Marko Tveno „Princą ir elgetą“ siužetu primenantis korėjietiškas filmas „Maskaradas“ susišlavė gausybę apdovanojimų ir sulaukė didelio ne tik P. Korėjos, bet užsienio filmų mėgėjų dėmėsio vos pasirodęs. 2012-aisiais sukurtas filmas pasakoja istoriją apie Karalių Gwanghae – penkioliktąjį Džosono karalystės karalių, kurio valdymo metu rūmų analuose buvo įrašyta paslaptinga eilutė – „To, ką norima paslėpti, nevalia užrašinėti“. Šis intriguojantis paliepimas, ir po jo analuose sekanti dviejų savaičių tyla ir įkvėpė šio filmo kūrėją režisierių Choo Changmin.
Trumpai apie siužetą
Po nepavykusio pasikėsinimo į jo gyvybę, Džosono karalius Gwanghae jaučiasi nesaugus savo paties rūmuose. Jis įsako savo vyriausiajam patarėjui surasti jo antrininką, kuris prireikus apsimestų juo ir padėtų tikrajam valdovui išvengti grėsmės. Surastasis antrininkas – neturtingas linksmintojas vardu Ha-sun. Geraširdį ir naivų valstietį mokinti elgtis kaip karalius imasi patarėjas ir vyriausiasis rūmų eunuchas. Tačiau karaliaus Gwanghae baimė netikėtai tampa tikrove – jis apnuodijamas ir panyra į komą, o apsimetėlis Ha-sun priverčiamas iš tikrųjų perimti karalystės valdovo pareigas. Kuo labiau Ha-sun įsipainioja į politinius rūmų reikalus, tuo keistesni jo sprendimai atrodo karaliaus pavaldiniams, ir netrukus nepatenkinti priešai ima spęsti apsimetėliui karaliui spąstus.
Istorinės aplinkybės
Filmo veiksmas vyksta XVII-ojo amžiaus Korėjos pusiasialyje, kuriame tuo metu gyvavo Džosono karalystė. Ją tuo metu valdė filme pagrindinį vaidmenį įkvėpęs karalius Gwanghae. Kuo įdomi šio karaliaus istorija? Aštuntaisiais jo valdymo metais iki tol aristokratiją lepinę įstatymai jo paliepimu buvo staiga pakeisti, ir turtingasis visuomenės sluoksnis buvo priverstas mokėti didesnius mokesčius. Tokia pertvarka palengvino valstiečių ir viduriniosios klasės naštą, o kilmingiesiems taip pat buvo įsakyta neišnaudoti valstiečių kaip vergų, nebent jie norėtų užsitraukti karaliaus pyktį. Būtent prieš karaliui staiga susirūpinant valstiečių gerove analuose ir trūksta penkiolikos dienų įrašų – jų metu galimai įvykusių dalykų scenarijumi filme tampa karaliaus antrininko istorija.
Intriguojantis, juokingas ir prasmingas
Vos prasidėjęs, „Maskaradas“ jau nuo pirmosios scenos įtraukia ir intriguoja. Filmas prasideda bandymu nunuodyti karalių, sukeldamas smalsumą ir verčiantis klausti, kas gi bus toliau. Ypatingai įspūdingas šiame filme yra tikroviškai atkurtas senovės rūmų gyvenimas – senoviniai korėjietiški kostiumai pakeri spalvomis ir savotišku stiliumi, o tradicinės architektūros rūmai stebina savo grožiu. Kad žiūrovas galėtų lengviau įsijausti į senovės dvasią, filmui puikiai dera ir parinktas muzikinis takelis bei tokie garso efektai kaip pas karalių skubančių pavaldinių trepsėjimas.
Filme vaidinantys aktoriai taip pat puikiai atlieka savo vaidmenis. Pagrindinį vaidmenį atlieka vienas garsiausių P. Korėjos aktorių, aktorius Lee Byunghun, savo pasirodymu nenuviliantis ir šiame filme. Jam tenka netgi trys vaidmenys: karaliaus Gwanghae, neturtingojo Ha-sun ir Ha-sun, apsimetančio karaliumi Gwanghae. Tačiau su visiškai skirtingų personažų vaidmenimis aktorius susitvarko taip puikiai, kad kartais atrodo, jog visus vaidmenis atlieka ne jis vienas, o skirtingi aktoriai.
Vienas iš filmo privalumų yra tai, kad jame nagrinėjami svarbūs klausimai ir aktualios vertybės. Filmo istorija kelia žiūrovui klausimus apie teisingumą, valdovo pareigas ir jo sąžiningumą; klausimus, kurie aktualūs ir šiandieniniame pasaulyje. Galbūt filme karaliumi priverstas apsimesti vargšas, atjaučiantis ir pažįstantis ne tik turtingą, bet ir vargingą gyvenimą, gali tapti ne prastesniu valdovu nei tikrasis, o kartais ir geresniu. Taip pat, daugiausiai Ha-sun personažo dėka, „Maskarade“ atsispindi ir tokios vertybės kaip dora, atjauta, ir nesavanaudiškumas. Realiai vaizduojamas ir priešų pavydas, neapykanta ir klastingumas.
Nors filmas pasakoja apie rimtus dalykus ir svarbias vertybes, jame netrūksta ir humoro elementų. Ha-sun tik pradėjus apsimetinėti siužete netrūksta linksmų scenų ir juokingų situacijų, į kurį nepatyręs apsimetėlis pakliūna ar pats sukuria. Ypač atmintyje įstringanti scena yra ta, kai Ha-sun sužino, kad karalius tuštinasi stebint jo pavaldiniams. Situacijos absurdiškumas bei aktoriaus talentas perteikti personažo nuostabą ir pasibaisėjimą nuoširdžiai prajuokina, o filmas tampa įvairus, nenuobodus ir stebinantis.
„Maskaradas“ – puikus kostiuminis filmas, įdomus tiek intriguojančia siužeto linija, tiek puikiu jos išpildymu ekrane. Žiūrint filmas neprailgsta, ir nuolat smalsu, kas bus toliau. Tai nėra filmas tik mėgstantiems istoriją – jį su malonumu žiūrėti gali visi.
Taip pat skaitykite: „Odė mano tėvui” – Pietų Korėjos dabarties kaina senąjai korėjiečių kartai