Nors Lietuvoje pasirodo ne itin dažnai, per 6 metus nuo pirmųjų pasirodymų Migloko subūrė nemažą fanų ratą, išleido kelis albumus. Dabar atlikėja gyvena Olandijoje, kur toliau kuria muziką bei plėtoja kitą meninę veiklą.
Miglė Vilčiauskaitė (g. 1990 m.), geriau žinoma pseudonimu Migloko, scenoje pirmą kartą pasirodė 2009-aisiais. Po poros metų slapyvardis buvo numestas, nes, anot jos pačios, jis buvo išaugtas. Tačiau dabar, akivaizdžiai, Miglė vėl save vadina Migloko, o 2014-aisiais išleido antrąjį savo studijinį darbą pavadinimu „Power Egg“. Albumo dainas gerbėjai gyvai galėjo išgirsti prieš porą mėnesių vykusiame koncerte Tamstoje su grupe PYPL, kurią sudaro buvę Foje nariai – Algis Krisčiūnas, Arnoldas Lukošius bei Darius Burokas.
Šiuo metu Migloko gyvena ir studijuoja Olandijoje – pirmą kartą šią šalį muzikantė aplankė dar studijų metais, o tada nusprendė ten ir pasilikti. Miglė studijuoja Šiuolaikinio meno akademijoje, o prieš kelis mėnesius su savo vyru, Olandų menininku Ruby Roepie, susilaukė sūnaus Koko.
Muzikinį Migloko stilių apibūdinti sunku, nes žanrus atlikėja keičia, atrodytų, vos prireikiant kitokios nuotaikos. Savo nepastovumo Miglė neneigia – ji yra minėjusi, jog yra „happening art“ artistė – tai yra esamojo laiko menas, kai menininko pagrindinė užduotis – išreikšti save ir neužsistovėti vietoje, nežiūrėti į praeitį. Net senos dainos Migloko atrodo kaip stabdis – jų stengiamasi vengti koncertų metu. Anot jos, ji labiau artistė, nei tiesiog muzikantė, nors į meno pasaulį atėjo būtent per šią mediją. Miglė dar ir filmuojasi, rašo scenarijus, piešia, tapo, šoka, užsiminėja kitais vizualiaisiais menais.
Akivaizdu, kad žanrus Migloko naudoja tik kaip įrankius parodyti ir atskleisti savo vidines būsenas ar idėjas. Atlikėją laisvai galima vadinti poliglote – tekstai skamba ne tik angliškai ar lietuviškai, bet ir rusų bei prancūzų kalbomis. Pastaroji Migloko muzikoje užima gana šiltą vietą – vos tik nuskambėjus nuoširdesnėms, romantiškesnėms melodijoms, Miglė iškart pragieda prancūziškai.
Nepaisant pastovios muzikos stilių kaitos, visas dainas sieja Migloko vokalas, kuris stipriai įkvėptas džiazo ir soul muzikos. Pirmajame albume, išleistame 2010 metais, skamba ir lounge muzikos motyvai, ir funk, ir stipri alternatyva – vienos dainos skamba lyg iš Keymono repertuaro, kitose nedrąsiai pasigirsta ir elektrinė gitara.
Tarp 17 albumo kūrinių nemažai dėmesio skiriama ir dainuojamosios poezijos įkvėptiems tekstams, kurių atlikimas kartais nuklysta net į avangardo pusę. Klausant albumą kelis kartus spėji užmiršti, kad klausai ne skirtingų atlikėjų kompiliacinį grojaraštį, o prieš penkis metus išleistą Vilniuje keptą darbą.
Po kelių metų nuo albumo išleidimo, atlikėja išvyko į Olandiją, kur pradėjo judėti į dar neatrastas erdves – pradžioje gitalele ir vokalu paremtos kompozicijos, vėliau kažkas dar kitokio –Migloko pradėjo domėtis elektronine muzika, kurią maišo su rytietiškais motyvais, taip išgaudama, anot jos, šiltą ir futuristinį muzikinį šnabždesį.
Nuo išvykimo pasirodymų gimtinėje sumažėjo gana stipriai – nors lapkritį į Vilnių grįžusi Migloko surengė kelis pasirodymus, gerbėjams sekančių koncertų greičiausiai teks gerokai palaukti.
Taip pat skaitykite: Premjera: Andriaus Mamontovo ir Vilijos Vitkutės „Tolimų žvaigždžių šviesa“
