Lietuviai buvo paskutiniai Europos pagonys, praktikuojantys indoeuropietiškos kilmės politeistinę religiją, kurie turėjo daugybę dievų atsakingų už skirtingas sritis.
Lietuviai bei žemaičiai buvo ta religijos atmaina, kurioje tikima į daug dievų, atliekančių skirtingas funkcijas. Tačiau, galiausiai, laiku bėgant besiformuojančios religijos, kurios pripažįsta monoteizmą, kuris savo teologija yra visiška priešingybė politeizmui, išstūmė tikėjimą į daugiau nei vieną dievą. Žinoma, vis dar įdomu pasidomėti ir pažvelgti į tai, kokius dievus senovėje garbino mūsų protėviai.
Aušlavis – gydymo dievas, ligonių dievaitis, mitinis gydytojas, įgaunantis žalčio pavidalą. Lietuvių ir prūsų mitologijos dievas turintis daug skirtingų pavadinimų: Aušaitis, Aušautas, Aušveitis, Aušveikas. Vardai „Aušveitis“, „Ausveikus“ gali būti kilę iš žodžio „sveikas“ (pagal Joną Bretkūną), „atsveikti“ t. y. pasveikti, išvaryti ligas. Jis lyginamas su graikų mitologijoje esančiu medicinos ir gydymo dievu – Asklepiju.
Bangpūtys – jūros, vėjo dievas, tačiau, jis yra laikomas bloguoju dievu – piktąja vandens dvasia, kuris yra tiesiog negailestingas ir itin rūstus žvejams. Dar apibūdinamas kaip audros dievas bei lyginamas su Neptūnu. Tai retai minimas lietuvių dievas, neryški figūra tautosakoje, tačiau, jo paminėjimą dažniausiai buvo galima aptikti žvejų dainose. Bangpūčiui tai pat būdavo aukojamas pavogtas šaukštas, kuris turėdavo būti sudeginamas.
Baubis – galvijų dievas, ypač siejamas su naminėmis karvėmis ir jaučiais. Vardas kildinamas nuo žodžio „baubti“, galintis pasirodyti jaučio ar jaučio balsu baubiančio paukščio pavidalu, būtent todėl yra siejamas su galvijais. Jis dar būdavo vadinamas: Jaučbaubiu arba Jaučių Baubiu – galvijų ir piemenų globėju, gyvenančiu balose ir kituose vandens telkiniuose.. Jo pagalbos buvo prašoma atjunkant veršius, šventinant karves, jog šis dievas globotų jas, kad šios atsivestų sveikus palikuonis, duotų daug pieno, gyventų ilgai ir nesirgtų įvairiomis ligomis. Ir šventinant jaučius, jog šie būtų stiprūs ir padėtų atlikti ūkio darbus. Taip pat, atsidėkodami Baibiui už globą, žmonės jam aukodavo galvijus.
Blizgulis – sniego ir žiemos dievas, atsakingas už šalnas ir žiemą iškrentančius kritulius.
Diviriksas – baltų griaustinio, žaibo, audros, lietaus dievas, atmosferos ir gamtos valdytojas, jam priskiriama žemės augalijos priežiūra, globa, rūpinimasis vaisingumu, įvairiais atmosferos reiškiniais, jo žinioje neišsenkamos vandens atsargos. Tai yra eufemistinis dievo Perkūno vardas, kadangi tikruoju vardu – Perkūnu – vadinti bijota, ypač drausta vaikams. Jį galėjo ištarti tik suaugusieji, bet tik ne per audrą, kad jį paminėjus čia pat nepasirodytų. Etimologizuojamas kaip Dievo (dievų) rikis, Dievo rykštė. Pats galingiausias iš visų dievų.
Drebkulis – lietuvių žemės drebėjimų dievas, teigiama, kad jis turi galią išjudinti žemę. Dar kitaip – Pikulo tarnas, laikomas žemės drebėjimų dievu, turinčiu jėgų judinti žemę, todėl jo šaukiamasi, kai per didelę audrą pastebima žemę drebant. Jo vardas kildinamas iš veiksmažodžių „drebėti“ – „virpėti“ ir „kulti“ – „pliekti, mušti“. Drebkulis prie mirties dievų priskirtinas dėl jo galimų sąsajų su krikščioniškojo pragaro valdytoju Velniu, kartais jo vardas laikomas Pikulio (skraidančios dvasios, velnio) eufemizmu.
Gulbių dievas – senovės lietuvių mitologijoje – kiekvieną žmogų saugantis dievas, dvasia. Vyrai jam aukojo kalūnus, o moterys vištas. Vardas kildinamas nuo „gelbėti“, tačiau neatmestina ir „gulbės“ versija. Šis asmeninis dievas tapatinamas su krikščioniškuoju angelu sargu. Analogiškus dievus turėjo babiloniečiai, Sibiro tautos, kurios tikėjo, kad dvasia globėja pasirodo gyvūno, neretai paukščio, ir gulbės pavidalu.
Jumpira – marių deivė, dvasia moters pavidalu. Valdė audras ir vėjus. Jumpira buvo vaizduojama moters pavidalu – pusiau žuvis, pusiau moteris. Tai klastinga ir pikta dvasia, pavojinga žvejams. Jos pagalbininkai aubyliai (piktosios dvasios, tačiau tuo pat metu vykdo teisingumą tiems, kurie negerbia vandenų) sukeldavo vėjus, skandindavo žvejų laivus. Bangpūčio palydovė. Paminėta labai vėlai 1964 m. Ji pranašauja Bangpūčio pasirodymą.
Magyla – senovės lietuvių mitologijoje – pykčio, maro, mirties deivė, ji buvo laikoma mirties deivės Giltinės tarnaite. Magyla kaip Giltinės personifikacija tapatinama su iš kapinių išėjusiu mirusiuoju. Ji apibūdinama kaip nudurianti ir itin žmones kankinanti deivė. Bene įdomiausia lietuvių etnografo ir religijotyrininko Norberto Vėliaus versija, kad Magyla buvusi visai ne deivė, o demonas, esą magylų yra ne viena, o daug ir jos gali žmogų pražudyti kaip graikų erinijos ar eumenidės, romėnų furijos.
Pizius – senovės lietuvių mitologijoje buvo dievas, globojantis seksualinius santykius, pasiruošimą jiems. Siejamas su meilės deive Milda, tačiau, Pizius buvo paminėtas daug anksčiau – 1582 metais. Merginos prieš vestuves aukojo Gondui, jaunuoliai, ruošdamiesi lydėti nuotaką pas jaunąjį, aukojo Piziui. Prašydavo vaisingumo, sėkmingų santykių, meilės, aišku, nusisekusios santuokos, kitaip tariant, pačių svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime. Aktyvus kovotojas su katalikybe Jonas Lasickis rašė: „Piziui (Pizio – originale) aukoja jaunuomenė, ruošdamasi nuotaką lydėti pas jaunikį. Be to merginos dar garbina kažin kokį Gandą (Gondu – rašoma originale), šaukiasi jo. Kai kurie tyrinėtojai šios dievybės vardą sieja su žodžiu „gundyti.“
