Oskarai 2020: Devyni kandidatai į geriausio metų filmo apdovanojimą

Paskelbė: Data: 2020-02-06 09:19

Spausdinti | Komentarai

Jau vasario 10 d. Los Andžele iškilmingoje ceremonije JAV Kino meno ir mokslo akademija paskelbs 92‑ųjų „Oskarų“ apdovanojimų nugalėtojus. Šiemet net penki filmai nominuoti po 10 nominacijų, o štai režisieriaus Toddo Phillipso „Džokeris“ jų susirinko net 11-ka. Ta proga atidžiau pažvelkime į devynias kino juostas, kurios varžosi „Geriausio filmo” kategorijoje.

9.  „AIRIS” (The Irishman, 2019)

Oskarų nominacijų skačius: 10

Martino Scorsese‘s „Airis“ sukurtas pagal gerai gangsterių pasaulį pažinusio rašytojo Charles‘o Brandto knygą „Girdėjau, kad tu dažai namus“ (I Heard You Paint Houses). Keistokas knygos pavadinimas nusikaltėlių žargonu reiškia „Girdėjau, kad esi samdomas žudikas“ (po tokio „specialisto“ apsilankymo aukos namuose paprastai lieka krauju aptaškytos sienos).  Knyga buvo parašyta gerai išstudijavus realius įvykius ir pasinaudojus paties „Airio“ (taip buvo vadinamas gangsteris Frankas Sheeranas) pasakojimais.

Scorsese išreiškė norą ekranizuoti šią knygą jau prieš gerą dešimtmetį, tačiau studijos Paramount vadovai ilgai delsė ir galiausiai šio projekto atsisakė. Tada į darbą kibo internetinė platforma Netflix, o kad vėl nekiltų konfliktų (dar visai neseniai Netflix filmai nebuvo priimami į Kanų kino festivalio konkursą ir nenominuoti Oskarams motyvuojant tuo, kad tai TV, o ne kino produkcija) prieš savaitę išleido „Airį“ į didžiuosius ekranus (prieš porą dienų JAV Mariettos mieste gyvenanti draugė veidaknygėje skundėsi, kad pirmomis dienomis neįmanoma nusipirkti bilietų).

Per tą dešimtį delsimo metų, kol buvo derinamas šio kino projekto likimas, žinoma, neišvengiamai išaugo filmo kaštai ir negailestingas laikas pastebimai pasendino pagrindinių vaidmenų atlikėjus, todėl teko griebtis specialių technologijų, padėjusių šią problemą spręsti (ne visada, žinoma, vykusiai, bet tai jau kita kalba).

 

Trijų su puse valandos trukmės filme tiksliai apibrėžiamas šeštojo dešimtmečio pabaigos istorinis fonas. Tai didelių politinių bei socialinių sukrėtimų metas: Kenedžių klano įsigalėjimas JAV politiniame gyvenime, socialistinės revoliucijos Kuboje išprovokuotas šaltojo karo paaštrėjimas ir mafijos galių išplėtimas užvaldant darbininkų profsąjungas.

Charakterizuodami šiuos svarbius JAV politinio gyvenimo veiksnius filmo autoriai pateikia daug įdomių detalių, kurios mums gerai žinomus politinius įvykius leidžia pamatyti naujoje šviesoje. Pavyzdžiui, kad įtakingo politinio klano patriarchas Josephas Kennedy, artimai draugavęs su mafijozų vadeivomis, iš jų gavo rimtą pagalbą per prezidentinius rinkimus (kai mafijos dėka rinkimų apygardose už Johną Kennedy masiškai balsavo mirusios sielos, kurių žemiškos pavardės į rinkimų biuletenius buvo perkeliamos iš užrašų antkapiuose). Arba kad bandymas nuversti Fidelio Kastro režimą buvo nepavykusi karinė akcija, kuris tikrasis tikslas – sugražinti Amerikos mafijozų Kuboje prarastas pozicijas ir turtą (kazino ir pan.).

Ttrijų kino grandų dalyvavimas  viename projekte jau savaime garantuoja aukštą aktorystės lygį. Negalima nepastebėti, kaip azartiškai visi trys tarsi iš natų „groja“ savo partitūras (nedažnai pastaruoju metu Robertas De Niro ir Alas Pacino kine gaudavo jų talento vertus vaidmenis, o Joe Pesci prieš kelis metus iš viso buvo atsisveikinęs su kinu ir sugrįžo tik todėl, kad to primygtinai ir ilgai prašė režisierius).

Trijų su pusę valandų trukmės filmą režisierius apjungia „žiedine kompozicija“ (taip vadinamas metodas, kai siužeto finale sugrįžtama į pradinę poziciją). Senelių namuose baigiantis savo dienas Frankas Sheeranas pradeda savo išpažintį.

8. „Mažosios moterys“ (Little Women, 2019)

Oskarų nominacijų skačius: 6

Amerikietės Louisos May Alcott dar 1868 metais parašytas romanas „Mažosios moterys“ seniai pripažintas tikra savo žanro klasika ir lyginamas su bričių seserų Brontė ar Jane‘s Austin kūryba. Šį knyga pirmą kartą lietuviškai išleista 1923 metais, todėl ir mūsų šalyje anksti tapo romantiškų panelių bei jos mamų mylimiausiu skaitalu.

Autobiografinių detalių nestokojančioje knygoje L.M. Alcott aprašo keturių seserų – Megės, Džo, Betės ir Eimės – gyvenimą. Bręstančios merginos pažįsta pasaulį, maištauja prieš visuomenės stereotipus moterų atžvilgiu ir pamažu formuojasi kaip stiprios, nepriklausomos asmenybės. Veiksmas plėtojasi Pilietinio karo metu, bet tai greičiau tik fonas, mažiau svarbus, nei, sakykime, Margaret Mitchell knygoje „Vėjo nublokšti“ ir nuostabioje jos ekranizacijoje.

„Mažosiose moteryse“ mažame Masačiusetso valstijos miestelyje karo pabaigos laukia su motina bei tarnaite gyvenančios keturios seserys. Visos jau tikros nuotakos. Tik štai jaunikių trūksta. Kaimynystėje tik du “grieko verti” jaunikaičiai – vietinio turtuolio anūkas Louris, kurį sesės traktuoja kaip brolį, ir mokytojas Džonas Brukas, kuris galiausiai tampa Megės vyru.

Pakankamai darniame seserų Marč kvartete autoriai labiau išskiria Džozefina, visų vadinama tiesiog Džo (ją ir vaidina Saoirse Ronan). Filmo istorija pradedama 1968 metais (tada, kaip pamenam, ir pasirodė Louisos May Alcott romanas „Mažosios moterys“): tokiu būdu naujojo filmo režisierė sutapatina knygos autore su pačia Džo, nes ji irgi rašytoja, jau filmo pradžioje gaunanti „vertingą“ pasiūlymą iš gerai knygos leidybos reikalus žinančio redaktoriaus pono Dešvudo (Tracy Lettsas): „Jei pagrindinė knygos veikėja yra mergina, ji pabaigoje turi arba ištekėti arba numirti. Praktiškai tai tas pats“. Ir dar: „Karo metu žmonėms reikia pramogos, o ne pamokslų. Moralų dabar niekam nereikia“.

Naujoji „Mažųjų moterų“ kino versija nuo ankstesnių skiriasi dar ir tuo, kad režisierė Greta Gerwig ryžtingai transformuoja klasikinį knygos tekstą, lengvai pereidama nuo vieno veiksmo laiko prie kito – ankstesnio septyneriais metais. Kartais tie perėjimai yra tokie staigūs, kad žiūrovui ne iš karto pavyksta susiorientuoti, kada gi – dabar ar anksčiau – tai vyksta (atidi žiūrovo akis ilgainiui pastebi, kad seserų paauglystės epizodai ir vėlesni laikai skiriasi ne tik aptariamų problemų turiniu, bet ir skirtinga spalvine gama (operatorius Yorickas Le Saux).

Iš visų keturių seserų Marč gal tik vienintelė vyresnėlė Megė (ją vaidina Emma Watson) labiausiai atitinka savo laikmečio standartus – ji ištekėjo iš meilės už Džono (Jamesas Nortonas), augina vaikus, nors pinigų jaunai šeimai visada trūksta. Kitos trys seserys yra, kaip dabar pasakytume, „prie meno“ – Džo vardan literatūros pasiryžusi niekados netekėti; Emė (Florence Pugh) svajoja tapti dailininke ir net nusižiūrėjusi turtingą jaunikį, tačiau Paryžiuje sutikusi vaikystės žaidimų draugą Lorį, pakoreguoja ateities planus; o Betei (Eliza Scanlen) patinka teatras, todėl ji tiesiog nepakeičiama, kai reikia organizuoti spektaklius namuose.

Reikėtų paminėti ir netikėtame amplua pasirodančią aktorę Laurą Dern, suvaidinusią net ne seserų motiną, o pačią Motinos Meilę (buvo toks personažas prancūzų modernisto Maurice‘o Maeterlincko pjesėje „Mėlynoji paukštė“). Gražią patriarchalinio jaukumo ir šeimos šilumos atmosferą perteikia ir jautri kompozitoriaus Alexandre‘o Desplat muzika.

7. „Le Manas’66. Plento karaliai” (Ford vs. Ferrari, 2019)

Oskarų nominacijų skačius: 10

„Le Manas’66: Plento karaliai“ (originalus pavadinimas „Ford v. Ferrari“ ir gerokai lakoniškesnis, ir, svarbiausia, tiksliai perteikia pagrindinį siužeto konfliktą, tapusį filmo varomąja jėga) skirtas „amžiaus dvikovai“, kai automobilių lenktynėse varžėsi du autogigantai – „Ford“ ir „Ferrari“.

Užsimezgė šitas konfliktas septintajame dešimtmetyje. Net šešerius metus iš eilės, nuo 1960-ųjų, Le Mano trasoje „Ferrari“ bolidai buvo nenugalimi. Tai negalėjo neužgauti Henry Fordo imperijos vadovų ambicijų, seniai pripratusių prie lyderystės automobilių pramonėje. Pradžioje amerikiečiai pabandė situaciją spręsti, kaip tai įpratę daryti stambūs kapitalistai arba mafijozai – tiesiog nusipirkti konkurentų verslą. Tačiau europiečiai tokiu „pasiūlymu, kurio neįmanoma atsisakyti“ nesusiviliojo, mat į turtingus JAV monopolistus žvelgė ne tiek su pavydu, kiek su neslepiama panieka, kadangi buvo įsitikinę, jog stambaus kapitalo amerikiečių „rykliams“ už viską svarbiau yra pelnas, o Le Mano varžybos europiečiams visų pirma yra žmogaus (bet ne technikos) triumfas.

Todėl anuometinis koncerno vadovas Henris Fordas II-sis (filme jį suvaidino Tracy Letts) ryžosi mesti iššūkį sportinių trekų karaliui, pasitelkęs sunkiąją artileriją – didelius pinigus, išradingiausius savo firmos inžinierius, vienintelį tas lenktynes laimėjusį amerikietį Kerolą Šelbį (Mattas Damonas), dėl problemų su širdimi priverstą persikvalifikuoti į inžinierius, ir iš Didžiosios Britanijos persiviliotą sunkaus būdo lenktynininką Keną Mailsą (Christianas Bale‘as). Pastaroji aplinkybė iš anksto garantuoja visokiausius psichologinius konfliktus, kurie drauge su gamybinėmis problemomis žada pavirsti grėsmingu sprogstamuoju mišiniu.

Planai ambicingi, o laiko jiems realizuoti labai mažai – vos 90 dienų, paprasčiau sakant, tik trys mėnesiai.

Taip buvo duotas startas dar vienos „amerikietiškos svajonės“ realizavimui. Neretai tai būna kino priemonėmis įkūnytos scenaristų parašytos istorijos su dramatiškais konfliktais, prieštaringų charakterių dvikovomis, didvyriškais žygiais ant žmogiškų galimybių ribos ir, žinoma, privalomu finaliniu triumfu. Šį kartą daug ko išgalvoti nereikėjo: lenktyninio automobilio „Ford GT40 Mk. II“ sukūrimo epopėjoje netrūko realių iššūkių – alinančio darbo, audringų ginčų ir nusivylimo akimirkų, nemigos naktų, nuovargio išprovokuotų įniršio proveržių ir panašių emocijų, kurias paslaugiai parūpina ekstremalus gyvenimas „ant nervų krizės ribos“.

Būtent šis „gamybinis“ fonas filmo autoriams yra svarbiausias jų epopėjoje. Režisierius Jamesas Mangoldas sumaniai derina parengiamojo etapo epizodus į pakankamai dramatiškų įvykių grandinę, tačiau svarbiausius lenktynių filmo epizodus pradeda montuoti (užtai labai virtuoziškai) paskutinį filmo trečdalį.

Antrą kartą režisieriaus Jameso Mangoldo filme (po vesterno „Traukinys į Jumą“, 2007 ) vaidinantis Christianas Bale‘as vėl demonstruoja ne tik jau įprastą persikūnijimo talentą, bet ir neįtikėtiną fizinę transformaciją – rengdamasis vaidinti Keną Mailsą aktorius atsikratė dvidešimties kilogramų svorio (palyginkite Christianą Bale‘ą šiame filme ir pernykštėje „Valdžioje“ – nerasite net penkių išorinių panašumų).

Visi kas nors kiek domisi auto sportu žino, kad „Fordo“ bei „Ferrario“ dvikovą, kuri po titaniško pasiaukojimo ir ribinių žmogiškų resursų panaudojimo 1966 m. garsiosiose 24 valandų trukmės automobilių lenktynėse baigėsi konkurentus triuškinančia „Fordo“ pergale.

6. „Vedybų istorija” (Marriage Story, 2019)

Oskarų nominacijų skačius: 10

Režisieriaus Noah Baumbacho flmas jau iki Naujųjų susirinko daugiau nei 60 įvairių prizų. Tiesą sakant, „Vedybų istorijai” pagal prasmę geriau tiktų „Skyrybų istorijos” pavadinimas, nes jis tiksliau atspindi pagrindinę filmo dramaturginę koliziją. Tai nėra kažkas naujo režisieriaus kūryboje: daugumoje jo filmų jei ne pirmame plane, tai antrame būtinai aptiksime artimų žmonių santykių krizę, ištikusią suaugusius arba tėvus ir vaikus.

Karčios skyrybų patirties turintis režisierius Noah Baumbachas (2013 m. jis išsiskyrė su aktore Jennifer Jason Leigh, su kuria santuokoje pragyveno aštuonerius metus). Režisierius tada, kaip sakoma, savo kailiu pajuto, kaip sprendimas skirtis neatpažįstamai keičia sutuoktinių tarpusavio santykius, kai iš pradinio susitarimo išsiskirti civilizuotai ir pasilikti draugais nieko nebelieka, nes tam, kad  būtų pasiektas abi puses tenkinantis juridinis rezultatas, teisme viešai vienas kitą tenka kaltinti visomis mirtinomis nuodėmėmis.

Tokia karti asmeninė patirtis leido „Vedybų istorijoje“ vaidinantiems aktoriams puikiai perteikti šią „nužmogėjimo“ transformaciją, o režisieriui – atskleisti ne visiems žinomą JAV teismuose veikiančią absurdišką skyrybų sistemą, materialiai naudingą tik brangiai apmokamiems advokatams (jų paslaugos tokiose bylose kainuoja iki tūkstančio dolerių už valandą).

Pagrindinė „Vedybų istorijos” pora – sutuoktiniai Čarlis ir Nikolė (juos ir vaidina Adamas Driveris bei Scarlett Johansson). Jis – Niujorke spektaklius statantis režisierius (netrukus jo avangardinė „Elektros“ versija bus perkelta į Brodvėjų), ji – aktorė, persikrausčiusi iš Los Andželo į Niujorką, kad galėtų vaidinanti vyro spektakliuose. Abu myli aštuonmetį sūnų Henrį ir turi begalę teigiamų savybių: Čarlis yra kūrybinės fantazijos nestokojantis menininkas, dėmesingas ir dosnus vyras, nors mėgstantis ir atitrūkti nuo realybės arba pasigraudinti žiūrint sentimentalius filmus, o Nikolė yra tikra lyderė ir optimistė, mokanti ne tik bendrauti, bet ir klausytis pašnekovų. Žinoma, jiedu privalo turėti kažkokių trūkumų, ir juos pora neslepia nuo psichoterapeuto. Čarlis, pavyzdžiui, perdėtai susirūpinęs elektros energijos taupymu, o Nikolė niekaip negali atsikratyti įpročio visur palikti puodelius su nebaigta gerti arbata. Bet argi tokių mažmožių užtenka, kad teisme rimtai galima būtų teigti, kad dėl to jauna šeima nebegali gyventi po vienu stogu?

Stop! Jau pačioje filmo pradžioje režisierius lengvatikiams žiūrovams paspendė pirmuosius spąstus. Nes psichoterapeutui pateikta abiejų sutuoktinių charakteristika, pasirodo, yra tik specialiai sukurta pasakėlė, kitaip sakant, legenda, skirta tik tam, kad būtų kažkiek sumažinta skyrybų sukelta abipusė psichologinė trauma.

Antrieji spąstai pradės ryškėti tada, kai suvoksime, jog inteligentiškų skyrybų nebus: jaunos šeimos drama palengva ims virsti žiauriu psichologiniu trileriu, o sutuoktinių konfliktai – tikru karu be taisyklių. Ir kalti čia ne tiek patys besiskiriantieji sutuoktiniai, kiek skyrybų advokatai, kuriems panašios bylos yra tikra aukso gysla. Kurį laiką pirmajame plane atsiduria du advokatai, bravūriškai suvaidinti patyrusių aktorių.

Daug kur nominuota už geriausią antraplanį vaidmenį Laura Dern vaidina tikrą cinišką grobuonę Norą, kuri teisme menkiausią užuominą apie savo klientės vyro charakterio ypatybes gali išplėtoti iki absoliučiai degradavusios asmenybės paveikslo. Negalima nepastebėti, su kokiu aktoriniu azartu aktorė tiesiog mėgaujasi savo vaidmens teikiamomis dramaturginėmis galimybėmis atskleisti klastingą ir jokių skrupulų nepripažįstančią teisėsaugos profesionalę. Ypač įsimena jos ironiškas monologas apie krikščioniškos sąmonės stereotipus, pagal kuriuos moteriai visada skirtas vaiką pagimdžiusios skaistuolės motinos vaidmuo, o tuo tarpu vaiko tėvas asocijuojasi su Dievu tėvu, kurio dažniausiai nėra šalia, kai jo būvimas labiausiai reikalingas.

Dar labiau psichologinio manipuliavimo meną yra įvaldęs Čarlio pasamdytas advokatas Džėjus Marota (Ray‘us Liotta) ir išvaizda, ir ypač manieromis panašus į plėšrų pitbulį, kuris kartą įsikibęs į savo grobį nepaleis jo iki pergalingo finalo. Abu advokatai, ypač per tarpusavio batalijas teisme tiek įsijaučia į savo vaidmenis, kad tampa panašūs jau nebe į savo klientų gynėjus, o į mirtinos dvikovos sekundantus, pasinaudojančius puikia proga kuo skaudžiau įžeisti savo oponentą.

Civilizuotų skyrybų nebūna niekur ir niekad. Šeimos žlugimas – visada tragedija, ypač tada, kai sutuoktinių manipuliavimo objektu tampa nepilnamečiai vaikai, tampantys tėvų ambicijų įkaitais. 1979 m. tai puikiai įrodė penkiais Oskarais apdovanota režisieriaus Roberto Bentono drama „Kramer prieš Kramerį“ (Kramer vs. Kramer), ilgam suformavusi šios temos kanoną. Šio filmo citatų išvengti neįmanoma, kai tik kine nagrinėjama skyrybų tema. „Vedybų istorija“ – ne išimtis.

5. „1917“ (2019)

Oskarų nominacijų skačius: 10

Režisierius Samas Mendesas ieško naujų intonacijų bei modernių išraiškos priemonių ieško. Jis ką tik triumfavo per Auksinių Gaublių ceremoniją (jo karinė drama lakonišku pavadinimu „1917“ pripažinta geriausiu metų filmų, o pats Samas Mendesas – geriausiu režisieriumi). Be jokios abejonės, aukščiausių įvertinimų nusipelnė ir operatorius Rogeris Deakinsas, nominuotas Oskarui net 13 kartų (nuo „Pabėgimo iš Šoušenko“) ir tik užpernai pagaliau šį prizą gavęs už „Bėgantį skustuvo ašmenimis 2049“ (rež. Denis Villeneuve‘as). Visuose Oskarui nominuotuose filmuose Rogeris Deakinsas demonstravo aukščiausią operatorinio meistriškumo klasę, bet „1917“ pranoko pats save, nes šią karinę dramą nufilmavo vieno kadro principu (taip apibūdinami filmai, kurie nufilmuoti praktiškai nesinaudojant montažu, kai kino kamera nesustodama juda nuo pirmo filmo kadro iki paskutinio). Rogeris Deakinsas tai daro ne pirmasis, bet karinio filmo su masinėmis mūšių scenomis taip tikrai dar niekas nefilmavo. Iš tikro šiame filme tai meistriškai, beveik nepastebimai suklijuotos maždaug 8-10 minučių nepertraukiamos vieno kadro scenos.

1917- ųjų balandžio šeštoji. Trumpo atokvėpio valandėlę pavasariškai pražydusioje pievoje dviem jauniems eiliniams – Šofildui ir Bleikui (George‘as MacKay‘us ir Deanas-Charlesas Chapmanas) nutraukia komanda kuo greičiau žygiuoti į štabą. Kadangi su vaikinais nori pasikalbėti specialiai čia atvykęs generolas Erinmoras (Colinas Firthas), vadinasi, atsitiko kažkas ekstremalaus. „Bus sugadintas savaitgalis“, – nusiskundžia vienas karių, dar nenutuokiantis, koks tas savaitgalis iš tikrųjų bus.

Štabe vaikinai informuojami apie tai, kad britų žvalgyba sužinojo, jog šiaurės Prancūzijoje du jų kariuomenės batalionai – net 1600 nieko nenutuokiančių karių, vadovaujamų pulkininko Makenzio – sparčiai žygiuoja paskui besitraukiančią vokiečių kariuomenę. Pulkininkas Makenzis (Benedictas Cumberbatchas) dar nesupranta, kad tai tik apgaulingas priešo manevras, ir britų kariai žygiuoja tiesiai į priešo paspęstus spąstus, kad naujame fronto ruože būtų sunaikinti. Deja, įprastos komunikacijos linijos sunaikintos, priešai nukirto telegrafo laidus. Perspėti apie mirtinai pavojingą situaciją galima tik kuo skubiausiai pasiuntus į būsimo konflikto zoną pasiuntinius. Norėdami suspėti laiku, vaikinai privalo nepastebėti pereiti fronto liniją ir didžiulę priešo kontroliuojamą teritoriją. Jei jiems nepavyks, žus daugiau nei pusantro tūkstančio ginklo brolių, tarp kurių yra ir Bleiko vyresnysis brolis Džozefas.

Situacija ekstremali. Gaišti negalima nė sekundės. Žinoma, toks operacijos planas tik teoriškai atrodo paprastas ir aiškus. Akivaizdu, kad vos išlipus iš apkasų pasiuntiniams teks spręsti begalę taktinių problemų, kai negalima suklysti, nes mirtiną pavojų gali išprovokuoti menkiausias neatsargus judesys, net grobį tempianti žiurkė gali pajudinti sprogmenų detonatorių. Jau nekalbant apie pamuštą priešo lėktuvą, kuris nežinia iš kur atsiradęs gali nukristi beveik ant galvos.

