Pastaruosius 50 metų Šiaurės Korėjos vyriausybė kontroliavo visą šalyje klausomą muziką. Tačiau dėl technologijų progreso ir galingos pop muzikos įtakos valstybės vadovas Kim Jong-un po truputį praranda savo propagandinio valdymo kontrolę.
Pchenjanas, Šiaurės Korėjos sostinė, 6 valanda ryto. Spengianti ryto tyluma sudrumsčiama visame mieste įrengtais garsiakalbiais. Girdisi nesuderinti elektroniniai tonai, groja girgždančio skambesio daina „Kur esi, gerbiamas generole?”, kurią atlieka Šiaurės Korėjos propagandinio elektroninio ansamblio „Pochonbo“ orkestras. Kiekvieną dieną dauguma iš 2,5 milijonų Pchenjano gyventojų pradeda savo dieną nuo šios melodijos, sklindančios į jų miegamuosius. Ši daina tai lyg privalomas žadintuvas žmonėms, kuriuos propaganda pasiekia kiekvieną dieną kine, mene, televizijoje, muzikoje bei radijuje.
Nuo Kim‘o valdymo rėžimo pradžios visa muzika turėjo buvo patriotiška, liaudiška, orkestrinė. Tokį nurodymą vyriausybei davė šalies vadovas. Visa muzika skambanti viešoje vietoje griežtai uždrausta, o vietinių šiaurės korėjiečių muzika išnaikinta. Valstybinė muzika vaidina įprastą vaidmenį kasdieniame šiaurės korėjiečių gyvenime.
„Šiaurės Korėjoje muzika groja visur: darbe, namuose, gatvėse“, – teigia UC Berkeley politologijos profesorius Darenas Zookas. „Šiaurės Korėjos televizija, kuri skleidžia valstybės propagandą, nėra transliuojama per visą dieną. Tada, kai eteris tuščias, nuolat groja propagandinė muzika. Kiekvieno piliečio pareiga yra visą dieną laikyti įjungtą televizorių, kad visų darbų fone jie girdėtų muziką, primenančia apie valstybės buvimą. Tai elgesio formavimas, amžinas priminimas, kad valstybė yra stebima, girdima“.
Šalyje populiarinta muzika visuomet atspindėjo Kim‘o tuometinę valdžią. 1970-aisiais ir 80-aisiais Kim Il Sungas rinkosi tautinę liaudies ir orkestrinę muziką, kuri gyrė Korėjos istoriją ir pasaulio socialistus. 1990-aisiais Kim Jongas paranojišku, įžūliu požiūriu į modernizmą skleidė pasenusios “Pochonbo” elektroninės synthpop muzikos bandymus, kurių kūriniai vadinosi “Puikios arklių meilės”, “Daina Tankmanui” ir panašiai.
Už Kim‘o dinastinio valdymo kulto ribų, vyriausybės pop grupės yra artimiausios Šiaurės Korėjos garsenybių kultūrai. Šalia kariuomenės ar mokslo muzika yra viena iš nedaugelio socialinio mobilumo būdų šalyje. „Pchenjane, kur iš tikrųjų vyksta dauguma dalykų, jei turite bet kokį muzikinį polinkį, mokyklose galite rasti gitaras, pianinus, bei kitas įvairias priemones“, – sako Zook. „Jei turite muzikinį talentą, jūs būsite pastebėtas ir išsiųstas į Pchenjano muzikos ir šokio universitetą. Jums bus suteiktos privilegijos – prieiga prie valdžios, aukštesnis apsipirkimo lygis, privilegijuotas būstas. Tačiau čia yra milžiniška konkurencija.“
Tačiau būti Šiaurės Korėjos propagandos žvaigžde yra didelis pavojus. 2013 m. rugpjūčio mėn. Chosun Ilbo Pietų Korėjos laikraštyje pranešė, kad muzikos grupės Wangjaesan Light ir Unhasu orkestro nariai buvo apkaltinti pornografinių vaizdo įrašų kūrimu ir platinimu. Pagal tiesioginį Kim Jong-un’o įsakymą, 12 žmonių buvo šaudyti, kuomet kolegos ir šeimos nariai buvo priversti stebėti šią egzekuciją.
„Jeigu esate menininkas, kuris sužavėjo šalies lyderio akis, aplinkiniai jums pavydės“, – sako Zook. „Jei tokia situacija jums taps pernelyg patogi, tai reikš jūsų mirtį arba išstūmimą iš scenos”. Šiaurės Korėja neigia, kad buvo įvykdytos egzekucinės bausmės.
Didžiausias klausimas, susijęs su muzika Šiaurės Korėjoje, yra toks: ar žmonės iš tikrųjų tai mėgsta? „Aš manau, kad daugybė žmonių „perka“ propagandą”, – sako Peter Moody, Kolumbijos universiteto PHD kandidatas į Rytų Azijos kalbas ir kultūrą, šiuo metu esantis Pekine. „Kim Il Sungas buvo daug labiau gerbiamas nei Kim Jong-il‘as, tačiau labai sunku pasakyti, kaip žmonės jaučiasi, nes gauname labai mažai informacijos apie juos.“
Nors iš Pchenjano išeinanti informacija yra taip pat griežtai kontroliuojama, kaip ir anksčiau, dabar buvo padaryta daugybė pokyčių.
Net ir tokia totalitarinė valstybė kaip Šiaurės Korėja negali sustabdyti pažangos. Kim Jong-un‘o interneto reguliavimas ir cenzūra negali užkirsti kelio informacijos srautui. Vašingtone įsikūrusios „InterMedia“ agentūros 2017 m. ataskaitoje teigiama, kad nors ir 100% šiaurės korėjiečių turi prieigą prie televizorių, kuriame – 24 valandų trukmės propagandos kanalas, tik 2% turi prieigą prie interneto. Tačiau Šiaurės Korėjos juodosios rinkos žiniasklaidos priemonė pasiekia žmones per DVD grotuvus, USB atmintines ir mobiliuosius telefonus – visi prietaisai importuojami iš kaimyninės Kinijos. 98 proc. žmonių sakė, kad tarp šeimos ir draugų dalinosi Pietų Korėjos televizijos dramomis ir muzika.
Reaguodamas į šią tiesioginę ataką monolitinei sistemai, Kim Jong-un‘o rėžimas sugriežtino išorinių medijų vartojimą. Specializuotas karinis dalinys, pavadintas „Group 109“, Pchenjane ir netoliese esančiose kunigaikštystėse tikrina žmonių mobiliuosius įrenginius gatvėse. Taip pat einama į namus ieškoti DVD ir USB atmintinių. Vis dėlto, USB galima lengvai paslėpti, arba blogiausiu atveju praryti. Todėl jų naudojimą yra labai sunku sukontroliuoti.
Vis dar skelbiamas bendras turinys, kurį lemia ne tik politika, bet ir pramogos yra orientuotas į Korėją. Tačiau šalies gyventojai kaip niekada anksčiau, prieš rėžimo valią, yra geriau susieti su išoriniu pasauliu. Gali pasirodyti, kad tai, kas virpina Šiaurės Korėjos Darbuotojų partiją, yra ne branduolinis karas ar ekonominis žlugimas, bet – lėtas socialinis atmetimas, kurį paskatino baisus, siaubingas synthpop muzikos skambesys.
Taip pat skaitykite: Fotografas įamžino, ką reiškia būti turtingu Šiaurės Korėjoje [FOTO]
