Evgenya Redko – atlikėja, augusi Kaune, ilgą laiką gyvenusi Londone ir dabar jau kurį laiką grįžusi į Lietuvą po ilgo kūrybinio proceso su savo komanda ką tik išleido naują muzikinį klipą „Vandenyne“ bei netrukus pasirodys jos naujasis albumas „SOS“.
Jos muzika klausytojus stebina melodijomis, kurios iš kūrėjos pasąmonės gimsta tartum savaime, natūraliai, spontaniškai, kaip ji pati sako. Ne tik apie albumą bei kūrybines patirtis, tačiau ir apie kultūrinį kontekstą bei savęs paieškas Evgenya Redko papasakojo naujienų portalui KaunoŽinios.lt.
Gimėte Rusijoje, užaugote Lietuvoje, mokėtės Jungtinėje Karalystėje. Jūsų vyras Asi kilęs iš Izraelio. Kokią įtaką šios kultūros turi jūsų kūrybiniam procesui? Iš kokių dar kultūrų semiatės įkvėpimo savo muzikai?
Iš tikrųjų įdomus klausimas. Taip, vienareikšmiškai aš jaučiu įtaką iš visų šių kultūrų, nes vis tiek viduje verda rusiškas kraujas, nuo to nepabėgsi. Tai galbūt kurdama melodijas aš jaučiu šią įtaką, tai, kas natūraliai gimsta manyje. O dėl kelionių tai taip, ir jos praturtina. Vyras yra kilęs iš Izrealio, o muziką mes kuriam kartu, ir iš jo pusės yra įtakos – jaučiasi tokie Viduržemio skambesio motyvai. Aš manau, kad mano įkvėpimo diapazonas yra platus ir visa, ką patiriu, man daro įtaką. Labiausiai gal iš melodinės ir dainų prodiusavimo pusės. Ir nesakyčiau, kad mūsų toks buvo tikslas, tačiau abu žinojom, kad esam kilę iš labai skirtingų kultūrų, ir netgi muzika, kurios klausėmės paauglystėje ar kurios klausomės dabar, yra pakankamai skirtinga, o visa tai sumaišius išeina toks rezultatas, kurį turime savo muzikoje.
Įvairovė prideda tam tikro originalumo?
Gal tokio labiau nebijojimo eksperimentuoti ir atrasti įdomesnį skambesį, nebūti įrėmintiems. O visos tos patirtys, ir kelionių, ir visos kitos, pradeda kilti iš pasąmonės ir daryti įtaką ne vien muzikai, bet ir kitiems sprendimams bei požiūriui į gyvenimą.
Augote Kaune. Vėliau ilgą laiką gyvenote Londone. Kokie atsiminimai apie šiuos miestus? Ką galėtumėte pasiūlyti Kaunui ar Vilniui perimti iš Londono, kad jie taptų geresniais miestais?
Taip, Kaunas yra mano gimtasis miestas ar bent jau beveik gimtasis, nes aš ten užaugau nuo trejų ar ketverių metų iki šešiolikos, ir nors dabar gyvenu Vilniuje, prieš karantiną nuvažiuodavau į Kauną ir man visuomet labai miela ten sugrįžti. Matau, kaip pats miestas keičiasi, ir kultūriškai, ir apskritai, ypač per pastaruosius dešimt ar penkiolika metų, ir dėl to labai džiugu. O Londonas… na, čia vis tiek tokie nepalyginami dalykai – Londone tiek daug žmonių, tiek daug kultūrų. Daug senesnis, daug didesnis miestas, ir aš nežinau, ar Kaunui to reikia. Man atrodo, kad Lietuvoje didieji miestai sparčiai auga, ypač pastaruoju metu, o man kaip tik yra miela būti Kaune arba Vilniuje. Palyginti su Londonu, čia ramiau, nėra panikos ir šie miestai turi savo šarmo. Jeigu jie pasidarytų pernelyg europietiški, tuomet pamestų dalį savo natūralumo ir grožio.
Žodžiu, reikia jiems leisti būti savitiems.
Taip. Nes tikrai gražūs miestai. Ir kiek vyro šeima buvo atvažiavusi, jie liko sužavėti ir visą laiką nori sugrįžti. Manau, tai yra geras ženklas.
Kurti pradėjote paauglystėje, būdama keturiolikos. Ar Kauno atmosfera, patirtys, susijusios su brendimu, buvo palankios kūrybai ir kas nulėmė sprendimą leistis į kelionę?
Taip, pati pati visos kūrybos pradžia prasidėjo Kaune ir tie patys pirmieji bandymai muzikuoti, ar kavinėse, ar renginiuose, viskas tikrai prasidėjo nuo Kauno. O kas nulėmė mano sprendimą keliauti… aš visą laiką žinojau, kad noriu studijuoti muziką, o prieš atsirandant galimybei studijuoti Anglijoje, aš taip pat dažnai pagalvodavau, kad norėčiau ten studijuoti, todėl atsiradus galimybei ją ir paėmiau. Taigi gal tai buvo paauglystės svajonė – kažkada išvažiuoti į platesnius vandenis, pamatyti pasaulio, nes visą laiką mane traukė kelionės ir skirtingos kultūros, norėjosi išbarstyti save kitokioje erdvėje, kitokioje kultūroje, kitokioj šaly, man buvo tai be galo įdomu, ir visa tai įvyko dėl muzikos. Muzika buvo mano postūmis. O mano patirtys užaugus Kaune tapo pradmenimis mano muzikai. Kaunas buvo mano kelionės pradžia – užaugino ir paleido toliau į pasaulį.
Praeitais metais dėl stiprių nugaros skausmų atsitraukėte iš Eurovizijos atrankos. Ar galime tikėtis išvysti jus atrankoje kitąmet? Ką jums reiškia Eurovizijos konkursas ir ką, kaip atlikėjai, duotų galimybė pasirodyti didžiojoje Eurovizijos scenoje?
Kaip ir nėra plano dalyvauti kitais metais, bet ir tuomet nebuvo labai didelio plano, viskas įvyko netikėtai, taigi reikalai gali pasikeisti per kelias dienas. Man Eurovizija buvo vienas iš tų etapų, patirčių, kai buvo labai įdomu išbandyti, kaip viskas veikia, ir apskritai televiziniai projektai yra visai kas kita, nei, tarkim, pagroti koncerte. Taigi man tai buvo įdomus išbandymo momentas. Taip pat aš manau, kad tai yra gera platforma pristatyti savo muziką klausytojams, atrasti naujus klausytojus. Žinau, kad labai daug žmonių atrado mane per Euroviziją. Kai pernais knygų mugėje man teko bendrauti su savo klausytojais, uždaviau įdomų klausimą – kur pirmą kartą išgirdote mano muziką? Ir begalė žmonių atsakė, kad Eurovizijoje. Taigi tas ir yra labai šaunu, kad tai scena parodyti save, savo kūrybą, ne vien muziką, bet ir vizualą, performansą. Gaila, kad sveikata neatlaikė, tačiau tai viena iš gyvenimo kliūčių, kurią jau įveikiau, ir gyvenimas tęsiasi.
2020 metais buvote nominuota 2 nominacijose: „Metų „urban“ grupė, atlikėjas, atlikėja“ ir „Metų proveržis“. Pastarąją nominaciją laimėjote. Ką tai reiškė muzikinei karjerai? Ir ar tai buvo stiprus stimulas stumtis pirmyn?
Šios nominacijos man reiškė įvertinimą ir pastebėjimą to, ką aš darau, o tai vėlgi yra labai džiugu ir smagu. Nes vis tiek atgalinio ryšio reikia, ir įvertinimo reikia. Žinoma, darai dėl savęs, tačiau matai, kad ir kiti vertina tavo darbą, jiems įdomu. Taigi taip ir sakyčiau, kad apdovanojimas man stimulo toliau kurti nesuteikė, tačiau jis vis dėlto yra įvertinimas, kad einu gera linkme, kad žmonės klausosi, kad girdi.
Paprastai yra pakankamai sunku išsiskirti ir būti kitokiais nei kiti. Jūsų kūryba bei gyvenimo istorija pasižymi savitu braižu, kuris išskiria jus iš kitų. Menininkui tai – puiki vizitinė kortelė, tačiau greičiausiai šį braižą sugalvoti reikėjo daug drąsos ir ilgų ieškojimų. Kaip savyje atradote tos drąsos ir kaip vyko stiliaus bei turinio paieškos?
Taip, tos drąsos tikrai reikia, bet man visa tai vyko natūraliai. Mano moto yra toks: išlikti savimi ir neatsiprašinėti už tai, koks esi. Ne visą laiką yra lengva galvoje pasiekti tokią stadiją, nes labai priklauso nuo dienų – vieną dieną jausies labai pakylėta ir pasitikinti savimi, o kitą dieną gali kažkas nutikti ir pradedi savimi abejoti ir klausinėti. Tokių dienų būna, bet aš taip galvoju, kad reikia stengtis išlikti kuo natūralesnei. Kuo natūralesnis būsi, tuo smagiau bus pačiam, o klausytojas ir žiūrovas vis tiek tai mato, pajaučia, kas galbūt suvaidinta, o kas nuoširdu ir iš širdies. Taigi aš visą laiką stengiuosi klausytis savęs, ką aš noriu pasakyti, nebijoti eksperimentuoti, nebijoti būti nepriimta. Gal čia nuo paauglystės ar vaikystės man atėję, tuomet aš išsiskyriau stiliumi, tuomet ir komentarų būta visokių. Aš manau, kad kiekvienas žmogus per gyvenimą sulaukia tokių komentarų iš kitų žmonių. Tačiau visiems neįtiksi – svarbiausia, turi įtikti pats sau, jaustis patogiai. O muzikiniai ieškojimai tikrai užtruko, nes kuriu muziką nuo keturiolikos metų, būta visokių perversmų ir muzikoje, ir gyvenime. Galiausiai viskas privedė prie to, kad jaučiausi gan patenkinta tuo, kas iš manęs kuriasi. Bet vėlgi, kuriant yra tokių nepasitikėjimo momentų – ar čia gerai, ar čia supras klausytojas, gal reikėtų ką nors keisti. Bet galiausiai ne, vis tiek prieinu prie tokios išvados, kad reikia daryti taip, kaip širdis sako, ir jos klausytis, būti atvirai sau ir nebijoti kartais rizikuoti.
Pasidalinote savo skaudžiais išgyvenimais ir esate pripažinusi, kad susidūrėte su patyčiomis. Niekam ne paslaptis, kad žinomumas turi ir kitą, neigiamą, medalio pusę. Kaip dabar reaguojate į neigiamus komentarus? Ar jie vis dar užgauna? Ir koks patarimas būtų jaunesniems klausytojams, tiems kas su tokiais dalykais susiduria mokykloje ar artimoje aplinkoje?
Taip, aš patyriau patyčias, daugiausiai mokykloje. Su visu tuo susitvarkyti man padėjo savęs klausymasis. Muzika taip pat užėmė labai svarbią vietą šiame gyvenimo procese, nes tuo metu turėjau savo hobį, veiklą, tikslą, ir šis užsiėmimas išplėtė mano draugų ratą – susipažinau su gerais žmonėmis, būsimais savo draugais. Taigi sakyčiau, kad muzika ir kūrybinis gyvenimas išgelbėjo nuo visokių komentarų, tačiau aš turiu tokią savybę nekreipti labai daug dėmesio, nes žmonių yra begalė ir kiekvienas turės savo nuomonę, kartais nuo tos nuomonės nepabėgsi ir su patyčiomis žmonės susiduria kas dieną. Man atrodo, kad reikia stipriai mylėti save ir tai, ką darai. Susikurti pačiam savo laimę ir tuomet visi komentarai netrukdo ir gyvenimui nedaro įtakos. O paaugliams siūlyčiau atrasti savo talentą, nesvarbu, koks jisai yra, ir mylėti save, nes kas myli, ten meilė ir skleidžiasi.
Kuris įvykis ar momentas Jums padėjo suprasti, jog kuriamos dainos, muzika patinka žmonėms, kad Jūsų nori klausytis ir einate tinkamu keliu?
Nežinau, kada tiksliai tai supratau, bet atsimenu, dar kai buvau visai maža, mano mama pastūmėjo mane į muzikos mokyklą, nes jinai pamatė mano muzikinius gebėjimus, girdėjo mane dainuojant ar atkartojant melodijas. Viskas įvyko labai natūraliai: pradėjau kažkuriuo momentu kurti ir dainuoti, dalyvauti įvairiuose konkursuose ir projektuose mokykloje; lankiau visokius būrelius, kurie buvo susiję su muzika. Ir būdama visoj šioj erdvėj ir iš mokytojų girdėjau komentarus, kad labai gerai sekasi, dainuok toliau. Net nežinau, kaip žmonės pradėjo klausytis. Jau ir koncertuodama baruose, kai buvau penkiolikos ar šešiolikos metų, matydavau, kaip žmonės reaguoja, kaip jie jaučiasi man dainuojant, kokia jų energetika. Visuomet būdavo tik geros patirtys. Klaustuko niekuomet ir nekilo.
Praeitą vasarą surengėte tik vieną savo koncertą Vilniuje, kurį sulyginote su atsisveikinimu su senuoju etapu. Kaip darbas kartu bei ilgas buvimas karantine paveikė Jūsų su vyru santykius bei gyvenimą apskritai?
Kai pirmas karantinas prasidėjo, mes su vyru juokavom, kad nelabai kas ir pasikeitė. Studija pas mus yra namuose, taigi didžiąją dalį laiko netgi prieš karantiną mes nuo ryto iki vakaro praleisdavom kartu. Mes kartu nuo pat mūsų draugystės pradžios, nes nuo pimos dienos pradėjom gyventi kartu. Taigi per tiek metų susigyvenom ir atradom, kaip kas veikia, ir viskas vyksta sklandžiai. Tokio dalyko, kad dabar karantinas ir esam įkalinti kartu, nebuvo, jau prieš tai visą laiką leidom kartu ir dirbom. O pastaruoju metu vyksta didelis kūrybinis etapas, nes dirbam ties antruoju albumu, jau tuoj tuoj išleisim. Jis pasirodys gegužės 7 dieną pavadinimu „SOS“. Į jį sudėjom praėjusius metus. Buvo labai įdomus procesas, pastebėjau, kad visas kūrybinis etapas buvo labiau eksperimentinis, o palyginti su praėjusiu albumu, šis yra brandesnis tiek skambesiu, tiek energetika ir emocija. Vis dar turime tą liniją tarp emocijų ir šokių, tačiau vis tiek skambesys skiriasi ir natūraliai evoliucionavo. Tą ir veikėm visą šį laiką – įrašinėjom, o dabar nekantriai laukiam išleidimo.
Kaip galėtumėte paaiškinti naujojo albumo konceptą?
Kaip visiems žinoma, pastarieji metai buvo gan neįprasti, visus mus palietė, ir apskritai kai mano metai prasidėjo, kai pradėjom kurti antrąjį albumą, po Eurovizijos ir M.A.M.A. apdovadojimų aš patyriau traumą ir atguliau į lovą. Taigi mano pačios metai buvo tokie kaip pagalbos šauksmas, todėl ir pavadinimas toks. Nesinori negatyviai kalbėti, tačiau nuo to, matyt, nepabėgsiu. Būta ir vidinių išgyvenimų, nes vis dėlto vos išleidus naują albumą dėl ligos neturėti galimybės stovėti scenoje buvo savotiškas smūgis. Po to prasidėjęs karantinas atnešė nekokią patirtį. Turėjau ir asmeninių netekčių. Aišku, ir gerų momentų buvo, nostalgiškų prisiminimų iš gyvenimo šeimoje, iš vaikystės, taigi visas albumas ir yra apie tai.
Paremtas jūsų asmenine patirtimi?
Ne viskas, tačiau toks mini veidrodis. Apie kažką daugiau arba apie ką kitą, tačiau per savo prizmę.
Jūsų labai įdomūs vaizdo klipai. Kaip gimsta jų koncepcijos? Kas yra jų sumanytojai ir įgyvendintojai?
Kalbant apie visus vaizdo klipus, sumanytojai esam mes, aš ir mano vyras. Tie klipai gimsta įvairiai, kartais iš pačios dainos jau kuriasi galvoje vizualas, o kartais atvirkščiai, pagalvojus apie kokį nors konceptą susikuria daina. Tačiau viską apgalvojam ir surengiam patys. Surenkam komandą žmonių, kurie galėtų padėti detaliai viską įgyvendinti. Paskutinis vaizdo klipas, kuris buvo išleistas, pavadinimu „Laikinai“, bei pati daina buvo skirti mano močiutei. Su ja turėjom labai puikius artimus santykius. Netgi aname albume yra daina apie močiutę, kuri vadinasi „Apkabint“. Po jos netekties buvo labai sudėtingas periodas, labai norėjau nufilmuoti vaizdo klipą jos atminimui, kuriame matytųsi ir intarpai iš mano vaikystės. Netgi erdvė, kurioje filmavome, tai namai, kuriuose praleidome daug laiko su močiute. Visas klipas ir visa daina iš visos širdies yra skirti jai. O visai neseniai nufilmavome klipą, pavadinimu „Vandenyne“, kurio irgi labai nekantriai laukiau, jis pasirodė balandžio 30 dieną. Vėlgi visas idėjas ir konceptą kūrėme mes. Man netgi stiliste tenka padirbti, nes kiekviena detalė yra svarbi. Kai mes su vyru turim kokią nors idėją, viską ir perimame šiame kūrybiniame procese. Tačiau šiame vaizdo klipe prisidėjo labai daug žmonių – šokėjų, aktorių, ir atlikėją Alen Chicco pakvietėme nusifimuoti klipe. Visa daina kalba apie tai, kokie mes visi esame skirtingi, bet tuo pačiu metu ir panašūs. Per šį vaizdo klipą norėjosi perteikti visas patirtis, kurias esame išgyvenę – stiprius charakterius, žmonių istorijas, per šokį, per vaizdą. Idėja buvo perteikti dainos žinutę su vaizdu kaip ir dainos „Laikinai“ klipe. Visuose klipuose matyti ir šokio elementai. Beveik visuose, išskyrus „Deives“, choreografiją statė Kamilė Karpalovaitė, mano gera draugė ir choreografė, kuri prisidėjo ir prie paskutinio vaizdo klipo „Vandenyne“. Jame nepaisant mūsų lyties ar tikėjimo ar skirtingų kultūrų ar seksualinės orientacijos, bet ko, mes visi išgyvename tuos pačius jausmus – meilę, baimę, nepasitikėjimą, įkvėpimą. Kiekvienas turime savo istoriją ir galime įkvėpti vienas kitą. Kiekvienas turime teisę būti čia ir rinktis meilės kelią, būti supratingesni, turėti daugiau empatijos vienas kitam. Tačiau eidami per gyvenimą, mes nieko tiksliai ir nežinome – esame paskendę galimybėse bei vienas su kitu sujungti, esame lyg bendra pasąmonė. Kaip medžiai. Sakoma, kad jie šaknimis bendrauja vienas su kitu, tai taip ir mes.
Šiek tiek užsiminėte apie choreografiją savo vaizdo klipuose. Kokią vietą jūsų gyvenime užima šokis?
Kalbant atvirai, šokti pradėjau nuo savo pirmo vaizdo klipo. Tai buvo prieš dvejus metus. Prieš tai nelabai šokau, tik galbūt pačiai sau ar kokiame nors vakarėlyje. Tačiau man visuomet norėjosi ir buvo labai įdomu, kaip žmogaus kūnas apskritai gali judėti – sulaužyti sieną tarp perdėto galvojimo ir atsidavimo bei pasitikėjimo savo kūnu. Mūsų kūnai gali judėti taip, kaip net nebūtume įsivaizdavę. Man visuomet buvo įdomu išbandyti savo kūną kartu su savo muzika. Iš vienos pusės tai buvo eksperimentas, tačiau iš kitos pusės visuomet jaučiau, kad mane traukia šokiai ir ypač ekspresyvioji jų dalis, o ne koks nors konkretus choreografijos žanras. Įdomus buvo mano natūralus autentiškas judesys. Man labai padėjo jį atrasti Kamilė ir aš vis dar su ja treniruojuosi bei šoku. Su kiekvienu projektu jaučiu, kaip tobulėju, ir atrandu kažką naujo. Apskritai manau, kad muzika ir judesys yra labai smarkiai susiję, nes vis tiek kai klausomės muzikos, tai ir galva juda aukštyn ir žemyn, ritmas natūraliai sukelia judesį.
Kokiais dar projektais, be naujo albumo kūrimo, užsiimate?
Kolkas daugiau niekam laiko ir nelieka. Daugiausiai laiko užima albumas ir vaizdo klipas. O po to planuojame dirbti ties gyvais pasirodymais. Turime kitokio formato koncertų idėją. Norėtųsi labiau mintis perteikti per teatralinius pasirodymus, performansus – sujungti visą pasirodymą su muzika, šokiu, šviesomis, padaryti tokį kaip ir spektaklį. Taigi čia irgi bus daug įdomaus pasiruošimo. Kai pabaigsim albumą, iš karto kibsim į naujus darbus.
Dažnai matome šiuolaikiniame mene proceso svarbą. Ar jums svarbesnis rezultatas, ar procesas? Kokie šiuolaikinio meno kūrėjai jus įkvepia?
Žinoma, smagu, kai išeina geras rezultatas. Tačiau pats procesas yra neapsakomai svarbu. Per pastarųjų dviejų muzikinių klipų kūrimą dirbome su labai gera komanda (o pats filmavimo procesas nėra lengvas). Labai svarbu per filmavimą yra gera nuotaika, visų geras nusiteikimas. O per norą išgauti gerą rezultatą, ir pats procesas labai puikiai einasi. Visi žmonės, su kuriais dirbome, absoliučiai myli savo darbą, ar tai būtų šokiai, ar montažas, ar bet kas, ir dėl šios aistros bendras procesas tampa neapsakomai gražia patirtimi. Tokiais momentais aš ir suprantu, kad visa, ką darau, yra teisinga, ir tiek mane pačią praturtina emociškai, tiek ir iš kitų žmonių, su kuriais dirbame, girdžiu tą patį. Tai yra nerealus ir gan svarbus momentas – patirti procesą. Aišku, nesakau, kad reikia visą laiką šypsotis ir būti naiviam, nes kai darbas yra sudėtingas, tenka ir paplušėti sunkiai, ir spręsti problemas, tačiau kai visa darai su meile ir atsidavimu, ne tik rezultatas geras, bet ir visa kelionė.
Jūsų pasakojimas galbūt įkvėps ir mūsų skaitytojus sekti paskui savo širdies šauksmą.
Mėgstu sakyti, kad per gyvenimą turime surasti tokį savo talentą, kuriuo galime praturtinti ne tik save, bet ir kitus žmones. Tas talentas nebūtinai turi būti muzika, gali būti bet kokia sritis. Ir kai mes atrandame šį savo talentą ir einame meilės keliu, o ne baimės, tuomet yra tik geriau ir mums, ir aplinkiniams. O ta baimė kartais būna, tačiau nereikėtų jos rinktis.
Ar yra buvę akimirkų, kai abejojote, ar norite tęsti muzikinę karjerą? Jei taip, ką tuomet darėte, kad išlaikytumėte vidinę pusiausvyrą?
Kardinalių momentų, kad jau sakyčiau, jog nenoriu užsiimti muzika, nebuvo, bet buvo akimirkų, kai jaučiausi pavargusi ar išsekusi. Vis dar ieškau auksinio viduriuko tarp darbo ir poilsio. Man atrodo, kad labai svarbu taip susitvarkyti gyvenimą, kad darbas neužimtų viso laiko, nes poilsis kūrybai yra labai svarbus, kad galėtų generuotis naujos mintys ir ateiti įkvėpimas. Taigi kad neprieitume tokio momento, jog nebesinori nieko daryti, reikia veikti protingai ir skirti daugiau laiko poilsiui.
Iš pradžių buvote pritarianti vokalistė, vėliau sukūrėte solistės karjerą. Jūsų, kaip asmenybės, augimas akivaizdus. Kokios yra viršūnės, į kurias dar norėtumėte įkopti?
Norėčiau ir toliau kurti muziką, ir toliau užsiimti menine veikla. Buvau pagalvojusi, kad palikėčiau sau neišsisemti. Tikiuosi, kad ir už penkerių, ir už dešimties metų manyje vis dar degs ugnis ir stipri meilė muzikai bei kūrybai. Ir žinoma, norėčiau natūraliai augti kūrybiniame procese. Tačiau tokių dalykų nesuplanuosi. Jie ateina arba ne.
Taip pat skaitykite: 10 kietų šiuolaikinių klipų susipažinti senjorams, kurie gimė prieš 2000-sius [VIDEO]
