Žiūrėdama šį filmą pasijutau tokia, na, sena vilkė. Nes ekrane rodo jaunos sutuoktinių poros skyrybas, o aš iškart matau, kad nei jie nori skirtis, nei jie išsiskirs. Dar mačiau save prieš keletą metų, labai panašiai gąsdinusią mylimąjį, kad viskas, baigta, kad jau apsisprendžiau, kai iš tiesų širdyje troškau tik vieno: daugiau meilumo, daugiau laiko kartu, kad jis truputį pasikeistų. Na, sąrašas ilgas, ir sakyti „troškau tik vieno“ čia yra neteisinga. Iš antrų pusių mes trokštame daug, tik deja, dažnai to nepripažįstame net sau ir kitiems garsiai nepripažįstame. Ech, ta meilė… Ir šitas filmas, kaip matote, privertęs ne tik giliai dūsauti, bet ir iš naujo permąstyti savo esamus ir buvusius santykius. Tikiu, kad po seanso susimąsčiusi likau tikrai ne viena.
Pagrindinis veikėjas – herojus Olegas (aktorius Aleksandras Jacenka). Būtent taip jį norisi vadinti – herojumi, didvyriu, nors iš pirmo žvilgsnio jis tikrai nėra tradicinis šaunuolis. Aptinusio veido garbanius mėgsta rusiškai išgerti, dažnai į ankštą judviejų su žmona butelį prisikviečia draugų, kurie šėlioja visą naktį…
Tačiau herojumi Olegą daro jo besąlygiškas atsidavimas darbui – vyras yra greitosios pagalbos paramedikas, vienas iš tų, kuriam nuoširdžiai rūpi visų pacientų gyvenimai. Ekrane nuolat matome Olegą gelbėjantį gyvybes – kartais su sveiku humoru, kuomet greitąją pagalbą išsikvietusi apkūni pensininkė iš tiesų tetrokšta žmonių dėmesio – tokiu atveju Olegas pasiūlo jai „stebuklingą piliulę“ nuo visų ligų, kuri iš tiesų tėra plastmasinė žaislinio šautuvėlio kulka… Tačiau žymiai dažniau nei su aikštingomis pensininkėmis Olegui tenka grumtis su gyvybės ir mirties klausimu, kuomet žaibiškai tenka priimti rizikingus sprendimus.
Kruvinos akimirkos greitosios pagalbos automobilyje epizodiškai mainosi su jaukesnėmis, bet ne visada taikiomis scenomis Olego ir jo gražuolės žmonos Katios (aktorė Irina Gorbačiova) namuose. Katia – taip pat gydytoja, tik ji dirba priimamajame ir turi geresnes karjeros perspektyvas nei Olegas. Moteris taip pat nevengia linksmybių su kolegomis, tačiau iš esmės rodosi ramesnė, atsakingesnė, paslapčia trokštanti daugiau dėmesio iš nuolat pavargusio arba besilinksminančio vyro ir ramybės namuose.
Poros barnius keičia scenos ligoninėje ar pacientų namuose, buitiniai vakarėliai kilnojant vodkos stikliukus, mirtinai nukraujavę žmonės, naujas greitosios pagalbos bosas, mėginantis įvesti griežtą tvarką ir šiek tiek intymių meilės akimirksnių… Šis emocingas kaleidoskopas pamažu žiūrovui atskleidžia ne tik sodrią meilės istoriją, bet ir gilias Rusijos visuomenės problemas. Net nežinau kur dabar pradėti. Nuo nepadoriai mažo gydytojų šeimos buto – nes tik tokį, nepaisant jų išsilavinimo ir darbo svarbos, gali sau leisti jauni medikai? Nuo darbo jėgos trūkumo – kuomet baigę pamainą gydytojai patys savo rankomis mazgoja kraują iš greitosios pagalbos automobilio salono? Nuo nomenklatūrinio požiūrio į visus ir viską, kuomet Olegui ir jo kolegoms naujasis bosas paaiškina, kad svarbiausia paciento nenumarinti savo darbo metu, o kas jiems nutinka greitosios darbuotojams pasišalinus jau ne jų bėdos?
„Aš žinau, kas jam yra.“ – kino salėje man į ausį sušnabždėjo draugė. „Jam iš tikrųjų rūpi. Rūpi kiekvienas žmogus“. Tai yra pagrindinė Olego problema. Nes tobulam statistiniam Rusijos darbuotojui turi niekas nerūpėti – išskyrus normų vykdymą ir pliusiukų ant popieriaus sudėjimą. Niūrūs, lietuvio akiai neblogai pažįstami blokinių daugiabučių interjerai, Rusijai nebūdingo grožio (vadinasi, be ryškaus makiažo ir gilių iškirpčių) graži Katia, meistriška aktorių vaidyba ir su ašaromis sumišę mylimųjų bučiniai sukuria slogų ir tuo pačiu pakylėjantį egzistencinį įspūdį. Slogų, nes toks yra gyvenimas. Pakylėjantį, nes nepaisant visų blogybių ir tamsos šalia visada egzistuoja meilė.
P.S. Įsitikinau, kad filmas labai priklauso nuo to, su kuo jį žiūri. Šį žiūrėjau su geriausia drauge – dažnai užsimiršusios imdavome komentuoti gražuolio Olego išvaizdą ar pasakotis savo pačių senas meilės istorijas (sorry, jei užknisome šalia sėdėjusius). Bet, labai tikėtina, kad nuotaika būtų žymiai slogesnė, jei filmą būčiau žiūrėjusi viena…
Taip pat skaitykite: #KinoPavasaris2018: Pasimatymas su kino herojėmis
