Mona Liza savo žymiąją šypseną prisidengė N95 tipo respiratoriumi. Luvro muziejus Paryžiuje, paslaptingosios damos namai, trumpam užsidarė darbuotojams nusprendus, kad covid-19 viruso plitimas kelia pernelyg didelį pavojų, jog viena didžiausių pasaulyje kultūros institucijų liktų atvira lankytojams.
Šiandien jis vėl atidarytas, tačiau vaizdas, kaip įžymioji Mona Liza vieniša sėdi tuščioje galerijoje iliustruoja, kokius padarinius galėtų atnešti nekontroliuojamas virusas. Momentu, kai visiems mums reikia prisiminti, kuo dalijamės visi kartu, epidemija izoliuoja mus visus. Kultūrinė skraistė, ištraukta protrūkio, jau plačiai išskleista.
Kino mėgėjai Kinijoje neseniai praūžusių Naujųjų metų atostogų metu išleido viso labo tik 4,2 mln. JAV dolerių, kurie, palyginus su pernai išleistais beveik 2 milijardais atrodo velniškai skurdžiai. The Hollywood Reporter spėja, kad pasaulinė kino industrija dėl epidemijos gali prarasti apie 5 milijardus dolerių. Naujausio Džeimso Bondo serijos filmo Nėra laiko mirti (No Time to Die) premjera atidėta net pusmečiui su viltimi, kad žmonijai pavyks sėkmingai sulaikyti plintantį virusą.
Tuo tarpu Venecijos Karnavalas šiemet atšauktas, o Milane esantis La Scala operos teatras – uždarytas. Italijoje ir Japonijoje futbolo ir beisbolo rungtynės vyko tuščiuose stadionuose, o artėjantys mačai, panašu, bus atšaukti. Seiko Hashimoto, Japonijos politikos, atsakingas už Tokijo pasiruošimą artėjančioms vasaros Olimpinėms žaidynėms, teigė, kad žaidynės gali būti atidėtos.
Žinoma, svarbūs kultūriniai renginiai ir veiklos negali sujungti visų mūsų skirtybių. Puikiai tai suprantate, jeigu kažkada su draugu ginčijotės dėl Sostų karų ar įsivėlėte į Facebook’o diskusiją apie naujausią Žvaigždžių karų filmą. Jei mes net negalime nutarti, ar Tonis Soprano yra miręs, neįmanoma surinkti didvyrių komandos, kuri būtų pajėgi baigti politinę nesantaiką arba sumažinti pajamų nelygybę. Bet kultūra gali mums padėti kalbėti ir stengtis suprasti skirtingus požiūrius bei suvokti, ko visi esame verti.
Pavyzdžiui, pažvelkime į Olimpines žaidynes: žinoma, šiek tiek paika, kad kas dvejus metus, kai uždegamas deglas, daugelis mūsų staiga tampa nacionaliniais aprangos arba gimnastikos rungčių vertinimo ekspertais. Tačiau net jeigu ir liekame ištikimi savo šaliai, žaidynės žiūrovams suteikia galimybę sužinoti apie kitų šalių atletus, ir sužinoti apie jų pasiruošimo sąlygas. Tarša Pekine arba Brazilijoje gali atrodyti tolima ir nepasiekiama, tačiau matant sportininkus kenčiant tokias sąlygas siekiant kuo geriausio pasiruošimo ir rezultatų įrodo, kad didžiausios pasaulio problemos nemato jokių ribų. Olimpiada nėra vienintelis kultūrinis renginys, pajėgus skleisti šią žinią. Mulan, naujausias Disney kompanijos animacinio hito perdirbimas, tapo vienu iš keleto amerikiečių filmų, kurie turėjo būti plačiai rodomi Kinijos kino teatruose, iki kol Disney paskelbė atšaukianti filmo premjerą Kinijoje dėl plintančio covid-19 viruso.
Tiesa, gigantiškos kompanijos siekis iš savo stulbinančios žymių kūrinių kolekcijos išmelžti dar daugiau pinigų galbūt nėra pats tinkamiausias būdas tarptautiniam dialogui, tačiau Holivudo filmai, kurie pasirodo Kinijoje, dažniausiai arba būna apkarpyti tam, kad atitiktų griežtoką šalies cenzūrą, arba būna papildyti epizodais, skirtais išskirtinai Kinijos rinkai. Mulan, kurioje pasakojama Kinijos istorija ir kultūra, turėjo tapti ta jungtimi, kuri abiejų šalių auditorijoms turėjo perteikti kokybišką pasakojimą. JAV filmas vis tik pasirodys. Šiuo metu, kai šios šalies prezidentas Kiniją dažnai įvardija kaip priešą, bet koks anti-rasistiškas veiksmas yra vertingas. Tačiau vis tiek šiek tiek apmaudu, kad abiejų šalių žiūrovai, taip dažnai skiriami cenzūros, net šįkart negalės pamatyti šio filmo vienu metu. Jeigu kino teatrų salės Amerikoje užsidarys ar žmonės nuspręs epidemiją praleisti mėgaudamiesi internetinėmis filmų peržiūrų platformomis, jie taip pat patirs nuostolių. Likdami namie ir didžiuosiuose ekranuose nepamatydami tokios kino juostos jie praras galimybę tamsioje kino salėje, stebėdami meno kūrinį, dalintis emocijomis su nepažįstamaisiais. Būtent tam įtakos turi koronaviruso baimė.
Vėl lankytojų sulaukusi Mona Liza yra retas šviesos spindulys šiuo tamsiu, uždaru momentu. Kad ir kokie erzinantys gali būti aplink su kameromis besisukiojantys turistai, entuziazmas dėl da Vinčio tapyto portreto yra priminimas mums visiems, kad daugelis mūsų – nepaisant tautybės, rasės, religijos ar lyties – jaučiame alkį nepaprastam menui. Kova su virusu užtruks. Ir net kai laimėsime, kultūra mums vis dar liks vakcina nuo izoliacijos ir atsiskyrimo.
