2018-ųjų pavasarį didžiuosiuose kino teatruose pasirodė naujausias Lynne Ramsay („Mums reikia pasikalbėti apie Keviną“) režisuotas kūrinys – „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ (You Were Never Really Here). Prestižiniame Kanų kino festivalyje pavasarį laimėjęs du – geriausio pirmo plano aktoriaus ir geriausio scenarijaus – apdovanojimus, „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ po sėkmingo debiuto buvo pradėtas lyginti su tokiais kino šedevrais kaip Martino Scorceses „Taksi vairuotojas“ (Taxi Driver). Akivaizdu, kad sumanymas absoliučiai pasiteisino.
Panašumų su „Taksi vairuotoju“ išties esama. Buvęs kareivis Džo (vaidina Joaquinas Phoenixas), persekiojamas praeities vaiduoklių ir kankinamas potrauminio streso sindromo, savo atliekamo darbo dėka užmezga iš pirmo žvilgsnio kiek netikėtą draugystę su mergaite vardu Nina (Ekaterina Samsonov), kurią filmo eigoje gelbsti nuo pasaulio negandų. Idėja gali pasirodyti kiek šabloninė ir jau didžiajame kine matyta – galima paminėti tiek „Taksi vairuotoją“, tiek „Leoną“ (Léon: The Professional) ar net Pietų Korėjoje kurtą filmą „Žmogus iš niekur“ (The Man from Nowhere). Vis dėlto Lynne Ramsay rado būdų – ir labai džiugu, jog daugiau nei vieną! – šią juostą padaryti kuo patrauklesnę žiūrovui.
„Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ scenarijus yra kurtas remiantis to paties pavadinimo romanu, kurį parašė Džonatanas Eimsas (Johnatan Ames). Nors vietomis atrodo miglotas ir sunkiai suprantamas, o galbūt iki galo ir neišbaigtas, filmo scenarijus visgi geba prikaustyti žiūrovą nuo filmo pradžios iki pat jo pabaigos. Filmas greitas, jame daug veiksmo, daug persekiojimo, daug smurto ir kraujo. Smagu, kad tarp viso to puikiai atskleidžiamas ir pagrindinio herojaus santykis tiek su mama, kuria jis rūpinasi, tiek ir su aplinkiniu pasauliu, kuris, deja, Džo nėra toks artimas. Tiesa, jau prieš žiūrint „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ ir turint omeny apie ką jis yra, žiūrovas turėtų būti nusiteikęs įvairiems netikėtiems posūkiams filme, kurie neturėtų jo pernelyg šokiruoti.
Vos pažiūrėjus filmą – pirma mintis buvo ta, jog jis priklauso vienam žmogui. Tas žmogus, žinoma, yra Joaquinas Phoenixas. Gal ir nederėjo taip nustebti – kino žiūrovas turi būti pripratęs prie tiesiog nuostabiai įkūnijamų šio aktoriaus rolių. Džiaugtis derėtų ne tik puikia jo vaidyba, bet ir atsidavimu šiam filmui. Akivaizdu, jog Joanuinas ruošdamasis vaidmeniui kardinaliai keitė ir savo formas, priaugdamas, panašu, visai nemažai svorio. Prisimenantiems aktorių iš tokių filmų kaip „Ji“ (Her), „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ tampa maloniu siurprizu, leidžiančiu dar labiau vertinti Phoenixo aktorinį talentą. Tikrai ne veltui Kanuose laimėjęs geriausio aktoriaus apdovanojimą, tikiu, jis pateikė rimtą paraišką ir į kitų metų Oskaro nominaciją.
Kepurę tenka nukelti ir prieš įstabią filmo kinematografiją, kuria žiūrovas turėtų būti užburiamas jau nuo pat pradžių. Retai kada savyje tiek žiaurumo, keršto leitmotyvų turintis filmas yra taip, derėtų sakyti, meniškai pateikiamas. Žiaurią sceną, kurioje Džo ką tik plaktuku susidoroja su blogiečiu, veja meniška scena, kuri neretam užgniauš kvapą.
Kuriant visą filmo atmosferą, manau, labai svarbu yra paminėti ir puikų „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ garso takelį. Jį kūrė jau ne vienam filmui anksčiau garso takelį parašęs anglų muzikantas ir kompozitorius, grupės „Radiohead“ gitaristas Džonis Grynvudas (Jonny Greenwood). Būtent jo muzika, kartu Ramsay režisūra ir Phoenixo vaidyba, galima sakyti, sukūrė šio filmo šventąją trejybę.
Anglakalbėse šalyse „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ turbūt pavadintume hauntingly beautiful. Lietuviško apibrėžimo tam, deja, neturime. Filmas, kuris nukrečia žiūrovą šiurpuliu? Filmas, kuris kartu yra ir kiek kraupus, bet ir liūdnas bei gražus? „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ toks ir yra. Gražus, liūdnas, verčiantis susimastyti, bet svarbiausia, neapleidžiantis žiūrovo galvos ir po kiek laiko po jo peržiūros.
Susirinkusieji į KC „Romuva“ KaunoZinios.lt vyr. redaktoriaus Sauliaus Rimkaus organizuotą viešą „Iš tiesų tavęs niekuomet čia nebuvo“ peržiūrą renginio #SusitinkamKine metu buvo pakviesti jį aptarti Laisvės alėjoje kavinėje „Vero Cafe“ užgeriant kava ar arbata. Diskusijos, kuri, tikėkimės, taps gražia kinomanų tradicija, metu buvo nagrinėjamas ką tik matytas filmas, jo tema, pagrindinės idėjos ir emocijos, kurias žiūrovai jautė peržiūros metu. Pokalbis netruko išsirutulioti ir į kitų naujausių ir dėmesio patraukusių filmų bei serialų aptarimą. Tiek juosta, tiek diskusija abejingų nepaliko. Susitinkam kine darsyk!
Taip pat skaitykite: Trigubas akselis kine – „Aš esu Tonia“
