Dažnai yra manoma, kad politikoje negalima rasti nieko šmaikštaus, tai tik ilgos ir nuobodžios kalbos apie neįdomius dalykus. Pristatome TOP 10 politinių komedijų sąrašą, kuris privers kiek pakeisti nuomonę. Šiose politinėse komedijose gausu įvairiausių pokštų ir ironijos. Kartais po kandžiais juokeliais filmuose slepiamas rimtų ir svarbių temų nagrinėjimas, uždengtas ironijos ir satyros kauke.
10. The Campaign – tai linksmas ir lengvas pasijuokimas iš modernios amerikietiškos politikos, tačiau iki rimtesnės politinės satyros šiam filmui dar toli. Filmas efektyviai išjuokia patriotinių simbolių tuštumą, taip pat būdą, kuriuo politikai klastoja netikrus vaizdinius norint sau susikurti autentiškumą bei žiniasklaidos nušvietimo būdus apie suklastotus skandalus, bet visi kiti satyriniai elementai nukentėjo nuo lėkštų pokštų ir per greito bandymo juos visus sudėti į vieną vietą. Filmas pasakoja apie Kongreso rinkimus Šiaurės Karolinoje, kur abi politinės kampanijos naudoja nešvarius būdus norint iškovoti pergalę. Komedijų meistras Will Ferrell vaidina Cam Brady, kuris nori laimėti vien dėl to, nes jam patinka būti valdžioje. Zach Galifianakis vaidina Marty Huggins, kvailelį, kuris vadovauja vietinei turizmo tarybai ir jį remia milijardieriai broliai, kurie nori užsitikrinti pigią darbo jėgą nusipirkdami kvartalą ir tada jį parduodami Kinijai. Filmą režisavo Jay Roach, kuris pažįstamas iš tokių filmų kaip „Austin Powers: International Man Of Mystery“ ir „Meet the Fockers“ bei politinių prasiveržimų tokių kaip „Recount“ ir „Game Change“. Režisieriui galima padėkoti vien už tai, kad tokie aktoriai kaip Will Ferrell ir Zach Galifianakis pasirinko netikėtus amplua, nes šie vaidmenys skiriasi nuo jiems įprastų vaidmenų bei priverčia žiūrovus smagiai pasijuokti.
9. In the Loop – tai politinė satyra, pasakojanti apie veikėją Simon Foster, Dž. Britanijos valstybės sekretorių, atsakingą už tarptautinę plėtrą, kuris duodamas interviu ištaria vieną lemtingą žodį, pakeisiantį jo ir kitų žmonių gyvenimus. Interviu metu paklaustas apie karo galimybę Artimuosiuose Rytuose, Simon Foster atsako, kad karas nėra numatomas, nė nenutuokdamas apie šio atsakymo pasekmes. Tom Hollander puikiai atlieka savo komišką vaidmenį, vaidindamas Simoną, kuris nėra kvailys, tiesiog geras žmogus, bet pernelyg susipainiojęs savyje, netikėtai jam patekus į žiniasklaidos akiratį. Filme galima sutikti daug įdomių veikėjų, bet pagrindinis veiksmas sukasi aplink Simon Foster, kuriam nesiseka išlaikyti pusiausvyros, staiga patekus į svarbių įvykių centrą. Kadangi Simon pasisako prieš karą, jis susiduria su ministro pavaduotoja (kurią puikiai suvaidino Mimi Kennedy) bei pacifistu Amerikos generolu, kurio vaidmenį atliko James Gandolfini. Tuo pačiu metu Simon turi nuraminti savo vyriausybės komunikacijos direktorių (Peter Capaldi), kuris yra įsiutęs. Filme In the Loop parodoma, kaip karinio konflikto perspektyva yra narpliojama personalo lygmeniu. Filme naudojama kalba yra nuostabi, šmaikšti, juokingos vietos išdirbtos taip greitai, kad reikia net kelis kartus peržiūrėti šį filmą, norint laiku spėti sugaudyti visus juokelius. Po komedijos skraiste yra slepiama kiek gilesnė mintis, apie žmogaus prigimtį, kuri yra silpna, savanaudiška ir negalinti išsižadėti savų interesų. Režisierius Armando Iannucci, kuris parašė filmą kartu su kitais penkiais scenaristais, pasitelkia komiškas situacijas bandant atskleisti skirtumus tarp britų ir amerikiečių. Britai vaizduojami kaip nevykėliai, tačiau linkintys gero. Arba kaip pikti, bet paklusnūs, o amerikiečiai dažniausiai kaip sunerimę ar racionalūs, taip pat galimas ir kitas variantas – vaizduojami kaip laimingi psichopatai. Po šiuo bendravimu bandoma parodyti, jog amerikiečiai yra turtingi ir turintys teisę daryti bet ką, o britai – jaunėliai partneriai, stengiantys šalia jų gerai atrodyti.
