© Andriaus Lelkaičio nuotr.

Na, kažkas ne taip su požiūriu į žiniasklaidą Lietuvoje. Regionų savivaldybėse, regis, suklestėjo mažųjų lukašenkų ir putinų mada.

Savivaldybės steigia nuosavus laikraščius už mokesčių mokėtojų pinigus. Savivaldybių vadovai, tuo tarpu, vienas po kito nusprendė mesti lauk žurnalistus iš viešų posėdžių. Kupiškio rajono Savivaldybės administracijos direktorius Žilvinas Aukštikalnis net stebisi: „Tai kas čia per profesija, kad jums (žurnalistams) visur galima?“

Nuraminsiu su laiku ir istorija susipykusi biurokratą: pirma, esame demokratinė valstybė, antra, egzistuoja toks atsilikusiems nuo gyvenimo biurokratams Visuomenės informavimo įstatymas, kurį biurokratai turi žinoti atmintinai. Ir trečia, žurnalistai būna net ir ten, kur negalima. Savivaldybės nėra uždraustos zonos, kaip antai VSD, STT, KAM. Bet ir juos žurnalistai turi teisę spausti prie sienos.

Visose valstybės institucijose yra numatytos žurnalistų ir biurokratų tarpusavio bendradarbiavimo taisyklės. Dėmesio: taisyklės, ne įstatymai, nusakantys bendravimo tarp institucijos ir žurnalisto darbinius santykius. Visuomenės informavimo įstatymas tam ir įstatymas, kad suteiktų žiniasklaidai teisę dalyvauti viešuose aptarimuose. Kupiškio meras Jonas Jarutis išrado būdą atsikratyti neįtinkančiais žurnalistais pavertus viešus klausimų aptarimus „darbiniais“.

Kokiu pagrindu? Jokiu pagrindu. Šiaip sau. Vietiniams biurokratams pagal lukašenkišką ir putinišką manierą aiškintis su žurnalistais nėra reikalo. Nebent pastarieji sutinka bučiuoti jiems pasturgalį.

Taip turėtų manyti ir Raseinių meras Algimantas Mielinis (TT), nusprendęs nutraukti „santykius“ su vietiniais laikraščiais, nebent tie pasirašys sutikimą būti cenzūruojamais, matyt pagal fantastinę patikimumo balų skalę. Leidžiančią Raseinių rajono savivaldybei nustatinėti, ar publikacijos atitinka tikrovę. Griebiesi už galvos. Iš kur tokių vis atsiranda ir kodėl jie mano stovintys už įstatymo ribų? Astrida Lindgren savo pasakoje „Ronja – plėšikų dukra“ klausia vieno keisto miško nykštuko lūpomis: „Dikuo anei tep dAra?”.

Klausimas išties esminis. Lietuvos teismo teisėjas, STT, o ir kažkurie Seimo nariai niekaip nesusigaudo kokioje santvarkoje pastarieji veikia. Išpuolis prieš BNS naujienų agentūros žurnalistus reikalaujant iš jų atskleisti informacijos šaltinį yra iš to paties repertuaro. Nors minėti pareigūnai gyvena ir dirba Vilniuje. Tad ko galima laukti iš sovietiškai mąstančių kunigaikštukų regionuose? Žiniasklaidos perėmimas į savo rankas virsta greitai plintančia bacila: Anykščiai, Švenčionis, Kauno rajonas, Alytus, Druskininkai.

Kauno miesto taryba nusprendė vedžioti žurnalistus savivaldybės pastate „už rankos“ tikrąja šio žodžio prasme. Kas jiems trukdo atsikratyti iliuzijos apie nebaudžiamą galimybę spjauti į demokratinės Lietuvos įstatymus?

Vyksta dokumentuotas laisvos žiniasklaidos smaugimas. Peršasi mintis, kad demokratijos garantai Lietuvoje, kaip antai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, Vyriausybės atstovai regionuose, Seimo kontrolierius ir atitinkami Seimo komitetai neatlieka kontrolės ir bausmės funkcijų.

Turint omenyje, kad kalbama apie visuomenės teisę žinoti (kurios kažkodėl taip bijo biurokratai), žurnalistų metimas lauk iš viešų posėdžių, pseudonepriklausomų savivaldybių laikraščių leidimas yra kėsinimasis į pamatines demokratinės visuomenės pagrindus. Tokiems reiškiniams būtina užkirsti kelią ir kuo greičiau.

Akyse nyksta būtinos laisvam žodžiui apsaugoti nepriklausomų nuo politinio elito manipuliacijų institucijos. Nes joms vadovauja tik politinėms partijoms tinkami ir lojalūs atstovai. Kaip sakė D.Radzevičius, nepriklausomų institucijų praktiškai nebeliko. Politinis elitas užsako muziką. Per partinę kontrolę socdemai bei kitos partijos turėtų imtis priemonių. Vidinės kontrolės mechanizmai turėtų pasakyti tokiam smaugimui stop.

Tačiau „Stop“ nesako net teismai. Todėl vietiniai biurokratai ir politikai surado dar vieną būdą leidžiantį apeiti Visuomenės informavimo įstatymą. Mat kol teismas užimtas nagrinėjimu, jie elgiasi kaip nori.

Ir kodėl ne, kai demokratija Lietuvoje Seimo Politinėje taryboje rūpinasi apkalta pašalintas gydomąja tualetinio popieriaus galia tikintis R.Paksas ir jo dešinioji ranka skandalingas P.Gražulis, nuteistas V.Uspaskicho šešėlis V.Gapšys ir dalyvavusi svetimos valstybės organizuojamose Maskvoje priešiškose Lietuvai akcijose paslaptinga L.Graužinienė. Koalicijos partneriai socialdemokratai niekada nenusivalys šios dėmės. Taip išduodami pagrindiniai socialdemokratų principai.

Žurnalistų įžeidinėjimas, jų profesijos menkinimas, informacijos slėpimas prieštaraujant įstatymams ir už tai nebaudžiant, sudaro sąlygas kai kuriems biurokratams įsivaizduoti gyvenant Baltarusijos ar Rusijos diktatūrų sąlygomis.

Kam tai rūpi ar, tiksliau, kam tai nerūpi? Kol visuomenė užimama dviejų damų tarpusavio santykių aiškinimuisi, vyksta laisvo žodžio, nepriklausomos žiniasklaidos beatodairiškas naikinimas visoje Lietuvoje.

Originalus įrašas tinklaraštyje Vinokuras.lt

Šis tekstas publikuotas bendradarbiaujant su Arkadijumi Vinokuru

 

Sponsored video

Taip pat skaitykite: