Viduryje kelio tarp skoningojo „Talutti“ (Taikos pr.) ir draugų tarpe „Šernu“ jau pakrikštyto charizmatiškojo „Kauno alaus“ (Birštono g.) Savanoriuose galima išvysti tokį „Olympic Casino“, kurio viduryje rasime „Migdolą“. Gal ir ne visai idiliškas susitikimas, bet ką jau padarysi: ne visi turėjo progą įsitaisyti prie fontano ar Rotušės paunksmėje.
Šiaip, kaip jau žinome, nesu tokių gana prabangių (ar bent tokiomis besijaučiančių) vietų kaip „Migdolas“ entuziastas. Kiek įsikyrėti gali tau skiriamas dėmesys, įmantrūs patiekalų pavadinimai, baltos staltiesės… Vis dėlto „Migdolas“ iškart neužpuolė savo blogosiomis savybėmis: pasitiko savininkas, meiliai pasišaipęs, kad nemoku atidaryti durų (jos kaip mano kambaryje, berods, traukiamos).
Taigi po atsargiai durys atsidaro mudu su kolega atsisėdame prie stalelio. O šalimais ruošiamas banketas: visur spėjantis šeimininkas meiliai derina būtinas sėkmei smulkmenėles ir švelniai, bet užtikrintai siuntinėja mergaites su tik joms vienoms žinomomis užduotimis.
Savininkas, matyt, išsigandęs, kad restoraną užsimanė paveiksluoti kokie nors parazitiniai kenkėjai, suskumba paprašyti, kad ištrinčiau nuotraukas. Vis dėlto jau už minutėlės mes visi trys linksmai šypsomės ir šnekučiuojamės (kokia vis dėlto galinga ta medija!).
Išsirinkę keletą skirtingų rūšių vištienos patiekalų turime laiko pavėpsoti pro langą, kuriame regime šiaip jau visai linksmai nusiteikusius Savanorius. Gal net kiek keista sėdėti vietoje, kurią tiek kartų esi praėjęs, tačiau niekad nežsukęs: dabar tarsi matai save žygiuojantį pro šali antrą valandą nakties, nervingai skaičiuojantį žingsnius iš noro greičiau nusičiurkšti. Taip, netikėtumai išlieka net Kaune, tiksliau – ypač čia.
Maisto būta neblogo: bulvės kaip tikros pataikūnės maloniai tirpsta burnoje, nepalikdamos šleikštaus salsvai saldaus skonio, o daržovės nesitaško riebalais. Nors po šių pietų praėjo jau geros pora savaičių, dar galiu prisiminti tą jautrų vištienos monologą mano burnoje: monologą, kuriame buvo aptariama žiema, tai, ką būtina per ją nuveikti ir ką, šiukštu, reikia palikti pavasariui. Gurkšnojame sultis (žinoma, nereikia stebėtis, kad yra neblogų šviežiai spaustų variantų) ir, matyt, gailimės, kad nesame kur nors Viduržemio pakrantėje. O dėl to jau iš dalies atsakingas „Migdolas“.
Baigiant flegmatiškai nutysusias šnekas, reikia pastebėti, kad „Migdolas“ – labiau banketinė vietelė, tinkanti masiškesniems giminių susitikimams, Rudenėlio šventei ar Mis Žaliakalnis rinkimams. Tuo pačiu šiek tiek nukenčia paprasti valgovai, kaip kad mudu su kolega. Tačiau jei norite kokybiško aptarnavimo ir puikių produktų bei paruošimo – drąsiai užeikite „Migdolan“. Kas žino, gal tai taps jūsų tradicine lankymosi vieta.
Maistas: 4 „Migdolo“ maistą greičiausiai jau būsite kada nors vienaip ar kitaip skanavę (jis dažnas vestuvių svečias). Mane, kaip vištienos entuziastą, maloniai nustebino jautrus sąskambis su šilbaravykiais, niekuo nenusileidęs kartais su vištyte nuskambančiam geidulingam krevečių akordui.
Aplinka: 3 Jeigu plaukčiau „Titanike“, priekabių neturėčiau, tačiau gyvenu pakankamai rūsčiame Kaune, kur viena kita šviesesnė (ne fiziniu spalvų atžvilgiu) gaida nepamaišytų.
Aptarnavimas: 4 Nežinau, ar visu aptarnauja taip, kaip mudu su bičiuliu, tačiau nieko blogo pasakyti negaliu. Nebent nuoširdų rūpestį klientais iš dalies pakeistų nuoširdus noras jiems pastatyti ką tik iš Čekijos parvežto pasakiško alaus.
Verta apsilankyti: 3 Tikriausiai jei jau jūs neapsilankysit „Migdole“, tai „Migdolas“ vienaip ar kitaip apsilankys jus, ir save krevečių desantu okupuos jūsų namus, automobilį ir netgi marksistinių knygų lentynėlę. O jeigu rimtai, galbūt ne aš vienas esu pasišovęs aplankyti visas jaukaus lietuviško pavadinimo „Persikas“, „Du gaideliai“, „Migdolas“… pažymėtas kerteles. O jei dar gardi vištiena…
