„Tautos tarnas”: Ar tikrai prezidentu gali tapti kiekvienas?

Paskelbė: Data: 2019-04-19 07:14

Spausdinti | Komentarai

Serialo "Слуга Народа" kadras

Dabar, kai turėdamas nemenkus šansus laimėti Ukrainos prezidento posto siekia populiarus komikas Volodimyras Zelenskis, pasigirsta vis daugiau kritiškų komentarų, kad prezidentinėje kampanijoje dalyvaujantis komikas kompromituoja rimtą valdžios instituciją ir pačius rinkimus paverčia farsu. Dažniausiai skamba priekaištas, kad humoro laidų ir serialo „Tautos tarnas“ išgarsintas aktorius neturi reikiamos politinės patirties. Panašių priekaištų autoriams norėtųsi pasakyti: „O gal jau reikėtų visiems laikams atsikratyti TOKIOS patirties, sukauptos ligšiolinių Ukrainos politikų, iki ausų paskendusių korupciniuose skandaluose, kurių detalesniam aprašymui prireiktų kelių didelės apimties knygų?

Daugumai žmonių (vadinasi, ir potencialiems rinkėjams) labai patinka viešumą pasiekę visokiausi prezidentiniai skandalai, ypač susiję su asmeniniu (o dar geriau, intymiu) gyvenimu. Kol nebuvo kino tokius pikantiškas naujienas mielai platino bulvarinė spauda, vėliau į šį intriguojantį žaidimą įsitraukė filmų kūrėjai ir televizininkai. Kol kas V. Zelenskio biografijoje konkurentai ir jiems tarnaujanti žiniasklaida neaptiko baisių nuodėmių, kurios galėtų jį nelauktai sukompromituoti rinkimų išvakarėse (bet laiko tam dar yra), o štai Amerikos prezidentų nuodėmės ir paklydimai seniai surašyti net į istorijos vadovėlius.

Kaip filmai padeda žmonėms rinkti prezidentus

Kinematografininkų dėmesys karališkoms asmenybėms ir prezidentams visuomet buvo ypatingas. Dar XIX a. pabaigoje publikai labai patiko žiūrėti kronikinius kadrus su „eminencijomis“, dalyvaujančiomis kariniuose paraduose ir valstybinėse iškilmėse arba nerūpestingai leidžiančiomis laiką su artimiausiais giminaičiais. Jau tada tapo aišku, kad kino priemonėmis galima ne tik informuoti, bet ir aktyviai formuoti žiūrovų (vadinasi, ir potencialių rinkėjų) nuomonę. Storose kino istorijos vadovėliuose randame ne vieną šio teiginio patvirtinimą. Štai 1896 metais spalio 12 dieną Niujorke parodytoje Tomo Edisono filmų programoje ypatinga vieta buvo skirta reklaminiam filmui apie tuometinį senatorių Williamą McKinley, kuris buvo pavaizduotas kaip rimtas valstybės vyras, skaitantis dokumentus, priimantis lankytojus ir pozuojantis didingai besiplaikstančios JAV vėliavos fone. Po trijų savaičių šis kino priemonėmis išpopuliarintas „Vostryto žmogus“ tapo šalies prezidentu, milžiniška persvarą nurungęs svarbiausią pretendentą.

Seniai žinome, kokia svarbi visų prezidentinių kampanijų dalis yra televizijos debatai – juose kandidatai stengiasi kuo gražiau pasirodyti ir sklandžiai kalbėti (nes nemažai rinkėjų daliai būtent šie kriterijai padeda apsispręsti, už kurį verta balsuoti), nes net menkiausios klaidos arba nusikalbėjimai gali ryškiai pakenkti reitingams. Politinių technologijų specialistai paprastai įvardija 1960-aisiais metais vykusią JAV prezidento kampaniją, ypač finalines dviejų pagrindinių kandidatų – demokrato Johno F. Kennedy ir respublikono Richardo Nixono – dvikovas televizijoje rugsėjį bei spalį, kai dėl sužeistos kojos skausmus kenčiantis Nixonas atrodė įsitempęs ir suvaržytas, o filmavimo kameros keletą karto akcentavo jo prakaito išpiltą kaktą, tuo tarpu televizinio įvaizdžio kūrėjų pamokytas Kennedy atrodė atsipalaidavęs, žaismingai atremdavo išpuolius ir spinduliavo moteris pakerėjusią charizmą. Nenuostabu, kad tąsyk didžiulė televizijos auditorija nusprendė, kad debatus laimėjo Kenedis. Įdomu, kad amerikiečiai, klausę tuos pačius debatus per radiją, atvirkščiai, galvojo, kad debatus laimėjo Nixonas arba bent jau buvo pasiektos lygiosios. Televizijos vaidmuo renkant valstybės vadovą nuo šių atmintinų debatų pakeitė ankstesnę politinės agitacijos sistemą ir tapo išskirtinis.