Laiko mažėja, įtampa auga ir karinis trileris pagaliau pasiekia kulminaciją likus vos kelioms akimirkoms prieš pulkininko Makenzio komandą atakuoti priešą.

4.„DŽOKERIS“ (Joker, 2019)

Oskarų nominacijų skačius: 11

Pagrindiniu Venecijos kino festivalio prizu apdovanotas režisieriaus Toddo Phillipso „Džokeris“, be abejonės, yra labiausiai aptarinėjamas 2019-ųjų metų filmas.

Tai naujausias kūrinys iš serijos kino komiksų apie Žmogų šikšnosparnį. Tik šį kartą svarbiausias personažas yra ne Betmenas, o jo amžinas priešininkas Gothemo miestą terorizuojantis piktadarys Džokeris. Šio personažo evoliuciją kine puikiai aprašė kolegė Izolda Keidošiūtė, kurios didelį straipsnį „Ar tau teko šokti su šėtonu mėnesienoje?“ su paantrašte „Ekraninės Džokerio metamorfozės“ naujausiame žurnalo „Kinas“ numeryje visiems nuoširdžiai rekomenduoju.

Pirmiausiai, reikia pabrėžti, kad Toddo Phillipso „Džokeris“ neturi nieko bendra su tradiciniais kino komiksais. Svarbiausias Betmeno priešininkas Džokeris DC Comics (Detective Comics) leidiniuose atsirado dar 1940 m. Egzistuoja skirtingos šio herojaus priešistorijos versijos: nuo gangsterio iki nevykėlio komedianto.

Pagal kanoninę Alano Moore‘o versiją Džokeris savo specifinę išvaizdą įgavo po to, kai bėgdamas nuo persekiotojų įkrito į rūgšties rezervuarą. Pagrindiniai jo išvaizdos skiriamieji bruožai – išblyškęs veidas, žalios spalvos plaukai (anot vieno stilisto, „brokolių spalvos“), raudonu lūpdažiu paryškinta sustingusi plati šypsena ir violetinės spalvos kostiumas (Žr. „Betmeną“ (1989) su Jacku Nicholsonu).

Heathas Ledgeris Džokerį vaidino kaip gailesčio nežinantį anarchistą, kurio rafinuoti nusikaltimai Gotemo miestą skandino į dar didesnį chaosą.

Toddas Phillipsas, aiškindamas kodėl „Džokerio“ veiksmą patalpino į 1981-uosius metus, sakė, kad buvo įkvėptas JAV „naujosios bangos“, visų pirma Martino Scorsese‘s „Taksistu“ ir kitais filmais.

„Džokeris“ taip nutolo nuo kino komikso stilistikos, kad žiūrovai  jį suvokia kaip absoliučiai realistinį ir aktualų filmą. Amerikiečiai dabar pasiskirstė į dvi stovyklas: vieni mano, kad filmas yra kairiosios politikos ir kapitalizmo kritikos propaganda, kiti jį vadina kūriniu, iliustruojančiu prezidento Donaldo Trampo vykdomą politiką.

3. „Zuikis Džodžo“ (Jojo Rabbit, 2019)

Oskarų nominacijų skačius: 6

Naujausia Taikos Waititi komediją kažkas jau praminė „hipsteriška komedija apie nacizmą“. Iš tikrųjų, režisierius griauna visokiausius tabu labai išradingai: nacių rengtų karinių paradų dokumentinius kadrus iliustruoja vokiškai perdainuotomis „The Beatles“ dainomis, gestapo tardytojo Dyrco vaidmeniui kviečia komiškų serialų („Biuras“ ir kt.) aktorių Stepheną Merchantą, o jau Hitleris čia atrodo kaip dideliu protu nepasižymintis nebrendyla. Tiesa, tai visai ne tas realusis diktatorius Adolfas Hitleris, o tik Džodžo vadinamo dešimtmečio Johaneso Betclerio (Romanas Griffinas Davisas) žaidimų draugas, egzistuojantis tik berniuko vaizduotėje. Būtent jam berniukas ir prisiekia būti ištikimas pirmojoje filmo scenoje, pavyzdingai įsisavinęs, kad jo „protas turi būti kaip gyvatės, kūnas kaip vilko, narsa kaip panteros, o siela kaip tikro vokiečio“.

Nacistinėje Vokietijoje gyvenanti vieniša motina Rouzė (Scarlett Johansson), norėdama, kad jos sūnus nebūtų vienišas, įregistruoja berniuką į hitlerjugendo organizaciją, kuriai vadovauja ekscentriškasis kapitonas Klencendorfas (Samui Rockwellui vaidinti visokiausius „trenktus“ personažus ne naujiena).

