Vis daugiau klausimų ir nerimo išprovokuoja padėtis Vokietijoje. Rodos, išsivysčiusi, aukštos klasės vakarų valstybė pastaruoju metu susiduria su neįprasta tendencija – antisemitinių incidentų šuoliu valstybinėse mokyklose. Žydų tautybės mokytojai nuogąstauja, ar, vis dėlto, yra apskritai saugu bei tinkama atskleisti pastarųjų tapatybę šalies švietimo įstaigose.
„Man prireikė šiek tiek laiko, kol įgavau pasitikėjo savimi, kad galėčiau pasakyti žmonėms“, – pagaliau pripažįsta 41-erių Michal Schwartze, užimanti mokytojos pareigas vienoje vokiškoje mokykloje. Savo nerimą moteris grindžia aiškindama, kad karjeros pradžioje nerimavo dėl galimo aplinkinių nepalankaus vertinimo. Mokytoja manė, jog ši gali būti kaltinama šališku požiūriu bei subjektyviu nuomonės brukimu dėl mokomų dalykų mokykloje – istorijos ir politikos mokslų. Nepaisant moteriai nepalankių aplinkybių, Schwartze pasiryžo nebeslėpti savo žydiškų perspektyvų ar asmeninių įsitikinimų. Šiuo metu mokytoja nepasiduoda ir aplinkos įtakai, aktyviai kovodama su rasiniais išpuoliais bei diskriminacijos aktais. „Manau, kad svarbu įsitvirtinti ir aiškiai išreikšti savo poziciją“, – atvirauja ji.
Kita vertus, tokio sėkmingo pripažinimo sulaukti, deja, nepavyko kitai mokytojai, Anna Furer, dirbančiai vienoje iš sostinės mokyklų. Pastaroji neslepia, ši nenori, kad mokiniai sužinotų jos paslaptį – moteris žydė. Mokytoja savo tapatybę, rodos, slepia ne be reikalo, mat mokykloje, anot jos, iki dabar susiduriama su tokiais mokiniais, kurie „giria“ arba „išaukština“ Adolfo Hitlerio „nuopelnus“. „Aš stengiuosi tai ignoruoti tiek, kiek galiu, bet, vis dėlto, jaučiu jausmus“, – sako Furer, kalbėdama apie studentų antisemitinius, ją žeidžiančius komentarus. Mokytoja, slėpdama savo tikruosius išgyvenimus, baiminasi, jog kas nors iš mokinių nesužinotų, kaip iš tikrųjų šią veikia ir kokią neigiamą įtaką daro tokio pobūdžio komentarai.
Antisemitizmas vis dar kelia neįtikėtiną iššūkį. Šiuo metu Vokietijoje gyvena daugiau nei 200 000 žydų. Remiantis Vokietijos valdžios institucijų duomenimis, paskelbtais praėjusį mėnesį, antisemitinių incidentų skaičius išaugo daugiau nei 10 proc. per pastaruosius metus. Tokie rodikliai nedžiugina, ypač, kuomet penktadalis antisemitinių neapykantos nusikaltimų Vokietijoje – kategorija, apimanti smurtinius ar žodinius išpuolius – yra užfiksuoti Berlyne. Derėtų atkreipti dėmesį, kad toks staigus rodmenų pakitimas gali būti teisinamas dėl pasikeitusių nusikaltimų užfiksavimo, ar pilietiško požiūrio į atakas, tendencijų, valdžios institucijos pagaliau pripažino – tai skaičiai, priverčiantys susirūpinti. Dešiniųjų pažiūrų ekstremistai prisiima atsakomybę už didžiąją dalį antisemitinių išpuolių vykdymo. Kita nemažiau pavojinga grupė, tai asmenys, išpažįstantys „užsienio ideologiją“, dažniausiai imigrantai, pastaruoju metu atvykę iš musulmonų srautui priskiriamų valstybių.
Atsinaujinusi baimė dėl tradicinių antisemitinių tendencijų atgimimo Vokietijoje ir visoje Europoje paskatino diegti aiškesnį supratimą apie problemos rimtumą, ypač mokyklos bendruomenėje. Toks požiūris, akcentuojantis antisemitinių atakų problemą, atsirado po kelių išpuolių švietimo įstaigose. Pastebėta, jog žydų tautybės asmenys, ne tik mokytojai, bet ir mokiniai jau spėjo išgyventi antisemitinio pobūdžio užgauliojimus. Mokiniai skundžiasi išgyvenantys verbalinės kilmės patyčias, tačiau fizinio smurto atvejų taip pat daugėja. Vienoje mokykloje, įsikūrusioje Berlyno priemiestyje, fiksuojama, jog žydų tautybės mokinys susilaukė grasinimo susidoroti. Tokiems atvejams neužkertamas kelias ir „elitinėse“ privačiose mokyklose, kur, rodos, turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys tokio pobūdžio problemoms.
Antisemitizmas mokyklose aprėpia daugybę formų, pasireiškiančių tiek klasėse, tiek už jos ribų, ir kartais sunku atskirti mokinių teisėtus, rūpimus klausimus nuo realios, diskriminaciją kurstančios neapykantos. „Mes susiduriame su asmenimis, kurie yra nuoširdžiai antisemitinių pažiūrų, turime ir tokių žmonių, kuriems paprasčiausiai trūksta žinių“, – teigia Saraya Gomis, Berlyne dirbantis pareigūnas, atsakingas už antidiskriminacinę veiklos plėtrą Vokietijos sostinėje. Pastaruoju metu mokslininkai vis dažniau pasiryžta tirti tokių diskriminuojančių pažiūrų kilmę, tačiau iki dabar yra išskiriamos tik kelios antisemitinės neapykantos priežastys: artimųjų bei šeimos narių įtaka namuose; stereotipai, aiškiai pastebimi šiuolaikinėse medijose ir draugų, bendraamžių įtaka mokykloje.
