„Taksi vairuotojas” ir naktinio Niujorko pagimdyta paranoja

Paskelbė: Data: 2019-03-03 10:06

Spausdinti | Komentarai

Filmo "Taxi Driver" kadras

1974-aisiais metais Kanuose kino festivalio senbuviai vieni kitiems rekomendavo tarp daugelio filmų nepražiopsoti mažoje salytėje rodomų „Bjaurių gatvių“ (angl. Mean Streets).  Filmo veiksmas plėtojosi skurdžiame Niujorko rajone, nuo seno pramintame „Mažąja Italija“. Čia į kriminalinės veiklos sūkurius įsitraukia du draugai: Harvey Keitelis vaidina vietinės mafijos boso sūnėną Čarlį, kuris svajoja apie nuosavą restoraną ir stengiasi įtikti dėdei, tačiau šie planai akivaizdžiai prieštarauja vaikino giliam religingumui ir troškimui vadovautis Šv. Pranciškaus Asyžiečio priesakais. O Robertas De Niro suvaidino jokių stabdžių nepripažįstantį Džonį, kurio beatodairiški veiksmai aiškiai liudija jo psichopatinę prigimtį.

Režisieriaus Martino Scorsese‘s pavardė iki tol buvo mažai žinoma net amerikiečiams: du ankstesni jo filmai „Kas beldžiasi i mano duris“ (angl. Who’s That Knocking at My Door, 1967 m.) ir „Berta iš traukinio“ (angl. Boxcar Bertha, 1972) savo metu susilaukė kuklaus kritikų bei žiūrovų dėmesio. Ne itin žinomas plačiajai publikai tada dar buvo ir pagrindinio vaidmens atlikėjas Robertas De Niro, nors kritikai aukštai įvertino jo persikūnijimą į mirtinos ligos pakirstą beisbolo žaidėją dramoje „Mušk būgną lėtai“ (angl. Bang the Drum Slowly, 1973 m.)

Psichopatu gyvenimas pavertė ir dar vieną  Roberto De Niro (anti)herojų, kurį jis suvaidino kitame Martino Scorsese‘s filme „Taksi vairuotojas“ (angl. Taxi Driver, 197 6 m.). Vietnamo karo veteranas Trevisas Biklas dėl chroniškos nemigos priverstas dirbti naktiniu taksistu. Susidūręs su didmiesčio tamsoje tarpstančiais nusikaltimais, smurtu, narkomanija ir prostitucija pažeistos psichikos vyras ryžtasi iškuopti visą šį purvą ir ima kruopščiai rengtis atsakingai misijai.

Kai „Taksi vairuotojas“ Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, Roberto De Noro trofėjų lentynoje jau puikavosi jo pirmasis Oskaras (už geriausią antraplanį vaidmenį filme „Krikštatėvis 2“). Be to, tais pačiais 1976-aisiais metais Kanų žiūrovams italų režisierius Bernardo Bertolucci pristatė savo epinį „Dvidešimtąjį amžių“ (it. Novecento), kuriame R. De Niro suvaidino turtingo italų aristokrato palikuonį.

Filmas Taksi vairuotojas

Scorsese ir De Niro susidomėjo Paulo Schraderio scenarijumi „Taksi vairuotojas“ gerokai anksčiau. Pradžioje scenaristas norėjo, kad jo veikalą ekranizuotų režisierius Brianas De Palma, bet šiam labiau patiko kita P. Schraderio istoriją, kurią De Palma pavertė siaubo trileriu „Pamišimas“ (angl. Obsession, 1976). Kitiems prodiuseriams, kurie tarsi blynus kepė avantiūrines komedijas „Taksi vairuotojo“ paranoiška istorija nepasirodė tinkama medžiaga, todėl apsukęs nedidelį ratą scenarijus atsidūrė Scorsese‘s ir De Niro rankose.

Kino kritikai pagrindinę filmą temą pavadino „vienatvės kvintesencija“, o pats scenaristas Trevisą Biklą charakterizavo rašytojo Thomas‘o Wolfe‘o žodžiais – „Dievo užmirštas žmogus“. Tiksliau nepasakysi!

Taksi automobilis, kurio Trevisas suka ratus skersgatviais aplink 42-ąją gatvę ir Times Square‘ą Niujorke, yra lyg kosminė kapsulė, judanti nusikaltimų tvaiko persisunkusioje toksiškoje aplinkoje, o pro šios kapsulės langą išorėn abejingai žvelgiantis vyrukas panašus į kitų galaktikų atstovą. Trevisui iš tikrųjų svetimas šis pasaulis, kurį jis ilgai stebi, bet paskui imasi ryžtingų veiksmų, kad ką nors pakeistų.

Taksi vairuotojas 4

Vieną siužetinę liniją savo scenarijui P. Schraderis pasiskolino iš JAV politinio gyvenimo. 1972-ųjų metų prezidentinės kampanijos metu Merilendo valstijoje buvo brutaliai pašalintas vienas Richardo Nixono konkurentų – Demokratų partijos kandidatas, Alabamos gubernatorius George‘as Wallace‘as. Į jį vos pasibaigus vienam politiniam mitingui keturias kulkas paleido 22 metų jaunuolis Arthuras Bremeris (dar trys kulkos pataikė į apsauginius). Politikas nežuvo, bet buvo paralyžiuotas, o žudikas buvo nuteistas kalėti 63 metus. Amerikiečiai psichologai dabar net turi specifinį terminą „Bremerio tipas“ – taip „sielų inžinieriai“ charakterizuoja psichopatologišką žmogų, kuris gali ryžtis viešai atliktai žmogžudystei.

Trevisas savo kovą su viso pasaulio blogiu taip pat pradeda nuo ketinimo pasikėsinti į senatorių Čarlį Palantainą. Kai Trevis susipažįsta su šio politiko štabe dirbančia mergina Betse (Cybill Shepherd) ir iš arti pamato rinkimų virtuvėje vyraujančius santykius bei cinišką požiūrį į manipuliacijas žmonėmis, vaikino ryžtas tik sustiprėja.

Taksi vairuotojas Taxi driver

Bet pasikėsinti į Palantainą Trevisui nepavyksta. Tada visa jo sukaupta pykčio energija nukreipiama į dvylikametės mergaitės gelbėjimą iš ciniškų prostitucijos verslo gniaužtų. Nepilnametę Airisę suvaidinusiai Jodie Foster tada buvo trylika, bet TV filmuose bei serialuose ji filmavosi nuo septynerių metų ir net ryškiai pasirodė ankstesniame M. Scorsese‘s filme „Alisa čia nebegyvena“ (angl. Alice Doesn’t Live Here Anymore, 1974). Finalinę mergaitės išlaisvinimo operaciją galima drąsiai vadinti viena kruviniausių scenų pasauliniame kine. Ją žiūrėdami žiūrovai drauge su pamišusiu herojumi panardinami į tikrą pragarą.

Komentuodamas išprotėjusio taksisto portretą režisierius sakė: „Trevisas iš tikrųjų yra apsėstas gerų ketinimų, jis tiki, kad elgiasi teisingai ir jaučiasi esąs panašus į šv. Paulių. Jis nori apsivalyti savo gyvenimą, mintis ir sielą.  Jį net galima pavadinti dvasingu žmogumi, ta prasme, kaip dvasingu galima pavadinti Charlesą Mansoną, nors toks dvasingumas neturi nieko pozityvaus. Panaši dvasios galia tarnauja tik blogiems darbams. Reikia būti ypatingai drąsiam, kad prisipažintum turįs tokių jausmų, o po to duotum jiems valią. Manau, kad tai yra filmo raktas“.

Nors filmo biudžetas buvo nedidelis, tenka pripažinti, kad autoriai labai pasistengė, kad lėšų stygių kompensuotų tokiais atvejais labai svarbi talento bei išradingumo kombinacija. Vienoje scenoje nusifilmavo pats režisierius – jis suvaidino keistą psichą, kuris taksi automobilyje vairuotojui rodo apšviestą miegamojo langą, už kurio jo žmona vakaroja su meilužiu, ir pasakoja kaip norėtų abu sugulovus nubausti. Tai dar vienas „Bremerio tipo“ personažas, kurį stebėdamas aiškiai suvoki, kad su juo naktinėse gatvėse geriau nesusidurti. Ši ir panaši scena dvelkia labai tiksliai pagauta siaubo atmosfera, kurioje murdosi totalios nemigos išvargintas žmogus – psichologai tokią būseną vadina „pelėdos efektu“.

Taksi vairuotojas 5

Dar labiau į visas poras besiskverbiančios baimės atmosferą puikiai perteikia Bernardo Herrmanno muzika. Šio kompozitoriaus sugebėjimus kurti nerimo pritvinkusią atmosferą žino visi, kurie patyrė jos poveikį žiūrėdami Alfredo Hitchcocko trilerius. Genialiam kompozitoriui „Taksi vairuotojo“ garso takelis tapo paskutiniuoju darbu gyvenime: jis mirė vos užbaigęs įrašus 1975-ųjų metų Kūčių vakarą.

„Taksi vairuotojas“ yra vienas ryškiausių savo laikmečio kino šedevrų. Kuo labiau tolstame nuo filmo sukūrimo aplinkybių, tuo darosi akivaizdžiau, jog filmo autoriams pavyko ne tik užfiksuoti laiką, bet ir užčiuopti jo nervą. Perfrazuojant vienos Tennessee Williamso pjesės pavadinimą, Trevisą Biklą galima pavadinti Orfėjumi, kuris nusileidžia į šiuolaikinio metropolio pragarą. Bet panašių asociacijų, regis, filmo autoriai vengia, todėl baigia savo filmą ne triumfuojančio gėrio pergale: dviprasmiškas finalas visai neprimena tamsos karalystę nugalėjusio šviesos triumfo.

Verdiktas: 10/10

Baigėsi tik vienas naktinis košmaras. Dienos šviesoje kraupūs šešėliai išnyksta. Bet naktis vėl diktuos savas taisykles. Ir kažkas jau brandina naujus planus, kaip nugalėti pasaulio blogį.

P.S. 1981 metų kovo trisdešimtąją, praėjus vos dviem mėnesiams po Ronaldo Reagano inauguracijos Vašingtone į JAV prezidento gyvybę pasikėsino sutrikusios psichikos pilietis Johnas Hinckley. Per tardymus jis aiškino, kad vos pažiūrėjęs „Taksi vairuotoją“ tapo ne tik šio filmo fanu, bet ir įsimylėjo Jodie Foster. Jis ėmė ieškoti būdų, kaip susipažinti su aktore, bandė ją persekioti, siuntinėjo laiškus: viename jų parašė, kad drovisi su ja susitikti, bet norėdamas sužadinti jos dėmesį, ryžtasi nužudyti JAV prezidentą. Amerikiečiai net sukūrė teatrinį miuziklą „Žudikai“ (angl. Assassins), kuriame Johną Hinckley vaidinantis aktorius dainoje Unworthy of Your Love, išsako jausmus savo meilės objektui.

Taip pat skaitykite: TOP 10 protingiausių visų laikų kino piktadarių

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt