„Mumbajaus viešbutis” – trileris kur šaudo ir gaudo, bet su gilesne prasme

Paskelbė: Data: 2019-05-24 07:09

Spausdinti | Komentarai

Mėgstu į kiną eiti viena. Apskritai man atrodo, kad jaustis patogiai savo pačios kompanijoje gyvenime yra labai svarbu. Taigi, išsirinkau filmą su savo mylima Julianne Moore, palikau vaikus auklei ir išvažiavau. Jau buvau nusipirkusi spragėsių, kai supratau, kad ne taip perskaičiau kino seanso laiką. To, kurį norėjau pažiūrėti – nerodė. Akimirką dar bandžiau ieškoti kaltų (gal mano vyras išblaškė mane bežiūrint filmų laikus?! O gal klaida kino teatro tinklalapyje??), bet supratusi kad visos strėlės lekia į mane, nusipirkau bilietą į „Mumbajaus viešbutį” (“Hotel Mumbai”) – iš tikrųjų šį pasirinkau vien dėl plakate išvysto gražuolio aktoriaus Dev Patel, kurį buvau truputį įsimylėjusi po filmo „Liūtas“ (“Lion”).

Kadangi niekada nežiūriu kino anonsų (apie tai galėčiau rašyti atskirai ir ilgai) , filmus renkuosi pagal patinkančius aktorius, režisierius arba kliaudamasi žmonių su kuriais sutampa nuomonės rekomendacijomis. Bet gal jau gana tos įžangos, ane?

Prieš septynerius metus “Taj Palace” viešbutyje gerdama turbūt brangiausią arbatą visoje Indijoje, nieko nežinojau apie šiame viešbutyje vykusią teroristų ataką. O gaila. 2008-aisiais dešimt islamo teroristų organizacijos narių užpuolė Mumbajų. Žinoma, gal būt tai skamba kvailai – kaip dešimt vaikinų gali užpulti milijoninį miestą? Bet būtent tai yra viena priežasčių, kodėl verta pažiūrėti „Mumbajaus viešbutį” – nes jame dar galima pajusti pasaulio būseną iki bet kur ir bet kada galinčio ištikti teroristinio išpuolio, kai šio reiškinio nebijojome ir kai niekas nebuvo tam pasiruošęs.

(From L-R) Nazanin Boniadi as “Zahra”, Dev Patel as “Arjun” and Armie Hammer as “David in HOTEL MUMBAI

Prabanga. Nežinau, ar mane vieną apima su pavydu besimaišantis pyktis bežiūrint į prabangiausiuose restoranuose pietaujančius, voniose su aukso kranais ir marmuro grindimis besimaudančius turtuolius, kurių už kiekvieno kampo laukia asmeninis liokajus? Ir vis tiek kažkodėl labai norisi į juos žiūrėti – IG profiliuose, žurnaluose, kine… Šitame filme – irgi, tikras saldainis akims aktorė Nazanin Boniadi, vaidinanti turtuolę iš Irano Zahrą su amerikiečiu vyru Davidu (akt. Armie Hammer) ir dar kūdikiu sūneliu atvykusi į Mumbajų pailsėti. Kaip jie kalba, ką jie vilki, ką jie valgo, ir, bene svarbiausia – tai kaip svarbius svečius aptarnauja istorinio viešbučio personalas pasakoja atskirą “Taj Palace” užkulisių istoriją. Jau ko verta vien scena, kuomet vyriausiasis virtuvės šefas apžiūri savo darbuotojus rikiuotėje, tartum armijoje, o gal ir griežčiau – tikrinant panagių švarumą, marškinių baltumą, batų žvilgumą.

Hotel Mumbai 0

“Taj Palace” – turtuolių šventovė, kurioje, regis, nieko blogo niekada negalėtų atsitikti. O jei ir atsitiktų, kas nors tuoj pat pakviestų apsaugą, blogiausiu atveju – policiją, juk taip? Todėl sunku įsivaizduoti viešbutį staiga atsidūrusį visiškoje teroristų apgultyje, kuomet žmonės lieka įkalinti savo kambariuose, bejėgiai, beginkliai, o atvėrę duris besibeldžiančiam liokajui sulaukia kulkos į galvą. Vienas po kito, iš vieno kambario į kitą. Metodiškai žudant “nuodėmingas turtingas kiaules”, berods taip per ausines aukas vadina jaunučius teroristus instruktuojantis jų vadas.

Hotel Mumbai

Atsiprašau, kad peršokau nuo prabangos viešbutyje iki jo apgulties. Bet pamatyti šį pokytį kine ir bus pats filmo įdomumas! Taigi turtuolė Zahra vakarieniauja su Davidu restorane, kūdikį palikusi savo liukso kambaryje su aukle, kai pasigirsta šūviai. Akimirksniu viešbučio svečiai ir aptarnaujantis personalas tampa lygūs – visi kovojantys dėl savo išlikimo. Ir vis dėl to, gal būt dėl indų mentaliteto, o gal dėl žmogiško orumo besididžiuojant atliekamu darbu, tačiau lygybės čia būta mažiau nei galima tikėtis – kai kurie viešbučio darbuotojai, kaip antai padavėjas Arjun (Dev Patel) rizikuoja savo gyvybe ir daro viską, kad svečiai ir toliau jaustųsi… svečiais.

Hotel Mumbai

Visada nepatogiai pasimuistau, jei tenka vertinti aktorių vaidybą, nes vertinti galiu tik kaip eilinė žiūrovė – man trūksta išsilavinimo ir patirties šioje srityje. Todėl sakau paprastai – sužavėjo, įtikino, neįtikio arba erzino. Šitam filme pasitaikė visi variantai – sužavėjo, kaip visada, Dev Patel, įtikino dėl savo prarasto kūdikio raudanti N. Boniadi, visiškai neįtikino A. Hammer, vaidinęs savo sūnų mėginantį išgelbėti vyrą amerikietį – net nežinau kodėl, ga tiesiog per gražus?

Actor Navdeep, Co Founder C Space Along With Rakesh Rudravanka - CEO - C Space

O suerzino vieną iš turtingų viešbučio svečių vaidinęs Jason Isaacs, nors šiaip aktorius puikus visomis prasmėmis, bet gal kas nors man gali paaiškinti, kodėl amerikiečiai taip drąsiai imasi vaidinti rusus? Ir dar rusiškai kalbančius rusus? Taigi, J. Isaacs šiame filme atliko šiaip visai spalvingo veikėjo Vasilijaus vaidmenį, bet man, kaip kalbančiai ir rusiškai ir angliškai, veikėjo rusų kalba kėlė net ne juoką, o svetimą gėdą. Kad ir Holivude galima rasti puikių rusakalbių aktorių, aišku savaime. Kodėl režisieriai nesiima jų ieškoti yra mįslė.

Tačiau, nebeklaidžiojant po smulkmenas – filmas yra svarbus, kaip žmonių patirtos baimės ir netekčių atminimas. Paremtas tikrais įvykiais. Svarbus ir tuo, jog parodė, kaip visiškai nepasiruošęs tokiai atakai buvo Mumbajus – su teroristais kovėsi vos keli pistoletais ginkluoti policininkai. Parodė turtingųjų pažeidžiamumą ir personalo orumą. Tai filmas, kuriame padavėjas tampa didvyriu tiesiogine prasme. Tai filmas, į kurį verta eiti ne tik netyčia supainiojus seansų laikus. Tai filmas, kuris įkvepia – nes parodo, kad galiausiai svarbūs lieka tik žmogaus santykiai su žmogumi. Tai filmas, kuris gąsdina, nes per ausines nurodymus davęs vyras iki šiol nebuvo surastas…

Taip pat skaitykite: Intriguojantis žvilgsnis į Mumbajų – „Pietų dėžutė“

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt