Berniukas iš katalikiškos šeimos supranta esantis gėjus, graužia save, serga depresija ir bando atsikratyti „tų jausmų“. Su šia istorija galėtų susitapatinti nemaža dalis Lietuvos LGBT paauglių.
Tačiau ji iš ypač konservatyvaus Čikagos priemiesčio Lemont, kuriame užaugo Steve Grand (25 m.). Steve žinomu atlikėju tapo nesislapstydamas spintoje bei savo dainų tekstuose kabėdamas apie meilę tarp dviejų vyrų. Lietuvoje atlikėjas surengė du koncertus, kuriuose pabrėžė paramą LGBT bendruomenei.
Kokioje aplinkoje užaugai?
Kai aš augau, LGBT žmonės buvo „nematomi“ mano pasaulyje – nepažinojau nei vieno homoseksualaus asmens nei savo miestelyje, nei už jo ribų. Niekas apie tai nekalbėjo. Mano šeima buvo katalikiška ir labai religinga. Tuo metu ir pats buvau tikintis, tad atrodė, kad homoseksualumas yra nenatūralus, besipriešinantis dievo valiai. Tuos metus atsimenu kaip labai sunkius – depresija, nuolatinis pesimizmas ir liūdesys. Tik baigdamas mokyklą pradėjau jaustis mažiau kaltas dėl savo seksualumo.
Koks buvo sunkiausias momentas? Kaip jį prisimeni?
Jų buvo keli, tada labai banguodavo nuotaikos ir jausenos. Bet turbūt pati baisiausia akimirka buvo, kai supratau, kad esu gėjus. Buvau trylikos, važiavau iš berniukų skautų stovyklos. Man tada labai skaudėjo širdį, nes įsimylėjau vieną vaikiną stovykloje. Iš pradžių nesupratau to jausmo, ilgai mąsčiau, kol galiausiai suvokiau, kad myliu jį, o tai kartu reiškia, kad esu gėjus. Suvokimas atėjo labai netikėtai, niekada anksčiau apie tai nebuvau mąstęs, todėl neįtikėtinai išsigandau, norėjau, kad tai kuo greičiau praeitų. Atrodė, kad mirtis – geresnė išeitis nei toks gyvenimas. Todėl kurį laiką lankiausi krikščioniškoje terapijoje, bet galiausiai suvokiau, kad turi išmokti mylėti save tokį, koks esu. Manau, dalinai vis dar to mokausi.
Tavo geriausiai žinoma daina yra „All-American boy“. Man pasirodė, kad tai – bandymas įtraukti JAV gėjus į vadinamosios amerikietiškos svajonės naratyvą.
Kurdamas dainos „All-American boy“ klipą naudojau daug dalykų, kurie yra siejami su amerikietiškumu: JAV vėliava, sena, klasikinė mašina, viskis, laužavietė. Tai yra lengvai daugumai amerikiečių atpažįstami simboliai, kuriais bandžiau pasakyti, kad homoseksualūs amerikiečiai visada buvo JAV istorijos dalimi ir to, ką reiškia būti amerikiečiu.
Kaip įsivaizduoji LGBT versiją amerikietiškosios svajonės?
Ji tokia pat kaip ir heteroseksualių žmoni, tik pridėčiau, kad tave žmonės vertina pagal darbus ir charakterio savybes, o ne pagal tai, ką tu myli. Kaip kažkada Martinas Liuteris Kingas savo kalboje „Turiu svajonę“ (angl. „I have a dream“) pasakė svajojantis apie tą dieną, kai apie jo dukras aplinkiniai spręs ne pagal jų odos spalvą, bet pagal jų darbus. Manau, tai vis dar tinka ir LGBT žmonėms šiandien.
Kiek, tavo manymu, svarbu LGBT kultūrą ir žmones įtraukti į populiariąją erdvę (angl. mainstream)?
Man atrodo, kad matomumas yra geriausias priešnuodis prieš bet kokią diskriminaciją ir opresiją. Kai visuomenėje nekalbama apie kai kuriuos dalykus, sukuriamas vaizdas, kad tie reiškiniai yra blogi. Ir pirmiausia tai ypač neigiamai veikia vaikus, paauglius bei jaunimą apskritai. Aš tai patyriau ir puikiai žinau tą pasimetimo jausmą bei ką reiškia būti atstumtuoju. Todėl labai svarbu, kad LGBT žmonės būtų matomi ir gyventų tokius gyvenimus, kurie jie trokšta.
Priešingai nei nemaža dalis viešų asmenų, kurie atsiskleidžia savo karjeros pike, tu į sceną žengei kaip homoseksualus dainininkas. Niekas apie tai 70-aisiais ar 80 – aisiais net nebūtų drįsę pagalvoti. Tai labiau tavo asmenybės nuopelnas ar besikeičiančios visuomenės indikatorius?
Viskas tikrai labai greitai keičiasi. Net per tuos metus, kai baigiau vidurinę mokyklą 2008 metais. Vis daugiau ir daugiau žmonių palaiko mus. Kai kurios pasaulio vietos tam labiau homofobiškomis ir transfobiškomis, bet galiausiai žmonija taps humaniškesne. Tai tik laiko klausimas.
Tu pirmi kartą Europoje ir iš karto debiutuoji „EuroPride“. Kodėl nusprendei atvykti į Baltijos šalis?
LGBT teisių padėtis vis dar nėra tokia progresyvi čia, todėl jei galiu didinti LGBT žmonių matomumą tiek koncertuodamas Lietuvoje, tiek vykdamas į „EuroPride“, labai džiaugiuosi tuo. Pasimatysime Rygoje!