8. Man of the year – Barry Levinson filmas „Man of the year“ – tai komedijos ir trilerio mišinys, kuriame Tom Dobbs (Robin Williams) ketina tapti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kompiuterių specialistė Eleanor Green (Laura Linney) sužino, kad jos kompanijos naujoji balsavimo sistema turi gedimą, kuris gali iškreipti artėjančių prezidento rinkimų rezultatus. Jos bosas, Hemmings (Rick Roberts) stengiasi nuraminti jos dvejones, tačiau slapta bijo, kad informacija bus išplatinta ir su savo parankiniu Stewart (Jeff Goldblum) planuoja užpulti bei apsvaiginti Eleanor narkotikais, kad ši prarastų savo patikimumą ir negalėtų pakenkti „Delacroy Balsavimo Sistemos“ kompanijos įvaizdžiui. Delacroy kompanijai ištikrųjų nerūpi, kas laimės prezidento rinkimus, jiems tik rūpi, kad akcijų kaina išliktų stabili, todėl Tom Dobbs (R. Williams), populiarumo nestokojantis charizmatiškas laidos vedėjas, kuris ironiškai perfrazuoja pažadais perpildytas kandidatų kalbas, nusprendžia pradėti rinkiminę kompaniją, nes tiesioginiame eteryje metu vienas žiūrovas sušunka, kad būtent Dobbs turėtų persikraustyti į Baltuosius rūmus. Šio filmo moraline dilema tampa tai, ar šaliai bus geriau, jeigu Tom Dobbs tęs savo prezidento karjerą ar šaliai bus geriau su kitu kandidatu. Šis filmas nėra pati geriausia komedija, tačiau turi daug šmaikščių vietų ir priverčia susimąstyti, ar mes norėtume, kad toks personažas kaip Tom Dobbs, kurį meistriškai įkūnija R. Williams, vadovautų mūsų šaliai.
7. Dave – Šis filmas pasakoja apie paprastą žmogų, kuris netikėtai patenka į valdžios pasaulį. Tai istorija apie mielą vyrą, kuris vadovauja įdarbinimo agentūrai ir toliau gyventų savo įprastą gyvenimą, tik yra vienas didelis bet – jis kaip du vandens lašai panašus į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą. Kai prezidentas nusprendžia pasilinksminti su savo meiluže, Dave nusamdomas laikinam darbui apsimesti galingiausiu šalies vyru. Tačiau kai prezidentą netikėtai ištinka koma, Dave yra nusamdomas neribotam laikotarpiui atlikti vieną iš sudėtingesnių vaidmenų savo gyvenime. Išgirdus tokį filmo aprašymą galėtų pasirodyti, kad jis bus labai primityvus, tačiau režisierius Ivan Reitman ir scenaristas Gary Ross naudoja sumanumą ir šiltus sentimentus, kurie paverčia šį filmą puikia lengva pramoga. Filmas prasideda nuo Baltųjų rūmų vaizdo, kuriuose prezidento pareigas užima Bill Mitchell, kurio personažas šiek tiek įkvėptas George Bush. Pirmoji dama, Ellen Mitchell, jos vaidmenį atlieka Sigourney Weaver, įkvėpta Barbaros Bush ir Hillary Rodham Clinton elementų. Ši santuoka jau seniai pasmerkta, nors Bill ir Ellen kartu pasirodo viešumoje, tačiau likę vieni retai kada bendrauja tarpusavyje, nes prezidento žmona negali susitaikyti su savo vyro išdavystėmis ir lakstymais paskui kiekvieną sijoną bei jo silpnumu spręsti svarbius reikalus. Prezidento vaidmenį atlieka Kevin Kline, kuris taip pat vaidina ir prezidento antrininką Dave Kovic, žmogų, kuris negali ramiai ilsėtis, jeigu jo klientui reikia surasti naują darbą. Dave tampa nepaprastai sujaudintas, kai jam pasiūlo atlikti prezidento vaidmenį ir nesustoja mėgautis šia nauja patirtimi. Režisierius tarsi užduoda žiūrovams klausimą, kodėl valdžioje dirbantys žmonės negali būti jautrūs ir geros valios, galbūt tai padėtų išspręsti daugelį mūsų problemų, nors tai ir nėra taip paprasta, bet žiūrint šį filmą kyla toks įspūdis, kad viskas galėtų būti daug paprasčiau.
6. Bulworth – Kas nutiktų, jeigu politikai visada kalbėtų tik tiesą? Warren Beatty ne tik režisavo, kartu parašė scenarijų su Jeremy Pikser, bet ir pats suvaidino pagrindinį vaidmenį politinėje satyroje, komiškoje dramoje apie senatorių, kuris nusprendė kalbėti tiesą. Nusiminęs ir prislėgtas Kalifonijos senatorius ruošdamasis naujiems rinkimams yra nusivylęs rinkimų banalumu, jo santuoka su Constance (Christine Baranski) taip pat nieko gero nežada. Atsidūręs aklavietėje ir ties visišku nerviniu išsekimu, Bulworth tris dienas nieko nevalgęs ir negėręs nusprendžia save apsidrausti ir rengiasi savo paties nužudymui. Bulworth turi suplanuotą susitikimą pokalbiui juodaodžių bažnyčioje, kurioje vietoj įprastinės kalbos jis nusprendžia šnekėti tiesą ir ironiškus pastebėjimus, kas yra nebūdinga politikui, besiruošiančiam naujiems rinkimams. Bulworth suranda naują gyvenimo prasmę atrasdamas šį laisvą kalbėjimo būdą ir susipažįsta su jauna mergina, kuri susidomi šiuo netradiciniu politiku. Tai puiki komedija, kurioje rimtus dalykus bandoma perteikti su komedijos priemaišomis.
5. The Dictator – tai vienas geriausių komiko Sachos Baron Cohen filmų, jis vaidina Šiaurės Afrikos diktatorių Aladeen, kuris kankina ir vykdo mirties bausmes savo žmonėms, ketina su masinio naikinimo ginklų pagalba sunaikinti Izraelį. Aladeen dėdė Tamir (Ben Kingsley), teisėtas sosto paveldėtojas, ketina jį nuversti. Tačiau kai to nepavyksta įvykdyti, Tamir paskatina Aladeen vykti į Jungtinių Tautų būstinę bei rezga dar vieną sosto užgrobimo planą. Tačiau čia jis pagrobiamas, o Tamir paskiria vaidinti Aladeen piemenį Efawadh. Tamir siekia paskelbti demokratiją ir ja prisidengęs gauti pelną iš naftos eksporto. Tikrasis Aladeen išsigelbėja, bet netenka savo barzdos, todėl yra nebeatpažįstamas. Filme yra daug komiškų situacijų, kartais net brutalių, tačiau tie žmonės, kurie nesupranta ironijos ir yra jautresni, jiems ši komedija nėra rekomenduojama, nes jie tiesiog nesupras daugelio pokštų ir liks nusivylę. Pradžioje mes matome negailestingą ir žiaurų diktatorių, iš kurio kvailumo mes juokiamės, o filmo pabaigoje mes jau pradedame šiek tiek simpatizuoti šiam personažui, net norime, kad jam pasisektų, nepaisant jo žiaurumo. Diktatorius – tai ne tik labai linksmas filmas, bet ir subtili politinė satyra, ypač paskutinės filmo scenos tai įrodo, kuomet kandžiai pasišaipoma iš taip vadinamųjų demokratų, kurie nepaiso daugelio mūsų teisių pažeidimų. Šis filmas turi šiek tiek panašumų su Ch. Chaplino The Great Dictator, kuriame tironas Hynkel yra pakeičiamas jo dubleriu, taip pat vienoje vietoje Aladeen palygina save, kad jis yra vienas iš geriausių ir paskutiniųjų diktorių.
4. Thank you for smoking – tai Christopher Buckley romano ekranizacija, kurioje pagrindinis filmo veikėjas, Nick Naylor (Aaron Eckhart), tabako pramonės lobistas, labai mylintis savo sūnų, gyvenimą praleidžia gindamas rūkančių ir cigaretes gaminančių žmonių teises. Kovodamas su sveikatos fanatikais, kurie nori uždrausti rūkymą ir su senatoriumi, kuris nori ant cigarečių pakelių nurodyti kenksmingus sveikatai ženklus, Nick naudodamasis viešųjų ryšių pagalba stengiasi nuvyti rūkymo pavojus šalin dalyvaudamas pokalbių laidose ir bandydamas populiarinti rūkymą filmuose. Šiame filme yra daug juokingų ir ironiškų vietų, pavyzdžiui, vienoje filmo scenoje mergaitė mokykloje Nick pasako, kad jos mama jai aiškino, kad rūkymas gali pražudyti, o Nickas jos paklausia ar mergaitės mama yra gydytoja, nes jeigu ne, iš kur ji gali žinoti tokius dalykus. Šis filmas ironiškai bando pažvelgti ne kiek į pačio rūkymo žalą, bet į lobistų darbą, į manipuliavimą viešąja nuomone. Iš vienos pusės, tai yra asmeninis žmogaus pasirinkimas, ar jis nori rūkyti, bet iš kitos pusės, lobizmas gina tabako kompanijų interesus, jų pinigus. Veikėjas Nick sako, kad jis tik dirba savo darbą, kuris jam padeda apmokėti paskolą, tačiau santykiai su sūnumi ir pavojus sveikatai po truputį Nick priverčia mąstyti kitaip.
3. The Great Dictator – Praėjus dvidešimt metų po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kai Tomainia tauta liko pralaimėtojos pusėje, Adenoid Hynkel įgavo politinės galios ir tapo negailestingu diktatoriumi. Jis tiki nesuteršta arijų valstybe ir visų žydų sunaikinimu. Ar šis filmo aprašymas nieko neprimena? Mūsų visų numylėtinis Charlie Chaplin labai smarkiai rizikavo nusprendęs pritaikyti humoristinį būdą paliečiant temą apie nacius. Filmas The Great Dictator yra vienas pirmųjų holivudinių filmų, kuriame panaudota satyra norint pašiepti specifinę politinę situaciją. Tai filmas, kuris pasmerkė Adolfą Hitlerį, pasipriešino fašizmui ir atvirai kalbėjo apie antisemitizmo problemą. Filmas išjuokia A. Hitlerį, nacizmo pagrindinius principus, taip pat šaipomasi iš tuometinių fašistinių lyderių. Pagrindinių veikėjų vardai turi užuominas į J. Gėbelsą, H. Geringą, B. Musolinį. Nors kritikai ir gerbė C. Chaplino drąsą už šio filmo sukūrimą tokiu tragišku laikotarpiu visai žmonijai, tačiau vėliau C. Chaplinas prisipažino, kad jeigu būtų žinojęs koks iš tikrųjų buvo siaubingas Holokaustas, jis niekad nebūtų sukūręs šio filmo.
2. Dr. Strangelove or: How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb – genialusis Stanley Kubrick išdrįso sukurti filmą apie tai, kas nutiktų, jeigu netinkamas žmogus nuspaustų netinkamą mygtuką ir visą šią situaciją pavertė kandžia ironija. S. Kubrick absurdiška branduolinė satyra pasiekė kino teatrus daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, tačiau nuostabūs komiški pasirodymai, kuriuos atliko Peter Sellers išlaiko filmą gyvu ir įdomiu net iki šių dienų. P. Sellers vaidina Dž. Britanijos karinių oro pajėgų karininką, JAV prezidentą ir daktarą Strangelove. Jis puikiai atliko vaidmenis ir buvo nominuotas Oskarui, tačiau jo negavo. Šis filmas pasakoja apie pamišėlį generolą, kurio vaidmenį atliko Sterling Hayden, kuris įsako atominę ataką prieš SSRS, tokiu būdu sukeliant nelaimę, įtraukiant JAV prezidentą ir jo patarėjus. Kalbant apie šio filmo išleidimo datą ir, kad šis filmas galėjo sukelti baimę ir paniką tarp žiūrovų, tačiau S. Kubrick sugebėjo visą sunaikinimo situaciją paversti viena nepaprasta satyra.
1. Wag the dog – režisieriaus Barry Levinson filmas, sukurtas pagal Larry Beinhart knygą, pasakoja istoriją apie JAV prezidentą (Michael Belson), kuris yra apkaltinamas užmezgęs romaną su nepilnamete mergina ir visa tai įvyksta, kai iki naujųjų prezidento rinkimų telieka tik dvi savaitės. Norint apsaugoti žiniasklaidą nuo šių žinių, Prezidento patarėja Winifred Ames (Anne Heche) nusamdo politikos konsultantą ir Conrad Brean (Robert De Niro), kuris yra specialistas tokiose situacijose. Brean pataria suklastoti paneigimus apie neegzistuojančius kritinius pavojus – tokius kaip neigimas apie B-3 bambonešius. Žinoma, šis paneigimas yra tikras, nes iš tikrųjų jokie B-3 neegzistuoja. Taip pat Brean apsilanko pas Holivudo prodiuserį Stanley Motss (Dustin Hoffman) ir paskiria jam užduotį sukurti patriotinę kampaniją apie karą Albanijoje. Šis filmas parodijuoja kaip realūs politiniai įvykiai yra slepiami ir kaip dažnai naujienos būna netikros, sukurtos tik tam, kad būtų nukreiptas visuomenės dėmesys nuo tikrųjų įvykių.
Taip pat skaitykite: TOP 10 filmų su įspūdingai kietomis herojėmis