Sluga naroda 5

Prezidentiniai skandalai – ne kliūtis

Dar nė viena aukščiausio lygio valstybės vadovo rinkiminė kampanija neapsiėjo be vadinamųjų „juodųjų technologijų“, kurių tikslas – bet kokia kaina sukompromituoti konkurentą, ypač jeigu jis turi didelį išankstinį elektorato palaikymą. Į nuožmią kovą metamos milžiniškos lėšos, samdomi patyrę žiniasklaidininkai-provokatoriai, ištraukiami viešumon tikri kompromituojamo kandidato praeities prasižengimai (vadinamieji „skeletai spintoje“), o jei tokių nepavyksta surasti, sufabrikuojamos melagingos paskalos (dabartinio JAV prezidento dėka jas visi jau įprato vadinti Fake news).

Tiesa, ne visada galingos politinių provokacijų salvės duoda geidžiamą rezultatą. Neseniai buvome liudininkai, kai D. Trampo priešininkų pastangos nesugebėjo jo sukompromituoti. Kažką panašaus dabar stebime ir Ukrainoje – kuo labiau prezidento P. Porošenkos komanda viešai pila purvus ant V. Zelenskio (kartais iš tikrųjų gana atgrasiai), tuo labiau kyla pastarojo reitingas ir stiprėja šansai būti išrinktam antrajame ture. Panašu, kad V. Zelenskio, gerai pažįstančio šou verslo dėsnius ir žinančio kaip įtikti plačiosioms masėms, štabas daro mažiau grubių klaidų. Aišku, kad prezidentiniai skandalai Ukrainoje nesibaigs ir po rinkimų. Tai irgi nieko nauja.

Sluga naroda 0

Pavyzdžiui, JAV aukščiausio rango politinių skandalų epopėją pradėjo pirmasis Amerikos prezidentas George‘as Washingtonas (1732-1799), buvęs neištikimas ne tik su žmonos drauge Sara Fairfaks, bet ir jaunomis vergėmis. Thomas Jeffersonas (1743-1826) suvedžiojo savo vaikystės draugo žmoną Betsę, už ką tiesai paaiškėjus įsiutusio vyro buvo iškviestas į dvikovą. O kadenciją baigęs ir tapęs pasiuntiniu Paryžiuje Jeffersonas elgėsi kaip tikras lovelasas ir sugyveno septynerius vaikus su verge Sali. Penkioliktasis JAV prezidentas Jamesas Buchananas (1857-1861) pagarsėjo kaip pirmas homoseksualių polinkių turėjęs Amerikos vadovas, neslėpęs savo ryšių su vice prezidentu Williamu Kingu. Dvi kadencijas prezidentavęs Woodrow Wilsonas (1856-1924) vos nesužlugdė savo karjeros, kai praėjus metams po žmonos mirties slapta rinkimų išvakarėse susižiedavo, tačiau šiam faktui išaiškėjus, vesti atsisakė. Prezidentas Warrenas G. Hardingas (1865-1923) ne kartą buvo pastebėtas viešnamiuose. Prie invalido vežimėlio prikaustytas Franklinas D. Rooseveltas taip pat mėgo moterų draugiją (pikti liežuviai kalbėjo, kad tarp jo “pasijų” buvo net norvegų princesė Marta, o paties prezidento žmona Eleonora neva buvusi lesbietė). Bet, visus savo pirmtakus, meilės fronte, žinoma, nurungė Johnas F. Kennedy, kurį tauta vadino tiesiog JFK. Seniai niekam ne paslaptis jo intymūs ryšiai su Holivudo kino žvaigždėmis ir pačia sekso deive Marilyn Monroe. Lyginant su JFK nesuskaičiuojamais meilės nuotykiais Billas Clintonas atrodo viso labo kaip neatsargus studenčiokas, lengvabūdiškai pakliuvęs ant „meškerės“. Tiesa, dėl santykių su Monika Ovaliniame kabinete prezidentui teko meluoti ir net sulaužyti priesaiką, bet viskas baigėsi tik išaugusiu Billo Clintono reitingu.

Sluga-naroda-4

Aktoriai politikoje – pliusas ar minusas?

O kas dėl didžiojoje politikoje dalyvaujančių aktorių, tai Volodimyras Zelenskis – jokia išimtis. Kai JAV prezidentu tapo žinomas Holivudo aktorius Ronaldas Reaganas, Amerikoje spaudoje pasirodė daug užgaulių komentarų, pavyzdžiui: „Mūsų šalyje geri aktoriai tampa kino žvaigždėmis, o prasti – prezidentais“. Vėliau pokštininkai pritilo, o Reaganas tapo vienu mylimiausiu JAV vadovu, sudavusiu bene paskutinį smūgį per visas siūles braškėjusiai Sovietų sąjungos sistemai.

Kad politiniame gyvenime gali būti nemažai meno žmonių, žinome ir mes. Prisiminkime, kiek jų buvo Atkuriamajame Seime, ir pabandykim įsivaizduoti, kaip atrodytų dabartinis Lietuvos Seimas, jeigu gerą trečdalį jame sudarytų intelektualai bei menininkai.

Pasaulinėje politikoje nemažai pavyzdžių, kai įtakingas pozicijas išsikovoja būtent aktoriai. Štai graikų aktorė Melina Mercouri (1920–1994) paaukojo sėkminga karjerą dėl politikos: 1977-aisiais ji buvo išrinkta į Graikijos parlamentą ir ilgai užėmė Kultūros ministrės postą. Jos kolegė britų aktorė Glenda Jackson, nepatenkinta Margaret Thatcher veikla, pati tapo politikos aktyviste: buvo išrinkta į Parlamentą, padirbėjo transporto ministre, du kartus kandidatavo Londono mero rinkimuose (antrą kartą 2005-aisiais net užsitikrino 38% rinkėjų paramą), o premjeras Tony Blairas net yra ją pavadinęs galima įpėdine.

Italijos parlamente radikalios „Meilės partijos“ interesus penkerius metus gynė pornografinių filmų žvaigždė Ilona Staller (g. 1951 m.), filmų suaugusiems titruose vadinta tiesiog Cicciolina: jos programoje buvo surašyti tokie tikslai – legalizuoti viešnamius, steigti viešus „meilės parkus“, stiprinti lytinį švietimą. Jos pėdomis Italijos politiniame gyvenime jau gerą dešimtmetį žengia dar vienas populiarus populistas – komedijų aktorius Beppe Grillo (g. 1948 m.). Didelių aukštumų kine nepasiekęs jis 2009 metais Milane įsteigė politinį judėjimą „Penkios žvaigždutės“, prisistačiusį kaip „laisvanoriška piliečių sąjunga“. Jos nariai kritikuoja Europos sąjungos politiką, pasisako už „tiesioginę demokratiją“ (kai svarbiausius sprendimus priima ne politikai, o patys piliečiai), smerkia korupciją ir palaiko ekologų iniciatyvas. 2013-aisiais judėjimas tapo tikra sensacija rinkimuose – išsikovojo beveik šeštadalį vietų Italijos Deputatų palatoje ir politologų teigimu tapo realia grėsme Demokratų partijai.

Sluga-Naroda-1

Naujojo (?) Ukrainos prezidento politinės kampanijos ypatumai

Savo rinkiminę kampanija V. Zelenskis pradėjo 2015 m. spalio 24-ąją. Tada Ukrainos prezidento rinkimų išvakarėse keliose Kijevo gatvėse atsirado palapinės su užrašu „Tautos prezidentas“. Tarp kandidatų į realius Ukrainos prezidentus Vasilijaus Goloborodkos pavardės nebuvo, tačiau praeiviams buvo dalijamos skrajutės su šio „pretendento“ rinkiminiais pažadais. Aišku, visi jie buvo populistiniai ir žadėjo atimti lengvatas politikams, įvykdyti liustraciją „iki tolimiausio giminaičio“, o pedagogams pasiūlė toki šūkų: „Kad paprastas mokytojas gyventų kaip prezidentas, o prezidentas – kaip mokytojas“.

Tokia komiško politinio serialo reklama pataikė į dešimtuką: serialas tapo žiūrimiausiu visose amžiaus kategorijose nuo 18 iki 54 metų. Ukrainoje jį pažiūrėjo virš 20 milijonų žiūrovų, o oficialiame kompanijos „Kvartalas 95” internetiniame portale YouTube – 98 milijonai žmonių. 2017 m. rugsėjį teisė rodyti serialą buvo parduota TV platformai Netflix (čia jau galima pažiūrėti „Tautos tarną“ su angliškais subtitrais), net buvo pradėtos derybos dėl autorinių teisių pardavimo amerikiečių kino kompanijai FOX Studios.