Naujoje organizacijoje berniukui patinka, todėl Džodžo uoliai mokosi kareivio amato, nes dar tikisi pakliūti į frontą, nors nežino, kad karas jau nenumaldomai juda link pabaigos. Džodžo bando laikytis griežto nacių kodekso, kuris be kita ko liepia neapkęsti žydų. Berniukas nesusimąsto apie tikrąją šios „normos“ esmę, kol savo paties namų palėpėje neaptinka slepiamą žydų mergaitę.

Scenos vaikų stovykloje savo fantazija ir keistais personažais kažkuo primena Weso Andersono „Mėnesienos karalystę“ su rūpestingais auklėtojais, gražia skautų uniforma, tvarka bei drausme ir naudingomis pamokomis. Tik vasaros stovykloje hitlerjugendo „skautai“ mokosi mėtyti granatas, klausosi paskaitų apie vokiečių rasės pranašumą prieš kitas, per piešimo pamokas lentoje vaizduoja žydų karikatūras, vakarais laužuose degina knygas ir morališkai rengiasi žudyti priešus, nors pirmos rimtos užduoties – nusukti sprandą zuikiui – Džodžo gėdingai nesugeba įvykdyti.

Beveik septynerius metus kurta bei tobulinta komedija „Zuikis Džodžo“ neabejotinai netrukus bus pripažinta kino klasika, nes paveldėjęs iš pirmtakų netradicinius požiūrius į nacizmo problemą, pateikia keistai derantį skirtingų ingredientų kokteilį iš paradoksalaus humoro ir rimtų minčių, laisvai manipuliuojant ir šoko estetika (šiurpus epizodas su drugeliu ir kartuvėmis), ir absurdo paradoksais, ir ne prasčiau už ginklą žudančio humoro intonacijomis, ir tragikomiškomis nuotaikomis, ir net miuziklo elementais.

2. „VIENĄ KARTĄ HOLIVUDE“ (Once Upon a Time in Hollywood, 2019)

Oskarų nominacijų skačius: 10

Dar 2017 metais liepą The Hollywood Reporter informavo, kad Quentinas Tarantino baigė rašyti scenarijų filmui, kurio viena iš siužetinių linijų pasakos apie režisieriaus Romano Polanskio žmonos aktorės Sharon Tate nužudymą 1969-aisiais, kurį įvykdė keturi Charles‘o Mansono gaujos pasekėjai. Gandai pasitvirtino ir šį lapkritį Quentinas Tarantino daugelį nustebino devintuoju savo filmu „Vieną kartą Holivude“. Bet vien tik pasakojimu apie Mansono gaują ir jos kruvinus darbus režisierius neapsiriboja: pats Mansonas filme pasirodo tik trumpučiame epizode, bet ir jo aktoriui Damonui Herrimanui pakanka, kad žiūrovams per nugarą nubėgtų šiurpinančio šaltuko banga.

Režisieriaus tikslas kur kas didesnis – jis užsimojo atkurti septintojo dešimtmečio panoramą, panaudojant kaip įmanoma daugiau Holivudo „aukso amžiaus“ pabaigos elementų bei ženklų.

Komentuodamas savo filmą „Ištrūkęs Džango“ (Django Unchained, 2012) režisierius sakė: „Nenoriu, kad viskas mano filmuose atrodytų lengvabūdiškai. Todėl laikau savo filmus dramomis. Bet likdamas dramoje išspaudžiu iš komedijos viską, ką galiu. Nesusivaldau. Tai vyksta savaime. Jei savo filmus dėliočiau kaip senais gerais laikais, pastatyčiau juos dramos lentynoje. Bet geriausia būtų turėti specialią Tarantino lentyną…“

Filmas „Vieną kartą Holivude“ tokioje „Tarantino lentynoje“ tikrai užims garbingą vietą. Ir kaip režisieriaus stilių puikiai reprezentuojantis kūrinys, ir kaip savotiška audringo septintojo dešimtmečio miniatiūrinė kino enciklopedija. Mat vieni anų laikų kino veikėjai čia vadinami savais vardais (Sharon Tate, Romanas Polanskis, Steve‘as McQueenas, Bruce‘as Lee), o kitus identifikuoti tenka pagal „antrinius požymius“. Pavyzdžiui, pagrindinius herojus, suvaidintus Leonardo DiCaprio ir Brado Pitto. Pirmasis vaidina serialų bei antrarūšių vesternų aktorių Riką Daltoną. Antrasis – jo dublerį kaskadininką Klifą Butą. Pirmasis, kaip sakoma diplomatų kalba, highly likely (labai tikėtina) yra aktorius Burtas Reynoldsas, visą gyvenimą buvęs antrajame plane net tada, kai vaidino pagrindinius vaidmenis antrarūšiuose Holivudo filmuose ir Quentino Tarantino taip mėgiamuose itališkuose vesternuose, kurie čia cituojami ir tiesiogiai, ir pokštaujant apie šio žanro klasikus Sergio Corbucci, Sergio Leone bei kitus (Antonio Margaritis net vadinamas Margariniu).

Pristatydamas savo filmą Kanų kino festivalyje Quentinas Tarantino, pavadino jį sugrįžimu prie to epinio Holivudo, kurio realybėje seniai nėra. Vadinasi, penkiasdešimties metų senumo Ameriką reikėjo atkurti retro kino priemonėmis. Nors veiksmas plėtojasi 1969-ųjų Los Andžele, anuometinės Amerikos autentiką padeda atkurti senų markių automobiliai, hipių epochos mados ir keli filme parodyti garsenybių kotedžai. Visa kitą darbą atlieka kinematografinės citatos. Jų šį kartą tiek daug, kad akys raibsta nuo filmų fragmentų, rodomų mažuose televizorių ekranuose, lauko kino aikštelėse (kino teatrai po atviru dangumi, kuriuose filmus amerikiečiai žiūrėjo neišlipdami iš automobilių, buvo vadinami Drive In) ir stacionariuose kino teatruose (viename jų Sharon Tate dar 1969 m. vasarį žiūri filmą „Griovėjų gauja“ (The Wrecking Crew), kuriame pati vaidino greta Deano Martino.

Čia jau Tarantino jaučiasi tarsi žuvis vandenyje – kino klasika (ypač populiarių žanrų filmai) jam gerai žinomi dar iš tų laikų, kai jis dirbo vaizdajuosčių nuomoje ir per dienas žiūrėjo filmus.

1. „PARAZITAS“ (Parasite, 2019)

Oskarų nominacijų skačius: 6

Kanuose „Parazitas“ buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, o ankstesnysis Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho filmas „Okča“ (Okja, 2017) čia susilaukė kontraversiško vertinimo ir piktų festivalio organizatorių priekaištų. Bet nemaloni reakcija filmą lydėjo visai ne dėl prastos kokybės, nors dauguma tradiciškai mąstančių kritikų buvo sutrikę ir nežinojo, kaip keistą kūrinį vertinti. Sutrikti būta ko – ne taip lengva buvo pasakyti, kas ta egzotiškoji „Okča“ – satyrinė komedija, globalizacijos problemas apibendrinanti metafora, netolimos ateities vizija, filosofinis ekologinis manifestas, radikalus bado problemos sprendimo pasiūlymas ar tiesiog dar viena graži pasaka apie paauglės mergaitės ir genetiškai modifikuotos kiaulės (greičiau primenančios simpatišką begemotą) draugystę?

Bet pagrindinės pretenzijos „Okčai“ užpernai Kanuose buvo visai ne estetinio pobūdžio. Tiesiog festivalio vadovybei nepatiko tai, kad į konkursą pateko filmas, sukurtas internetinėje platformoje Netflix, o tai prieštarauja Kanų festivalio statutui.

Pernai Kanuose Auksine palmės šakele buvo apdovanotas japonų režisieriaus Hirokazu Koreedos filmas „Vagiliautojai“, o tai jau verčia rimtai pagalvoti apie dvi tendencijas. Pirmoji – svarbiausiuose kino festivaliuose vis dažniau „ima viršų“ Rytų šalių kinas. Antroji – žiūrovus ir kritikus vis labiau domina tikros istorijos. Šią tendenciją savaip patvirtina net Venecijos kino festivalio favoritas „Džokeris“, kuriame visai nebeliko kino komiksams anksčiau būdingo dirbtinumo.

„Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.

„Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.

Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Bong Joon-ho „Parazito“ scenarijų rašė, prisiminęs jaunystėje įgytą patirtį. Būdamas studentas jis prie stipendijos prisidurdavo dirbdamas repetitoriumi. Kartą ši veikla jaunuolį atvedė į prabangius namus su sauna ir baseinu. „Parazito“ siužetas taip pat prasideda jauno repetitoriaus vizitu į turtuolių Pakų namus. Atvykėlio tikslas – išmokyti šeimininkų dukrą anglų kalbos. Bet netrukus Pakų namuose vienas po kito atsiranda ir kiti naujojo „įnamio“ šeimos nariai. Tada ir prasideda tai, ką režisierius apibudino kaip vis dažnėjančius atvejus, kai viena žmonių grupė tampa psichologiškai priklausoma nuo kitos: „Negalima pasakyti, kad parazitais filmo herojai tapo iš pat pradžių. Jie yra mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto. Gyvendami tokiame pasaulyje, kaip mūsų, kas galėtų pasmerkti už išlikimą kovojančią šeimą ir pavadinti tokius žmones parazitais?

Pamąstyti tikrai yra apie ką.

Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų išsiskiriančių savo originalumu

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt