„Septynios minutės po vidurnakčio“ (angl. „A Monster Calls“) – jautrus, sielą gydantis pasakojimas apie dvylikametį Konorą. Berniukas turėtų džiaugtis laiminga vaikyste. Deja, džiaugsmui priežasčių neturi. Tėtis jį paliko, mokyklos peštukas Haris nepraleidžia progos pasityčioti, o didžiausią smūgį Konoras gauna, kai sužino, kad jo mama Liza (aktorė Felicity Jones) serga nepagydoma liga. Apimtas nevilties, Konoras ieško bent menkiausio vilties spindulėlio. Ir sulaukia pačios netikėčiausios pagalbos.
Filmą „Septynios minutės po vidurnakčio“ sukūrė ispanų režisierius Juanas Antonio Bayonas pagal tokio pačio pavadinimo Patriko Nesso romaną. Ši fantastinė drama turi nepaprastų galių – joje vyksta fantazijų ir kasdienio gyvenimo susipynimai.
Vieną naktį pro savo miegamojo langą berniukas pamato neįtikėtiną vaizdą: didžiulį medį, kuris, geriau įsižiūrėjus, pasirodo esantis milžinas. Pabaisa. Monstras. Paprastai jis ateina pas žmones tik tada, kai sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas. Skaudžių gyvenimo smūgių nukamuotas Konoras net nebeturi jėgų išsigąsti. Netrukus paaiškėja, kad bijoti ir nėra ko. Nors ir baugios išvaizdos, medis-milžinas yra geros širdies ir nusiteikęs padėti Konorui sutvarkyti liūdną gyvenimą.
Per visą filmą siaubūnas berniukui papasakoja istorijas. Visos jos moko skirtingų dalykų apie žmogaus mąstymo galimybes. Jis pasakoja apie gėrio ir blogio panašumus. Kaip Monstras paaiškina: „Nėra tik gero ar blogo. Dauguma žmonių yra kažkur per vidurį.“ Kartu jie tiria augimo sunkumus ir suaugusiųjų gyvenimo sudėtingumą.
Visa tai Konorui padeda suvokti painias savo mintis ir jausmus. Galinga, laukinė ir kartais negailestinga senovinė būtybė pastumia Konorą nauju gyvenimo keliu – drąsos, pasitikėjimo ir vilties. Kartu su savo naujuoju draugu berniukas atranda neįtikėtinos vidinės stiprybės ir anksčiau nepažintų savo paties galių.
Tam, kad monstro pasakojimai būtų gyvi, režisierius naudoja galingą animaciją. Rodomi gluminantys pasakų vaizdai, kuriose nėra akivaizdaus herojaus, o veikėjai ne visada būna tokie, kokie atrodo iš šono. Blogosios pamotės nėra tokios blogos, kaip atrodo. Be jokios priežasties miršta ūkininkų dukros, gražūs kunigaikščiai elgiasi kaip piktadariai ar net bailiai, o burtininkai neturi magiškų vaistų.
Beveik visas filmas yra matomas iš Konoro perspektyvos. Vaizdas žvelgiamas iš apačios, apimant platų kampą – taip berniuko namai ir visa kita aplinka tampa niūriu ir keistu pasauliu. Konoras yra vaizduojamas kaip jautrus, pastabus, bet labai liūdnas vaikas, pasipiktinęs ir sugniuždytas dėl savo mamos ligos. Režisierius nuolatos rodo iš arti liūdną vaiko veidą bei dideles išraiškingas jo akis, kurios išduoda nerimą.
Bayonas neatsilieka nuo vizualių ir toninių spalvų vaizdavimo poslinkių. Šiltos, vaikiškos pirmosios pusės filmo spalvos pasidaro šaltos ir griežtos, oranžiniai atspalviai pasikeičia į tamsiai mėlynus. Tačiau filmas „Septynios minutės po vidurnakčio“ niekada nepraranda savo žaismingumo ir vaikiško stebuklo jausmo.
Iš esmės J.A. Bayono „Septynios minutės po vidurnakčio“ yra „monstriškas“ filmas. Tačiau kaip ir bet koks tikrai vertingas kūrinys, yra vertas pripažinimo, nes užduoda rimtus žmogiškos būties klausimus. Kaip šio filmo monstras sako – mes turime žinoti, kas mus gąsdina, turime suprasti, kas mes iš tiesų esame. Monstras yra tik gilios, tamsios tiesos ir įsivaizdavimo atspindys, su kuriuo realybėje mes negalime susidurti. J. A. Bayonas sukūrė tamsų, šiuolaikinį meno kūrinį.
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių XXI a. animacinių filmų
