų paskaičiavimą dar liko ir 10 rublių porai butelių pigios degtinės – kokios nors šlykštaus skonio andropovkos ar visai jau negeriamo kolenvalo. O pridėjus tai, kad laiks nuo laiko tasai darbininkas ką nors ir pakombinuodavo – padirbėdavo kroviku ar šiaip pavogdavo kokio nors šlamšto – tai visai ir gerai. O esmė – kad daugelio išlaidų pas jį čia ir nebuvo, nes valdžia pasirūpindavo ir baraku, ir dar viena-kita smulkmena.
Pridėkim, kad ir viešasis transportas buvo gan pigus ir dotuojamas (nes valdžiai būtina, jog žmonės galėtų važinėti į darbą – 4 kapeikos už talonėlį – konvertavus pagal ankstesnį metodą, gaunasi 40ct). Su drabužiais varguoliui irgi paprasčiau, nes tie kaip kam nemokamai išduodami ir darbe, o dar kiti – nesunkiai pavagiami ar nusiperkami už kažkokią mikroskopinę kainą.
Taupesni, bet kombinuot negalintys, nusipirkdavo iš kokio nors praporščiko darbinius drabužius – kareivišką lauko aprangą. Tokia apranga, pavogta iš kariškių sandėlio, tekainuodavo kelis rublius, atrodydavo klaikiai, bet statybų ar daržo darbams visai tiko, o atlaikydavo gan ilgai. Baisus to laiko apsirengimas dabar sunkiai suvokiamas, bet kai minios žmonių rengiasi baisiai, nu tai nuokrypis į dar didesnį baisumą – irgi tolerancijos ribose: klaikiomis beformėmis visiškai neaiškios spalvos kelnėmis apsimovęs ir fufaikę tiesiai ant purvinos maikės užsivilkęs žmogėnas net ir Lietuvoje tais laikais atrodė ne taip jau neįprastai, kad žmones stebintų.
Žodžiu, kai viską suskaičiuoji, tai paaiškėja, kad eilinis varguolis, netgi gaudamas sovietinį minimumą (70 rublių nuo Brežnevo galutinio priešmirtinio sumarazmėjimo periodo) praktikoje pragyvendavo gal netgi ir lengviau, nei kažkas, kas minimumą gauna dabar – mažiau galvot, mažiau rinktis, o jei negirtuokliausi, tai gal net ir susitaupysi. Čia, beje, pastebėkim, kad lengviau – tai nebūtinai reiškia, kad išties geriau, maloniau ar panašiai, o tiesiog tam žmogui buvo kažkiek lengviau į tas sumas įtilpti. Kiek smarkiai lengviau – nelabai aišku, nes palyginti kažkaip sunkoka dėl jau minėtų marazmatinių planinės ekonomikos neadekvatumų, bet šiaip jau pabūkime tolerantiški ir tarkim, kad tas uždarbis buvo matyt kažkiek, bent jau orientaciškai, panašus į dabartinį MMA.
Lietuvoje MMA po mokesčių sudaro 845 litus. Aš šiaip jau nesuprantu, už ką tiek mokama, jei su tuo MMA žmogus gali nedirbti ir jam negali už tai kažkas sumažint atlyginimo, o jei kokie niuansai išlenda – tai net negali ir iš darbo išmest. Bet šiaip kai pagalvoju, tai už tokią sumą bandant išgyventi, gausis kažkas sulyginamo su gyvenimu sovietmečiu. Teks maitintis kinietiškais makaronais ir kruopomis, gyventi ne nuosavame bute, o kaip anais laikais – tik kokiame kambaryje, gal netgi nuomojamame bendrai su kažkuo ir taip toliau. Panašiai, beje, gyvena neretas emigrantas (kartais ir po kokius 6 žmones mikroskopiniame vieno kambario bute) ir skundžiasi, kad Lietuvoje uždirbdavo mažai, bet neprisimena, kad Lietuvoje ir gyveno kitaip – su kardinaliai padidinta bazinių išlaidų dalimi.
Žodžiu, jei jau lyginam kalėjiminius barakus ir davinius su dabartimi – tai lyginkim adekvačiai, ne su gražiais norais (“kaip už tokį MMA butą išsinuomot, kai buto nuoma 600 – ką, paskui vien duona maitintis?“), o su panašaus lygio gyvenimu, kaip tas, kur pas sovietinį varguolį. Vat tada kažkaip ir susieis galai, nors ir atrodytų, kad labai sunku palygint. O čia ir pažiūrėkim: skaičiavimuose ėmėm 60 rublių, kas sudarė pusę nuo anksčiau minėtų 120, taip kad MMA dvigubinam ir gaunam 1690 litų ekvivalentą. O gal ir neblogai, ką?
O dabar užkabinkim vieną momentą: varguoliai varguoliais, bet dėl stebėtinai iškreiptos apmokėjimo sistemos, kur darbininkas gaudavo neretai dvigubai daugiau už inžinierių, neretas būdavo atvejis, kai koks nors degradas gaudavo visai ne tuos 60-70, o ir visus 120 ar netgi 150 rublių. O visai į sovietmečio pabaigą – netgi dar daugiau. O dar pridėkim visokias “nedarbines” pajamas, visokį kombinavimą, vogimą ir panašiai – tai gal ir dar daugiau gautųsi. O dabar tie patys žmonės gauna jau už realiai sukurtą vertę, taigi, jų uždarbiai jau būna prastesni, nei pas kokį protinį darbuotoją.
Čia ir užfiksuokim, kad nors ir ganėtinai nerišliai, bet taip jau gaunasi, kad kažkuriai žmonių grupei anais laikais buvo gal ir geriau, nes taip jau buvo. Gal būt kartais netgi porą kartų geriau. Pagal MMA skaičiuojant – gal kokius pusantro karto geriau. O jei tarsim, kad 120 rublių uždirbo – tai gausis gal net ir trigubai geriau.
Darbuoliškas palyginimas – pagal degtinės kainą
Iki šiol dar daugelio darbuolių, dirbančių už bonkę, suprantamas vienas palyginimas – kiek degtinės bus. Atsirado šitas vertinimas sovietmečiu, kai degtinė buvo tapusi viena iš pagrindinių valiutų (dėl visuotinio deficito pinigai tampa tik sąlyginiu reikalu – realia valiuta tampa prekės – tą labai tiksliai kažkada pastebėjo ponia Aušra Maldeikienė). Taigi, kad ir durnokai dabar atrodytų, šitas palyginimas turi labai daug prasmės: degtinė yra viena iš prekių, kurių kokybė ir tais, ir šiais laikais menkai tesiskiria, o ir ana, ir dabartinė sistemos linkusios jos kainą maksimizuoti dėl fiskalinių įplaukų padidinimo.
Taigi, čia skaičiuojam paprastai: imam kokią nors pigią degtinę ir lyginam. Kaip pvz., pigi degtinė iki 1981 kainavo 4 rublius 12 kapeikų už butelį. Po 1981 pabranginimo ėmė kainuoti 5 rublius 30 kapeikų. Dabar gi panašios pigios degtinės kaina – apie 18 litų už puslitrį.
Taigi, imam paprastai ir padalinam, štai kas gaunasi, jei atlyginimas – kaip jau tas įsivertintas variantas – esą 120 rublių:
- Iki 1981 metų degtinės pabranginimo – 29 buteliai su trupučiu už atlyginimą
- Po to pabranginimo – nepilni 23 buteliai už atlyginimą
- Dabar – 66 buteliai su trupučiu už atlyginimą
Gaunasi taip, kad pragyvenimo lygis pakilo kone 3 kartus, jei skaičiuosime pagal degtinę. Kas įdomu, tai pabandžius vertinti kažkaip kitais būdais, intuicija kažką panašaus ir sako – maždaug 2-3 kartus susimažinę medianines pajamas, išties ir būtume priversti gyventi kaip sovietmečiu – skurdžiai ir tragiškai. Kita vertus, anais laikais tiek kartų pajamas pasididinę, jau galėtume leisti sau pakankamai daug, kad gyvenimas būtų žmogiškesnis – gal bent jau iš tolo primenantis dabartinį, kur nereikia stovėti begalėse sovietinių eilių ir gaudyti visur deficitų. Tiesiog su tokiomis pajamomis sovietmečiu jau galima būtų kažką nusipirkti ir normalesniais būdais – iš paprastų prekeivių, anuomet vadintų spekuliantais.
Beje, išsyk po 1961 metų rublio reformos (rublio nominalinė vertė buvo 10 kartų padidinta, o pinigai keičiami ribotai, kad panaikinti santaupas ir jau užaugusią juodąją rinką), tipiška degtinė kainavo dar pigiau – gal kokius 2.30 ar kažkokią panašią sumą. Tik atlyginimai tuo metu buvo irgi porą-trejetą kartų mažesni, nei sovietmečio pabaigoje, tad santykis buvo vargu ar labai geresnis, nei tuo metu, kai Brežnevas atgulė graban. Kita vertus, prie Gorbačiovo degtinės kainos buvo gan sparčiai padidintos, į pabaigą – berods gal kokių 9 rublių, ale atlyginimai irgi tuo metu irgi buvo auginami, tad kritimas nebuvo toks jau baisus.
Kita vertus, čia vėl galime prisiminti tas išlaidų sudedamąsias, kur prie 120 rublių nereikėjo mokėti už būstą, o dabar jau reikia. Galim dėl to matavimuose dabartinį pajamų lygį ir sumažinti dvigubai. Gausis 33 buteliai – o tai visvien bus pusantro karto daugiau, nei sovietmečiu.
Įdomu čia, kad buvo ir degtinės nelygybė – Beriozka tinkle puslitris “Moskovskaja” degtinės 1975 kainavo 91 kapeiką, o 1983 kainavo 1,43 rublio (ten labai daug kas buvo pigiau – bet tik išrinktiesiems). Kaip matom, kursas visai kitas gaunasi – vienu atveju – beveik 132 buteliai, o kitu – 84 buteliai už tuos 120 rublių atlyginimą. Čia išsyk darosi aišku, kad ne tik varguoliams anais laikais turėjo būti geriau, bet ir dar kai kam. Kitaip tariant, koks nors partinis veikėjas irgi galėjo gauti 120 rublių, tačiau išties buvo visai kiti rubliai. Beje, kažkada esu rašęs apie tuos sovietmečio skirtingų rūšių pinigus skirtingiems žmonėms.
Žodžiu, durnokai atrodantis lyginimas pagal degtinės kainas turi savyje kažkokios keistos liaudies išminties, matyt paremtos visai pasiteisinančia, nors sveiku protu ir nepagrindžiama intuicija. Būtent todėl patarčiau šitą lyginimą ir naudoti tiems, kam tenka kalbėt su visai jau buduliais – jie tikrai įvertins, kai gaus tokius įrodymus. Grubiai imant, degtinės kainos mums rodo, kad pajamos dabar padidėję pusantro-tris kartus.
Palyginimas pagal rinkos reguliuojamas prekes
Šitas palyginimas neseniai kai kuriems komentatoriams sukėlė žostką ir staigų šoką, pasibaigusį kruvinu vėmimu į komentarus. Nekurį vieną tipažą ištiko ištisas priepolis, kai jis ėmė isteriškai plūstis, nes jam taip kirto per smegenis, kad jo smegenys tiesiog atsisakė suvokti tai, kas sovietmečiu buvo visai natūraliai suvokiama: rublio, o tuo pačiu ir rublinio atlyginimo vertė yra katastrofiškai maža. Mediniai rubliai – taip anuos vadindavo. Valiutos konvertavimas – tai buvo visos SSRS mastais visų puikiai suvokiama problema. Monetarinė politika dėl to buvo įdomi netgi buduliams. Primetat?
Realybė gi čia paprasta: jei mes negalime palyginti kainų ir perkamosios galios toms prekėms, kurios yra planinėje ekonomikoje iškraipomos (čia pirmiausiai iškrenta maisto davinių ekvivalentas – duona, kruopos ir pan.), tai galim palyginti kainas toms prekėms, kurios yra neiškraipomos, t.y., parduodamos laisvais sandėriais. Per tai galim gauti palyginimą su vakarietiškomis kainomis, o per jas – ir su dabartinėmis kainomis bei pajamomis.
Pvz., japoniškas magnetofonas (tikrai ne aukščiausios klasės, o šiaip kompaktiško boombox tipo) sovietmečiu kainavo apie 1000 rublių. Dabar panašų galima nusipirkti už kelis šimtus litų. Na, tarkim, už 500 litų. Taigi, kursas bukai gaunasi 2 rubliai už litą.
Analogišką rezultatą galim gauti ir palyginę juodosios rinkos kainas doleriams – ankstyvesniu sovietmečiu jos siekė apie 5 rublius už dolerį, vėlyvesniu pakilo iki 10, o paskui ir dar daugiau rublių už dolerį. Taigi, 5 rubliai už dolerį su dolerio kursu 2,5 lito už dolerį – gaunasi tie patys 2 rubliai už litą. Jei vėlyvesnį sovietmetį žiūrėsim – tai ir dar kelis kartus daugiau.
Aišku, galima čia bandyt visaip patikslintai koreguoti, ginčytis apie infliacijas, kokių 2-3 kartų bakso ir lito nuvertėjimą nuo tų laikų (tai reikštų 120-180 litų atlyginimą) ar iš kitos pusės – apie tai, kad visai jau SSRS byrant, dolerio kursas pasiekė 20, o paskui ir 30 rublių (su korekcija 3x infliacijai, 30 rublių už dolerį galės reikšti 4 to meto dolerius arba 30 dabartinių litų), o kursas apie 10 rublių pasiekė dar gerokai iki SSRS byrėjimo (apie 1988) ir taip toliau, bet esmė yra paprasta: apytiksliai 2 rubliai už litą vėlyvesniam sovietmečiui – visai adekvačiai orientuotis leidžiantis kursas.
Prisiminus, kad tipinės algos brežneviniu, o ir šiaip ikiperestroikiniu sovietmečiu svyruodavo maždaug tarp 60 ir 150 rublių (kaip tipinę, mes ėmėm 120), galime nesunkiai įsivertinti tai litais – maždaug nuo 30 iki 75 litų per mėnesį. Realiai tai ir buvo sovietinio žmogaus perkamoji galia, ją paskaičiavus Vakarų pasaulio prekėms. Beje, tai nėra kažkoks baisus fenomenas pasaulio mastais: kur nors Zimbabvėje žmonės ir dabar uždirba panašiai. Ir kažkaip pragyvena, maitindamiesi kažkokiomis kruopomis. Tik vat paprasčiausias vakarietiškos gamybos šlamštas jiems yra absoliučiai neįkainojamai brangus.
Čia išties nėra ką ir lygint – tiesiog medinis rublis būdavo nekonvertuojamas. Dabar tą labai sunku kažkam suprasti, kaip gali būti taip, kad valiutos negali išsikeisti, nes tiesiog negali. Negali ir viskas, nebent vėlgi pagal paskyrą gautum galimybę už kažkiek ten rublių pagal oficialų kursą gauti kažkiek ten dolerių – bet tai realiai ne valiutos keitimas, o tiesiog kažkoks pinigų išdavimas greičiau. O kai pabandai tuos pinigus konvertuoti kažkokiais nelegaliai veikiančiais laisvos rinkos būdais, tai ir paaiškėja, kad eilinis SSRS gyventojas yra absoliutinis skurdžius, nes objektyviai, išsikeitęs savo mėnesinį darbo užmokestį į kokius nors JAV dolerius ar Vokietijos markes, tegautų pinigų tiek, kad kokiame kaboke kartą galėtų pavakarieniaut.
Aišku, reikia neužmiršti kito aspekto: tokia konversija mažai prasmės turi, jei kalbam apie duoną ar panašias bazines prekes, kurios dotuojamos. Ši konversija prasminga, jei kalbam apie mums dabar įprastų vakarietiškų prekių kainas – šitai aktualu, jei bandome įsivaizduoti, kokios galimybės buvo kažkam nusipirkti japonišką televizorių, videomagnetofoną, butelį škotiško viskio ar prancūziško vyno, šveicarišką ar japonišką laikrodį, kokį nors padorų drabužį, ar dar kažkokią Vakarų pasaulio prekę – tokią, kokių pilna dabartinėse Lietuvos parduotuvėse.
Čia galim taip ir užfiksuoti, kad pagal laisvą valiutos konvertavimą eilinis SSRS gyventojas per mėnesį gaudavo kaip kalinys – kokius 50-60 litų ar tai kažkokią panašią sumą, už kurią pirkdavosi beveik nieko nekainuojančius klaikaus maisto davinius, o jei kažkiek pinigų atlikdavo – tai juos taupydavo prabangos prekėms, kurių kainos jau būdavo artimesnės normalioms. Kainos normalios, suprantate, tik vat pinigų tai nėra. Nes kam gi tam kaliniui pinigai? Jis gi visvien lageryje sėdi – niekur nedings.
Reziumuojant apie tuos kainų ir pajamų skirtumus
Kaip matome, viskas priklauso nuo vertinimo metodikos ir kinta taip keistai, o ir taip sąlyginai, kad netgi neįmanoma kartais išvis pasakyt, apie ką kalba ir ar išvis yra nors kokia nors palyginimų prasmė. Gal netgi taip, kad gal nebandant nieko lyginti objektyviai, o tiesiog subjektyviai įvertinus, kiekvieno asmeninis pasakymas gali būti teisingesnis?
Štai pabandę palyginti pagal tipišką atlyginimą (medianą), paimtą kaip bazę, atrandam, kad iš vienos pusės lyg ir rublis vertas 10 litų, o iš kitos pusės – lyg ir rublis vertas vieno lito. Kaip yra išties – net pagal šitą paprastą vertinimą jau negalim pasakyti, nes viskas priklauso nuo to, kaip ką vertinsim. Taigi, ar sviesto pakelis, kainavęs kokias nors 70 kaipeikų sovietmečiu atitiktų dabar 70 centų, kas būtų labai pigu, ar 7 litus, kas būtų labai brangu? Kvadratinė to diapazono (10 kartų) šaknis rodytų, kad sviesto kaina atitiktų apie 2,2 lito už pakelį, o tai reiškia, kad dabar du kartus brangiau. O tai pala, kaip mums gaunasi du kartus brangiau, jei gavosi tris kartus pigiau? Jūs ką nors supratote?
Pabandę konvertuoti valiutą tiesiogiai ar per kokias nors užsienines prekes, kurios būdavo parduodamos juodojoje rinkoje, galim atrasti dar baisesnį santykį, kuris, imant už pagrindą globalią (bet ne sovietinę) rinką, būtų teisingiausias: Sovietų Sąjungoje žmonės uždirbdavo kaip kokioje Zimbabvėje, o vidutinis atlyginimas tesiekė keliasdešimt litų. Gal būt kokius 60 litų, o gal ir išvis vos 30 litų per mėnesį. Dabartinis litas būtų vertas kelis kartus daugiau, nei sovietinis rublis. Kita vertus, nesunku pastebėti, kad eilinio sovietinio žmogaus gyvenime tas litas būtų nei neegzistavęs, nes jam iš esmės neegzistavo ir doleriai ar kitos valiutos. Rublis buvo faktiškai nekonvertuojamas.
Gal todėl, prisiminus Aušrą Maldeikienę ir jos labai gerą mintį, kad išties pinigų funkciją sovietinėje ekonomikoje perėmė prekės, tuo tarpu rubliai tapdavo tiesiog popieriumi, kurį reikia kuo greičiau į tas prekes iškeisti, verta prisiminti universaliausią sovietinę valiutą – degtinę. Ko gero, ji labiausiai konvertuojama iš sovietinių prekių, jos kainos ir SSRS, ir Lietuvoje buvo maksimizuojamos, tad intuityvus vertinimas pagal degtinę gali būti teisingiausias. Ir tas vertinimas sako, kad lyginant su anais laikais, tipinės žmonių pajamos buvo maždaug 1,5-3 kartus mažesnės, negu dabar.
Dar kitaip gaunasi, jei pabandai skaičiuoti labai susispaudusius minimumus: čia galima atrasti ir variantų, kad kažkoks varguolis ar šiaip prastų darbų darbininkas galėjo uždirbti nuo pusantro iki trijų kartų daugiau, nei dabar. Kita vertus, visiškai neabejotinai buvo ir segmentas veikėjų, kuriems pinigai buvo visai kitokie – jau iš degtinės pavyzdžio matėm, kad už tą patį atlyginimą specialieji žmonės galėjo nusipirkti keletą kartų daugiau prekių. Tokiems gyvenimas irgi pablogėjo, nes dingo tos privilegijos.
Galų gale, galim atrasti ir tai, kad kai kurie sovietžmogiai yra savaip teisūs, sakydami, kad jiems anais laikais gyventi buvo geriau – jei esi pripratęs prie lagerio sąlygų, tai išties taip ir yra. Ir čia netgi kelis kartus mažesnės pajamos jau nieko nereiškia, nes kas iš to, kad pajamos didesnės, jeigu galutinio pasitenkinimo gauni mažiau? Beje, ir dabar galim aptikti panašų reiškinį: daug daug metų kalėjime atsėdėję žmonės kartais naujus nusikaltimus padaro net ne dėl to, kad kitaip pragyvent negalėtų, o dėl to, kad nuoširdžiai nori grįžti į kalėjimą. Jiems tiesiog kalėjime geriau. Ir čia visai nesvarbu, ar pajamos kalėjime bus didesnės, ar mažesnės – jiems tiesiog kalėjime yra geriau. Taip, kartais dviženklis kalinio atlyginimas gali jam atrodyti didesnis už keturženklį atlyginimą laisvėje.
Taigi, šįsyk jūsų aš nenudžiuginsiu sukramtytomis išvadomis: bandant konvertuoti anų laikų pajamas ir kainas į šiuolaikines, gaunasi keisti skaičiai – anuomet tipinis žmogus uždirbdavo nuo absoliučiai varganų 5% iki gal netgi 300% dabartinių pajamų. Skirtingai vertinant, skaičiai mums skiriasi 60 kartų. Ar išvis įmanoma apie tą palyginamumą kaip nors rišliai kalbėti?
Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis
