Ilgai laukiamo paties seniausio ir solidžiausio mūsų šalyje festivalio „Kino pavasaris“ išvakarėse teko skubiai atšaukti ne tik šventinius atidarymus keliose Lietuvos miestuose, bet ir skelbti apie tai, kad atsižvelgiant į koronaviruso keliamą grėsmę filmus šiemet žiūrėsime „kitu formatu“.
Paprasčiau kalbant, festivalio organizatoriai pasirūpino, kad jau nuo kovo 19 d. „dvi savaites būtų galima legaliai mėgautis laukiamiausiais šių metų „Kino pavasario“ filmais net penkiose platformose: naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje, internetinėje namų kino platformoje „Žmonės Cinema“, „TV3 Grupės“ turinio platformoje „Go3“ ir kino platformose „Cgates“ bei „Kinofondas“.
Kino filmų bus parodyta daug, todėl visų jų sužiūrėti, ko gera, negalės net kino kritikai. Bet jie, beje, kai kuriuos filmus anksčiau jau yra matę kitur, todėl gali padėti, pasirenkant tinkamiausią (pagal žanrus, tematiką, režisierių ar aktorių pavardes arba kitokius orientyrus).
Nors patys festivalio organizatoriai visus filmus sugrupavo į atskiras sekcijas „Festivalių favoritai“, „Kritikų pasirinkimas“, „Meistrai“, „Metų atradimai“ ir kitas, galima filmus rikiuoti ir kitaip.
Siūlome jums šių metų „Kino pavasario“ TOP 10, kuriame pateikiame dešimt rinktinių filmų.
10. „PROKSIMA“ (Proxima, 2019)
Jau pirmose šių metų „Kino pavasario“ informaciniuose pranešimuose festivalio organizatoriai teigė nesigręžiantys į praeitį, o, atvirkščiai – smalsiai žvelgiantys į priekį. Net pagrindinę šių metų „Kino pavasario“ temą apibrėžė atitinkamai – „Ateitys“.
Šios programos motto galėtų būti „Kino pavasario“ meno vadovės Mantės Valiūnaitės komentaras: „Gyvename laikais, kai viskas keičiasi greičiau nei bet kada, kinta ne tik mūsų kasdienybė, bet ir žmonių tarpusavio ryšiai, žmonijos santykis su gamta ir kitomis rūšimis. Šios temos svarbios ir šiandienos kine.
Kalbėdami apie ateitis daugiskaita, galime apmąstyti ne vieną naratyvą, kuris dažniausiai tampa arba grėsmingos katastrofos nuojauta, arba džiaugsmingu progreso šlovinimu. Tarp šių dviejų kraštutinumų mezgasi daugybė scenarijų, juos bus galima išvysti ir šių metų festivalio filmuose“.
Labai logiškai tokiame kontekste atrodo festivalio atidarymui parinkta fantastinė drama „Proksima“ (Proxima), kurios siužetas plėtojasi labai artimoje ateityje.
Šių metų „Kino pavasario“ programose tikrai daug filmų apie moteris, sukurtų moterų, bet skirtų ne vien moterims. Juose moterys gyvena skirtingose šalyse ir net kontinentuose, skirtingais laikais ir yra labai skirtingų profesijų.
Atidarymo filmo „Proksima“ pagrindinės herojės profesija ryškiai išsiskiria labai margame skirtingų profesijų spektre. Prancūzė Sara Loro (akt. Eva Green) yra profesionali astrofizikė, viena auginanti septynmetę dukrą Stelą (akt. Zélie Boulant). Moteris sutiko prisijungti prie vienų metų trukmės misijos į Marsą, sėkmingai praėjo atranką ir dabar jos laukia kelionė… ne, dar ne į pačią Raudonąją planetą, o į paruošiamąsias pratybas, kurios vyks Rusijoje Kosmoso centre. Drauge su amerikiečiu Maikas Šenonu (akt. Mattas Dillonas atrodo tarsi dar neatsigavęs nuo maniako vaidmens Larso von Triero trileryje „Namas, kurį pastatė Džekas“) ir rusu kosmonautu Antonu Oičevskiu (akt. Aleksejus Fatejevas stengiasi vaidinti atlapaširdį vaikiną, retomis poilsio valandėlėmis kolegoms įkvėptai skaitantį… Osipo Mandelštamo lyriką).
Rusišką „dvasingumą“ pabrėžiančių scenų filme yra ir daugiau. Vienoje vietoje treniruočių metu Alisa žiūri rusų režisieriaus Sergejaus Bondarčiuko istorinį kino epą „Karas ir taika“, o aktorės stambus planas montuojamas su filmo heroje Nataša Rostova.
Rusijoje nufilmuota nemaža dalis filmo, o raketos startas – Boikonuro kosmodrome Kazachstane. Paties kosmoso filme labai nedaug, nes režisierę Alice Winocour labiau už kosminių pergalių patosą domina Žemėje gyvenančių žmonių tarpusavio komunikacijos svarba. Nors būdama feministė Alice Winocour nepraleido progos pasišaipyti iš vyriškų pranašumo kompleksų (labiausiai, žinoma, kliūva vulgariam amerikiečiui, savo pažiūrų neslepiančiam seksistui, nepraleidžiančiam progos pasakyti, kad moterims kosmose ne vieta).
Įsimenamą muzikinę partitūrą parašė japonas Ryuichi Sakamoto, pelnęs Oskarą už muziką Bernardo Bertoluccio kino šedevrui „Paskutinis imperatorius“ (The Last Emperor, 1987). Muzika „Proksimoje“ puikiai iliustruoja skirtingas emocines nuotaikas – nuo groteskiškai atrodančių varginančių treniruočių kontrapunktų iki širdį veriančių sentimentų motinos bei dukros atsisveikinimo scenoje bei pergalingo triumfo raketos starto scenoje.
9. „LIEPSNOJANČIOS MOTERS PORTRETAS“ (Portrait de la jeune fille en feu, 2019)
Visai kitokį „kosmosą“ regime dar vienos feministės (taip pat prancūzės, kaip ir Alice Winocour) Céline‘os Sciamma filme „Liepsnojančios moters portretas“, surinkusiame įspūdingą tarptautinių apdovanojimų puokštę, įskaitant ir Kanų kino festivalio prizą už geriausią scenarijų.
Filme atgyja nuostabūs nuošalios salos Bretanėje peizažai, o jų fone plėtojasi kostiuminė XVIII a. vidurio istorija. 1770 metais jauna tapytoja Marijana (akt. Noémie Merlant) pasamdoma nutapyti neseniai iš vienuolyno išėjusios Eloisos (akt. Adele Haenel) portretą. Eloisa dar nežino, kad yra būsimoji nuotaka ir kad jos motina slapta jau planuoja jos vestuves, todėl Marijanai jai patikėtą užduotį tenka vykdyti slapta, dieną atidžiai merginą stebint, o naktimis, kai Eloisa miega, tapant būsimos jaunamartės portretą.
Galiausiai menininkė ir jos modelis pamilsta viena kitą. Padvelkia antikiniais motyvais, juolab kad ir režisierė tokių paralelių nesikrato: atvirkščiai, jas pabrėžia ir tada, kai trys moterys (dailininkė, jos mūza ir tarnaitė) skaito Ovidijaus „Metamorfozes“ arba aptarinėja Orfėją plačioje jo charakterio interpretavimo skalėje – nuo įsimylėjusio poeto iki kvailio, nepaisiusio griežto perspėjimo, kuris ir pražudė jo Euridikę.
Vaidybinių filmų, pasakojančių apie dailininko meilę pozuotojai matėme nemažai (man asmeniškai ši tema prasidėjo nuo dar ankstyvoje jaunystėje pamatytos biografinės dramos „Monparnasas, 19“, kurioje šviesios atminties prancūzų aktorius Gérard‘as Philipe‘as labai jautriai suvaidino meno genijų Amedeo Modiglianį).
Pastaruoju metu netrūksta ir modernių filmų apie dviejų moterų kūnišką meilę su anksčiau neįmanomomis gana atviromis sekso scenomis (prisiminkime kad ir prieš keletą metų matytą Abdellatifo Kechiche‘o „Adelės gyvenimą“ (La vie d’Adèle, 2013).
„Liepsnojančios moters portretas“ yra kažkur per vidurį, gal kiek arčiau „Adelės“. Tik režisierė Céline‘os Sciamma stengiasi vaizduoti pasaulį, kuriame vyrų beveik nėra arba jų blankūs šešėliai šmėsčioja tik kažkur siužeto paraštėse.
Intymiems dviejų merginų santykiams buvo skirtas jau pirmasis Céline‘os Sciamma pilnametražis filmas „Vandens lelijos“ (Naissance des pieuvres, 2007), subtiliai plėtojęs dviejų penkiolikmečių bundančio erotinio geismo istoriją.
Dar jaunesnė buvo antro režisierės filmo „Berniokė“ (2011, matėme „Scanoramoje“) herojė Laura. Jai tik dešimt, ir ji panaši į bernioką. Šeimai persikrausčius į naują vietą, kiemo vaikams ji net pameluoja esanti berniukas. Laurai smagu ir įdomu, ji stebi pati save naujose aplinkybėse, berniuko vaidmuo jai atveria nepatirtų jausmų, drauge kelia daug jaudulio. Jis dar labiau sustiprėja, kai šį kitokį bernioką įsimyli kiemo mergaitė Liza.
Tada režisierė taip aiškino savo kūrinį: „Sumanymas apėmė tris gijas: vaikystės paveikslas, paaštrintas tikra istorija, ir šių dviejų susiliejimas. Toks buvo mano režisūros iššūkis. Sąmoningai vengiau socialinės dramos aspekto, nes norėjau, kad filme būtų šypsenų ir juoko, norėjau parodyti kontrastus. Vaikystėje tai įmanoma“.
Bet tai, kas įmanoma vaikystėje ir sukelia šypsenas bei juoką, visai kitaip atrodo suaugusiųjų pasaulyje. Trečiajame Céline‘os Sciamma filme „Merginų gauja“ (Bande de filles, 2014) pagrindinė herojė šešiolikmetė juodaodė Mariema, bijodama išsiskirti iš bendraklasių susideda su trimis mokyklos draugėmis. Prasidėję nuo nekaltų paaugliškų žaidimų santykiai nelauktai perauga į pavojingas kriminalines peripetijas.
Galima net pavadinti tris ankstyvuosius Céline‘os Sciamma filmus savotiška brendimo trilogija, kurioje jau skambėjo savo tikrosios tapatybės suvokimo motyvas.
„Liepsnojančios moters portretas“ jau peržengė paaugliškų metamorfozių slenkstį. Abiems pagrindinėms herojėms – ir Marijanai, ir Eloisai išreikšti abipusius jausmus padeda meno pasaulio kalba. Panašiai, kaip tapytojas vos pastebimais potėpiais drobėje dėlioja kol kas tik jo vaizduotėje gimusios kompozicijos kontūrus, taip ir abi merginos tik joms suprantamą savotišką meilės kalbą dėlioja iš gestų, žvilgsnių, paprastų kasdienybės detalių, kurioms suteikiama ypatinga sakralinė prasmė.
Rezultatas – graži, impresionistinė jausmų drama, turinti kelis lygmenis. Kaip ir keli Marijanos nutapyti Eloisos portretai: vienas bus skirtas nieko nenutuokiančiam Eloisos jaunikiui, o kitų slaptąsias prasmes galės skaityti tik pati menininkė ir jos mūza.
8. „SINONIMAI“ (Synonymes, 2019)
Įdomus šiemet „Kino pavasaryje“ ir mums mažai žinomas Izraelio kinas. Štai šioje šalyje gyvenantis režisierius Yaronas Shani pristatė ištisą „Meilės trilogiją“, kurios visus tris filmus – „Atgimimą“, „Mano akis“ ir „Nuogumas“ galima pamatyti net keliose festivalio platformose. Tai trys atskiri filmai, kuriose režisierius dirba su neprofesionaliais aktoriais ir pasakoja realių žmonių istorijas. Ir, anot festivalio kuratorės Mantės Valiūnaitės, „realizmas šiuose filmuose įgyja naują energiją ir kviečia žiūrovus permąstyti laisvės ribas, dar kartą įsigilinti į šalia esančių žmonių pažeidžiamumą.”
O kitą Izraelyje sukurtą vaidybinį filmą „Sinonimai“ Mantė Valiūnaitė pristato taip: „ Filmas nuo pat pirmų minučių žada nepaprastą kelionę, kurioje dėl originalios režisūros ir stipraus scenarijaus skleidžiasi politinis kontekstas ir tapatybės klausimai. Įsimintina vaidyba ir montažas sukuria komišką ir aštrią intonaciją. Šio filmo laisvė, tikiu, daugeliui primins geriausius prancūzų Naujosios bangos filmus.”
Nenuostabu, kad šis režisieriaus Nadavo Lapido kūrinys labai patiko europiečiams: pernai Berlyno kino festivalyje „Sinonimams“ atiteko FIPRESCI prizas ir Auksinis Lokys. Ir žiūrovams, ir vertintojams imponavo gilus filmas, nagrinėjantis dabar nuolat besikeičiančiame pasaulyje tokią aktualią tapatybės problemą.
Pagrindinis herojus jaunas vyras Joavas (Tomas Mercieris, matyt, visai neatsitiktinai aprengtas tokiu pat paltu, kokį Marlonas Brando dėvėjo „Paskutiniajame tango Paryžiuje“), pabėga iš Izraelio, norėdamas ištrinti savo kilmę ir tapti tikru prancūzu. Vaikinas pabunda nuogas tuščio buto vonioje, visi jo daiktai pradingę. Keistą atvykėlį išgelbėja jauna prancūzų porelė Emilis ir Karolina, jie ir tampa svetimšalio vedliais nepažįstamame mieste.
Visas siužetas lyg mozaika sudarytas iš atskirų praeities fragmentų ir istorijų, kurias Joavas pasakoja naujam bičiuliui Emiliui, niekaip negalinčiam pabaigti savo knygos.
Nors filmas „Sinonimai“ neturi rišlaus siužeto, jį labai įdomu žiūrėti ir interpretuoti. Čia viskas turi „antrą dugną“ – jau minėtas garstyčių spalvos paltas ir net pagrindinio herojaus vardas: Joavas buvo biblinis karvedys, užkariavęs senovės Jeruzalę. Filme Joavas – ne karvedys, bet Izraelio kariuomenės karininkas, atlikęs gimtinėje karinę tarnybą, o dabar, tarsi Balzac‘o Rastinjakas užsimanęs pamatyti šiuolaikinį Paryžių po savo kojomis.
Čia beveik kiekviename žingsnyje pastabus žvilgsnis gali pamatyti taiklius simbolius – nuogą Joavą vonioje kamera filmuoja taip, kad kadras primintų Jacques-Louis Davido paveikslą „Dantono mirtis“.
Gražia metafora galima laikyti ir Joavo Emiliui padovanotą auskarą lūpos pirsingui: tarsi svetimšalis atrakina savo lūpas, dabar be perstojo kartosiančias prancūziškų sinonimų virtines.
Svetimšalio savijautą neįprastame ir nejaukiame pasaulyje gerai pabrėžia scenos, kuriose Joavas pasirodo nuogas – ne tik pradinėse, bet ir dailininkų studijoje, kur vyrukas dirba pozuotoju.
Yra ir politiškai aktualių užuominų į daug dešimtmečių nesiliaujantį Izraelio bei Palestinos karinį konfliktą – ryškiausią modernaus pasaulio politinio identiteto kovos lauką.
Atskirai reikėtų paminėti operatorių Shai Goldmaną, kurio vietoje nenustygstanti kamera leidžia žiūrovams daug ką pamatyti Joavo akimis.
Filmas dedikuotas režisieriaus mamai Era Lapid, padėjusiai sumontuoti „Sinonimus“.
Ir dar vienas filmo privalumas yra tai, kad autoriai iškelia daug klausimų, į kuriuos neskuba atsakyti. Šią darbo dalį mums teks atlikti patiems.
7. „ŠVILPAUTOJAI“ (The Whistlers, 2019)
Iš šiemet „Kino pavasaryje“ numatytų parodyti rumuniškų filmų (vaidybinių, dokumentinių ir trumpametražių) galima būtų sudaryti ištisą programą, ir ji neatrodytų perteklinė. Juk tai, kas prieš penkiolika metų buvo pavadinta Nauja Rumunų kino banga, laimei, dar neišsenka. Prie šio judėjimo ištakų stovėjo režisierius Corneliu Porumboiu, kurio vaidybinis filmas „12:08 į rytus nuo Bukarešto“ ir paskelbė naujos eros pradžią šiuolaikiniame Rumunijos kine. Filmo pavadinime minimas laikas ir vieta – simboliški – 1989-ųjų gruodžio 22-ąją ilgai Rumuniją valdęs diktatorius N. Ceausescu pabėgo iš maišto apimtos sostinės ir netrukus su žmona Elena buvo sušaudytas sukilėlių.
Tąsyk komentuodamas savo filmą režisierius sakė: „Aš netikiu vienintele istorine tiesa ir tai – mano filmo pagrindas. Galiu susitapatinti su kiekvienu filmo personažu, nes kiekvienam – savo tiesa… Po visų revoliucijų, jų simbolių ir vadų atvaizdų lieka vienas kitą paneigiantys žmonių (tokių kaip mano personažai) prisiminimai. Galvojau apie Akiros Kurosawos „Rasiomoną“ ir apie tai, kaip mes patys keičiame realybę, kurią norime prisiminti“.
Besikeičiančios realybės ženklus Corneliu Porumboiu pabandė užfiksuoti antrame filme keistoku pavadinimu „Policija, būdvardis“ (Politist, adjective, 2009, matėme „Kino pavasaryje“): čia jaunas doras policininkas Kristi seka jaunuolį, įtariamą hašišo platinimu mokykloje. Už tokią veiklą Rumunijoje baudžiama 7 metais kalėjimo. Bet Kristi neskuba suimti vaikino, nes neturi pakankamai įrodymų. Jis neabejoja, kad įstatymas greitai pasikeis, nes taip jau nutiko kaimyninėje Čekijoje. Policininkas nusprendžia negriauti paauglio gyvenimo, tačiau jo viršininkui toks sprendimas nepatinka
Naujausiame filme „Švilpautojai“ režisierius Corneliu Porumboiu į kriminalinę tematiką pasineria dar giliau, bet, anot kritiko Gedimino Kuktos, „šįkart švilpauja visai kitokią melodiją – drąsiai maišo film-noir žanrą su komedija, detektyvą su drama, realybę su kino citatomis ir sukuria reginį, kuriuo mėgausis visi, mylintys kiną.“
Pagrindinis herojus čia taip pat yra policininkas Kristi, tik šį kartą jį vaidina jau kitas aktorius Vladas Ivanovas. Šis Bukarešto policijos pareigūnas yra tarsi dvigubas agentas – stengiasi darbuotis abiejose įstatymo pusėse (paprasčiau kalbant, būdamas teisėsaugos pareigūnu padeda vietiniams mafijozams gabenti į Ispaniją dideles nešvarių pinigų siuntas), tarsi nežinotų, kad vienu metu užimti dvi kėdes nėra nei patogu, nei saugu. Juo labiau mūsų laikais, kai visur kabo vaizdo stebėjimo kameros, ir likti nepastebėtam beveik neįmanoma.
Anksčiau ar vėliau toks „dviejų ponų tarnas“ turėjo būti demaskuotas. Taip ir atsitiko. Tačiau netrukus vyras buvo ištrauktas iš priverstinio „karantino“ ir įtrauktas į labai sudėtingą operaciją. Mat į teisėsaugos rankas pakliuvo prastą reputaciją turintis fabriko savininkas Žoltas (Sabinas Tambrea), kuris vienintelis žino, kur paslėpti 30 milijonų eurų.
Taigi Kristis privalo vykti į Kanarų salą La Gomerą ir infiltruotis į nusikaltėlių grupuotę, brandinančią labai savotišką Žolto išlaisvinimo planą. Kad apie šio plano detales niekas nieko nesužinotų, Krisčiui reikia išmokti specifinės švilpautojų kalbos, kurią senais laikais buvo įvaldę vietinių salos gyventojai guančai.
Jau vien ši švilpavimų kodo specifiką išskiria „Švilpautojus“ iš kriminalinių filmų masyvo. Nesunku numanyti, kad su tuo bus susiję nemažai komiškų nesusipratimų.
„Švilpautojai“ iš tikrųjų yra labai linksmas filmas, kupinas azarto, fantazijos, išradingų veiksmo posūkių. Autoriai gražiai žaidžia klasikine film noir stilistika, pasinaudoja tokio kino stereotipais ir kino klasikos citatomis: reikšmingas vaidmuo šioje kriminalinėje avantiūroje atitenka fatališkai gražuolei (Catrinel Marlon) vardu Džilda (!).
Žodžiu, žiūrovų laukia nuotaikinga ir permaininga kriminalinė istorija su išradingai mezgamu siužetu, kuriame Kristis ne visada suvokia visas savo komplikuotos misijos detales ir kartais jaučiasi kaip ne iki galo aiškios odisėjos bendrakeleivis (beje, Krisčio pasirodymą vienoje scenoje lydi Iggy Poppo daina „Passenger“).
Muzika „Švilpautojuose“ panaudota išties išradingai. Ko vertas vien sumanymas į viešbučio gyventojų paslaugų paketą įtraukti privalomas klasikinės operos pamokas!
Režisierius sakė: „Man reikėjo specifinio pasaulio. Viešbutis, kuriame paslėpti pinigai, vadinasi „Opera“, todėl čia operų muzika labiausiai tinka. Filmo finale muzika Singapūre vykstančiame šou sinchronizuota su šviesa. Barkarola svarbi, nes puikiai iliustruoja žmogų, viešbutyje slepiantį pinigus. Pažįstamos ir mylimos melodijos padėjo atskleisti kiekvieną personažą“.
Na, o pati „švilpavimo kalba“, kurios garsai primena paukščių treles, pelnytai gali būti laikoma modernaus kino know-how, kuriuo būtinai kas nors dar pasinaudos.
6. „NUODĖMĖ“ (Il peccato, 2019)
Pagrindinis šio filmo herojus yra meno genijus Mikelandelas Buonarotis. Tačiau vadinti „Nuodėmę“ biografiniu filmu būtų netikslu. Režisierius Andrejus Končalovskis savo tikslą pakomentavo taip: „Mano filmas nėra Mikelandželo tapybos apmąstymas. Aš visai neketinau kurti filmo apie jo darbus. Mano tikslas buvo parodyti Renesanso epochos žmogų, kuris buvo genialus menininkas, bet tuo pat metu buvo paprastas žmogus su savo silpnybėmis, baimėmis ir trūkumais. Iš tikrųjų mane labiausiai domino ne Mikelandželo talentas, o pats personažas ir jo santykis su savo laikmečiu, kupinu įkvėpimo ir grožio, bet kartu kruvinu ir žiauriu“.
Jau pradiniuose filmo titruose žiūrovai įvedami į kontraversišką istorinį kontekstą. XVI amžiaus genialus tapybos ir skulptūros genijus Mikelandželas Buonarotis gyveno ir kūrė tarsi tarp kūjo ir priekalo – tarp Florenciją valdžiusio klano Della Rovere ir jų atstovo Šventajame soste popiežiaus Julijaus II bei taip pat galingos Medičių giminės, kurios atstovas mirus Julijui II tapo popiežiumi Leonu X-uoju.
Filmo siužetas prasideda tomis dienomis, kai Mikelandelžas jau baigė tapyti garsiąsias Siksto koplyčios freskas Vatikane, bet atliktu darbu liko nepatenkintas, net nori viską perdaryti kitaip. Lieka vos pradėtas kitas pagal kontraktą sutartas darbas – monumentali marmurinė Julijaus II-jo antkapio kompozicija, kurią turėtų sudaryti 40 (!) skulptūrų.
Bet mirus užsakovui didžiausi popiežiaus Julijaus II priešai Medičiai pateikia genijus pasiūlymą, kurio taip pat neįmanoma atsisakyti – prisidėti prie Šv. Lauryno bazilikos architektūrinio fasado kūrimo.
Išties, nepavydėtina dalia teko Renesanso genijui, draskomam vidinių demonų ir dar priverstam būti dviejų ponų tarnu.
„Nuodėmės“ plakate labai gerai išreikšta pagrindinė filmo idėja – milžinišką stačiakampį marmuro luitą, akmentašių pramintą „Monstru“, bando iš vietos pastumti maža žmogaus figūrėlė.
1965-aisiais Holivude britų režisierius Carolas Reedas pagal Irvingo Stone’o romaną buvo sukūręs biografinę dramą „Agonija ir Ekstazė“ (The Agony and the Ecstasy), kurioje atletiškas aktorius Charltonas Hestonas įspūdingai vaidino Renesanso epochos titaną. Tada atrodė, kad būtent toks ir turėtų būti skulptorius, kuriam reikia daug sveikatos ir fizinių jėgų, kad anot paties menininko, galėtų nuo akmens luitų nukapoti viską, kas nereikalinga.
Visai kitokį Mikelandželą matome Andrejaus Končalovskio filme. Aktorius Alberto Testone visai nepanašus į titaną – mažas, liesas, neišvaizdus – tokie, beje buvo neprofesionalai, kuriuos režisierius Pieras Paolo Pasalinis filmavo savo „Mato evangelijoje“ (1964). Beje, į Pasolinio filmų stilistiką (ne tik „Mato evangelijos“, bet ir kitų jo filmų, ypač vadinamosios „Gyvenimo trilogijos“ filmų) Andrejus Končalovskis akivaizdžiai orientuojasi, o Alberto Testone be kita ko Pasolinį net vaidino filme „Pasolini, paslėpta tiesa“ (Pasolini, la verità nascosta, 2013, rež. Federico Bruno).
„Nėra jumyse galios, titaniškos jėgos“. – sako Mikelandželas kitiems menininkams, neišskiriant nė svarbiausio konkurento Rafaelio.
Paradoksalu, bet į paliegusį ir be laiko susenusį vyrą panašiame Alberto Testone‘s Mikelandžele ta titaniška jėga yra. Jame liepsnoja ir dieviška kūrybos jėga, vidinius prieštaravimus, regis, be didelių pastangų transformuojanti į dieviškas skulptūrų formas, kurių detalėmis operatoriaus Aleksandro Simonovo kamera grožisi finale.
Nereikia stebėtis, kad gyvenimo kasdienybėje genijus pavaizduotas kaip godus auksui ir smulkmeniškas vertelga, nesiprausęs ir gyvenęs skurde, nors prie lovos laikė skrynią pilną auksinių monetų.
Argi mums dabar tai turėtų būti svarbu?
Kur kas svarbiau, kad Mikelandželas išreiškė savo talentą dieviškose formose, nors vadovavosi svarbia taisykle: „Aš visada imuosi daugiau, negu galiu aprėpti, aš nežinau ribų… Aš norėjau savo darbuose išreikšti Dievą, bet atradau tik žmogaus grožį…“
5. „ATSIPRAŠOME, NERADOME JŪSŲ“ (Sorry We Missed You, 2019)
Šio filmo režisierius britas Kenas Loachas (g. 1936) jau seniai pripažintas klasiku. Gimęs šachtininko šeimoje šis menininkas visada išlieka ištikimas realistiniam kinui. Jo kūrybos maniera asketiška, režisierius stengiasi scenas filmuoti nuosekliai (kad aktoriams būtų lengviau įsijausti), nesinaudoja technologinėmis gudrybėmis – šia prasme yra senamadiškų tradicijų puoselėtojas.
Reikšmingų filmų sukūręs ir dokumentikoje, ir TV, ir vaidybiniame kine Kenas Loachas visada rimtas socialines ir politines idėjas kėlė aukščiau už komercinius interesus. Tai ryškus socialiai angažuoto menininko pavyzdys. Jo filmų herojai buvo nelaimingos motinos, iš kurių soc. tarnybos atima vaikus, savo interesus išdavę profsąjungų veikėjai, už savo teises kovojantys darbininkai, korumpuoti politikai, kovotojai už nacionalinį išsivadavimą. Kritikai šį režisierių seniai praminė „kritinio realizmo meistru“. O jis pats save kildina iš 6-ojo dešimtmečio vadinamojo „virtuvinės kriauklės“ realizmo. Jis ne tik realistas, bet ir psichologas. Demaskuodamas žiaurią realybę jis nesimėgauja pesimizmu, atvirkščiai – stebėtinai nuosekliai diegia optimizmą.
K. Loacho poveikis britų kinui ir kolegoms milžiniškas. Pirmasis jo filmas „Kesas“ (Kes, 1969) pasakoja apie berniuko ir sakalo draugystę. Skurde užaugęs mažasis Bilis Kasperis nuo mažens patyrė visus “bjauraus ančiuko” kompleksus. Tačiau jautri širdis visada sugeba mylėti į save panašius likimo posūnius.
„Žemė ir laisvė“ (Land and Freedom, 1995) – istorija apie Liverpulio gyventoją, kurį teisybės troškimas ir tvirtos politinės pažiūros 4-jame dešimtmetyje atveda į fašistinę Ispaniją: vyras nori padėti respublikonams jų kovoje prieš fašizmą.
„Karlos dainoje“ (Carla’s Song, 1996) veiksmas plėtojasi 1987 m. kai Nikaragvoje buvo įsiplieskęs pilietinis karas. Čia į pavojingų įvykių sūkurį įtraukiamas visai apolitiškas britas.
Dramoje „Mano vardas Džo“ (My Name Is Joe, 1998) Kanų kino festivalyje apdovanotas aktorius Peteris Mullanas vaidina buvusį alkoholiką, o dabar bedarbį Džo, gyvenantį skurdžiausiame Glazgo rajone.
Auksine Palmės šakele Kanuose apdovanotoje dramoje „Vėjas, siūbuojantis miežius“ (The Wind That Shakes the Barley, 2006) atgyja rūstūs XX a. pradžios Airijos istorijos puslapiai. Per šalį ritasi nepasitenkinimo britų valdžia banga. Jaunas daktaras Demjenas, įstojęs į airių armijos gretas, atsiduria priešingoje barikadų pusėje, nei jo brolis Tedis.
Dar viena Auksinę palmės šakelę apdovanotas filmas „Aš, Danielis Bleikas“ (I, Daniel Blake, 2016) pasakoja istoriją apie infarktą patyrusį stalių, kuris bando susirasti darbą, bet patiria valstybinėse institucijose šiltai įsikūrusių biurokratų abejingumą.
Paprastų žmonių problemoms režisierius liko ištikimas ir naujausiame filme „Atsiprašome, neradome jūsų“. Kaip ir ankstesnėje dramoje „Aš, Danielis Bleikas“ ir šį kartą britų kino klasikas tęsia pasakojimą apie vidurinės klasės žmonių vargus.
Šį kartą didelės problemos užklupo sutuoktinius Riką ir Ebę, kurie po finansinės krizės neteko namų. Prieš dešimtį metų jie ryžosi imti banko paskolą būstui Njukasle. Tada Rikas dirbo statybininku ir turėjo stabilias pajamas. Bet dabar Rikas bedarbis, o visas finansines atsargas surijo banko palūkanos. Kol Ebė dirba slauge, vyras ieško išeities ir tikisi pagaliau tvirtai atsistoti ant kojų. Kartą Rikas atranda išmaniąją programėlę, leidžiančią tapti laisvai samdomu krovinių išvežiotoju. Reikia tik už paskutinius pinigus įsigyti naujam darbui tinkamą furgoną ir geresnis rytojus, regis, bus jau ranka pasiekiamas…
Tačiau gyvenimas – ne stebuklinė pasaka. Problemos naujame darbe prasidėjo iš karto, nes Rikas buvo priverstas pasirašyti išties vergišką kontraktą. Kurį laiką, dirbdamas po dvylika valandų vyras dar kažkaip sukosi, tačiau vėliau prasidėjo konfliktai ir darbe, ir namuose. Nauja realybė paveikė ir Ebę, ir abu vaikus: galiausiai sūnus Sebas pakliuvo į policijos akiratį, o ir šaunuolė dukra Liza Džei neteko ankstesnės kantrybės.
P.S. Pernai Kanuose likus dviem dienoms iki šio filmo premjeros, streiką paskelbė Uber vairuotojai, nepatenkinti darbo sąlygomis ir atlyginimu. Ir nors Rikas vairuoja ne taksi, o siuntas gabenantį furgoną, esmės tai nekeičia – vadinasi, „senelis“ Kenas Loachas vis dar jaučia gyvenimo pulsą ir spėja paskelbti diagnozę…
4. „ŠVYTURYS“ (The Lighthouse, 2019)
Tarptautiniame Kauno kino festivalyje pirmą kartą Lietuvoje parodytas filmas „Švyturys“ imponuoja vien tuo, kad pagrindinius vaidmenis čia suvaidino Robertas Pattinsonas ir Willemas Dafoe, demonstruojantys aukščiausią aktorinio meistriškumo klasę. Dėl Willemo Dafoe ir anksčiau jokių klausimų nekilo. Pakanka prisiminti jo virtuozišką vaidybą Martino Scorsese‘s „Paskutiniame Kristaus gundyme“ arba jo Vincentą Van Goghą („Prie amžinybės vartų“, 2018 m.). Kas kita – jaunasis Robertas Pattinsonas, dabar vis atkakliau kovojantis su „Sutemų“ sagos jam primesto romantiško vampyro amplua.
„Švyturio“ režisierius Robertas Eggersas atkreipė į save dėmesį prieš ketvertą metų, kai žiūrovių bei kritikų teismui pateikė savo pirmąjį siaubo trilerį „Ragana: Naujosios Anglijos liaudies pasaka“ (The VVitch: A New-England Folktale, 2015) – istoriją apie tai, kaip 1630 m. vyras ir žmona su penkiais vaikais bando išgyventi vienišoje sodyboje prie pat miško ir susiduria su nepaaiškinamos blogio jėgomis.
„Švyturį“ taip pat galima pavadinti dar viena baisia pasaka, panašią į tas, kokių pilna visais laikais tikrų jūros vilkų mitologijoje. Režisieriui šį kartą labai svarbus nūnai jau nebemadinga 35 mm. kino juosta (senamadiškas, beveik kvadratinis kadro formatas 1.19:1) ir kontrastingas nespalvotas vaizdas.
Pagrindiniai herojai čia yra du. 1890 metais jaunuolis Efraimas Vinslou (Robertas Pattinsonas) atvyksta į nuošalią salą, mat čia gavo švyturio prižiūrėtojo padėjėjo darbą. Jo naujasis viršininkas Tomas Veikas (Willemas Dafoe) atrodo kaip tikras vėjų nugairintas jūrų vilkas, primenantis ir Jacko Londono, ir Ernesto Hemingway‘aus personažus, ir narsųjį kapitoną Ahabą iš Hermano Melvillio romano „Mobis Dikas“ arba šios knygos ekranizacijų (vienoje scenoje Efraimas šlubį Tomą net pavadina Ahabu).
Siaubo pasakose dažnai figūruoja koks nors paslaptingas kambarys, į kurį nevalia įeiti pašaliniams. Yra tokia vieta ir Roberto Eggerso filme: čia jau pačioje pažinties pradžioje Veikas griežtai uždraudžia naujokui lipti į patį švyturio viršų, kur yra prožektoriai.
Depresyvi aplinka, nemaloni draugija ir monotoniškas kasdienybė greitai padaro savo: gražus, ramaus būdo, darbštus, pareigingas ir alkoholio anksčiau nevartojęs jaunuolis jau per dvi pirmąsias savaites apsileidžia (o prieš ką čia puoštis?), ima gerti taip, kad regi undines, o kai baigiasi viskio atsargos (vienam Veikui jų, aišku, būtų užtekę ilgesniam laikui), abu ima vartoti žibalą ne pagal jo tiesioginę paskirtį.
„Švyturio“ fanai kritikai jau apibudino šį filmą kaip gotikinį nuarą, ir ginčytis su tokia nuomone tikri nesinori. Filmas iš tikrųjų labai stilingas ir turi visus svarbiausius klasikinio gotikinio siaubo filmo dėmenis – paslapčių ir mistikos kupiną siužetą, fantasmagoriškas haliucinacijas, hičkokiškai kraupius paukščius ir tarsi iš klasikinių vokiškų ekspresionistinių filmų nužengusius kontrastingus personažus.
Pagaliau, „Švyturys“ yra puiki metodinė priemonė psichoanalitikams, kuriems suteikiamos didžiulės galimybės samprotauti apie tai, kaip uždaroje aplinkoje atskirtas nuo civilizacijos žmogus neišvengiamai degraduoja, išprotėja arba pavirsta sveiko proto nekontroliuojamu monstru. Žiūrovai gana greitai patenka į tokio psichologinio degradavimo pinkles ir po kurio laiko drauge su herojais ima nebeskirti realybės nuo paranojiškų vizijų.
Filmas sukurtas pagal originalų scenarijų (parašytą paties režisieriaus ir jo brolio Makso), bet visą seanso laiką neapleidžia mintis, kad regime klasikinės literatūros ekranizaciją, nes tai, kas vyksta ekrane, primena Washingtono Irvingo ar Nathanielio Hawthorne‘o prozą, baisias Edgaro A. Poe noveles ar nesuvokiamo siaubo persmelktus Howardo Lovecrafto apsakymus.
Nėra ko stebėtis, kad „Švyturys“ tapo tikra Kanų kino festivalio sensacija. Ir nors filmas į konkursą nepateko, o buvo parodytas programoje „Dvi režisierių savaitės“, filmo reputacijai tai visai nepakenkė. Gal net atvirkščiai…
3. „MARTINAS IDENAS“ (Martin Eden, 2019)
Visai prieš pat paskelbiant karantiną mūsų didžiuosiuose ekranuose viešėjo nuotykių filmas „Protėvių šauksmas“ (The Call of the Wild, 2020, rež. Chrisas Sandersas), kuriame kilniai pražilęs Harrisonas Fordas suvaidino avantiūristą Džoną Torntoną, pasidavusį XIX a. antroje pusėje amerikiečius užvaldžiusiai „aukso karštligei“ ir išvykusį į Aliaską ieškoti savo aukso gyslų. Svarbi vieta šiame siužete atiteko senbernaro ir škotų aviganio mišrūnui Bakiui, kuris buvo pagrobtas viename saulėtos Kalifornijos gyvulių ūkyje ir išgabentas į atšiauriąją Aliaską.
Šią nuostabią daug vargo patyrusio vyro iš šuns istoriją viename iš savo romanų aprašė JAV literatūros klasikas Jackas Londonas.
„Martinas Idenas“ yra dar vieno Jacko Londono romano ekranizacija: jos premjera pernai įvyko Venecijos kino festivalyje, pagrindinio vaidmens atlikėjas Luca Marinelli buvo apdovanotas kaip geriausias aktorius, o šiemet jis tarptautiniame Berlyno kino festivalyje buvo žiūri narys.
Prieš 110 metų parašytą Jacko Londono autobiografinių motyvų turintį romaną „Martinas Idenas“ beveik vienu metu sugalvojo ekranizuoti ir italai, ir amerikiečiai. Amerikietiška versija (rež. Jay‘us Cravenas) bus baigta tik šiemet, o režisieriaus Pietro Marcello „Martino Ideno“ premjera įvyko pernai Venecijoje.
Martinas Idenas (Luca Marinelli) baigė vos kelias klases, tačiau gyvenimiškos patirties turi nemažai, mat nuo vienuolikos metų plaukiojo laivais. Rūsti jūreivio dalia užgrūdino Martino kūną, bet širdyje jis taip ir liko naivus bei patiklus paauglys, neatsilaikęs prieš gyvenimo skersvėjus, visais laikais priešiškus autsaideriams ir individualistams.
Per muštynes išgelbėjęs jauną pramonininko sūnų, Martinas pakviečiamas į prabangius jaunuolio namus. Čia jis įsimyli naujojo draugo gražiąją seserį Eleną (romane jos vardas buvo Rūta). Išsilavinusi ir rafinuota mergina tampa ne tik Martino aistros objektu: ji įkūnija tą aukštą socialinį statusą, iki kurio ambicingas vaikinas nori pakilti.
Meilė Elenai padeda vaikinui patikėti savo jėgomis ir išpildo jo svajonę tapti rašytoju. Tačiau netrukus Martinas pasineria į anarchiškų socialistinių idėjų sūkurius, o tai jau negali jo nesupriešinti su aukštuomene, kuriai priklauso ir jo mylimoji.
Istorija apie ambicingą darbininką, pasiryžusi tapti garsiu rašytoju iš Amerikos perkeliama į vėlesnių laikų Neapolį. Tiesa, ši „transportavimo“ operacija įvykdyta ne taip jau preciziškai. Filme dažnai suplakamos skirtingų epochų detalės: garsaus teroristo Errico Malatestos laikų (trečiojo dešimtmečio) kronikiniai kadrai čia taikiai sugyvena su tik šeštajame dešimtmetyje atsiradusiomis spausdinimo mašinėlėmis „Olivetti“ ir net… mažais nespalvotais televizoriais skurdžiose Neapolio lūšnose. Vienoje scenoje kažkoks išprotėjęs pranašas kalba apie karo (kokio?) pradžią. O kitoje scenoje visai netikėtai nuskamba Joe Dassino daina „Salut“…
Bet į tokias smulkmenas galima nekreipti dėmesio, juk autoriai, tikriausiai, sąmoningai maišė skirtingų epochų ženklus tarsi kortas malkoje.
2. „PARAZITAS“ (Parasite, 2019)
Šiemet Kanuose „Parazitas“ buvo apdovanotas Auksine palmės šakele, o ankstesnysis Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho filmas „Okča“ (Okja, 2017) čia susilaukė kontraversiško vertinimo ir piktų festivalio organizatorių priekaištų. Bet nemaloni reakcija filmą lydėjo visai ne dėl prastos kokybės, nors dauguma tradiciškai mąstančių kritikų buvo sutrikę ir nežinojo, kaip keistą kūrinį vertinti. Sutrikti būta ko – ne taip lengva buvo pasakyti, kas ta egzotiškoji „Okča“ – satyrinė komedija, globalizacijos problemas apibendrinanti metafora, netolimos ateities vizija, filosofinis ekologinis manifestas, radikalus bado problemos sprendimo pasiūlymas ar tiesiog dar viena graži pasaka apie paauglės mergaitės ir genetiškai modifikuotos kiaulės (greičiau primenančios simpatišką begemotą) draugystę?
Bet pagrindinės pretenzijos „Okčai“ užpernai Kanuose buvo visai ne estetinio pobūdžio. Tiesiog festivalio vadovybei nepatiko tai, kad į konkursą pateko filmas, sukurtas internetinėje platformoje Netflix, o tai prieštarauja Kanų festivalio statutui.
Pernai Kanuose Auksine palmės šakele buvo apdovanotas japonų režisieriaus Hirokazu Koreedos filmas „Vagiliautojai“, o tai jau verčia rimtai pagalvoti apie dvi tendencijas. Pirmoji – svarbiausiuose kino festivaliuose vis dažniau „ima viršų“ Rytų šalių kinas. Antroji – žiūrovus ir kritikus vis labiau domina tikros istorijos. Šią tendenciją savaip patvirtina net Venecijos kino festivalio favoritas „Džokeris“, kuriame visai nebeliko kino komiksams anksčiau būdingo dirbtinumo.
„Parazitą“ jo režisierius Bong Joon-ho apibudino kaip „komediją be klounų ir tragediją be piktadarių“. Kaip ir jo kolega Hirokazu Koreeda, Bong Joon-ho žvelgia į savo filmo herojus su neslepiama simpatija ir neskuba jų teisti, nors abejuose filmuose dėmesio centre atsidūrusios šeimos elgiasi aiškiai nusižengdamos įstatymams. Tokijo lūšnynuose gyvenanti „Vagiliautojų“ šeima maisto ir būtinų daiktų prasimano juos tiesiog pavogdama parduotuvėse. Maisto produktų vagystė jiems – ne tik vienintelis prasimaitinimo šaltinis, bet ir savotiškas smagus ritualas. Šią savo veiklą šeima net nelaiko nusikaltimu ir mėgsta sakyti: „Kol daiktai guli ant parduotuvės lentynos, jie niekam nepriklauso“. Vadinasi, ir jų pasisavinimas nėra vagystė.
„Parazito“ herojus nusikalsti verčia ta pati socialinė bėda – skurdas, kuris, kaip matome „Vagiliautojuose“, labai stimuliuoja išradingumą. Išradingi yra ir Kitcheko šeimos nariai. Jie su šiuolaikine socialine atskirtimi kovoja labai originaliu būdu – susiranda pasiturinčią šeimą ir pamažu užgrobia jų namus. Anekdotiška situacija palengva išsirutuliuoja į gražią metaforą, kur „parazitų“ etiketės nusipelno visi – ir tie, kurie ne visai dorais būdais susikrauna kapitalą ir jo dėka susikuria savo prabangų gerbūvį, ir tie, kurie svetimomis gėrybėmis įžūliai bei savanaudiškai pasinaudoja.
Gimęs nepasiturinčioje šeimoje Bong Joon-ho „Parazito“ scenarijų rašė, prisiminęs jaunystėje įgytą patirtį. Būdamas studentas jis prie stipendijos prisidurdavo dirbdamas repetitoriumi. Kartą ši veikla jaunuolį atvedė į prabangius namus su sauna ir baseinu. „Parazito“ siužetas taip pat prasideda jauno repetitoriaus vizitu į turtuolių Pakų namus. Atvykėlio tikslas – išmokyti šeimininkų dukrą anglų kalbos. Bet netrukus Pakų namuose vienas po kito atsiranda ir kiti naujojo „įnamio“ šeimos nariai. Tada ir prasideda tai, ką režisierius apibudino kaip vis dažnėjančius atvejus, kai viena žmonių grupė tampa psichologiškai priklausoma nuo kitos: „Negalima pasakyti, kad parazitais filmo herojai tapo iš pat pradžių. Jie yra mūsų kaimynai, draugai ir kolegos, atsidūrę ant bedugnės krašto. Gyvendami tokiame pasaulyje, kaip mūsų, kas galėtų pasmerkti už išlikimą kovojančią šeimą ir pavadinti tokius žmones parazitais?“
Pamąstyti tikrai yra apie ką.
1. „KRISTAUS KŪNAS“ (Boże Ciało, 2019)
Pernai „Kino pavasario“ programoje kelias įspūdingas pozicijas užėmė šiuolaikinės Lenkijos kinas. Ko verti vien Wojciecho Smarzowskio „Kleras“ (Kler) ir Małgorzatos Szumowskos „Veidas“ (Twarz), kiekvienas savaip reflektavęs dabar Lenkijoje itin paaštrėjusius ginčus dėl Katalikų bažnyčios vaidmens ir poveikio šalies visuomenei.
Šiemet Oskarui pristatytas jauno režisieriaus Jano Komasos filmas „Kristaus kūnas“ tarsi pratęsia kolegų pradėtą diskusiją ir įsijungia į polemiką apie tikrąjį pašaukimą Dievo tarnystei.
Vienas pirmųjų filmo recenzentų Michałas Walkiewiczius rašinyje, pavadintame „Kūnas ir kraujas“ (Ciało i krew) pasidžiaugė: „Pagaliau pavyko! Po kelerių metų kolektyvinių bandymų pasižymėti pasaulėžiūros fronte mes pasiekėme tašką, kuriame skirtumas tarp krikščioniško kino ir katalikiško kino yra daugmaž toks pat, koks yra tarp paprastos kėdės ir elektros kėdės. Janas Komasa tai puikiai supranta, todėl savo naujausiame filme jis žengia į dar skaisčias Lenkijos kino sritis. Čia Jėzus nešamas širdyje, o ne bažnytinėse vėliavose. Skaistutė [taip mūsų kalbininkai siūlo vadinti prie kunigo sutanos ar marškinių dėvimą baltą apykaklę – G.J.] čia yra socialinės misijos, bet ne galios atributas, tuo tarpu dieviškasis planas egzistuoja tam, kad galėtume juo suabejoti“.
Pagrindinis filmo herojus – dvidešimtmetis Danielis (Bartoszas Bielenia yra tikras šio filmo atradimas) – atlikdamas bausmę už nužudymą nepilnamečių nusikaltėlių kolonijoje atranda Dievą. Paleistas lygtinai vaikinas dabar trokšta tapti kunigu ir nešti žmonėms Dievo žodį, tačiau teistumas neleidžia to daryti legaliai. Danielis siunčiamas dirbti į Lenkijos pakraštyje įsikūrusį medžio apdirbimo cechą ir netrukus susipažįsta su vietinės parapijos klebonu.
Palankiai susiklosčius aplinkybėms (jei norite, galite vadinti tai Dievišku įsikišimu) ir susirgus klebonui, vaikinas bando sutaikyti po tragiško įvykio (vietiniai gyventojai dar neatsitokėjo nuo tragiškos septynių žmonių žūties siaubingoje autoavarijoje) susiskaldžiusią miestelio bendruomenę. Persirengęs kunigo drabužiais jis bažnyčioje pradeda vykdyti apeigas ir netrukus netradiciniai evangelizacijos metodai sukelia tikrą sumaištį. Mat jaunuoliui trūksta elementarių bažnytinių ritualų žinių ir oratorinių sugebėjimų, tačiau jas kompensuoja nuoširdžios ir emocingos improvizacijos.
Netrukus pradinį parapijiečių šoką keičia vis labiau stiprėjanti simpatija netradiciškiems jauno Dievo tarno metodams, ir apsimetėlis kunigas sulaukia vis daugiau paramos.
Atidūs „Kristaus kūno“ žiūrovai turėtų prisiminti pernai „Žiemos ekranuose“ rodytą prancūzų režisieriaus Cédrico Kahno juostą „Malda“ (La prière, 2018), kurioje 22-iejų metų narkomanas Tomas, norėdamas įveikti priklausomybę kvaišalams, apsigyvena nuošalioje reabilitacijos bendruomenėje, kurioje nelaimėliams diegiama draugystės, disciplinos, darbo, meilės terapija. Svarbų vaidmenį čia vaidina kolektyvinė malda ir net… drauge inscenizuojamos religinės misterijos, į kurias galima pažvelgti ir su humoru.
Panaši scena yra ir „Kristaus kūne“, kai Danielis religinę liturgiją paverčia… linksmu naktinio kabareto vaidinimu.
Trimis Sidabro liūtais (įskaitant ir už geriausią režisūrą Janui Komasai) Gdynėje apdovanotas „Kristaus kūnas“, kaip ir prancūziška „Malda“, kvestionuoja bažnytines dogmas ir ragina naujai pažvelgti į tikėjimo svarbą moderniame ir nuolat atsimainančiame pasaulyje.
Taip pat skaitykite: 10 „Kino pavasaryje” rodytų filmų, kuriuos būtina pamatyti, jeigu netyčia praleidote
