© Vilmanto Ramono nuotr. KaunoZinios.lt

Suprantu, kad reaguoti į Andriaus Užkalnio straipsnius yra taip pat nenaudinga, kaip liūties metu sąžiningai laistyti veją, kadangi taip iš dalies jis gautų tai, ko jais ir siekia – nepasitenkinimo aimanų, atgal siunčiamų keiksmų ir kitokio jo populiarinimo beigi kulto steigimo apraiškų, tačiau šį kartą padarykime išimtį, kurios tikslas būtų pamėginti įskiepyti šiek tiek kritiško mąstymo į Andriaus liaupsintojų smegenis. Juk su tokiais kiekvienas kas dieną susitinkame: darbe, draugijoje, galų gale internete.

Paanalizuokime A. Užkalnio turbūt paskutinį straipsnį, publikuotą portale delfi.lt: „Nori apsaugos iš Darbo kodekso? Tau jau niekas nepadės“. Turiu pripažinti, net man iš pirmo žvilgsnio straipsnis paliko įspūdį, ir ne vien tik neigiamą. Autorius moka rašyti, to niekam įrodinėti, ko gero, nereikia.

Chronologiškai keliaudami per minėtąjį straipsnį, iš pradžių gauname palyginimą apie Jungtinių Valstijų ir Lietuvos socialinę ir darbo apsaugą, kai Amerikoje darbdavys, pasipiktinęs jaunųjų darbuotojų bateliais, išmeta jas iš darbo. Tiesa, merginos prieš tai spėjo parašyti peticiją, kuri darbdavį dar labiau įsiutino. Ponas Užkalnis drebia: „Jau žinau, kokie būtų klyksmai Lietuvoje, jei pas mus taip atsitiktų. „Darbdavys tyčiojasi“, „ne darbdavys, o vergvaldys“, „reikia sukilimo“ ir panašiai“. Deja, geriausiu atveju taip nutiktų tik pilietinės žurnalistikos skiltyje, kuri bent jau Lietuvoje suprantama labiau kaip linksmintoja, nei teisėja. Merginų nesėkmė būtų viešai išjuokta, galbūt lengvai apsvarstyta, bet jas pažeminęs verslininkas kaip koks rankenukų etiketo ekspertas Dainius Matijošaitis, taptų darbo mados guru, iš jo imtų mokomuosius interviu vz.lt ir pns.

Beveik ten pat A. Užkalnis lietuvius sugėdina, esą šie nori gyventi prancūziškai: dvi dienas iš penkių darbo – praprotestuoti. Išvada vėlgi vienareikšmiška: „Be to, prancūzai turi tam tikrą įdirbį: jų vynas, sūriai, mados ir dar kiti sūriai reikalingi visam pasauliui, ir gali net ir tris dienas per savaitę dirbdami pragyventi, o mes turime tik kindziukus ir šlapdešrę, kurių nereikia niekam, net ir mums patiems (išskyrus tas dienas, kai yra akcija)“. Tiesa, prieš tai dar prancūzus pavadina aršiais varliaėdžiais. Panašaus lygio komentaras būtų žmones su regos negalia viešai vadinti ačkarikais, o su proto – debilais. Pono Andriaus nevadinkime niekaip. Tegu pasinervina paliktas bevardžiu. Dabar dėl tinginių lietuvių: protestuodamas ar streikuodamas, tu neturi galvoti apie tai, kad tuo metu fabrikas nepagamins kaliošų ar nepasiųs suknelių. Streikuodamas iš esmės kovoji, kad gamykla jų pagamintų daugiau, kadangi, dirbdamas geresnėmis sąlygomis, geriau/našiau dirbsi ir pats. Tiem, kas tuo netiki ir vadina tai kairiuoju mėšlu, patariu pasidairyti aplink, permesti akimis tyrimus. Visose Lietuvos geriausiose ir našiausiose gamyklose darbininkai yra gerbiami ir gerai apmokami. Dažnai ir su stipriomis profsąjungomis.

Toliu Užkalnis atakuoja kitas socialinės apsaugos dedamąsias: minimalų užmokestį ir darbdavio galių suvaržymą, kaip tinkamam elgtis su atsibodusiais ar tiesiog prastais darbuotojais. Argumento tikslumas dėl minimalios algos nėra labai lengvai suvokiamas, bet, matyt, norėta pasakyti, kad darbdavys nesumotyvuos, nesvarbu, gero ar blogo darbuotojo, grasindamas jam sumažinti algą. Sumotyvuoti gal ir nesumotyvuos, bet nemaža dalis Lietuvos gyventojų neturi kito pasirinkimo, kaip tik dirbti už mažiausiai siūlomą atlygį. Nebent norėtume, kad jis, dešiniųjų žodžiais, sąmoningai pašalpiautų. Taigi rėmai šioje vietoje turi būti. Nebent būtume itin išsilavinusi, iš sovietinio mąstymo ir nepriteklių išsilaisvinusi tauta, kurioje paprastą darbuotoją jau ne juokais, bet rimtu veidu galėtume prilyginti darbdaviui (kalbant apie galios pozicijas). Darbdavio teisių suvaržymas tuo tarpu apsaugo ne nuo ko kito, kaip nuo pačio darbdavio išsilavinimo stokos. Kvailas, aršus darbdavys, kurių vis dar – pilna, vadovaudamasis tik savo noro išgyventi ar praturėti, dažnu atveju nesupras, kad darbuotojai – būtiniausia proceso dalis. Juos spaus, ir… sugriaus įmonę. Nekalbu kaip politinės kažkurios krypties teoretikas, kalbu, kaip žmogus, kuriam veik kas dieną jei ne vienas, tai kitas pažįstamas tuo skundžiasi.

Straipsnio vinis yra Andriaus Užkalnio mintis, esą geri darbuotojai darbo kodeksais (vienu ar kitu) apskritai nesidomi. Kad jei jie gerai dirbs, jie jiems jokios įtakos nedarys: „Žinau, kad sunku tuo patikėti, tačiau visi žmonės, kuriuos pažįstu ir kurie yra patenkinti savo darbu ir pajamomis, nieko nežino apie juos ginančius įstatymus. Jie neturi apie tai jokio supratimo“. Taigi.

Turiu pripažinti, kad ir pats menkai teišmanau tiek dabartinį, tiek būsimą darbo kodeksą. Tačiau tikrai negaliu sakyti, kad tuo didžiuojuosi. Greičiau laikau tai pakankamai didele spraga, kuri parodo, kad negerbiu įstatymus leidžiančių, negerbiu įstatymus vykdančių, negerbiu įstatymus kritikuojančių, negerbiu net Andriaus Užkalnio, nes jis, jei jau rašo straipsnį šia tema, turi būti tikras darbo kodeksų žinovas, geras skirtumų tarp vieno ir kito išmanytojas. Jei eitume šia mintimi toliau, gal net ne juokais galėtume tarstelti, kad kam ta konstitucija, ji juk tik marginalams ginti, savo smirdinčias teises įrodinėti! Galiausiai su Andriumi ir jo draugais išskristume kur nors į Kolumbiją, nes pasirodytų, kad čia, Lietuvoje, jau truputį per daug laisvės: niekas už straipsnius bei televizijos laidas honorarų nebemoka, įrodinėja, kad gerai ir be pinigų – juk tai puikiausia savirealizacija! Bestijos.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: