„Paskutinis Škotijos karalius“ – 2006 metais išleistas britų draminis filmas su biografiniais elementais, vaizduojantis Ugandos prezidento (praktiškai diktatoriaus) Idi Amino valdymo laikotarpį. Filmas ekranizuotas pagal rašytojos Giles Fonden 1998 metais išleistą romaną tokiu pačiu pavadinimu.
Režisieriaus Kevin Macdonald gyvenimo aprašyme galima rasti begalę dokumentinių filmų, todėl šiam profesionalui buvo patikėta pastatyti kino juostas apie tokias išskirtinias ir visiems pasaulyje gerai žinomas asmenybes kaip Bob Marley ar Whitney Houston. „Paskutinis Škotijos karalius“ filme režisieriui teko žiūrovus supažindinti su vienu žiauriausiu XX a. 8 dešimtmečio Afrikos valstybės generolu.
Idi Aminas – tikra asmenybė, įvykdžiusi karinį perversmą ir uzurpavusi valdžią Ugandoje nuo 1971-1979m. Diktatorius praktikavęs poligamiją, kanibalizmą ir viešos mirties egzekuciją. Idi Aminas pateko į istorijos metraščius, susitepęs 300 tūkst. žuvusių žmonių krauju, nors visuomenei skelbėsi, pagerinsiąs ekonomiką ir palengvinsiąs tautiečių gyvenimus. Valdytojas netgi sau prisiskyrė Britanijoje teikiamus Pergalės kryžiaus ordinus, už nuopelnus karo tarnyboje. Taip pat ši asmenybė spaudos konferencijose save vadinusi „Didenybe, Prezidentas Gyvenimui, visų žemės žvėrių ir jūros žuvų viešpats“ bei „Škotijos Karalius“ iš ko ir atsirado knygos ir filmo pavadinimas.
Būtent šio pagrindinio veikėjo rolė atiteko Forest Whitaker. Aktorius suvaidinęs „Paskutinis Škotijos karalius“ susižėrė du prestižinius titulus – „Oskarų“ ir „Auksinio Gaublio“ apdovanojimus. Forest Whitaker, besiruošdamas Idi Amino įsikūnijimui, turėjo priaugti svorio ir išmokti afrikietišką anglų kalbos tarmę („broken English“) ir šiek tiek Suahilių kalbos.
Nors šios dramos įvykiai yra susiję su tikros asmenybės ir to meto istorija, tačiau filmo siužetas yra išgalvotas. Kino juosta prasideda nuo jauno aktoriaus James McAvoy vaidmenio – Nicholas Garrigan gyvenimo. Jaunuolis Škotijoje baigęs medicinos mokslus, leidžiasi į tolimą kelionę, jog galėtų padėti žmonėms ir patirtų nuostabių nuotykių. Deja, entuziazmu trykštančiai ir altruizmo gyslelę turinčiai asmenybei tenka susidurti su Ugandoje karaliaujančiu Idi Aminu. Nicholas Garrigan iš pradžių simpatizuoja lengvabūdiškam ir humoro jausmą turinčiam diktatoriui, tačiau jaunuolis tik patapęs artimiausiu Idi Amino patarėju suvokia, kaip iš tiesų valdovas žiauriai elgiasi su aplinkiniais žmonėmis ir net šeima. Tuomet Nicholas Garrigan nusprendžia išvykti iš šalies, bet to įgyvendinti jam nebeleidžia Idi Aminas.
Nicholas Garrigan realybėje neegzistuoja, bet turi panašumų su tikra Bob Astles asmenybe. Jungtinėje Karalystėje gimęs Bob Astles buvo artimas Idi Amin patarėjas, kuris nenorėjo bendradarbiauti su savo gimtąja šalimi. Dėl šios priežasties Jungtinėje Karalystėje tautiečiai jį praminė „baltąja žiurke“. Negana to, kad Bob Astles buvo įtakingas politikas, jis taip pat valdė tuometinę Ugandos televiziją. „New York Times“ teigimu, tai buvo labiausiai nekenčiamas baltasis žmogus Afrikoje, pasibaigus kolonijų egzistavimui šiame žemyne.
Žiūrovai kino juostoje galės išvysti įspūdingo grožio žemyną, kurį meniškai ir prisotintą spalvų, sugebėjo perteikti kinematografas Antony Dod Mantle, filmavęs britų režisieriaus Danny Boyle filmą „28 dienos po“ ir kelis danų prodiuserio Lars von Trier‘s filmus. Kinematografas, pasitelkęs modernaus meno srovę – fovizmą, filme perteikė intensyvią ir nenatūraliai atrodančią spalvų paletę į kino ekraną, tokiu būdų pagyvindamas išsausėjusi kraštą ir jame mėgstančius puoštis ryškiomis spalvomis žmones.
„Paskutinis Škotijos karalius“ demonstruoja šokiruojančias scenas, kurios retkarčiais primena siaubo filmą. Kino gurmanai greičiausiai nusivils neįtikinama istorija, tačiau apsidžiaugs išvydę siužeto intensyvumą, meniškus kadrus ir puikią aktorių vaidyba. Kino juosta prasideda kaip draminis kinas, bežiūrint pereina į biografinį stilių, o baigiasi veiksmo trilerio akcentu ir kvapą gniaužiančia pabaiga.
Taip pat skaitykite: „Stalino mirtis“: neįtikėtinai puiki satyrinė komedija, žongliruojanti juoku ir baime
