„2016“ gali tapti būdvardžiu, reiškiančiu „netikėtai siaubingas ir slegiantis“, tiesa galima pasiguosti, kad filmų pasaulyje situacija pasitaikė nei geresnė, nei blogesnė už vidutinius metus.
Vakar skelbėme geriausių šių metų filmų sąrašą, o štai 10 blogiausių metų filmų.
„Batman v Superman: Dawn Of Justice“
2013-siais paskelbus apie „Žmogaus iš plieno“ pratęsimą, ištikimiausi superherojų žanro mėgėjai skaičiavo dienas iki „Betmenas prieš Supermeną: teisingumo aušra“. Kritikai nuomonę apie šį filmą reiškė gana atsargiai. Po ankstyvųjų premjerų internete pasklidę atsiliepimai žadėjo puikų filmą. Bet buvo labai blogai. Gavome sunkiai susirišančią istoriją, gausybę siužeto spragų. Beveik pustrečios valandos trukmės filmas bando sutalpinti per daug siužeto linijų į vieną, to rezultatas — chaotiškas siužetas, neišplėtotos antraplanių veikėjų istorijos ir per trumpos finalinės kovos scenos, dėl kurių ir susirenka dauguma žiūrovų. Filmo nerišlus pasakojimas, padrika charakterizacija, pritrenkiančiai kvailas siužeto posūkis ir apgailėtini pasirodymai tiesiog spjauna gerbėjams į veidą. Filmas perpildytas garsių pavardžių, nepavykusių pagrindinių veikėjų vystymo bandymų ir į niekur vedančių antraplanių istorijų. Net filmo centre esantis konfliktas tarp Betmano ir Supermeno apsiriboja paaiškinimu, kad Supermenas gali būti pavojingas. Vietoj mirtinos kovos pakaktų dešimties minučių pokalbio, kad abu herojai suprastų esantys toje pačioje pusėje. Bet kur smagumas tame? Tai ko gero nėra pats blogiausias superherojų filmas, tačiau akivaizdus įdėjų trūkumas verčia susimastyti kiek metų liko kol superherojų filmus ištiks vesternų likimas.
“Mother’s Day”
Tokio tipo filmai kaip „Mother‘s day“ yra nulemti išvysti dienos šviesą paprasčiausiai dėl to, kad kiekvienais metais mamų numylėtinėms Jennifer Aniston, Julia Roberts, Jennifer Garner ir Kate Hudson reikia uždirbti pinigų savo šeimoms išlaikyti. Jason Sudeikio marinanti karaokė rutina yra taip pat nulemta tapti tokio įvykio dalimi, kaip ir degalinėse mamoms perkamos gėlės ir giminių susiėjimai. Čia jis repuoja savo tragiškai numirusios žmonos atminimui, tam kad jo mažylė dukra matytų, kaip jis sveiksta ir gyvena toliau. Pagrindinių aktorių ansamblio išpuikimas, juokelių šlubavimas ir bendra „aš filmuojuosi tik dvi dienas, baikime tai“ atmosfera dar galėtų būti atleidžiama, tačiau vemti verčiantis saldumas pasakojant apie motinystę paverčia filmą išties siaubingu. Geriausias būdas per Motinos dieną parodyti savo mamai, kad ja yra rūpinamasi, tai laikyti ją kuo toliau nuo filmo „Mother‘s Day.“
„Bad Moms“
Mamos išnešioja, užaugina, maitina, aprengia bei padeda mums, jų begalinės meilės dėka mes tampame žmonėmis kokiais esame, o tada mes atsisukame ir padėkojame joms, sukurdami tokius filmus kaip „Mother‘s Day“ ir „Bad Moms.“ Šis mažai girdimas ir keistas pavadinimas yra antrakursių režisūros filmas, rašytojų Jon Lucas ir Scott Moore, kurie sukūrė scenarijų filmui „The Hangover.“ Tai, kad jie yra scenaristai, pirmiausia yra matoma griozdiškame filmo įgarsinime, apsunkintame filmavime, bet deja ne realioje scenarijaus kokybėje. „Bad Moms“ žvaigždė Mila Kunis, vaidina absoliučiai gerą mamą, kuri čia panašėja į seksualią, neįmanomai pasiaukojusią pastumdėlę, kuri jaučiasi laiminga lepindama savo du nedėkingus vaikus. Dirbanti pilną darbo dieną darbe, kuriame turėtų dirbti nepilną darbo dieną, energingai atsiduodanti savo vangiam, kasdien besimasturbuojančiam vyrui (David Walton) bei savo pripažintoms draugėms (Kristen Bell ir Kathryn Hahn) optimistiškai išreiškianti nusivylimą, kad ji tapo tokia motiniška, jog net neturi seksualių rūbų. PTA rinkimuose jos konkuravimas su turtinga bjaurybe Christina Applegate tampa tariamu scenarijaus kabliuku, tačiau čia niekas nepanašėja į tiesą apie tikrų moterų sunkumus. Kai Kunis pasako savo įkvepiančią kulminacinę kalbą, kurioje atskleidžia, kad jos „blogos mamos“ filosofija yra beveik tas pats mėšlas kaip ir anksčiau, skirtumas tik tas, kad čia leidžiama nusikeikti.
„Zoolander 2“
Po 15 metų netikėtai ir absoliučiai be reikalo išleistas „Zoolander 2“ visiškai ignoruoja dalykus, kurie originalą pavertė tokiu populiariu ir vietoj to filmas vaizduoja idiotiškas, tuščiagalves žvaigždes. Jei dar nepavyko pasižiūrėti Keith Lemon filmo, tai viskas tas pats, tik tam išleidžiama daugiau pinigų, o Benas Stilleris visiškai idiotiškai pasiverčia į vienuolikametį. Filme yra pora linksmesnių išdaigų, vertų šypsenos, tačiau jame per daug bukų pajuokavimų, o pabaigoje tampa sunku negalvoti, kad siužete yra paslėpta žinutė, kad Zūlanderis nebėra svarbus. „Zoolander 2“ yra numylėto pirmtako atminimo įžeidimas, kuriame modelį Dereką įkūnijo Benas Stilleris, o Hanselį Owenas Wilsonas. Tęsinys neparodo jokio kūrėjų įkvėpimo, jis tiesiog demonstruoja mums krūvą emocionalių bukapročių vaikinų, o blogiausia tai, kad atsižvelgus į tai, kiek Stillerio Wilsono dueto sėkmė nulemta tarpusavio chemijos, net neatrodo, kad jie smagiai leistų laiką. Tikriausiai tai yra pusiau iškepto siužeto kaltė, kuriame du labai kvaili grožio karaliai dirba išvien, kad išsiaiškintų žvaigždžių žmogžudystes, tačiau tai atrodo kaip menkas, nevykęs pasitesinimas.
„Nine Lives“
Jeigu tik šis Barry Sonnenfeld košmaras būtų dar vienas filmas, kuriame „reikia pasinaudoti super galiomis tam, kad baltaodis vyrukas atkreiptų dėmesį į savo šeimą“. Bet „Nine Lives“ yra blogesnis: jame parodomas žanrų apie beprasmišką filmų moralizmą suklestėjimo 20 amžiaus viduryje susidūrimas su moraline apokalipse vaizduojama 2016 metais. Tai yra beveik taip pat įspūdinga, kaip Kevin Spacy balsu kalbančio katino paveikslas. Sapcey nevaidina tiesiog milijonieriaus, besirūpinančiu savimi ir pinigais labiau nei žmona ir vaikais, jis vaidina Trumpą. Tom Brand (Spacey) yra pagrindinis blogiukas, abejingas dabartinės savo žmonos (Jennifer Garner) saldumui, buvusios alkoholikės žmonos (Cheryl Hines) bjauriam elgesiui, beviltiškam savo suaugusio sūnaus veržimuisi arba nuolatos nusivylusiai 11 metų dukrai, kuri nieko daugiau neveikia, tik apžiūrinėja su tėčiu susijusias relikvijas. Tačiau vėliau jis apsikeičia kūnais su kate, kurią nusipirko iš mistinės parduotuvės, priklausančios Christopher Walken. Vienintelis patarimas apie „Nine Lives“ – neužkibkite. Šis filmas yra labai blogai sukurtas mėšlas, siūlantis idėją, kad kiekvienas beširdis oligarchas turi sielą, vertą išpirkimo, korporacijos turėtų būti valdomos dinastijų, o turtingi baltaodžiai sugrįš atgal, jeigu kiekvienas aplink juos nutils ir lauks dieviško įsikišimo.
„Alice Through The Looking Glass“
Dažniausiai gero filmo tęsinyje yra tikimasi kokybės, ypač kai filmas režisuojamas dvejų originalo scenaristų. Tačiau, kai kalbama apie 2010 metais išleisto filmo „Alice in Wonderland“, kuris galimai buvo blogiausias tų metų filmas ir šlykščiausias prisiminimas išlikęs atmintyje, pažymėtas režiesieriaus Tim Burton sielos pardavimu dėl krūvos 3D pikselių, milijardo dolerių ir perspaustos Johny Deppo vaidybos, žmonių liūkęsčiai dėl geresnio tęsinio tampa visiškai pateisinami. Tačiau tęsinys toks nėra. Išmesdami nereikalingus Lewis Carroll pasakojimo elementus, nors pavadinimą palikdami tokį patį, filmo kūrėjai nukėlė Alisą (Mia Wasikowska) atgal į stebuklų šalį ir dabar ji keliauja laiku, kad išgelbėtų piktąjį skrybėlininką (Johnny Depp) nuo depresijos, galimai nulemtos filmo scenarijaus skaitymo. Filme vėl matomos Helena Bonham Carter ir Anne Hathaway šį kartą prisijungia prie Sacha Baron Coheno, o režisieriaus kėdėje sėdintis James Bobin perima vairą iš Burtono ir, kažkokiu stebuklingu būdu, sugeba visiškai susimauti. Stebuklų šalis, Disnėjui sukrovusi milijardą, tęsinį pavertė neišvengiamu įvykiu, tačiau tai turėjo būti labiau tobulinimo nei kartojimo pamoka. Taigi neišvengiamai, rezultatas yra sunkus auditorijos ištvermės patikrinimas, kai visi veikėjai tampa erzinančiais svečiais per siaubingai košmariškas pagirias.
„Bad Santa 2“
Neseni filmai, tokie kaip „Dumb & Dumber 2“, „Zoolander 2“ ir „Anchorman 2“, pasirodę po ilgo atotrūkio nuo originalių juostų patvirtino, kad sukurti komedijos tęsinį yra pakankamai sudėtinga, bet dar sunkiau yra jį sukurti po ilgo laikotrapio. Tačiau net remiantis šiais standartais „Bad Santa 2“ yra šokiruojantis, brutaliai nemalonus filmo tęsinys. 2003 metais Terry Zwigoff originalas buvo mielai užgaulus ir dažnai siautulingas Kalėdinis filmas su neišdildomu Billy Bob Thornton pasirodymu, kuris vis dėlto sugebėjo nutiesti kelią į žiūrovų širdis. Tęsinys yra absoliučiai tusčias atnaujinimas, kuris beveik nieko neprideda. Toks pats scenarijus, tik su dešimtadaliu džiaugsmo. Filmas tiesiog verčia žiūrovą kankintis, o juokeliai niekaip netraukia iki tikro humoro. Iš „Mean Girls“ režisieriaus Marko Waters buvo tikimasi žymiai daugiau, tačiau siaubingo scenarijaus ir nedėkingos vaidybos dėka gavosi visiškas šnipštas.
„The Boss“
Kažkas sugalvojo jog būtų puiku, kad komedijos, parašytos Melissai McCarthy ir režisuotos jos vyro Beno Falcone, variklis būtų varomas vien aktorės vidine jėga. Tačiau filmas „The Boss“ yra karikatūrinė komedija, kuri visiškai neparodo jokių McCarthy sugebėjimų. Nėra jokios abejonės, kad ji yra talentinga, net kai būna šventvagiška ir žiauri, tačiau tikriausiai būtų geriausia, jeigu Melissa kuo greičiau paliktų kūrybą kuo toliau nuo savo asmeninių santykių. Filme „The Boss“ Peteris Dinklage vaizduoja niekingai blogą niekšą ir jam nepavyksta. Tai tiesiog nejuokinga. Visiškai nesudėtingai komedijai tai yra vienintelis dalykas, galintis ją išgelbėti. Keista, bet McCarthy vaidina taip, tarsi lindėdama lūšnoje, bandytų grąžinti kelias senas skolas ir jaustųsi lyg kažkam darytų paslaugą. Tačiau tai yra jos filmas ir visa kaltė dėl pigių juokelių nevykusių scenų krenta ant jos pečių ir tai yra neatleistina, turint omenyje jos paskutiniuosius du filmus (Spy ir St Vincent), kuriuose ji buvo tiesiog nuostabi.
„Gods Of Egypt“
Tai yra būtent tas šlamšto tipas, dėl kurio buvo išrasti savartynai. Gerai, kad šis menkavertis dalykas buvo beveik nepastebėtas kino žiūrovų. Kai kuriems didžiausias filmo „Gods Of Egypt“ nusikaltimas yra jo neskoningas baltųjų veikėjų pasirinkimas, iš kurių nei vienas neatrodo arba neskamba taip lyg būtų bent kartą apsilankęs Egipte. Žinoma tai yra siaubinga, tačiau nesileiskite būti apgauti fakto, kad tikroji šio filmo esmė taip pat yra visiškai apgailėtina. Scenarijus tragiškas, specialieji efektai apgailėtini, veikėjai ir dialogai yra stebėtinai rimti, tiesiog žiauriai nuobodūs. Apgailėtinas talento švaistymas viskas atrodo siaubingai blogai, lyg žvelgtum į pikto penkiamečio vaiko keverzones.
„Dirty Grandpa“
Vienintelis geras dalykas kalbant apie Al Pacino šiomis dienomis yra tas, kad jis, komentuodamas savo smukimą žemyn, būna labiau subtilus nei Robertas De Niro. Pastarasis spaudžiamas įvairių skolų, tuo tarpu De Niro atrodo lyg mėgautųsi kurdamas šlamštą. Dar labiau erzina tai, kad jis tai daro rezervuodamasis puikiems ateinantiems projektams, tokiems kaip „Hands Of Stone“ ir „The Comedian.“ Tai visiškai nejuokinga ir nedora atsižvelgiant į darbotvarkę. Jau pasirodymas „Meet The Parents“ buvo didžiulė klaida, o filme „Dirty Grandpa“ buvo peržengtos bet kokios padorumo ribos. Didelė dalis filmo humorą sememia iš neišsenkančio prastų nešvankybių tvenkinio. Blogiausia yra tai, jog net nesimato jokių pastangų sukurti nors kažkiek žiūrimą reginį. Filme trūksta sąmojo, ironijos viskas tiesiog beviltiškai blogai. Tai yra teisėtai blogiausias Roberto De Niro kada nors sukurtas filmas, vertas nugrimzti kaip galima giliau į kanalizacijos vamzdį.
Taip pat skaitykite: TOP 10 geriausių 2016-jų metų filmų!