Jau pirmasis serialo sezonas 2015-tais buvo pristatomas kaip „Kito prezidento istorija”. Žinoma, rimtai tokio šūkio niekas tada nevertino ir vadino labai sėkmingu reklaminiu triuku. Bet viskas pasikeitė, kai paskutinėmis 2018 metų minutėmis per TV aktorius pasveikino tautą su Naujaisiais ir patvirtino, kad rimtai apsisprendė kandidatuoti.

Pagrindinis priekaištas V. Zelenskiui yra dažnai žiniasklaidoje linksniuojamas teiginys, kad šis kandidatas yra oligarcho I. Kolomoiskio, o gal net ir paties Kremliaus statytinis; prezidentas P. Porošenka jį net viešai vadino klounu ir oligarchų marionete. Gal tam įtakos turėjo ir tai, kad pirmos „Tautos tarno“ serijos pradžioje trys turtuoliai, žvelgdami į centrinę Kijevo aikštę iš dangoraižio balkono sugalvoja smagų žaidimą – jie nori parodyti, kad dideli pinigai padės laimėti prezidentinę kampaniją atsitiktinai pasirinktam žmogui, kuris net pats bus šokiruotas, kai sužinos jam palankų rezultatą. Taip Ukrainos prezidentu tampa paprastas istorijos mokytojas Vasilijus Goloborodka.

Sluga-Naroda-2

Vos atsitokėjęs nuo šoko ir supratęs, kad tai ne sapnas, energingas šalies vadovas imasi reformų. Grandioziniams darbams jį paskatina Abrahamo Lincolno, Che Guevaros ir net… Ivano Rūsčiojo vaiduokliai. Vis labiau įsijausdamas į reformatoriaus vaidmenį naujasis prezidentas imasi politiniame gyvenime neregėtų permainų: važinėja į darbą dviračiu arba maršrutiniu autobusu ir liepia taip elgtis kitiems, iškrausto Prezidentūrą ir Valstybinę Radą į kuklesnes patalpas, atleidžia kelis labiausiai susikompromitavusius ministrus ir skelbia konkursą norintiems užimti šiuos postus, lieka gyventi tėvų bute, pasitenkina kukliu atlyginimu, kurio dažnai neužtenka iki kitos algos. Žodžiu, gyvena kaip visi, o iš politikų reikalauja dviejų svarbiausių dalykų – darbštumo ir padorumo.

Jokios politinės patirties ir partinio užnugario neturintis jaunas idealistas dar nesupranta, kokį pasipriešinimą visoms jo iniciatyvoms slapta rengia iki šaknų supuvusios sistemos nariai, nė nesiruošiantys atsisakyti įprastų privilegijų bei valdžios ir aukotis vardan liaudies interesų.

Serialo autoriai sumaniai manipuliuoja tikromis pastarųjų dešimtmečių Ukrainos realijomis, čia daug akivaizdžių nuorodų į konkrečius įvykius ir politinio gyvenimo lyderius, tačiau pagal satyrinės komedijos taisykles dauguma situacijų užaštrinta iki absurdo ir grotesko.

Jau pirmajame serialo sezone naujajam prezidentui ir jo ištikimiausiems draugams pavyksta laimėti pirmąjį mūšį kovoje su politine korupcija – televizijos pokalbių laidos metu antrankiai uždedami pačiam ministrui pirmininkui (jį tiesiog virtuoziškai suvaidino Stanislavas Boklanas). Tiesa, antrajame serialo sezone jau už grotų sėdintis buvęs premjeras sutiks padėti prezidentui, toliau vykdančiam kovą.

Nesunku suprasti, kodėl ukrainiečiams patinka toks tautos lūkesčius galintis įgyvendinti prezidentas. „Tautos tarnas“ stengiasi įrodyti, kad įmanoma ir su moralės bei sąžinės normomis neprasilenkianti politika, iš tikrųjų tarnaujanti žmonėms.

Graži viltis, kad moralios ukrainietiškos politikos pavyzdys gali būti užkrečiamas, nušvinta jau pirmojo sezono paskutinės serijos finale. Naujasis Užsienio reikalų ministras sako prezidentui: „Su jumis nori telefonu pasikalbėti Rusijos prezidentas“. Goloborodko klausia: „Putinas?“. Ir išgirsta atsakymą: „Ne, ten dabar taip pat naujas prezidentas“.

Taip pat skaitykite: TOP 10 politinių komedijų

KaunoZinios.lt_logo

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt